NL Vasaris END web (1)

VOKIETIJOS LIETUVIU BENDRUOMENES 

Nuotr. Sergej Šišulin | Hamburgo lietuvė, rašytoja Jutta Noak 

Nr.2/578 

2019 

02 

23-27 p. ANT DVIEJŲ PLOTMIŲ – TARP DVIEJŲ KULTŪRŲ 

4 p. LAUKIAMIAUSIA 

VASARIO 16-OJI 

12-13 p. „IDĖJŲ DIRBTUVĖS“ 

– JAU AŠTUNTĄ KARTĄ 

19-21 p. JUSTINAS GEČAS: 

„ŠIĄ GIMNAZIJĄ LABAI VERTINU“ 

VLB INFORMACIJOS | 02 - 2019 | VASARIS 1

2019 m. 

vasario 23 d. 

14.30 val. 

Rennhofo pilies aktų salė, 

Lorscher Str. 1, 68623 Lampertheim 

Bilieto kaina 6€ 

Kviečiame! 

į Lietuvos valstybės atkūrimo šventę! 

Programoje: 

14:30 Akademinė iškilmių dalis 

- Šventinė kalba (LR Užsienio reikalų 

ministras Linas Linkevičius) 

- Vasario 16-osios gimnazijos 

mokinių šventinis koncertas 

17.00 Ekumeninės pamaldos (Hiutenfeldo 

katalikų bažnyčioje, adresu: Lampertheimer Str. 8) 

18:00 Susitikimas-pokalbis su LR Seimo nariu 

Ž. Pavilioniu ir Lietuvos garbės konsule Heseno žemėje 

G. Gylyte-Hein 

19.00 Koncertas ir šventinis pasibuvimas Hiutenfeldo 

kultūros namuose (Alfred-Delp-Str. 50,68623 Lampertheim) 

*Apie savo dalyvavimą maloniai prašome pranešti iki vasario 18 d. 

el. paštu: office@vlbe.org arba tel. 015154712101 

2 VLB INFORMACIJOS |02 - 2019 | VASARIS 

© www.elinas-design.de

REDAKTORIAUS ŽODIS 

Klasika 

Pasaulio lietuvių metus redakcija pasirinko dirbti valso ritmu – ramiai, užtikrintai, 

žvelgiant į žurnalo viršelį, sakyčiau, net elegantiškai – klasiškai. 

Išties, meniška tauta tie lietuviai. 

Klasika nemiršta, – su šiuo teiginiu sutiks beveik kiekvienas. Lietuvių ir 

užsienio klasika laikomos knygos, filmai, muzika, tapybos darbai – neginčyjami. 

Kaip ir kita klasika – periodika, spausdintas žodis, popieriaus 

kvapas ir jo čiužesys verčiant. Dar jaučiu silpnybę į pašto dėžutę įkrentančio 

leidinio garsui. Kartais jis švelnus, kartais sodresnis, tačiau visuomet 

malonus ir intriguojantis. Pavyko išgirsti ir Jums? 

Taip, ne tik į elektronines, tačiau ir į tikras, apčiuopiamas Jūsų pašto dėžutes 

įkrito naujausias vasario mėnesio „Informacijų“ numeris. Ar nesapnuojam? 

Mūsų naujienoms išspausdinti ir vėl pajungtos visos pajėgos – net tik galingos 

spausdinimo mašinos, bet ir Vokietijos lietuvių bendruomenės sekretoriato, 

mūsų mylimos Rūta Lange ir visos Vokietijos lietuvių bendruomenės 

valdybos darbščios rankos, pašto darbuotojai. Tam, kad Jūs galėtumėte ryte, 

prie skanios kavos puodelio, arba vakare, prieš užmiegant, atsiversti ir paskaityti 

apie tai, kur esate ir kokie žmonės Jus supa. Nuo šiol, dėka Spaudos 

rėmimo fondo suteikto finansavimo, visus 2019-uosius metus „Informacijos“ 

pasitiks Jus popieriniu kostiumu. Užtikrinu, kad šiemet Jums tikrai pavyks 

įsimesti į lagaminą ir pasiimti jas į kelionę. Greičiausiai į Lietuvą, Kalėdoms. 

Skubu Jus sveikinti su artėjančia Vasario 16-ąja ir drąsiai palinkėsiu dar 

stipresnio puoselėjamo ryšio su Lietuva. Naujų, tvirtų ir pasitikinčių idėjų. 

Dar gimsiančios arba jau esamos Jūsų vaikų, anūkų ryšių ir meilės jai. 

Švęskime kiekvieno širdyse gyvenančią asmeninę ir šalies nepriklausomybės 

paskelbimo dieną, švęskime laisvę ir pažadėkime sau išlikti stipriais. 

Šiame numeryje – karaliauja klasika – portretai, portretai ir portretai. Ar 

susimąstėte, kiek daug laimės ir džiaugsmo suteikia paprastas, žmogiškas 

pokalbis. Kiek daug emocijų, ryšių, atradimų, vertės jis sukuria. Pats 

paprasčiausias, tačiau neįkainojamas pokalbis. Kviečiu pokalbiui ir Jus. 

Gero skaitymo. 

Evelina 

Nuotr. Algirdo Šocho 

VOKIETIJOS LB VALDYBOS 

„INFORMACIJOS“ 

Redaktorė: Evelina Kislych-Šochienė 

evelina.kislych@vlbe.org 

redakcija@vlbe.org 

Dizaineris: Elinas Venckus 

www.elinas-design.de 

D-68623 Lampertheim 

Tel.: 0162 5200 517 

KVIEČIAME AUKOTI 

„INFORMACIJOMS“! 

Banko sąsk.: Deutsche Bank Weinheim 

IBAN: DE94 6707 0024 0581 7978 00 

BIC: DEUTDEDBMAN 

Verwendungszweck: auka Informacijoms 

Išrašome aukų pažymą. 

Der Bezug dieser Zeitschrift 

ist im Mitgliedsbeitrag enthalten 

VLB Valdybos „Informacijas“ 

galite skaityti internete 

adresu: 

https://vlbe.org/informacijos/, 

https://issuu.com/vlbe 

Dėl reklamos „Informacijose“ 

ir VLB interneto svetainėje 

kreipkitės adresu: 

redakcija@vlbe.org 

VIRŠELYJE: 

Viršelyje: Hamburgo lietuvė, 

rašytoja Jutta Noak. 

Nuotr. 

Sergej Šišulin 

PLM2018 logotipas priklauso 

© Tapatybe LT Ltd 

Projektas „Vokietijos lietuvių periodika: istorijos išsaugojimas“: 15-17, 19-21, 22-23, 23-27, 28-29 


AKTUALIJOS 

Laukiamiausia Vasario 16-oji 

Redakcijos informacija 

Lietuvos valstybės atkūrimo diena – Vasario 16-oji – svarbiausia ir 

laukiamiausia šventė Pasaulio, Vokietijos lietuvių bendruomenėse. 

Prisiminkime šią svarbią datą, perskaitę istoriko Jono Jočio šį istorijos 

tarpsnį susisteminančią santrauką: 

„19 a. pabaigoje susidarius moderniai lietuvių tautai, susiformavo ir supratimas, 

kad geriausias gyvenimo sąlygas tautai sudaro sava valstybė. 

Lietuvai autonomijos, t. y. žemesnės valstybingumo formos, buvo reikalauta 

1905 12 05 Didžiojo Vilniaus Seimo priimtoje rezoliucijoje. 1914 

Lietuvoje susikūrusi Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti 

tapo lietuvių politikos centru (jam priklausė dauguma politinių partijų 

atstovų), rūpinosi krašto gyventojais, mokslo, kultūros reikalais, jos 

nariai įgavo vadovavimo patirties. Prasidėjęs I pasaulinis karas, Vokietijos 

okupacija lietuviams suteikė valstybingumo atkūrimo viltį. 1916 02 

12–14 Berno lietuvių konferencijoje (Berno lietuvių 

konferencijos) pirmą kartą buvo iškeltas Lietuvos 

nepriklausomybės reikalavimas. 

1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje vykusi 

Lietuvių konferencija nusprendė, kad galutinę 

valstybės valdymo formą ir santykius su kaimyninėmis 

valstybėmis nustatys demokratiškai visų 

gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas. Lietuvos 

Taryba tautos vardu išdrįso pasakyti, kad ji nutraukia 

visus ryšius su Rusija, Lenkija, Vokietija. 

Buvo išrinkta dvidešimtiems asmenų Lietuvos Taryba, 

kurią sudarė pagrindinių to meto lietuvių politinių 

srovių atstovai. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos 

Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, 

vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybės 

aktą. 

ĮDOMU: 

- Jauniausiam Nepriklausomybės aktą pasirašiusiam 

signatarui K. Bizauskui buvo 25 metai; 

- Vyriausiam signatarui J. Basanavičiui – 67 m.; 

- Didžioji dalis signatarų pasirašiusių Lietuvos Nepriklausomybės 

aktą kilę iš Vakarų bei Pietvakarių Lietuvos; 

- Galutinis Vasario 16-osios akto variantas pasirašytas 

Vilniuje, 1918 metų vasario 16 dieną, 12 valandų 30 

minučių; 

- Labiausias tikėtinas variantas, kad Lietuvos Nepriklausomybės 

aktą surašė signataras Jurgis Šaulys; 

- Žinoma, kad vienas iš signatarų – Donatas Malinauskas 

– aktą pasirašė vėliau; 

- Vasario 16-osios Aktas pirmą kartą viešai buvo 

paskelbtas vokiečių kalba (Berlyno laikraštis „Vossische 

Zeitung“). 

Didžioji dalis signatarų kilę iš Vakarų bei Pietvakarių Lietuvos 

Nuotr. istoriko J. Jočio asm. archyvo 

4 VLB INFORMACIJOS |02 - 2019 | VASARIS

Koncertas skirtas 

Vasario 16-ajai 

paminėti 

PAULIAUS 

ANDERSSON 

KONCERTAS 

Diuseldorfo lietuvių bendruomenė 

Naujai susikūrusi Diuseldorfo lietuvių bendruomenė, džiaugiasi galėdama 

pasiūlyti unikalią galimybę išgirsti lietuvių pianistą, talentingąjį 

muzikantą Paulių Andersson. 

Paulius Andersson – daugiau nei 14 tarptautinių konkursų laureatas, vienas 

geriausių jaunosios kartos pianistų Europoje. Jaunasis menininkas puikiai valdo 

garsą ir pasižymi retu bruožu savo grojimu išgauti ir atskleisti instrumento 

spalvų paletę. Be to, jis turi neribotų virtuoziškumo įgūdžių, leidžiančių jam 

laisvai atlikti reikliausius kūrinius. Jo darbų interpretavimas yra gerai apgalvotas, 

logiškas ir novatoriškas. Paulius Andersson yra charizmatiškas meninin- 

kas, o jo temperamentas – skatinantis žiūrovų entuziazmą. 

Jis yra puikus XXI a. universalių menininkų 

atstovas. Šiuo metu Paulius studijuoja Lietuvos muzikos 

ir teatro akademijoje (prof. Z. Ibelhauptas) ir nuo 

2016 m. rudens jis tapo Robert Schumann Hochshule 

Dusseldorf (prof. Paolo Giacometti) studentu. 

Vasario 16-osios minėjimas – puiki galimybė ne tik išgirsti 

P. Andersson atliekamą muziką, bet ir susipažinti 

su mumis – jaunais, entuziastingais ir begalę idėjų 

turinčiais Diuseldorfo lietuvių bendruomenės nariais. 

Nuotr. asm. archyvo 


KARTU IKI PERGALĖS 

Justina LEVANAITĖ 

Sausio 12-osios išvakarėse, mano lėktuvui nusileidus Lietuvoje, skubėjau 

į Lietuvos Radijo ir Televizijos (LRT) studiją, kur vyko paramos 

Ukrainai koncertas „Kartu iki pergalės“. Labai džiugu, jog renginyje 

taip pat dalyvavo Vokietijos Kaselio lietuvių bendruomenės atstovas 

Modestas Mastavičius bei bendrų Vokietijos-Lietuvos projektų 

įgyvendinimo partneriai, kuriems vadovauja į renginį atskubėjusi 

Sūduvos vietos veiklos grupės pirmininkė Reda Kneizevičienė. 

Į renginį vykau nieko nesitikėdama, tačiau iš jo sulaukiau labai daug. Koncerte 

dalyvavo ir kalbėjo daug žinomų žmonių, tokių kaip Ukrainos ambasadorius 

Volodymyras Jacenkivskis, Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žu- 

Štutgarto lietuvė Justina Levanaitė koncerto metu 

kas, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas 

profesorius Vytautas Landsbergis, režisierius, 

žurnalistas ir organizacijos „Blue Yellow“ įkūrėjas Jonas 

Ohmanas, kunigas Ričardas Doveika ir kiti. 

Koncerte pasirodė žinomi Lietuvos muzikos atlikėjai: 

Merūnas Vitulskis, Andrius Mamontovas, Evelina Sašenko 

ir kiti. Legendinė daina „Laikas“ šįkart skambėjo 

Merūno Vitulskio bei Luko Pačkausko lūpomis. 

Visi atlikėjai kvietė mus prisiminti, kokia laisva, jautri 

ir stipri tauta mes esame ir kiek daug galime padėti 

ne tik sau, bet ir kitiems. 

Labai įsiminė kunigo Ričardo Doveikos paminėti poeto 

J. Marcinkevičiaus žodžiai – „Yra šviesos ir 

tamsoje“. Ričardas Doveika tęsė: „Šio vakaro koncertas, 

mūsų buvimas kartu ir kiekviena auka yra dar 

viena įžiebta švieselė tamsoje“. 

Viso renginio metu, minint 28-ąsias sausio 13-osios 

tragedijos metines, vyko pirmasis Lietuvoje tiesioginis 

televizijos tiltas tarp Lietuvos ir Ukrainos, kurio 

dėka galėjome visą vakarą būti kartu su savo broliais, 

kurie šiandien kovoja dėl savo laisvės. Buvo rodomi 

filmuoti siužetai iš karo nuniokotų vietų Ukrainoje. 

Man ne kartą pačiai teko nubraukti ašarą ir susimąstyti, 

kokie mes visgi esame laimingi ir turime būti dėkingi, 

kad šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje. Kad 

galime apkabinti savo tėtį ir mamą, kad turime šiltus 

namus ir maisto... 

Kviečiu visus sustoti akimirką ir padėkoti. Dauguma 

mūsų netgi neįsivaizduoja, ką reiškia kariauti, slapstytis, 

gintis, bet juk dalis lietuvių jau yra patyrę panašią 

situaciją 1991 – tųjų sausio 13-ąją ir jų visų dėka 

mes dabar gyvename laisvėje. Tądien, sausio 13-ąją, 

man buvo vos 5 mėnesiai. Mama man pasakojo, kad 

tą naktį sekė televizijos naujienas bei klausė radijo, 

kol staiga viskas išsijungė ir stojo tyla.. Pasak mamos, 

tą naktį ji beveik nemiegojo, vėliau girdėjo šūvius. 

Koncerto metu buvo paaukota per 110 tūkstančių 

eurų. Jie visi bus skirti jau minėtai organizacijai „Blue 

Yellow“, kuri ir toliau teiks visapusišką pagalbą Ukrainos 

kariams, jų artimiesiems, našlaičiais likusiems 

vaikams ir karo nusiaubtų miestų bendruomenėms. 


Spausdama ranką dėkojau nuostabiam žmogui, 

organizacijos „Blue Yellow“ įkūrėjui J. Ohmanui 

už jo pasiaukojimą, drąsą ir kilnią širdį. Matėme 

filmuotus reportažus, kaip jis savo noru su komanda 

keliauja į karo nualintas vietoves Ukrainoje 

ir veža žmonėms maistą, rūbus.. Įstrigo momentas, 

kuomet vienas savanoris padavė sesutei 

su broliuku maišelį mandarinų – jų akytės tiesiog 

nušvito iš džiaugsmo. Žmonės nenori palikti savo 

gimtosios žemės Ukrainoje, todėl ten slepiasi rūsiuose 

po savų namų griuvėsiais. Teko pastebėti, 

kad ne vienas salėje sėdintis žiūrovas, matydamas 

šiuos vaizdus, graudinosi. Visgi kartais liūdnos 

akimirkos ir užuojauta atveria mūsų širdis ir 

leidžia mums dar labiau suartėti bei vienas kitam 

padėti. 

Ypatingai mes, lietuviai, kurie esame visa tai patyrę 

savo kailiu, galime dar labiau suprasti Ukrainą. 

Todėl visi kartu dabar, susikabinę už rankų, pasiųskime 

jai daug šviesos ir meilės. 

Esu labai laiminga, kad turėjau galimybę atstovauti 

Štutgarto lietuvių bendruomenę šiame garbingame 

renginyje. Spaudžiau ranką bei bendravau su 

gerbiamu J. Ohmanu bei Ukrainos ambasadoriumi, 

tarėmės dėl bendrų ateities projektų bei renginių 

pačioje Ukrainoje. 

Nuotr. autorės, Modesto Mastavičiaus 

J. Levanaitė, M. Mastavičius u Vokietijos-Lietuvos projektų įgyvendinimo partneriais 

Paramos Ukrainai koncertas „Kartu iki pergalės“ 


Darbą pradėjo nauja Romuvos lietuvių bendruomenės 

valdyba 

Romuvos lietuvių bendruomenės informacija 

Romuvos lietuvių bendruomenės valdyba 2019-2020 

Š. m. sausio 26 d. Rennhofo pilies Didžiojoje 

salėje vyko Vokietijos Lietuvių Bendruomenės 

Romuvos apylinkės metinis narių susirinkimas. 

Draugiškoje atmosferoje išrinkta nauja 2019-2020 

metų valdyba: 

Martynas Lipšys – valdybos pirmininkas 

Lina Lefteri – vicepirmininkė, media 

Arvydas Užomeckas – iždininkas 

Laima Nader – narys, ryšiai su žiniasklaida 

Irena Šulinskienė – narys 

Susirinkimo metu taip pat išrinkta Kontrolės Komisija: 

Marija Dambriūnaitė-Šmitienė ir Darius Šulcas. 

Sveikiname ir linkime naujai valdybai visokeriopos 

sėkmės, tarpusavio susikalbėjimo, smagių, prasmingų 

renginių, užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo ir susirinkimo 

metu užsibrėžtų tikslų, nustatytų gairių ir 

nutarimų vykdymo. 

Nuotr. Dariaus Šulco 

Susirinkimo dalyviai 


Naujoji Niurnbergo lietuvių bendruomenės 

valdyba 

Niurnbergo lietuvių bendruomenės valdyba 

Kristina BRAUN ir Rasa WEISS 

www.niurnbergo-lietuviai.de 

https://www.facebook.com/niurnbergolietuviai 

2018 m. gruodžio 8 dieną Niurnbergo lietuvių 

bendruomenės nariai susirinko pokalbiui 

apie veiklą, planus ir išsirinkti naują va l d y bą. 

Nuo šiol ją sudaro: 

Pirmininkė – Kristina Braun 

Sekretorius – Dalius Daunoras 

Iždininkė – Agnė Weiß 

Narė – Oksana Braun 

Narys – Sigitas Braun 

Labai norime pasidžiaugti, kad valdybos gretas 

papildė du jauni nariai – iždininkė Agnė Weiß ir 

sekretorius Dalius Daunoras, sieksiantis suteikti bendruomenei naujų idėjų. 

O kiti valdybos nariai, turintys iglametę veiklos patirtį, toliau sudaro branduolį. 

Susirinkimo metu aptarta 2017-2018-ųjų metų veikla. Per šiuos metus bendruomenė 

organizavo ir įgyvendino šiuos renginius: „Tėvynė Lietuva“, Velykines 

dirbtuves, Joninių šventę, paskaitą-diskusiją „Propaganda ir pilietinis 

pasipriešinimas“, Lietuvių kalbos ir istorijos viktoriną, giedojo tautinę giesmę, 

kartu žygiavo bei rūpinosi labdaringais darbais. 

Trumpa narių apklausa parodė, kur yra bendruomenės stipriosios bei silpnosios 

pusės, bei kokie yra narių lūkesčiai. Dauguma apklausos dalyvių pabrėžė 

bendruomeniškų susitikimų svarbą ir poreikį. Didžiausias trūkumas – aktyvią 

veikla užsiima tie patys bendruomenės nariai, trūksta naujai įsiliejančių narių, 

pasiruošusių naujų, bendrų idėjų įgyvendinimui. 

Numatytas ir pirmas renigys – š. m. vasario 24 d. įvyksianti Lietuvių kalbos 

viktorina su kulinariniu pasisėdėjimu, adresu: Südpunkt - Zentrum für Bildung 

und Kultur, Pillenreuther Str. 147, 90459 Nürnberg. 

Asm. archyvo nuotr. 


ŠVIETIMAS 

Hamburgo lietuvių vaikai minėjo Sausio 13-ąją 

Vitalija FABIAN 

Mokyklos patalpose pražydo neužmirštuolės 

Sausio 12-ąją pamokos Hamburgo lituanistinėje 

mokykloje „Abėcėlė“ vyko kitaip. 

Mokyklos patalpose pražydo Neužmirštuolės, kurias 

karpė ir klijavo visi mokinukai. Mažiesiems 

prireikė tėvelių pagalbos, o vyriausi klasių C ir D 

mokiniai buvo labai savarankiški. Papuošę patalpas 

ir uždegę žvakeles vyresnieji mokėsi tarti 

Sausio 13-osios didvyrių vardus ir pavardes bei 

kartojosi Lietuvos Respublikos himno žodžius. 

Paskutinė pamoka buvo jungtinė, kurioje dalyvavo 

visų klasių vaikai. Mokyklos vadovė skaitė 

vaikams M. Nargėnaitės pasaką apie Sausio 13 

dienos įvykius. Tada vyresnieji skaitė didvyrių 

vardus, o visi mokinukai tarė nuoširdų Ačiū. Pamokų 

pabaigoje visi susikabinę rankomis giedojo 

Lietuvos himną. 

Nuotr. autorės 

Minėjimo akimirka 


Žiema Miuncheno lituanistinėje mokyklėlėje 

Daiva BETHKE 

Važiavo žiema ledo tiltu 

Ir vežėsi pusmaišį miltų. 

Ir džiaugėsi : 

- Bus kaip iš rago 

Sausainių, riestainių, pyrago! 

Gulėsiu viena sau po uosiu 

Ir valgysiu, niekam neduosiu. 

Užkliuvo jos ratai už vėjo, 

Ir miltai visi išbyrėjo. 

Vaikai atsikėlę iš miego, 

Už lango pamatė daug sniego. 

(J. Marcinkevičius) 

Žiema – tai ypatingas metų laikas, kuomet 

šaltukui kandžiojant skruostus, reikia šiltai 

apsirengti ir, kai gamta paverčia lietų į sniegą, 

o vandenį – į ledą. Ir dar, žiema tikra menininkė 

– štai pažiūrėkite ir patyrinėkite kokios 

nuostabios snaigės – kiekviena skirtinga. O 

štai varvekliai – tikri meno šedevrai. 

Žiemą žmonėms būna tikrai nenuobodu – galima 

džiaugtis įvairiais smagiais užsiėmimais! Na, tai – ir 

besmegenių lipdymas, ir gniūžčių svaidymas. O koks 

smagumėlis rogutėmis ar slidėmis nuo kalniuko nusileisti 

bei pačiūžomis po ledą ar užšąlusį ežerą pačiužinėti. 

Vaikų kūrybos procesas 

Taigi, įpusėjus žiemai, penkto šių mokslo metų Miuncheno lituanistinės mokyklėlės 

„Nykštukai“ užsiėmimo metu klabėjome apie žiemą bei kuo ji ypatinga 

– kaip žiemą rengiamės bei kuo šio, šaltojo metų laiko apranga skiriasi nuo 

kitų metų laikų. Be to, nagrinėjome, čiupinėjome sniegą ir ledą – kokie jie? Kai 

kurie vaikai įsigudrino juos netgi paragauti. Daug džiaugsmo vaikams suteikė 

paprastas eksperimentas: „Kas greičiau ištirpsta vandenyje – sniegas ar ledas? “ 

Ogi pabandykite patys ir sužinosite. 

Tikriausiai vienas iš svarbiausių aksesuarų žiemą yra šalikas. Todėl visi kartu demonstravome 

savo šalikus, ieškojom ilgiausio, paskui storiausio bei rūšiavome 

juos pagal spalvas. Be to kūrėme savo asmeninius šalikus. Užsiėmimas, aišku, 

nepraėjo be žaidimų ir šokių. 

Smagu buvo ir vėl pamatyti visus mokyklėlės vaikus. 

Nuotr. autorės 

Akimirka iš vykusios pamokėlės apie žiemą 

Miuncheno lituanistinės mokyklėlės mokiniai, mokytojai, tėvai 


JAUNIMO (IM)PULSAS 

„Idėjų dirbtuvės“ – jau aštuntą kartą 

 

Nuotr. VLJS pirmininkės ????| ??? pavaduotoja Monika Verbalytė 

„Idėjų dirbtuvės“ – tai kasmetinis Vokietijos lietuvių 

jaunimo sąjungos (VLJS) organizuojamas renginys, 

kuriame dalyviai klauso įkvepiančių asmenybių 

paskaitų bei patys aktyviai įsitraukia klausimais, 

diskusijomis ir interaktyvių užduočių pagalba. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

kovo 29 – 31 d. Maince 

 

„Idėjų dirbtuvių“ kelias driekiasi nuo Berlyno iki Mainco: 

 

 

 

 

 

 

2018 m. Diuseldorfas: karščiau nei karšta 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2019 m. Maincas: atvažiuok ir kurk istoriją kartu! 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sekančiame, kovo mėnesio „Informacijų“ numeryje, M. Verbalytė 

išsamiai papasakos tiek apie oficialią ir žavią jau įvykusių „Idėjų 

dirbtuvių“ pusę, tiek ne tokią gražią renginių rengimo virtuvę. Laukite 

tęsinio! 

Dovilės Šermokas nuotr. 



- 

KULTURA IR MENAS 

Eidamas 97-uosius mirė režisierius Jonas Mekas 

Redakcijos informacija 

Sausio 23 d. trečiadienio rytą eidamas 97-uosius metus mirė Jungtinėse 

Amerikos Valstijose gyvenęs garsus lietuvių kilmės avangardinio 

kino režisierius, menininkas, poetas, prozininkas, kuratorius 

Jonas Mekas. 

2017-ųjų metų gruodžio 2 d. vienas garsiausių pasaulio Lietuvių menininkų 

J. Mekas už viso savo gyvenimo pasiekimus buvo apdovanotas Frankfurte vykusioje 

Bienalėje. 

Menininką metiniame „BEN AWARDS“ renginyje (B3 Biennale 2017) sveikino 

ir Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Užsienio reikalų ministerijos viceministras 

Darius Skusevičius, LR Seimo narys Žygimantas Pavilionis, Lietuvos kultūros 

atašė Vokietijoje Rita Valiukonytė, bei Vokietijos Lietuvių bendruomenės 

nariai: reporteriai Vokietijoje – Darius Šulcas, Jurgita N. Pickel, Vasario 

16-osios Gimnazijos muzikos mokytojas Gintaras Ručys. 

Renginio metus dalyviams teko išgyventi du jaudinančius momentus, palietusius 

lietuvių ir visų dalyvių širdis: audringos salės ovacijos menininkui J. Mekui 

stovint ir už viso gyvenimo pasiekimus apdovanotos 

vaizduojamojo meno kolekcininkės Invild Goetz savojo 

piniginio apdovanojimo skyrimas menininko J. 

Meko kuriamam darbų archyvui. 

--------------------------------------------------------- 

Der Filmemacher Jonas Mekas ist im Alter von 96 

Jahren in New York gestorben. Er war ein litauischer 

Filmregisseur, Schriftsteller und Kurator und emigrierte 

1949 in die Vereinigten Saaten. In New York 

kaufte er sich schnell eine 16-mm-Kamera und war 

zusammen mit Amos Vogel eine der Schlüsselfiguren 

des „New American Cinema“, des US-amerikanischen 

Avantgarde-Kinos. 

Nuotr. Reporteriai Vokietijoje, Antano Sutkaus 

J. Mekas (antras iš dešinės) drauge su „Reporteriais Vokietijoje“ Jonas Mekas kūrybos procese 


Domilė RAGAUSKAITĖ 

Esu kilusi iš Kauno, Vilniaus dailės akademijoje 

įgijau keramikos magistro laipsnį. Į Štutgartą 

atvykau 2007 metų pavasarį pagal „Erasmus“ 

mainų programą. Tuo metu dar buvau tik trečio 

kurso studentė su įdiegtu tradicinių menų 

požiūriu ir menku suvokimu apie šiuolaikinį 

meną. Praleistas pusmetis Štutgarto dailės 

akademijoje supurtė mano mąstymą iš pamatų. 

Sugrįžus į Lietuvą man prireikė gerų metų, kol pasikeis 

mano požiūris apskritai į meną ir kūrybą. Klausite, 

kada ir kas lėmė, jog grįžau atgal į Štutgartą? Visų pirma 

– mylimas žmogus, kuris taip pat yra lietuvių menininkas 

ir, su kuriuo susipažinome būtent čia. Taigi, 

2010 metais baigus magistrą ir įdėjus daug pastangų, 

išvažiavau į Vokietiją, nors ir buvo tikrai nelengva palikti 

Lietuvos žemę ir gimtąją kalbą. Kitą vertus, nesigailiu, 

nes kita socialinė terpė, svetima kalba ir naujos 

pažintys kūrėjui suteikia daug naudos, neleidžia užkerpėti 

patogioje rutinoje, sukuria kliūtis ir iššūkius. 

Kūryba 

Mano kūryba skirstoma į dvi šakas. Pirmoje – porceliano 

papuošalai, skulptūrėlės varpeliai ir indeliai. Ki- 

Porcelianas 

– tarsi antras 

kūnas 

toje – parodiniai darbai (menai). Tiek vieną, tiek kitą myliu lygiagrečiai ir vienareikšmiškai. 

Kodėl porcelianas? Todėl, kad ne molis ir ne metalas. Kadangi 

mano mama taip pat yra keramikė, su porcelianu augau nuo mažų dienų ir jis 

tarsi tapo antruoju mano kūnu, kurį gerai jaučiu ir suprantu. 

Juvelyrikos pasaulyje vyrauja ryškios spalvos ir jų deriniai – obuoliai, kavos/ 

arbatos puodeliai, drambliukai ir kriauklytės (pusrutuliai) pilnos paslapties iš 

upinių perlų, koralų ir įvairiausių akmenėlių, taip pat – masyvūs korėti burbulai. 

Mėgstu asimetriškumą, todėl obuoliuką neretai derinu su kavos puodeliu 

– kuo beprotiškiau, tuo smagiau. Visada stengiuosi kurti tai, kas pačiai 

yra estetiškai gražu, ką pati mielai nešiočiau. Tačiau visų pirmiausiai, skatinu 

moteris matuotis – juk mes – moteriškoji lytis, esame visos skirtingos – reikia, 

kad papuošalas „liptų“ ir įsivėrus nesinorėtų paleisti. Svarbu atsižvelgti į tai, ką 

jis simbolizuoja. O ar mėgstate kavą? O gal arbatą? Obuolys – biblijinis, gundymo 

ir jaunystės simbolis. Skulptūrėles varpeliai – vieni vadina jas fėjomis, 

kiti – angelais. Jos visos visada labai individualios ir išraiškingos. Man jos – artimiausi 

mus supantys žmonės, nes žmogus žmogui taip pat gali tapti angelu. 

Idėja tokia ir yra, jei nori, ar reikia, kažkam pasakyti AČIŪ. 

Kita mano kūrybos pusė – tiesiog kitokia. Joje daugiau asmeniškumo, kritikos, 

ironijos, gal net savotiško sarkazmo. Paskutiniu periodu kuriu skulptūrinius 

objektus. Vaizduoju moteris – chameleonus, prisitaikančius savitoje terpėje. 

Jos diversiškos, provokuojančios, viliojančios, bet pavojingos. Naudoju daug 

musių (dažniausiai tikrų, bet būna ir mano sukurtų). Savaime suprantama – 

Menininkė D. Ragauskaitė 


„Koncentracija“, porcelianas 

musė yra negatyvus ir tikrai ne taurus simbolis. Bet 

gyvenime jų yra daug. Ji – kaip įkyri, miegoti neduodanti 

mintis, ji – kaip šaukštas deguto medaus bačkoje, 

ji – tas juodas taškas baltame popieriaus lape. 

Noriu pasakyti, kad nėra balto be juodo ir atvirkščiai. 

Yin ir Yang. Ir būtent todėl jos nutupia ant mano 

skulptūrų (Chameleonas II, Chameleonas III, Brandinimas, 

Yin&Yang) taip įprasmindamos visą darbą, nes 

be jų, musių, tai būtų tik dar viena estetiška skulptūra. 

Atmintyje įstrigę profesoriaus Juozo Adomonio 

žodžiai, kad darbo pavadinimas turi padėti darbui ar 

bent jau nepakenkti jam. Tad pavadinimus savo darbams 

stengiuosi parinkti kuo tikslesnius, na, o ar man 

pasiseka, palieku spręsti žiūrovui. 

Dar vienas mane dominantis ir man aktualus aspektas 

yra įsikerojęs požiūris į keramiką, kaip į amatą. Tai 

mane labiausiai skaudina. Keramika – menas, bet 

net nežinau ar įmanoma nugalėti tą žmonėse nusistovėjusią 

primityvią „puodžiaus“ sąvoką. Kitą vertus 

gal net nereikia. Kam reikia kovoti su vėjo malūnais? 

Turi būti tikras pats sau. Šia tema esu sukūrusi tokius 

darbus kaip „Menas puola amatą“, „Menas sutinka realybę“, 

„Keramiko gralis“. 

Kokios yra mano sąsajos su Lietuva? Jos visada pulsuojančios 

ir gyvos. Bent kartą į metus grįžtu į savo 

gimtąjį miestą Kauną. Dalyvauju parodose ir pripildau 

Lietuvos galerijas, parduotuves, savo kūrybos 

papuošalais, skulptūrėlėmis bei indeliais. Visada gera 

sugrįžti, įdomu realiai palyginti Lietuvos politinius, 

socialinius bei ekonominius pokyčius su Vokietijos. 

Nuotr. Asm. archyvo 

Porcelianinis „Praeities portretas“ 

Porcelianiniai auskarai „Blue Earrings“ 


Domilė Ragauskaitė 

Gimė 1985, Kaunas 

2008 Keramikos bakalauras, Vilniaus Dailės Akademija 

2010 Keramikos magistras, Vilniaus Dailės Akademija 

2016 Wagenhalle Kunstverein (Meno Bendrijos) narė, 

Stuttgart, Vokietija 

2006 Juodosios keramikos simpoziumas, Vingio botanikos 

sodas, Vilnius, Lietuva 

2008 Tarptautinė atrankinė paroda “Pavasaris”, Keramikos 

muziejus, Kaunas, Lietuva 

“Pieva”, Šv. Jonų galerija, Vilnius, Lietuva 

“Porceliano kelias”, Šulinys galerija, Kernavė, Lietuva 

2009 “Kaunas-Vilnius’09” studentų parodos kuratorė ir 

dalyvė, Kaunas, Vilnius, Lietuva 

2010 Piešinio paroda, Arka galerija, Vilnius, Lietuva 

Tarptautinė atrankinė paroda “Pavasaris”, Keramikos 


5-oji tarptautinė mažosios porceliano plastikos 

paroda, Ryga, Latvija 

“Akmeninširdis”, Argentum galerija, Vilnius, Lietuva 

1-oji Vilniaus keramikos bienale, Arka galerija, Vilnius, LT 

Tartu konkursinė paroda, Estija 

Juvelyrinė instaliacija, Performance Hotel, Stuttgart, DE 

2011 Tallinn konkursinė paroda, Estija 

Tarptautinė atrankinė paroda “Pavasaris”, Keramikos 


“Redukcija”, Keramikos muziejus, Kaunas, Lietuva 



2-oji Vilniaus keramikos bienalė, Arka galerija, Vilnius, LT 

7-oji tarptautinė mažosios porceliano plastikos paroda, 

Ryga, Latvija 

Balto kūrinio konkursas, Balta galerija, Kaunas, Lietuva 






muziejus , Kaunas, Lietuva 

“Redukcija”, Jurbarko dirbtuvės, Kaunas bei Pamėnkalnio 

galerija, Vilnius Lietuva 

Grupinė paroda “Atgimimas” skirta Lietuvos Nepriklausomybės 

dienai - Vasario 6-ajai ir Kovo 11-osios atgi - 

mimo dienai pažymėti, Kaunas, Lietuva 

2015 “Artist Revolution 2” pleneras-paroda, Fragneto 

Monforte, Italija 

“Artist Revolution 2” pleneras-paroda, Nemunaitis, 

Alytaus teatras, Alytus, Lietuva 

2016 Tarptautinė atrankinė paroda “Pavasaris”, Meno Parkas 

galerija, Kaunas, Lietuva 

Šachmatų princesė 

2017 Tarptautinė atrankinė paroda “Pavasaris”, Meno Parkas galerija, Kaunas, Lietuva 

“Redukcija”, Kauno miesto muziejuje, Kaunas, Lietuva 

Personalinė paroda - “Tarp dviejų pusių”, Parko galerija, K aunas, Lietuva 

“Artist Revolution 4” pleneras-paroda, TAUT galerija, Wagenhalle, Stuttgart, Vokietija 

Grupinė paroda Wagenhalle narių, Rottenburg, Vokietija 

Projekto “Capolavoro di vino” paroda, Benevento‘s Rocca de Rettori Palace, Italija 

2018 Tarptautinė atrankinė paroda “Pavasaris”, Meno Parkas galerija, Kaunas, Lietuva 

5-oji Vilniaus keramikos bienale, Arka galerija, Vilnius, Lietuva 


HAMBURGO 

LIETUVIŲ KELIONĖ 

KNYGOS „KELYJE“ 

PUSLAPIAIS 

Ieva GILYTĖ-ROBERTSON 

Sausio 25 d. gausus būrys knygų megėjų susirinko 

į Hamburgo lietuvių bendruomenės 

suorganizuotą susitikimą su Berlyno lietuve, 

rašytoja Lina Ever, kur ji pristatė savo naujausiąją 

knygą „Kelyje“. 

Šios dienorasčio pobūdžio knygos penkiuose skyriuose 

sugulė penkių dienų piligriminio žygio su 

kunigu A. Toliatu ir fotomenininku A. Aleksandra- 

Susitikimas su rašytoja L. Ever Hamburge 

Prisaikdinta vertėja 

lietuvių|rusų|vokiečių klb. 

Maybachstraße 1 

48 145 Münster 

Mobil: +49179.5877720 

Fax: +49251.395 56074 

mail:ingrida.k@gmail.com 

www.dolmetscher-venckus.de 

vičiumi nuotykiai, patirtys, jausmai ir baimės. 

Savo vaizdingais pasakojimais knygos autorei 

pavyko pasiimti ir mus į trumpą kelionę Dailininkų 

keliu (Malerweg), esančiu Saksonijos 

Šveicarijoje, Vokietijoje. 

Kartu lipome tūkstančiais laiptelių, tylėjome ir 

grožėjomės gamta, jautėme nuovargį. Norėjosi 

eiti, eiti ir nesustoti. Susitikimo laikas prabėgo 

taip greitai, kad pasikalbėti apie kitas autorės 

knygas nebebuvo kada, todėl belieka tikėtis, 

kad netolimoje ateityje rašytoja ir vėl mus pradžiugins 

savo apsilankymu Hamburge. O kolkas, 

ne vienas iš mūsų galės džiaugtis kelione knygos 

„Kelyje“ puslapiais. 

Nuotr. Renato Neverbicko 


PORTRETAI 

Justinas Gečas: „Šią gimnaziją labai vertinu“ 

Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ 

Fotografija J. Gečo gyvenime atsirado prieš penkerius metus 

Jeigu bandytumėme brėžti lietuvio Justino 

Gečo gyvenimo kreivę, pirminis taškas būtų 

Lietuva, tuomet ji kryptų į Va k a r u s, į Vo ki e t i ją, 

o vėliau, ko gero, vėl sugrįžtu atgal į Lietuvą. 

Vokietijoje esančios Vasario 16-osios gimnazijos 

dešimtokas Justinas Gečas savo gyvenimo 

neįsivaizduoja be trijų dalykų – lietuvių 

kalbos, fotografijos ir svajonės apie aviaciją. 

Kalbiname J. Gečą apie jo persikėlimo į Vo k i e t i ją 

istoriją, mokslus gimnazijoje ir jo aistrą fotografijai. 

Justinai, iš kokio Lietuvos miesto, krašto esi kilęs? 

Gimiau Trakuose, bet didžiąją gyvenimo dalį praleidau Vilniuje. 

Vilniaus Žemynos progimnazija, tuomet Vasario 16-osios gimnazija 

Vokietijoje. Kodėl persikėlei mokytis į Hiutenfeldą, Vokietiją? 

Kas lėmė Tavo pasirinkimą? 

Vienas iš mano tėvų dirbo Vokietijoje, bet mūsų šeima, nepaisant to, vis tiek 

norėjo gyventi kartu, po vienu stogu. Taigi prieš maždaug penkerius metus 

persikraustėme čia. Taip nutiko, jog Vasario 16-osios gimnazija buvo visai netoliese, 

taip ir pradėjau ją lankyti. 

Kaip į Tavo išvykimą reagavo tavo klasės draugai? Ar buvo sunku 

palikti Lietuvą? 

Buvo labai sunku palikti savo seną mokyklą, taipogi ir Lietuvą. Teko ne vieną 

ašarą nubraukti, bet iš klasės draugų sulaukiau didelio palaikymo. Su dauge- 


Vasario 16-osios gimnazistas Justinas Gečas 

Gimnazijos tautinių šokių ansamblis „Žemyna“ (vad. A. Ručienė) 

liu iš jų iki šiol vis dar bendrauju. O Lietuvos ilgiuosi 

kiekvieną minutę, niekada nepraleidžiu progos nors 

kelioms dienoms grįžti į savo gimtąjį miestą – Vilnių. 

Kokie buvo Tavo pirmieji metai Vasario 

16-osios gimnazijoje? 

Pirmieji metai naujojoje mokykloje buvo ganėtinai 

sunkūs. Teko priprasti ne tik prie mokyklos, bet ir 

prie naujos aplinkos, kitokių žmonių, kitokios kultūros 

– pirmaisiais metais viskas buvo nauja. 

Gimnazija – dvikalbė mokykla. Ar vokiečių 

kalbą mokėjai anksčiau, ar pradėjai ją mokytis 

atvykęs į Vokietiją? 

Į Vokietiją atvykau beveik nemokėdamas kalbos. 

Prieš persikraustydamas mokiausi jos maždaug du 

mėnesius. Tos žinios šiek tiek padėjo, bet susikalbėti 

su žmonėmis buvo tada dar neįmanoma. Pradėjęs 

lankyti Vasario 16-osios gimnaziją, sulig kiekviena 

diena vis geriau ir geriau pradėjau suprasti vokiečių 

kalbą. Tačiau pirmaisiais metais vis dar bijodavau 

kalbėti naująja kalba. Antraisiais metais jau buvau 

daug drąsesnis ir pradėjau vis daugiau bendrauti vokiečių 

kalba. Laisvai kalbėtis galėjau jau maždaug po 

trejų metų. 

Kokia, tavo nuomone, yra gimnazija? Kaip ši įstaiga 

praplėtė/pakeitė Tavo požiūrį į pasaulį? 

Šią gimnaziją labai vertinu, ji visgi yra vienintelė 

tokia Vokietijoje. Čia yra lietuvybės centras, visos 

Vidurio Europos lietuvių traukos centras. Labai žavi 

tai, jog mokykloje mokosi ne vien tik lietuviai bei 

vokiečiai, bet ir gimnazistai iš kitų šalių. Šios mokyklos 

dėka mano gyvenime atsirado daug naujų kelių, 

susijusių ne vien tik su Lietuva. 

Esi aktyvus gimnazistas, dalyvauji skirtingose 

veiklose, konkursuose. Kokia veikla, mokslų 

dalykas Tave žavi labiausiai? 

Labiausiai domiuosi lietuvių kalba. Šis dalykas mane 

labiausiai domina. Ir ne vien tik dėl to, kad gaunu 

gerus pažymius. Kovo mėnesį dalyvausiu lietuvių 

kalbos olimpiadoje. Nesėdžiu vietoje, dažnai dalyvauju 

ir kitų dalykų veiklose, pavyzdžiui, anglų kalbos, 

matematikos arba gamtos mokslų. 

Visiems yra gerai žinoma, kad Tavo kasdienybėje 

didelę dalį užima fotoaparatas ir fotografija. 

Tai Tavo hobis ar darbas? 


Fotografuoju jau apie penkerius metus. Viskas prasidėjo 

šokių kolektyvo „Žemyna“, kuriam aš anksčiau 

priklausiau, išvykoje į Lenkiją. Tuomet aš dar 

nebuvau įsigijęs jokios kameros, bet turėjau savo 

planšetinį kompiuterį, kurį buvau pasiėmęs į kelionę. 

Bekeliaudamas pamačiau daug gražių vaizdų ir 

tiesiog pagalvojau: ,,kodėl gi nenufotografavus jų ir 

neparodžius namiškiams Lietuvoje“. Toje kelionėje 

padariau begales nuotraukų, kurias vis dar turiu. Su 

tuo planšetiniu kompiuteriu fotografavau apie pusę 

metų. Tuo metu man visiškai nerūpėjo, su kuo aš 

fotografuoju, tiesiog norėjau tai daryti. Praėjo pusė 

metų, kol gavau savo tėčio seną kamerą, o ją turėdamas 

pradėjau labiau gilintis į fotografiją. Įgijau daug 

naujų žinių. Po maždaug vienerių metų pradėjau daryti 

fotosesijas. Iš pradžių fotografavau pažįstamus 

arba draugus iš mokyklos, vėliau supratau, kad galiu 

iš to užsidirbti. Tai aš darau jau apie dvejus su puse 

metų. Esu fotografavęs ne vienos drabužių kompanijos 

rūbus, surengęs kelias asmenines parodas. Neseniai 

atidariau savo asmeninę fotostudiją. Anksčiau 

tai tikrai buvo tik hobis, kuris tapo tarsi darbu. Kita 

vertus, fotografavimo negaliu vadinti darbu, nes aš 

tai darau su dideliu noru, o kiekvienai nuotraukai 

atiduodu visą savo širdį. 

Kas tau yra fotografija? Ar mokaisi šio dalyko papildomai? 

Fotografija man reiškia visą gyvenimą, negalėčiau įsivaizduoti gyvenimo be 

jos. Esu savamokslis, niekada nesimokiau profesionaliai fotografuoti. Man asmeniškai 

geriausias mokymosi būdas yra klaidų darymas ir mokymasis iš jų. 

Viską patiriu savo kailiu, o ne išgirstu tai iš kieno nors kito lūpų. Aišku, tokioje 

srityje kaip fotografija niekada neišmoksi visko, aš iki šiol noriu tobulėti. Su 

kiekviena diena išmokstu naujų dalykų. 

Tavo darbuose dominuoja portretai. Ką tau reiškia šis fotografijos 

žanras? 

Fotografuodamas susitinku su daugybe skirtingų žmonių, o tai mane labiausiai 

žavi portretų fotografijoje. Galimybė pažinti skirtingus žmones, atrasti 

bei įamžinti tų žmonių grožį savąja kamera bei atskleisti jų charakterius. Kai 

tu įsivaizduoji beprotiškai gražų portretą, o paskui visa tai pamatai per kameros 

akutę ir įamžini tą nuotrauką – tai, ko gero, yra geriausias jausmas pasaulyje. 

Tobulumas yra tai, ko mes niekada nepasieksime, bet turėtume bandyti 

pasiekti. Ir tai aš visąlaik bandau padaryti su kiekviena savo nuotrauka. 

Justinai, iki gimnazijos baigimo Tau liko visai nedaug, kokie Tavo 

ateities planai? Ar esi apgalvojęs savo tolimesnį kelią? Liksi Vokietijoje, 

o gal studijuoti grįši į Lietuvą? 

Baigęs mokyklą dar tiksliai nežinau, kur norėčiau studijuoti, bet tikrai žinau, 

kad norėčiau mokytis aviacijos. Fotografijos žadu taip pat nepamiršti. O atgal 

į Lietuvą tikrai norėčiau grįžti, gal net ir dirbti po mokslų baigimo. 

Nuotr. Justino Gečo, Dariaus Šulco 

Fotografija – neatsiejama gimnazisto gyvenimo dalis 


LIETUVIŠKUMO 

PAIEŠKOS 

IR ATRADIMAI 

Elinas VENCKUS 

Vokietijos lietuvė Justina Vaičė 

Lietuviškumo paieškos ir atradimai 

Prieš šešerius su puse metų į Vokietijoje esantį 

Hamburgo uostamiestį atvykusi gyventi Vaičių šeima 

šiandien savo dienas leidžia pietvakarių Vokietijoje, 

Badeno-Viurtembergo žemėje, nuostabaus 

grožio Heidelbergo mieste. Aktyviai įsitraukusi į 

Hamburgo lietuvių bendruomenės (HLB) gyvenimą 

ir patekusi į valdybą, Justina nenutraukė savo lietuviškos 

veiklos. Ieškodama galimybių tęsti sūnaus 

Mykolo lituanistinės mokyklos lankymą, Heidelberge 

rado lietuvių bendraminčių, ieškojusių to paties. 

5 metai, praleisti Hamburge, buvo skirti mokslui 

ir vokiškos kultūros pažinimui. Justina intensyviai 

mokėsi vokiečių kalbos, o vyras pasirinko 3 metų 

studijas, susijusias su senjorų priežiūra (Ausbildung 

als Altenpfleger). Metai buvo finansiškai ir morališkai 

nelengvi. Padedant draugei ir jos vyrui, pavyko 

užmegzti naujas pažintis Hamburgo lietuvių bendruomenėje 

ir tokiu būdu Justina aktyviai įsitraukė 

į bendruomenės veiklą. Su aštuonmečiu sūnumi ji 

lankė Hamburge veikiančią lituanistinę mokyklėlę 

„Abėcėlė“, įsitraukė į organizuojamus renginius 

ir netrukus tapo už lituanistinį švietimą atsakinga 

HLB valdybos nare bei neatskiriama bendruomenės 

dalimi. Hamburgo lietuvių bendruomenėje Justina 

ne tik sutiko daug įdomių žmonių, bet ir susipažino 

su kitų Vokietijos žemių bendruomenėmis, jų veiklomis 

ir rūpesčiais. 

„Mane be galo džiugina, kad daug talentingų lietuvių 

gyvena Vokietijoje, kurie garsina Lietuvos vardą. 

Todėl stengiausi ir aš kiek galėdama prisidėti prie 

Hamburgo lietuvių bendruomenės veiklos. Manau, 

kad man neblogai pavyko. Mielai kviečiu visus, kas 

abejojate ar neseniai atvykote, pasidomėti, susipažinti, 

atrasti savo bendraminčių ratą ar naują veiklą“, 

- nedvejoti prisijungti prie lietuvių bendruomenių 

ragino J. Vaičė. 

Kelias į lietuvių centrą 

J. Vaičės vyro mokslams einant į pabaigą, šeima nusprendė 

dar kartą kraustytis į tokią Vokietijos vietą, 

kur ir klimatas būtų švelnesnis, ir miestas mažesnis, 

ir pajamos didesnės. Porą mėnesių užtrukusios 

paieškos ir duomenų rinkimas galiausiai nuvedė į 

Heidelbergą – į labiausiai lietuvių šeimos kriterijus 

atitikusį miestą. Lietuvė neslėpė džiaugsmo sužinojusi, 

kad Heidelberge su „Altenpfl eger“ sertifi katu 

gali dirbti ir „Krankenpfl eger“ darbą (pvz. Hamburge 

pajamos kaip „Altenpfl eger“ būtų žymiai mažesnės). 

O svarbiausia – netoli, vos 25 km nuo Heidelbergo, 


J. Vaičė drauge su sūnumis Elbės fi lharmoninjoje Hamburge 

yra nutolusi žinoma, dvikalbė, ypatingų gebėjimų turinčių vaikų Vasario 

16-osios gimnazija, į kurią sėkmingai įstojo ir dabar ją lanko Vaičių šeimos 

dešimtokas sūnus Nojus. 

Lietuviškumo paieškose – atrastos sutartinės 

ANT DVIEJŲ 

PLOTMIŲ – TARP 

DVIEJŲ KULTŪRŲ 

J. Noak: „Dvi erdvės – imanentinės erdvės, ir abi man – labai reikalingos“ 

Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ 

Autoriniu pseudonimu pasivadinusi Jutta Noak (tikr. Juta Vaitkienė 

) yra gerai pažįstama rašytoja Lietuvos skaitytojams, stebinanti 

savo išskirtine biografija. Kauno medicinos akademiją baigusi- 

viškų sutartinių. Lietuvė Lina įtraukė J. Vaičę į sutartinių 

dainavimą. Laikui bėgant organizuojamuose 

susitikimuose lietuvės ėmė ruošti ne tik programėles 

vaikams, bet ir lietuvės Linos įkvėptos pradėjo 

įsitraukti į lietuvių liaudies kultūrą ir jos puoselėjimą, 

atliekant lietuviškas dainas ir sutartines. J. Vaičė 

džiaugiasi nauju atradimu, kadangi tai suteikia daug 

džiaugsmo, padeda atsipalaiduoti, nurimti. Sutartinių 

giedojimą lietuvės vadina meditacija ir mąsto 

apie jų tobulinimą. 


Kadangi Justinos sūnus Mykolu lankė Hamburgo lituanistinę mokyklėlę, 

to paties ji pradėjusi ieškoti ir Heidelberge. Ieškodama netikėtai 

susipažino su keliomis lietuvaitėmis, kurios tuo metu ieškojo 

to paties. Lietuvės su vaikais susitinka kartą per mėnesį, tokiu būdu 

puoselėdamos lietuviškas tradicijas, bandydamos žaisti žaidimus, 

mokytis liaudiės, tradicinių dainų. J. Vaičė labai džiaugiasi susipažinusi 

su lietuve Lina Pranaityte-Wergin, kuri be galo daug moka lietugydytoja 

pirmąją savo novelių knygutę išleido 

dar 1992 metais. 

J. Noak nuo 1998 metų gyvena Vokietijoje. Ji yra 

Hamburgo autorių susivienijimo ir Lietuvos rašytojų 

sąjungos narė, priklauso rusų literatų draugijai. Būdama 

aktyvi Hamburgo lietuvių bendruomenės narė, 

o 2007–2009 metais šios bendruomenės pirmininkė, 

subūrė besidominčius Lietuvos kultūra lietuvius. 

Svarbu paminėti, kad ji yra projekto „Judančios erdvės“, 

skirto Vokietijoje gyvenantiems menininkams, 

idėjos autorė. Nuo 2010 metų – įkurtos Lietuvių-vokiečių 

kultūros draugijos „LiT.art.“ pirmininkė. 

Kalbiname Jutta Noak apie jos gyvenimo ir kūrybos 

istoriją. 


Jau daugiau kaip 20 metų gyvenate Vokietijoje. Dėl kokių priežasčių 

persikėlėte gyventi į Hamburgą? 

Kadangi žmogaus gyvenimas – tartum pagal atsitiktinį modelį sukurptas 

siužetas, kuriame nėra vientisumo, tad nusakyti akivaizdžias bei konkrečias 

priežastis nesugebėčiau. Neturėjau tikslo išvykti. Ir tik atsidūrusi Vokietijoje 

supratau, kad tai joks atsitiktinumas, bet likimo padiktuotas būtinumas. 

Laikmečio istorinės kolizijos, išraižiusios mano šeimos gyvenimą, atskyrė 

mane nuo kitų šeimos narių, privertė ilgai gyventi uždaroje erdvėje. Dėl to 

likimo nutiestą kelią į protėvių žemę dažnai įvardinu Aukščiausiojo malone 

– sugrąžinimą prie kilmės šaknų, siekiant jas pažinti. 

Mums yra žinoma, kad 50 proc. savo gyvenimo praleidžiate svetur, 

50 proc. Lietuvoje. Ar tai tiesa? 

Procentais dalinti gyvenimą į „čia“ ir „ten“ arba „ten“ ir „čia“ nėra tikslu. 

Juk žmogus savo viduje dažnai išplečia tėvynės ribas iki pasaulio... Mano 

vidus – mano pasaulis ir tikroji mano istorija. O dviejų tėvynių poliai 

– svarbiausi būties taškai, dvi erdvės – imanentinės erdvės, ir abi man – 

labai reikalingos. 

Jau 1992 metais išleidote pirmąjį savo leidinį, tačiau šiandien galite 

pasigirti savo kūrybine biografija. Kaip gimsta temos Jūsų knygoms? 

Kokios jos? 

Iš tiesų man pačiai keistas mano kūrybinis kelias. Kai atsisuku atgal, 

skaičiuodama savo knygas, net nepatikiu. Rašiau, niekam nežinant. Net 

artimiesiems. Tekstai ilgai gulėjo ir vibravo stalčiuose. Nustebino, kai su- 

laukę tinkamo laiko sugulė į poezijos, novelių, romanų, 

eseistinių darbų puslapius. O dar publikacijos 

vokiečių kalba „Bibliothek deutschsprachiger 

Gedichte“ (Realis, Vokietija) ir „Bockel“ leidyklos 

almanachuose, taip pat Lietuvos kultūros instituto 

Vokietijoje leidžiamame metraštyje: „Annaberger 

Annalen“ ir almanache „Šaltinis“ („Источник.) 

rusų kalba bei romano „Petitio“ vertimas į vokiečių 

kalbą. Dėl vėlyvo įsiliejimo į literatūrinį gyvenimą, 

vaikų buvau pašiepiant pakrikštyta rašytojos „Žemaitės“ 

vardu. 

Kaip gimsta temos knygoms? 

Temos dažniausiai yra laiko išnešiotos... Užrašytos 

ant lapukų, pažymėtos sąsiuviniuose, skaitomų 

žurnalų pakraščiuose, užrašų knygose ištisai kirba 

ir dirgina. Iš tiesų žmogus kuria kasdien, kiekvieną 

akimirką, kartais nė nežinodamas, kodėl? Gal dėl to, 

kad nepažįsta savo vidinės esmės, o didis troškimas 

ją pažinti verčia imtis plunksnos? Juk kūryba – dvasinė 

rašytojo biografija, vienatvės kalėjimas, vidinė 

tremtis, dialogas su savimi.... Tad dažnai kankinu 

save, ,,plaku“ už tai, kad netelpu į dienos rėmus, 

nors sėdžiu beveik nuo ryto iki vakaro prie kompiuterio, 

bet daug kas dar lieka neišsakyta, neužrašyta. 

Rašytoja Jutta Noak 


Deja, laikas trumpėja, o svajonės ilgėja. 

Ar Jūsų knygų tematika siejasi su emigracija 

bei išgyvenimais, esant toli nuo gimtosios 

šalies? 

Augau aplinkoje, kurioje mano gyvenimišką patirtį 

formavo dvi kultūros – lietuvių ir vokiečių. Būtent 

ta patirtimi aš užpildau puslapius. Niekada nerašau 

tarsi iš nieko... neįmanoma atkurti gyvenimo, 

kurio nebuvo... Kažkas yra pasakęs: „Išlikai, ne 

kad gyventum, – tam laiko neduota... Tau lemta 

liudyti...“.Gal dėl to paskutinių romanų puslapiuose 

praeitis susikryžiuoja su dabartimi. Rašydama 

gyvenu įvairiame laike, skirtingose erdvėse, atiduodama 

duoklę protėviams. Pasak Česlovo Milošo 

(Czeslaw Milosz):...kiekvieną akimirką, pripažindami 

ar nepripažindami to, esame iki mūsų gyvenusiųjų 

valdžioje. Tad ir aš sunkiai išsivaduoju iš jų ir 

savo praeities. 

Esate aktyvi lietuvybės puoselėtoja, pirmininkavote 

Hamburgo lietuvių bendruomenės 

valdybai. Kaip galėtumėte įvardyti tuos 

metus bendruomenėje? Ką pavyko drauge su 

kitais lietuviais įgyvendinti? Hamburgo lietuviai. 

Kokie jie? 

Hamburgo miesto dvasia sklandanti žaliuose 

parkuose, virš sraunios Elbės upės, centre esančio 

ežero bei miestą išraižiusių kanalų vandenų palietė 

ir čia apsigyvenusius lietuvius. Universitetas, konservatorija, 

dailės galerijos, filharmonija – visa tai 

kūrė išskirtinius tarpusavio santykius bei lietuvių 

bendruomenės bruožus. Tą lietuvišką dvasią gal 

labiausiai ir pajaučiau čia, Vokietijoje. Ir esu labai 

dėkinga, kad likimas lėmė būti šalia tų, kurie kūrė 

Hamburgo lietuvių bendruomenę. Ypač esu dėkinga 

nenuilstančiai lietuvybės puoselėtojai, pianistei 

V. Mozuraitienei. Ji išliks ilgam visų ją pažinojusiųjų 

atmintyje. 

Deja, viskas kinta, gamta nemėgsta tuštumos ir ją 

užpildo kasmet pasirodantys nauji veidai. Atvykusio 

studijuoti nuostabaus jaunimo, besikuriančių 

šeimų su vaikais atsiradimas bendruomenėje įneša 

gaivaus vėjo. Tačiau gyvendami tarp žmonių, turinčių 

kitas tradicijas, kalbančių kita kalba, jie tartum 

atsiduria ant dviejų plotmių – tarp paveldėto ir 

svetimo mąstymo, todėl lietuviškų tradicijų puoselėjimas, 

lietuvių kalbos išlaikymas išlieka pagrindine 

lietuvių bendruomenės siekiamybe. 

Esate aktyvi kultūros atstovė. 2010-aisiais 

Rašytoja J. Noak pristato savo knygas 

LiT.art organizuotas kultūros renginys Hamburge 


metais įkūrėte Lietuvių–vokiečių kultūros draugiją „LiT.art“, kuri 

savo veiklą tęsia ir šiandien. Papasakokite apie draugijos įkūrimo 

istoriją. Koks pagrindinis šios organizacijos tikslas? 

Dar vaikystėje nutiestas vidinis tiltas tarp dviejų kultūrų – lietuvių ir vokiečių 

– ypač išryškėjo man atvykus čia. Norėjosi tai išlaikyti, išsaugoti. 

Tad pagrindinis tikslas, kurį jau mėginau įgyvendinti būdama bendruomenės 

pirmininke, išėjimas už bendruomenės ribų, supažindinant vokiečius 

su lietuvių kultūra. Nebuvo lengva. Gal dėl to ir kilo idėja Hamburgo, Bremeno 

ir Celės lietuvių menininkų bei lietuvių bendruomenių atskirų narių 

iniciatyva įkurti Lietuvių-vokiečių kultūros draugiją LiT.art. Tai ne pelno 

siekianti organizacija, kurios motto tapo semiotiko, eseisto A. J. Greimo 

mintis „Kultūra yra viena, tinkanti visoms šalims – tai žmogaus kultūra...“ 

Šie žodžiai įliejo tikrumo, kad menas, kaip jungianti grandis tarp Lietuvos 

Rašytoja savo namuose 

Nežinau, ar sugebėsiu atsiminti visus suorganizuotus 

renginius, tad nevardinsiu poezijos vakarų, susitikimų 

su rašytojais. Pasistengsiu išvardinti svarbiausius 

renginius, kuriuos organizavome miesto 

mastu: šešių Lietuvos skulptorių paroda skulptūrų 

parke, mažųjų skulptūrų paroda galerijoje Mensch, 

lietuvos grafikų paroda CVJM Haus, Klaipėdos 

Pilies teatro gastrolės CVJM Haus, poezijos pavasaris 

Hamburgo Kameriniame teatre, Kauno Mažojo 

teatro gastrolės Hamburgo Kameriniame teatre, 

Lietuvos tūkstantmečio minėjimas su dailininko 

Jablonskio darbų paroda ir Lietuvos styginiu kvartetu 

Art. Vio Altonos bažnyčioje, pritaikytai kultūriir 

Vokietijos, prisidės prie Lietuvos populiarinimo bei lietuvybės skleidimo 

Vokietijoje, žadins susidomėjimą Lietuva ir burs Lietuvos mylėtojus 

– vokiečius, puoselėjant Lietuvos kultūrą, nuosekliai telkiant Vokietijoje 

gyvenančių menininkų ir lietuvių, aktyviai veikiančių kultūros gyvenime, 

pastangas bei idėjas kultūrinei sklaidai. 

Tačiau kiekvienas žino, kad idėjos kartais labai greitai gimsta, bet tuomet, 

kai jas reikia realizuoti, susiduriama su nenumatytais barjerais. Tad esu 

labai dėkinga ne tik ištikimiems draugijos nariams, bet ir bendraminčių 

sambūriui, padėjusiam organizuoti kiekvieną renginį. 

Nuo draugijos įkūrimo praėjo nemažai laiko. Apibendrinkite, kas 

buvo įgyvendinta, kokius išskirtinius šios draugijos projektus, pasiekimus 

galėtumėte įvardinti? 

niams renginiams, Česlovo Milošo minėjimas CVJM 

Haus, dalyvaujant lenkų bendruomenės nariams. O 

Lietuvos projekte „Skulptoriai skaito Donelaitį“ dalyvavo 

mūsų renginiuose pasirodantys du vokiečių 

skulptoriai. 

Tačiau pagrindinis LiT.art renginys, pavadininimu 

„Meno simbiozė“, įgijo tęstinumą ir vyksta kiekvienais 

metais. Jo išskirtinumas – vienos dienos 

programoje pristatomos tematinės meno sesijos, 

parodos, spektakliai ar koncertai, dalyvaujant 

menininkams iš Lietuvos, arba čia gyvenančių 

menininkų pasirodymai, nes projekto „Judančios 


erdvės“ tikslas ir yra čia kuriantiems menininkams 

suteikti erdvę savos kūrybos prezentacijai. 

Ar per šiuos metus pavyko suskaičiuoti, kiek 

menininkų, kultūros atstovų gyvena Vokietijoje? 

Tiesą sakant, neskaičiavome ir tokios statistikos 

nevedėme. Vien skatinome menininkus jungtis 

į bendrą veiklą bei mėginome sudaryti aktyviai 

kultūriniame gyvenime dalyvaujančių menininkų 

sąrašą: Gerda Raudonikis Braunschweige, įkūrusi 

šokio teatrą „Kunas Modernus“, Daiva Janssen 

– pianistė, Jolanta Busch (Hamburgas) – kamerinės 

muzikos solistė, operos solistės Wilija Ernst- 

Mosuraitis (Karlsruhe) ir Auksė Marija Petroni 

(Rostokas), Henriete Niekrawitz (Liudwigshafen) 

– smuikininkė, Almyra Weigel (Berlynas) – tekstilės 

menas, fotografas Andrius Čeponis, fotografė 

Ramunė Pigagaitė (Frankfurtas) ir jos sesuo solistė 

Vilma Pigagaitė, koncertuojanti kartu su pianistu 

iš Lietuvos Leonidu Dorfmann, Hamburge apsigyveno 

po studijų Hamburgo muzikos ir teatro 

akademijoje jauna kompozitorė ir solistė Akvilė 

Kalinaitė, smuikininkas Algirdas Šochas, Aurelija 

Dahle (Hamburgas) – choro dirigentė, plėtojanti 

kultūros mainus tarp Vokietijos ir Baltijos šalių, 

Vaidas Bruderis (Bona) – saksofonas „Progresyvi 

kalbama instrumentinė muzika“, režisierė Viktorija 

Jimenez Aguilera, dailininkė Jūratė Slyže, smuikininkas 

Martynas Švėgžda ir violončelistas Vytautas 

Sondeckis, poetė ir dailininkė Aldona Gustas (Berlynas), 

rašytojai Jolita Herlyn (Hamburgas), Lina 

Ever (Berlynas), žurnalistės Asta Borusevičiūtė ir 

Evelina Kislych bei kt. 

Savaime aišku, kad šis sąrašas yra nepilnas. Vokietijoje 

ir ne tik Vokietijoje yra žymiai daugiau 

lietuvių menininkų, Lietuvą garsinančių ir kitose 

srityse. Pav.: habilituotas mokslų daktaras kunigas 

Kęstutis Daugirdajs. Šiuo metu Emdeno mieste jis 

pradėjo vadovauti mokslinei bibliotekai, saugančiai 

įžymių teologų bei kitų svarbių visuomenės 

veikėjų raštus, datuojamus net reformacijos laikotarpiu 

– XVI amžiuje. 

Taip pat Vokietijoje yra dar daug jaunų kūrybingų 

žmonių, kurie nuolat ieško savo kelio, turi tikslą, 

kurio ryžtingai siekia. Tad vienas iš pagrindinių 

LiT.art uždavinių jauniesiems – surasti meno sceną jų kūrybos prezentacijai, 

kuriant realiai veikiančią kultūros platformą, skatinančią tampresnį 

bendradarbiavimą su Vokietijos menininkais bei dalyvavimą bendruose 

projektuose. Taip pat siekiama kurti stiprius regioninius tinklus tarp miestų 

ir jų kultūros institucijų, plečiant erdves, skirtas lietuvių menininkų, gyvenančių 

Vokietijoje, ir menininkų iš Lietuvos kūrybos prezentacijai. 

Kaip manote, kokia šios draugijos ateitis? 

Praeitų metų pabaigoje draugijos veiklą perėmė jauna ir idėjų kupina nauja 

pirmininkė, režisierė Viktorija Jimenez Aguilera. Komanda, kurioje ir aš 

dar esu, liko beveik ta pati. Jiems visiems ypač esu dėkinga už bendradarbiavimą 

ir tikiu, kad greitu laiku išryškės naujos LiT.art gairės. 

Lietuvių-vokiečių kultūros. Ar galėtumėte įvardinti kultūrų panašumus? 

Jei imtume analizuoti tautų iškirtinumus ar panašumus bei kalbos simbolius, 

mąstymo išlydžius, neišvengiamai kultūroje ir netgi individualioje 

kūryboje rastume ryškių panašių elementų ir net tapačių vaizdinių. Mano 

nuomone, šiandien dialogas tarp kultūrinių tapatybių įgyja visai kitą, naują 

reikšmę. Pastaruoju metu menas išryškina bendrą europinį ar pasaulio 

paveldą. 

Kaip į šios draugijos veiklą reaguoja vokiečiai? Ar noriai imasi bendrų 

projektų? 

Daugelio projektų minusas – kalbos barjeras. Ne visus projektus vykdėme 

vokiečių kalba. Tačiau labai palankiai atsiliepdavo susirinkę vokiečiai, kai 

pjeses išvertę į vokiečių kalbą, jas pateikėme titrais. Teigiamai buvo reaguota 

ir į poezijos pavasario poetų vertimų skaitymus, Č. Milošo minėjimas 

vyko taip pat vokiečių kalba ir t.t. Manau, kad ir bendrų projektų pagausėtų, 

ir vokiečių auditorija išsiplėstų, jei renginiai vyktų vokiečių kalba. 

Kokie Jūsų, kaip kultūros atstovės, rašytojos netolimos ateities planai? 

Dar viena knyga? Ar turite kitų sumanymų? 

Pagrindinė priežastis LiT.art pirmininkės pareigų atsisakymo – stalčių su 

užrašais ištuštinimas. Ar spėsiu savo pastebėjimus į knygą sudėlioti, laikas 

parodys. 

O atsiriboti nuo draugijos veiklos nelabai sugebėsiu. Šiuo metu esu kviečiama 

skaityti pranešimą, pavadinimu „Judančios erdvės – Lietuvos menininkai 

Vokietijoje“, kuriame trumpai paliečiamas kultūros ir tapatybės 

klausimas, menininko kultūrinė savastis bei analizuojama menininko buvimo 

kitoje kultūroje įtaka jo kūrybiškumui, pastebint, jog Vokietija ir kitos 

šalys yra aktyvios socialinės erdvės, kuriose menininkai kaupdami patirtį 

bei susidurdami su svetimos šalies kultūra mėgina išlaikyti savo dvasinį 

paveldą, atribodami savąją tapatybę nuo svetimos šalies kultūros normų 

bei kultūros elementų. 

Dėkojame už pokalbį. 

Nuotr. Sergej Šišulin, asm. archyvo 


GERAS MOKYTO- 

JAS LAISVADIENIŲ 

NETURI 

Kalbino Dalytė KAZLAUSKAITĖ 

Prieš 19 metų į Vokietiją persikėlusi vieviškė Asta D‘Elia – neatsneatskiriama 

Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde dalis. Labiausiai 

ji džiaugiasi galėdama svečioje šalyje dirbi pagal išsilavinimą 

ir didžiausiu noru laiko tai, jog gimnazijos abiturientai puikiai išlaikytų 

artėjantį lietuvių kalbos brandos egzaminą. 

A. D‘Elia save vadina mokytoja 24 val. per parą ir tikrai nedrįsta tuo skųstis. 

Kalbiname mokytoją apie jos asmeninę istoriją, darbą gimnazijoje ir 

pasiekimus. 

Asta, pradėkime nuo Jūsų. Iš kokio Lietuvos krašto esate kilusi? 

Mano tėvai abu suvalkiečiai (kapsas ir zanavykė), o susipažino ir šeimą 

sukūrė Aukštaitijoje. Aš gimiau Elektrėnuose, augau mažame miestelyje 

pavadinimu Vievis, įsikūrusiame tarp dviejų didžiausių Lietuvos miestų. 

Neįprasta (nelietuviška, nevokiška) ir Jūsų pavardė? Gal galite papasakoti 

apie ją plačiau? 

A. D‘Elia prie Kauno pilies, šalia Vyčio paminklo 

Mano mergautinė pavardė buvo šešiolikos raidžių, 

neįprasta ir unikali. Ne kiekvienas lietuvis sugeba 

ją ištarti, o ką jau bekalbėti apie užsieniečius... 

Dabartinę pavardę iš savo vyro italo „pasiskolinau“. 

Mūsų keliai, deja, išsiskyrė, bet mus vis dar sieja 

bendra pavardė ir sūnus. 

Esate Vokietijoje gyvenanti lietuvė. Kada persikėlėte 

gyventi ir dirbti į Vokietiją, Hiutelfeldą? 

Ir kaip tai įvyko? Papasakokite savo istoriją. 

Kaip jau minėjau, į Lampertheimo miestą, kurio priemiestis 

yra Hiutenfeldas, po studijų baigimo buvusiame 

Vilniaus pedagoginiame universitete atvedė 

meilė. Vokietijoje gyvenu nuo 2000-ųjų, o gimnazijoje 

dirbu nuo 2009 metų. Prieš tai teko dirbti Fyrnheime 

suaugusiųjų švietimo srityje ir Loršo miestelyje 

su pradinės mokyklos mokiniais. Galiu tvirtai 

teigti, jog dirbau su įvairaus amžiaus žmonėmis. 

Taigi, esate Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde 

lietuvių kalbos mokytoja. Prisiminkite 

ir papasakokite prašau savo pirmąsias 

dienas Gimnazijoje. 

Tai buvo jau seniai. Pradėjau dirbti su vokiečiais, 

mokyti Lietuvos pažinimo. Tokio dėstomo dalyko, 

aišku, nėra nė vienoje Vokietijos mokykloje, todėl 

viską reikėjo pradėti nuo nulio. Dabar esu sukaupusi 

daugybę medžiagos, su mokiniais (tiek lietuviais, 

tiek vokiečiais) esu vykdžiusi keletą puikių projektų. 

Kaip jaučiatės Gimnazijoje, Vokietijoje šiandien? 

Aš jaučiuosi puikiai. Esu labai dėkinga, kad galiu 

svečioje šalyje dirbi pagal išsilavinimą, tai juk nėra 

savaime suprantamas dalykas. 

Kas paskatino pasirinkti mokytojos profesiją? 

Mano mama visą gyvenimą dirbo mokytoja. Tai kūrybingas, 

sąžiningas, darbštus, gamtą ir vaikus mylintis 

žmogus. Ji buvo man puikus pavyzdys. Nors ir 

ne lietuvių kalbą dėstė, bet matydavau, kaip ji rašo 

renginių scenarijus. Gal ir kūrybiškumą iš mamos 

paveldėjau, tik gražios rašysenos – ne (juokiasi). 

Su kokiais iššūkiais susiduriate savo darbe? 

Žinoma, nepaisant to, kad dirbate dvikalbėje 

gimnazijoje svečioje šalyje. Ar gimnazistai 

mielai mokosi lietuvių kalbos? 

Didžiausias iššūkis – prikalbinti jaunąją kartą skaityti 

knygas. Tai, manau, ne tik užsienyje gyvenančių 

ir dirbančių mokytojų problema. Lietuvių kalbos 

mūsų gimnazijos mokiniai mokosi tikrai noriai, 

ypač tie, kurie gimė Lietuvoje. Aišku, visur visko 

būna, kartais ne tik pagirti, bet ir pabarti tenka. 

Tačiau tai juk natūralus dalykas. 

Kokiais galėtume pasidalinti didžiausiais savo, 

kaip mokytojos, pasiekimais? 


Didžiausias mano pasiekimas yra tas, kad esu mokinių 

gerbiama ir mylima mokytoja. Joks apdovanojimas 

neatstos mokinio šypsenos ir apkabinimo po 

ilgų atostogų. Na, o padėkų turiu keletą, jos mano 

ir gimnazistų bendro darbo vaisius. Kiekviena jų 

ypatinga ir svarbi, nes primena (ir dar ilgai primins) 

man mokinius, su kuriais teko dirbti. Be to, 

džiugina, nes žinau, jog nesėdėjau sudėjusi rankas. 

Esate aktyvi mokytoja, nuolat dalyvaujanti ir 

skatinanti mokinius dalyvauti konkursuose, 

renginiuose. Koks Jūsų santykis su mokiniais? 

Kaip Jums pavyko pavergti jų širdis? Ar jie noriai 

priima visus Jūsų pasiūlymus, idėjas? 

Stengiuosi mokinius sudominti savo dėstomu dalyku, 

ir tiek. Gimnazistų, ypač mažųjų, akys tiesiog 

žiba, kai pasiūlai kažką naujo. Kartais ir didieji netgi 

savo noru po pamokų lieka norėdami laiku atlikti 

kokio nors projekto veiklas. Tada aš ir save palieku 

po pamokų (juokiasi). Augau šeimoje, kurioje buvo 

labai mylimi vaikai, gal todėl pati esu visa širdimi 

su jais. Apsimetinėti nemoku, o mokiniai patys 

stebi, mato, jaučia. Be to, esu linksmas žmogus, o 

nuoširdi šypsena ištirpdo visus ledus. 

Kokia yra Jūsų darbotvarkė? 

Esu mokytoja 24 val. per parą, bet tikrai nesiskundžiu. 

Geras mokytojas laisvadienių neturi. Per žiemos atostogas, 

pavyzdžiui, ruošiau brandos egzaminų užduotis. 

O Vokietijos Lietuvių Bendruomenė, ar lieka 

laiko jai? Savo lietuvybės puoselėjimui? 

Aišku, kad dalyvauju ir VLB bendruomenės gyvenime. 

Juk gimnazija – neatsiejama jos dalis. Anksčiau 

padėdavau rengiant vasaros stovyklas, dabar 

per VLB organizuojamus renginius mažiesiems 

vedu užsiėmimus, pristatau gimnazijos veiklą skaitydama 

pranešimus ar sakydama kalbas. 

Atėjusi dirbti į gimnaziją, pajutau daug glaudesnį 

ryšį su Tėvyne. Mes, emigrantai, dažnai jį primirštame, 

nes bandome įsitvirtinti, pritapti svetimoje 

šalyje. Dabar turiu puikią galimybę keletą kartų 

per metus nuvykti į Lietuvą, nesvarbu, kad darbo 

reikalais. Gimnazijoje vyksta susitikimai su įdomiomis 

asmenybėmis iš Lietuvos. Nemanau, kad 

dirbdamas ar mokydamasis gimnazijoje kažkas 

gali pamiršti gimtinę. 

Kokie Jūsų ateities, profesiniai planai? Pasidalinkite 

jais su skaitytojais. 

Ateities neplanuoju, per gyvenimą keliauju mažais, 

bet tvirtais žingsniais ir tikiuosi, kad viskas 

bus gerai. Skamba banaliai, bet optimizmas suteikia 

daug jėgų... Na, o šiuo metu mano didžiausias 

noras, kad abiturientai puikiai išlaikytų lietuvių 

kalbos brandos egzaminą. 


A. D‘Elia (dešinėje) su šeima. Per vidurį – ją užauginusi suvalkietė močiutė 

A. D‘Elia (trečia iš dešinės) prie tuometinio VPU Lituanistikos fakulteto 


- 

BENDRUOMENIU ALEJA 

Pagarbos bėgimas žuvusiems už Lietuvos laisvę 

„Pasaulio lietuvis“ (Nr. 574) informacija 

Prie nuo 1992 metų vyksiančio Sausio 13-osios įvykiams atminti 

skirto pagarbos bėgimo aktyviai jungiasi vis daugiau lietuvių bendruomenių 

visame pasaulyje. 

Bėgimo metu pagerbtos tragedijos aukos – žmonės, žuvę 1991-ųjų sausio 

13-osios naktį ir mirę nuo sunkių sužalojimų, patirtų sovietiniams 

kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir 

televizijos komiteto pastatą: 

Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas 

Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algi- 

Bėgimo dalyviai – Berlyno lietuviai 

mantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, 

Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Stasys 

Mačiulskas, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas 

Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. 

Prie pagarbos bėgimo jungėsi Prancūzijos, Vokietijos 

ir dar daugelio kitų šalių lietuvių bendruomenių. 

Berlyno lietuvių bendruomenės organizuotame 9 

km. bėgime dalyvavo ir Lietuvos Respublikos ambasadorius 

Vokietijoje Darius Semaška. 

Romuvos lietuvių bendruomenė kvietė lietuvius 

28-ąjį kartą vykstantį pagarbos bėgimą pažymėti ir 

Hiutenfelde: „Nepriklausomybė – nėra duotybė, tai 

turime prisiminti kiekvieną dieną, pralietas Lietuvos 

didvyrių kraujas te priBerlmena mums, kokia kaina 

tai buvo pasiekta. Šiandieną lietuvių centre Hiutenfelde 

rinkomės paminėti, atiduoti pagarbą žuvusiems 

už Lietuvos laisvę“, – rašoma „Reporteriai Vokietijoje“ 

feisbuko paskyroje. Romuvos LB, remianti 

lietuvių vienybę skatinančias iniciatyvas, dėkoja 

idėjos iniciatoriams ir organizatoriams – Vokietijos 

lietuvių bėgimo ir sportinio ėjimo klubui, Neringai ir 

Arvydui Užomeckams, rėmėjams – Vokietijos lietuvių 

bendruomenei, Vasario 16-osios gimnazijai. 

Nuotr. Reporteriai Vokietijoje, iš asm. Berlyno 

lietuvių bendruomenės archyvo 

Pagarbos bėgimo dalyviai Hiutenfelde 

Gyvybės ir mirties keliu 


SIELOVADA 

Karolis GENUTIS 

2019 m. kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį, 

19 val. Lietuvos katalikai Štutgarte kviečia 

maldai už lietuvių krikščionių vienybę Vokietijoje. 

Kviečiame jungtis į bendrą maldą per tiesioginę 

transliaciją iš Lietuvos Gailestingumo šventovės, 

kurioje bus aukojamos šv. Mišios už mūsų bendruomenių 

intencijas. Labai prašome visų katalikų, 

gyvenančių Vokietijoje, aukoti savo maldas šioms 

intencijoms ir sukalbėti bendrą maldą Tėve mūsų 

transliacijos metu: http://www.gailestingumas.lt/ 

media/tiesiogine-transliacija/ 

 


Kviečia maldai už lietuvių krikščionių 

vienybę Vokietijoje 


Litauische Gemeinschaft in Deutschland e.V. Lorscher Str. 1 68623 Lamper theimZKZ 14659 PVst Deutsche Post 

2019-ieji 

PASAULIO 

LIETUVIU 

METAI 

„Vokietijos LB Valdybos Informacijos“ pasilieka sau teisę gautus spaudos pranešimus redaguoti savo nuožiūra. Spausdinama medžiaga nebūtinai atstovauja VLB Valdybos 

nuomonei. „Vokietijos LB Valdybos Informacijų“ turinį naudojant kituose leidiniuose, maloniai prašome nurodyti šaltinį ir redakcijai atsiųsti vieną leidinio egzempliorių.

NL Vasaris END web (1)

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?