Lietuvos aukštojo mokslo paslaugos informacinėje visuomenėje

ISSN 1392-1142
ORgANIZAcIJų VADYbA:
SISTEmINIAI TYRImAI: 2008.48
Įvadas
Viena svarbiausių grandžių, lemianti Lietuvos
konkurencingumą tarptautiniame
lygmenyje, yra aukštasis mokslas ir jo teikiamos
paslaugos. Aukštojo mokslo vystymo
galimybių, jo veiksnių ir rezultatų
problema yra aktuali tiek Lietuvoje, tiek
Europos Sąjungoje (ES), todėl mokslinėje
literatūroje tiriami įvairūs jo aspektai,
pavyzdžiui, švietimo reformos ir aukštojo
mokslo problemas gvildena E. K. Zavadskas
ir A. V. Valiulis (2001), R. Bruzgelevičienė
(2001), A. Samalavičius (2003),
P. Jucevičienė (2003), aukštojo mokslo demokratiškumo
ir valdymo pagrindus nagrinėja
L. Kraujutaitytė (2002); edukacines
Jūratė gUšČINSKIENĖ
Jadvyga ČIbURIENĖ
Lietuvos aukštojo mokslo paslaugos
informacinėje visuomenėje
Straipsnyje nagrinėjamos aukštojo mokslo teikiamos paslaugos informacinės visuomenės sąlygomis. Remiantis
empirinio tyrimo rezultatais parodyta studentų (KTU ir VDU), t.y. paslaugų gavėjų, nuomonė apie
praktikoje realizuojamas aukštosios mokyklos paslaugas.
Raktiniai žodžiai: aukštasis mokslas, informacinė visuomenė, aukštojo mokslo paslaugos, aukštosios mokyklos
funkcijos.
This article aims to examine the services of higher education in the context of information society. The authors
analyze the evaluation of respondents – two universities’ (KTU and VMU) students – as users of higher
education services, according to results of an exploratory structured questionnaire.
Keywords: higher education, information society, services of higher education, functions of high school.
novacijas ir jų diegimą aukštojo mokslo srityje
tiria B. Janiūnaitė (2004); universitetų
finansavimą modeliuoja A. Pikturna (2003)
ir kt. Aukštojo mokslo institucijos (universitetai
ir kolegijos) kuria naujas paslaugas,
siekiant daugiau asmenų pritraukti studijoms.
Vykstantys procesai rodo, kad Lietuvos
aukštųjų mokyklų veikla organizuojama
pagal „paslaugų įstaigos“ („paslaugų
universiteto“, arba „antrepreninio universiteto“)
principą. Aukštojo mokslo institucijų
valdymo modeliai ir kitos problemos
plačiai analizuojamos mokslinėje literatūroje,
pavyzdžiui, P. McCaffery (2005) tiria
vadybos gerosios patirties aukštojo mokslo
institucijose situacijas; J. Biggs (2003) studijas
sieja su kvalifikuotų darbuotojų pa-
Jūratė GUŠČINSKIENĖ – socialinių mokslų daktarė, Kauno technologijos universiteto, Socialinių mokslų
fakulteto, Sociologijos katedros docentė. Adresas: Donelaičio g. 20, Kaunas, Lietuva. Tel.: 37 300576, 8 680
78326. El. paštas: Jurate.Guscinskiene@ktu.lt
Jadvyga ČIBURIENE – socialinių mokslų daktarė, Kauno technologijos universiteto, Ekonomikos ir vadybos
fakulteto, Ekonomikos ir tarptautinės prekybos katedros profesorė. Adresas: Laisvės al. 55, Kaunas, Lietuva.
Tel.: 37 300576, 8 680 78326. El. paštas: Jadvyga.Ciburiene@ktu.lt

56
siūlos formavimu darbo rinkoje; B. Clark
(1998); D. Remenyi, B. Williams, A. Money,
E. Swartz (1998) analizuoja aukštojo
mokslo plėtros modelius ir t.t.
Mokslinėje literatūroje, pavyzdžiui,
V. Daujočio, V. Radžvilo, R. P. Sližio,
E. Stumbrio (2002), R. Ginevičiaus, N.
K. Paliulio, E. Chlivicko, J. Merkevičiaus
(2006) darbuose ir Valstybės ilgalaikės
raidos strategijoje (2002), didelis dėmesys
skiriamas mokslo, tame tarpe aukštojo, ir
informacinės visuomenės tarpusavio sąveikos
tyrimui. Praktinis patyrimas rodo,
kad labiau išsilavinę/išsimokslinę asmenys
turi daugiau galimybių adaptuotis
ir sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje.
Mokslas, tame tarpe aukštasis, ir švietimas
yra viena iš prioritetinių valstybės ilgalaikės
plėtros strategijos įgyvendinimo
krypčių greta kitų: gyventojų kompetencijos
ugdymo, valstybės valdymo ir savivaldos
įgūdžių formavimo bei kultūros
vystymo. Todėl aukštojo mokslo institucijos
turi geriau suvokti aukštojo mokslo
sistemos veiklos uždavinius, spręsti jų realizavimo
metu iškylančias problemas ir
teikti kokybiškas paslaugas, orientuotas
į rezultatą, į vartotoją ir pan. Aukštosios
mokyklos atliekamos funkcijos siejasi su
aukštojo mokslo teikiamomis paslaugomis
ir jų vartotojų pasitenkinimo paslaugomis
lygiu.
Būtina pažymėti, kad vis tik pasaulio
mokslininkai nevienareikšmiškai traktuoja
informacinę visuomenę. F. Webster
(2006), D. Bell, (1999), P. Drucker (1993),
J. Baudrillard (1988), M. Castells (2005)
ir kt. teigia, kad vystosi nauja, ypatinga,
žyminti socialinės raidos naują kryptį,
besiskirianti nuo ankstesnių informacinė
visuomenė. Kitą poziciją atstovauja
N. Garnham (2000), A. Giddens (2005),
H. Schiller (1996) ir kt., kurie pripažįsta
svarbų informacijos vaidmenį visuome-
Jūratė gUšČINSKIENĖ, Jadvyga ČIbURIENĖ
nės vystymuisi, tačiau jį vertina kaip besisiejantį
su praeitimi ir nuoseklų. Kita
vertus, terminas „informacinė visuomenė“
naudojamas Europoje, JAV – „informacinė
infrastruktūra“, Kanadoje – „informacijos
supergreitkelis“ ir kt. 2004 m.
UNESCO Generalinės konferencijos 32
sesijoje priimtas siūlymas terminą „informacinė
visuomenė“ keisti terminu „žinių
visuomenė“ (UNESCO, 2004).
Lietuvoje 1997 m. gruodžio mėn. buvo
priimtas LR Vyriausybės nutarimas „Dėl
informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje
programos“, kuriuo Ryšių ir informatikos
ministerija buvo įpareigota parengti
šią programą. Vykdant valdymo reformą
ir panaikinus Ryšių ir informatikos ministeriją,
2000 m. gruodžio mėn. 5 d. LR
Seimas nutarė sudaryti nuolatinę Seimo
Informacinės visuomenės plėtros (IVP)
komisiją, o 2001 m. vasario 26 d. LRV nutarimu
įsteigtas Informacinės visuomenės
plėtros departamentas prie LR Vidaus reikalų
ministerijos. IVP tikslas Lietuvoje –
tarptautinio konkurencingumo ir aukšto
gyvenimo lygio siekimas.
Pagrindiniai IVP uždaviniai aktualūs
aukštajam mokslui: 1) mokslo ir technologijų
plėtra, spartinanti ekonomikos
augimą (inovacinių sistemų plėtra); 2)
visuomenės išsilavinimas (kompetencija)
– galimybės visiems (tęstinio ir nuotolinio
lavinimosi sistemų plėtra); 3) Lietuvos
kultūros ir lietuvių kalbos išsaugojimas ir
skleidimas pasaulio informacinėje visuomenėje;
4) visuomenės sanglauda (subalansuota
šalies raida, naujų socialinės integracijos
ir pagalbos sistemų plėtra); 5)
viešojo administravimo efektyvumas ir
demokratijos plėtra (e-valdžia, nauja viešųjų
paslaugų organizacinė infrastruktūra,
nauja politinių sprendimų priėmimo
aplinka).
Esminiai pokyčiai plėtojant informa-

lIETUVOS AUKšTOJO mOKSlO PASlAUgOS INfORmAcINĖJE VISUOmENĖJE 57
cinę visuomenę rinkos ekonomikos sąlygomis
susiję su svarbiausiomis viešojo
valdymo reformos kryptimis, pavyzdžiui,
aukštojo mokslo veiklos komercializacija,
įvairių interesų grupių – socialinių partnerių
– veiklos derinimu, bendradarbiavimu
ir pan. Vis didesnis dėmesys kreipiamas
veiklos rezultatams, asmeninei
atsakomybei, lankstesnei organizacijos
struktūrai, naudojamas grįžtamasis ryšys
su paslaugų vartotojais, kurie įtraukiami į
valdymo procesą.
Straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvoje
teikiamas aukštojo mokslo paslaugas,
parodant jų sąsajas su aukštosios mokyklos
atliekamomis funkcijomis teoriniame
ir praktiniame lygmenyse, remiantis konkretaus
empirinio tyrimo rezultatais.
Tyrimo objektas – aukštojo mokslo
paslaugos informacinėje visuomenėje.
Uždaviniai:
• ištirti aukštojo mokslo teikiamas
paslaugas;
•
išskirti ir išnagrinėti aukštosios mo-
kyklos funkcijas ir parodyti jų ryšį su paslaugomis
(konkretaus empirinio tyrimo
pagrindu);
•
nustatyti studentų požiūrį į aukšto-
sios mokyklos teikiamas paslaugas KTU
ir VDU.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros
analizė, statistinių duomenų analizė,
anketinė apklausa, indukcijos ir dedukcijos
metodai.
Aukštojo mokslo sistemos
teikiamos paslaugos ir aukštosios
mokyklos vykdomos funkcijos
Vienas iš svarbiausių Lietuvos aukštojo
mokslo sistemos plėtros 2006-2010 m.
plane išskirtų uždavinių yra (2006) užtikrinti,
kad aukštųjų mokyklų absolventų
kompetencija atitiktų visuomenės ir darbo
rinkos poreikius išsilavinimo ir kvalifikacijų
struktūros požiūriu dabar ir ateityje.
Šiuo požiūriu analizuojant esamą situaciją
šalies aukštajame moksle galime išskirti
pagrindines problemas:
•
studijų kokybė ir nepakankamas
aukštojo mokslo konkurentiškumas. Pasaulio
banko ekspertai teigia, jog Lietuvos
švietimo sistema, ypač aukštojo mokslo
sistema, yra stipriai orientuota ne į kokybę,
bet į kiekybę. Lietuvoje, kur iš visų ES
šalių BVP išlaidų dalis, tenkanti švietimui
yra didžiausia, išlaidos, tenkančios vienam
besimokančiajam yra vienos mažiausių.
Tai sąlygoja prastą išsilavinimo kokybės
lygį ir žemos kvalifikacijos universitetus
baigusiųjų specialistų patekimą į darbo
rinką (Žalandauskas, 2008). Kita vertus,
nemažai jaunimo važiuoja studijuoti į užsienį
ir pan.);
•
nepakankamas aukštojo mokslo pro-
ceso organizavo lankstumas, kuris skatina
studentų „nubyrėjimą“. Nemaža dalis studentų
bando derinti studijas ir mokslą,
o tai padaryti nėra lengva, dėl šiuo metu
esančios studijų tvarkos. Antra vertus,
studentų įsidarbinimas studijų laikotarpiu
neretai mažina motyvaciją mokytis ir
įgyti profesinių žinių.
Išvardintų problemų sprendimas priklauso
nuo aukštojo mokslo sistemos
orientacijos į veiklos rezultatą, t.y. vartotoją
ir teikiamų paslaugų bei aukštosios
mokyklos funkcijų atlikimą. Dar XX a.
8-me dešimtmetyje mokslininkai pastebėjo,
jog universitetas kaip visuomenės
dalis, kuo toliau, tuo labiau tampa ne tik
žinių kūrėju bei skleidėju, bet ir paslaugų
teikėju (Bridges, Jucevičienė, Jucevičius,
McLaughlin, Stankevičiūtė, 2007). Paslaugų
universiteto koncepcijos kūrėjas W.
Cummings teigia, jog paslauga yra „visur
esantiems klientams skirto bei žiniomis

58
paremto pritaikomumo perdavimas, įvedimas,palaikymas.A.Markevičienėteigia,
kad paslauga – tai pagalba, siekiant atlikti
tam tikrą darbą, o ne to darbo atlikimas
vietoje kliento (Markevičienė, 1998).
Siekiant išsamiau apibrėžti aukštojo
mokslo sistemos paslaugų sampratą, svarbiausius
jų požymius, kriterijus ir struktūrą,
tikslinga pasiremti viešosios paslaugos
teorine samprata. Paprastai teigiama, kad
viešosios paslaugos – tai tokie paslaugų
tipai, kurių rinkos sistema neteikia ir kad
už šias paslaugas moka vyriausybė (Webster,
2006), kadangi žmones sunku priversti
už jas mokėti. Viešosios paslaugos – tai
paslaugos, teikiamos visiems arba daugeliui
šalies gyventojų, apimančios švietimo,
medicininio aptarnavimo, nacionalinio
saugumo paslaugas ir t.t.; tai ypatinga
paslaugų grupė, tenkinanti tiek individo,
tiek visos visuomenės poreikius, jomis
besinaudojantys netrukdo vieni kitiems,
siekiantiems ja pasinaudoti (Pirs, 1997).
Viešąsias paslaugas apibūdina du principai:
Jūratė gUšČINSKIENĖ, Jadvyga ČIbURIENĖ
• nedalomumas.
Jas sudaro stambūs
vienetai (tokie kaip pradinis ir vidurinis
mokslas, aukštasis mokslas ir t.t.), todėl
jos gali būti teikiamos tiek individualiems
pirkėjams-vartotojams, tiek visiems vartotojams.
Vartotojų skaičiaus didėjimas
nemažina kiekvienam vartotojui teikiamų
paslaugų naudingumo;
•
vartojimo išimties sąlygos netaiky-
mas, t.y. kiekvienam individui netaikomas
išimties principas, nes visi individai kolektyviškai
naudojasi paslaugomis. Vartotojų
galimybės pasinaudoti paslauga varžymas
praktiškai neįmanomas.
Mokslinėje literatūroje viešosios paslaugos
skirstomos į: grynąsias ir ribotas
viešąsias paslaugas. Grynąsias viešąsias
paslaugas sudaro paslaugos, kurias teikia
šalies nacionalinis saugumas, karinės pa-
jėgos ir pan., o ribotoms – priskiriamas
švietimas, tame tarpe ir aukštasis mokslas,
policija, teismų sistema ir t.t.
Anot V. Pareto ir jo pasekėjų, viešąsias
paslaugas sudaro tik grynosios viešosios
paslaugos. Šioms paslaugoms jie priskyrė:
nacionalinį saugumą, vieningą energetikos
sistemą, komunikacijų tinklus, vyriausybės
paslaugas.
P. Samuelson savo teorijoje remiasi
prielaida, kad vartojant viešąsias paslaugas
jos ne visuomet yra: 1) nedalios arba
nekonkuruojančio vartojimo ir 2) taikoma
neatskiriamumo savybė, t.y. paslaugos
teikėjas negali uždrausti jos vartojimo kitam
asmeniui. Ribotas viešąsias paslaugas
(švietimas, policija, teismų sistema, medicininis
aptarnavimas ir t.t.) jis priskiria
kvazi viešosioms paslaugoms, nes šioms
sritims veikia išimties principas, t.y. joms
galima nustatyti kainą ir pilniau aprūpinti
vartotojus plėtojant rinką. Visuomenės nariai
gali savanoriškai susitarti ir mokėti už
viešąsias paslaugas, nors dalis varotojų gali
vengti mokėti mokesčius (Pirs, 1997).
Pagal monetaristų koncepciją, bet kuris
mokesčių mokėtojas „perka“ viešąsias
paslaugas iš valstybės už kainą – mokesčius,
o viešųjų paslaugų paklausa riboja jų
apimtį ir valstybės biudžeto išlaidų dydį.
Ši koncepcija yra paremta paternalizmo
principu, pagrįstu rekomendacija apie
valstybės biudžeto pusiausvyrą, todėl
viešųjų paslaugų pasiūla neturi viršyti jų
bendrosios paklausos.
Grynosios viešosios paslaugos yra rinkos
santykių sritis, nes jų teikimo išlaidas
dengia valstybė. Taigi, viena vertus, viešosios
paslaugos yra viena iš valstybinio ekonomikos
reguliavimo sričių. Kita vertus,
viešųjų paslaugų nauda tenka visuomenei,
kuri kuria šias gėrybes (Makkonell, Brue,
1992).
Viešųjų paslaugų (kurias teikia valsty

lIETUVOS AUKšTOJO mOKSlO PASlAUgOS INfORmAcINĖJE VISUOmENĖJE 59
bė visų arba daugumos gyventojų labui)
tarpe aukštasis mokslas vaidina svarbų
vaidmenį įvairių analizės lygių (asmens,
visuomenės) ir laiko (dabartinio ir šalies
ūkio vystymosi perspektyvos) požiūriais.
Skirtingai nuo privačių paslaugų, viešosiose
paslaugose, nėra tiesioginio ryšio
tarp visuomeninių paslaugų vartojimo ir
mokėjimo už jas. Už viešąsias paslaugas
yra dalinai mokama iš bendrų mokesčių.
Šių paslaugų naudingumas ir pasiūla
nemažėja pasikeitus paslaugų vartotojų
skaičiui; kita vertus, jų vartojimas neturi
mažėti esant nemokiems individams.
Mokslinėje literatūroje išskiriama
daugybė kriterijų aukštojo mokslo paslaugų
klasifikavimui. Analizė rodo, kad
aukštąjį mokslą kaip paslaugą galima analizuoti
pagal (Šalkauskienė, Žalys, Žalienė,
2006):
•
paslaugos apčiuopiamumo laipsnį.
Aukštojo mokslo institucijų paslaugos
pagal šį kriterijų priskiriamos grynosioms
paslaugoms, nes jos pasižymi dideliu
paslaugos tiekėjo ir vartotojo sąveikos
laipsniu;
• paslaugų vartojimo pobūdį.
Pagal
šį kriterijų aukštojo mokslo paslaugos
priskiriamos individualioms paslaugoms
(perka ir gauna paslaugą individas);
• aukštojo mokslo paslaugų vartojimo
motyvus – individualius, kolektyvinius ir
visuomeninius;
• paslaugų tiekėjo motyvus.
Neko-
merciniai ir komerciniai tiekėjo motyvai,
lemiantys pagrindinį ekonominį tikslą,
atitinkamai, teikiamą socialinį efektą arba
pelną;
• pasiūlos pobūdį,
aukštojo mokslo
paslaugos yra standartizuotos;
•
vartotojo dalyvavimą gaunant pa-
slaugą (studento ir dėstytojo bendradarbiavimas
mokymo/mokymosi proceso
metu);
• paslaugas teikiančių darbuotojų kvalifikacijos
lygį – priskiriama kvalifikuoto
darbo reikalaujančių paslaugų grupei,
kadangi pedagoginis personalas paprastai
privalo turėti tam tikrą pedagoginį laipsnį
ir mokslinį vardą;
• vartojimo būtinumą.
Priskiriama
ypatingos paklausos paslaugų grupei
(greta kitų paslaugų grupių: būtiniausių ir
kasdieninių paslaugų).
• vartotojo informuotumo/sukauptų
žinių lygio pasikeitimą. Aukštojo mokslo
paslaugas įvardija jų intelektiniu produktu
ir analizuoja kaip intelektinių paslaugų
sudėtinę dalį (Vengrauskas, Kunigėlienė.
2002, 290);
• paslaugų sferas, šakinę klasifikaciją,
pateikiančią jų organizacines sistemas, t. y.
intelektualinio, dvasinio ir fizinio gyventojų
potencialo vystymo šaką. K. Zavadskas
teigia, kad mokslo institucijų bendruomenė
kuria intelektinę produkciją
(1998);
• vartotojų ir tiekėjų santykių trukmę.
Aukštojo mokslo paslaugos priskiriamos
ilgalaikėms paslaugoms, kadangi duoda
naudą po gana ilgo laikotarpio (Greenfield,
1966);
• funkcinę paslaugų paskirtį. Aukštojo
mokslo paslaugos priskiriamos mainų
(komunikacijos, mokymo) paslaugoms
(Šalkauskienė, Žalys, Žalienė, 2006).
Lietuvai įgyvendinant Valstybės ilgalaikės
raidos strategiją, bendrus siekius
su ES, numatytus Lisabonos strategijoje,
Lietuvos konvergencijos programą svarbų
vaidmenį vaidina aukštojo mokslo sistemos
veikla. Lietuvos aukštojo mokslo
sistema vykdo pagrindines veiklas, atitinkančias
jos paskirtį, tikslus ir uždavinius,
teikdama įvairias paslaugas. Aukštojo
mokslo paslaugos apibrėžtos LR Viešojo
administravimo įstatymo 2 str. (2006)
kaip viešosios paslaugos, už kurių teikimo

60
režimo laikymąsi ir teikiamų viešųjų paslaugų
kokybę atsako paslaugas teikiančio
subjekto vadovas. Šiandien informacinės
visuomenės sąlygomis svarbų vaidmenį
vaidina išsilavinimas/išsimokslinimas,
studentų mokymasis ir įvairių aukštojo
mokslo sistemos subjektų rėmimas bei
pagrindiniai informacijos šaltiniai. Žinios
visoms organizacijoms, tame tarpe ir viešąsias
paslaugas teikiančioms, yra esminis
kapitalas ir veiksnys, siekiant įsitvirtinti
rinkoje ir užsitikrinti kuo palankesnes
veiklos sąlygas (Giddens, 2005).
Aukštojo mokslo paslaugų struktūros
aspektai iškyla mikroekonominiame,
makroekonominiame, regiono ir globalios
ekonomikos lygiuose. W. Petty suformuluotas
dėsnis teigia, kad ekonomikos
vystymasis laikui bėgant pakeičia ekonomikos
struktūrą. Ekonomikos struktūros
analizė laiko požiūriu rodo, kad pirmiausia
istoriškai dominavo žemės ūkis, vėliau
– pramonė, o dabartiniu laikotarpiu
į pirmą vietą iškyla paslaugos. Paslaugos,
kaip ir pramonė, ypač imlios žinioms.
Viešosios paslaugos kaip operacijos,
veiklos procesas ar funkcijos, kurioms
konkrečioje rinkoje yra tam tikra paklausa
ir kurios apibūdinamos kaina, dažnai
būna nematerialios. Vienas svarbiausių
jų bruožų – vartojimas paslaugų teikimo
vietoje. Tokios paslaugos negali būti perduodamos
tiesiogiai kitiems vartotojams
ar arbitražuojamos, t.y. negali būti įsigytos
viena kaina, o po to parduotos kita (aukštesne)
kaina (Markevičienė, 1998). Informacinės
visuomenės vystymo sąlygomis
plečiantis ir tobulėjant informacinių technologijų
naudojimui mokymo/mokymosi
procesas laiko ir vietos požiūriu peržengia
laiko (auditorinių užsiėmimų tvarkaraščio
ir kt.) ir vietos (stacionarumo, t.y.
auditorijos, laboratorijos ir pan.) ribą.
Tai praplečia viešųjų paslaugų teikimo ir
Jūratė gUšČINSKIENĖ, Jadvyga ČIbURIENĖ
naudojimo galimybes, todėl didina jų pasiūlą,
o kartu ir paklausą. Viešosios aukštojo
mokslo paslaugos teikiamos keliomis
kryptimis:
1. studijų paslaugos kaip žinių ir gebėjimų
perdavimas;
2. mokslas kaip žinių kūrimas;
3. žinių taikymo paslaugos- ekspertinė
veikla, taikomieji tyrimai etc.
Šis straipsnis skirtas pirmosios krypties
– studijų paslaugos kaip žinių ir gebėjimų
perdavimo – analizei.
Aukštojo mokslo teikiamų paslaugų
paketas kaip įvairių paslaugų, apimančių
apčiuopiamas ir neapčiuopiamas
paslaugas, formuoja bendrą rezultatą –
suteikiamą paslaugą. Pagrindinė arba
šerdinė paslauga apima mokymo/mokymosi
procesą, susijusį su žinių perdavimu
ir kūrimu, pasireiškiantį įvairiose studijų
pakopose (bakalauro, magistro, doktorantūros)
ir formose (dieninėje, vakarinėje,
neakivaizdinėje, integruotose ir tęstinėse
studijose, nuotoliniame mokyme, vadovų
studijose ir mokymuose). Papildomos
arba periferinės paslaugos apima: 1) susijusias
su studijomis paslaugas, tokias kaip
apgyvendinimas (gyvenamosios vietos
bendrabutyje suteikimas), prienamumas
prie mokslinės literatūros šaltinių (bibliotekos),
tinklo paslaugos (internetas),
informacinės paslaugos (institucijų prenumeruojamos
duomenų bazės), asmeninio
karjeros konsultanto paslaugos (universitete
vadinamų mentoriais), specialios
paslaugos neįgaliesiems dieninės studijų
formos studentams (transporto – gabenimas
iš namų į studijas, akademinius renginius
ir atgal), greito maisto automatai ir
pan.; 2) nesusijusios su studijomis paslaugos,
tokios kaip, dainų ir šokių kolektyvai,
meno studijos, institucijos atskirų sporto
šakų komandos, baseinai, poilsio namai,
ekspertinė veikla; 3) mišrios paslaugos,

lIETUVOS AUKšTOJO mOKSlO PASlAUgOS INfORmAcINĖJE VISUOmENĖJE 61
dalinai susijusios su studijomis, tokios paslaugos,
kaip užsakomieji specializuoti tyrimai,
firmų konsultacijos ir pan., kuriuos
atliekant dalyvauja įvairių studijų pakopų
studentai. Jie, rengdami baigiamąją ar tiriamąjį
darbą, remiasi gautais tyrimų rezultatais.
Aukštojo mokslo sistemos paslaugų,
kaip ir kai kurių kitų paslaugų, savybės
skiriasi nuo materialiųjų prekių. Jų svarbiausios
savybės yra:
• neapčiuopiamumas – aukštojo moks-
lo paslaugos yra nematerialios, todėl šias
paslaugas siekiama papildyti materialiu
daiktu: knyga, paskaitų konspektu ar pan.;
• heterogeniškumas (įvairialypišku-
mas) – paslaugos teikimo procese dalyvauja
paslaugos teikėjas ir gavėjas (vartotojas,
klientas). Nuo jų savybių ir tarpusavio
santykių priklauso veiklos rezultatas, klientų
rizika, veiklos standartizavimas;
•
gamybos ir vartojimo bendras tapa-
tumas – iš anksto neįmanoma įvertinti
konkrečios paslaugos kokybės, nes paslauga
neegzistuoja: ji yra gaminama ir
vartojama tuo pat metu. Tai reiškia, kad
net tos pačios rūšies paslaugos yra nevienodos,
būtina derinti paslaugų pasiūlą ir
paklausą, neįmanomos jų atsargos;
•
paslaugos tiekėjo (personalo) ir ga-
vėjo, kaip būtinų gamybos veiksnių, vienalaikis
dalyvavimas ir didelis kontakto
laipsnis;
• paslaugos gavėjai patys sukuria dalį
paslaugos, o tuo pačiu – jos kokybės;
• paslaugos teikimo-gavimo metu nėra
nuosavybės perdavimo – baigus studijas
ir gavus aukštojo mokslo diplomą jokios
nuosavybės neįgyjama, tačiau mokslo
baigimo pažymėjimas patvirtina baigtas
studijas ir įgytą kvalifikaciją, kurių dėka
individas gali užimti tam tikrą padėtį darbo
rinkoje. Paslaugos rezultatas yra netiesioginis,
nes jis tik integruojasi į asmens
žinių ir kokybinių savybių visumą, tampa
neatsiejamas nuo asmens (Langvinienė,
Vengrienė, 2005, 27-30). Tačiau tai ypač
svarbus dokumentas, suteikiantis asmeniui
galimybę daryti karjerą, įgyti tam
tikrą socialinį statusą visuomenėje. Viešosios
aukštojo mokslo teikiamos paslaugos
žymia dalimi priklauso nuo žmogiškojo
veiksnio, todėl jos nėra vienodos ir vis
mažiau standartizuojamos. Tai lemia perkamos
paslaugos rezultato neapibrėžtumą.
Kita vertus, paslaugos vartotojas taip
pat turi galimybę valdyti ir veikti rezultatą,
todėl rizikuoja daugiau, negu pirkdamas
prekę.
Vienas iš esminių „paslaugų įstaigos”
modelio požymių aukštojo mokslo valdymo
sistemos reformos sąlygomis yra
glaudus valstybės, akademinės bendruomenės
ir visuomenės bendradarbiavimas
(Bartkutė, Kraujutaitytė, 2007). Taigi
aukštojo mokslo sistemos struktūra pasiūlos
požiūriu apima: aukštojo mokslo
politiką formuojančias institucijas; politiką
įgyvendinančias ir priežiūros institucijas;
betarpiškai paslaugas teikiančias
institucijas. Paklausos aspektas praplečia
sistemos struktūrą socialiniais partneriais
ir paslaugų vartotojais. Aukštojo mokslo
paslaugos ir jų teikimo galimybės bei
paklausa visuomenėje yra glaudžiai susijusi
su aukštojo mokslo uždaviniais, akcentuojančiais
aukštojo mokslo paslaugų
svarbą ir jų kokybės reikšmę.
2006 m. gruodžio mėn. priimta Europos
Parlamento ir Tarybos direktyva dėl
paslaugų vidaus rinkoje (apimanti ir viešąsias
aukštojo mokslo paslaugas), 1999 m.
inicijuotas Bolonijos procesas yra esminiai
veiksniai siekiant iki 2010 m. sujungti Europos
valstybių aukštojo mokslo sistemas į
bendrą erdvę. Paslaugų direktyva siekiama
užtikrinti, kad paslaugų tiekėjai ir jų vartotojai
gautų naudos dėl laisvo paslaugų

62
judėjimo tarp Europos valstybių. Tai sustiprina
valstybių abipusį pasitikėjimą teikiamų
paslaugų kokybės lygiu. ES mokslininkai
(Bangemann, 1994) apibendrinę
išsivysčiusių pasaulio valstybių, sėkmingai
konkuruojančių tarptautinėse rinkose ir
pasiekusių aukštą gyvenimo kokybės lygį,
vystymosi patirtį nustatė, kad informacinė
visuomenė yra naujas gyvenimo ir veiklos
kelias, kuriant vieningos Europos, o ne atskirų
jos išvystytų centrų, ateitį. Tai vystymosi
kelias, kuris yra mažiausiai rizikingas
ir naudingiausias ES. Po šių rekomendacijų
Europos Tarybai visose ES valstybėse narėse
ir asocijuotose narėse sudarytos informacinės
visuomenės įgyvendinimo grupės
ir sukurtos atitinkamos strategijos, kuriose
svarbų vaidmenį vaidina studijos, mokslas,
švietimo ir mokslo paslaugų prieinamumas.
Europos aukštojo mokslo erdvės
(EAME) kūrimas apima visą Europą,
tame tarpe ir Lietuvą, ir įvardijamas kaip
svarbiausia kryptis tolimesniam aukštojo
mokslo sektoriaus vystymui ir Europos
aukštojo mokslo konkurencingumo bei
patrauklumo didinimui. EAME-je veikiantiems
atskiriems asmenims, jų grupėms,
valstybėms, tautoms didelę įtaką
daro kultūra. Ekonominės raidos požiūriu
svarbu, kad kultūra, apimdama vertybes,
elgesio normas ir materialius produktus,
bendrąja prasme veikia visuomenės narių
gyvenimo būdą ir vartojimo elgesį, o siaurąja
prasme – aukštojo mokslo subjektus:
paslaugų teikėjus ir vartotojus. Lietuvai,
kaip EAME struktūros daliai, ypač svarbus
aukštojo mokslo uždavinių įgyvendinimas
per teikiamas viešąsias paslaugas,
kurios glaudžiai susijusios su aukštosios
mokyklos atliekamomis funkcijomis.
Remiantis išstudijuota moksline literatūra
ir LR Aukštojo mokslo įstatymu,
aukštosios mokyklos funkcijas galima
Jūratė gUšČINSKIENĖ, Jadvyga ČIbURIENĖ
suskirstyti į tiesiogines ir netiesiogines.
Tiesioginės funkcijos – mokymas ir lavinimas,
bei netiesioginės funkcijos – individų
socializacija bei asmenybinių vertybių
ugdymas. Visos aukštosios mokyklos
atliekamos funkcijos yra glaudžiai susijusios
su jos teikiamomis paslaugomis.
Tiesioginės aukštosios mokyklos funkcijos.
Pagrindines aukštosios mokyklos
funkcijas – jaunuolių rengimą profesinei
veiklai, R. Adamonienė (1996) siūlo
skaidyti į du socialinius-pedagoginius
procesus. Pirmiausiai tai – mokymas, žinių
perdavimas (apima įvairias studijų
formas: paskaitas, laboratorinius darbus,
pratybas, seminarus ir pan.). Antras, ne
mažiau reikšmingas aukštosios mokyklos
realizuojamas procesas-funkcija – tai
įgimtų ir kitų žmogaus galių lavinimas bei
ugdymas. Kartu su mokymu/mokymusi
ir tai realizuojančiais subjektais – studentais
ir dėstytojais, lavinimas bei ugdymas
tiesiogiai lemia globalinį studijų objektą,
nuo kurio priklauso pats mokymo/mokymosi
efektyvumas. Tiesioginės aukštosios
mokyklos atliekamos funkcijos glaudžiai
susijusios su aukštosios mokyklos teikiamomis
pagrindinėmis paslaugomis.
Netiesioginės aukštosios mokyklos
funkcijos. Žmogus, kaip sąmoninga būtybė,
neišvengiamai vystosi visą gyvenimą,
kadangi jis nuolatos sąveikauja su aplinka.
Šioje aplinkoje pastoviai vyksta socialinių
normų ir kultūrinių vertybių, žinių perdavimo/perėmimo
procesai. Tai sudaro
sąlygas individams tobulintis ir realizuoti
save visuomenėje. Toks tęstinis procesas
socialiniuose moksluose apibrėžiamas individo
socializacijos terminu. Socializacija
– tai ir asmenybės vertybinių orientacijų
formavimosi/formavimo procesas, kurio
eigoje formuojasi ir vystosi, bei yra formuojami
ir vystomi asmeniniai dvasiniai
poreikiai.

lIETUVOS AUKšTOJO mOKSlO PASlAUgOS INfORmAcINĖJE VISUOmENĖJE 63
1 lentelė
Respondentų pasiskirstymas pagal mokymo įstaigą, studijų pakopas bei dalyvavimą apklausoje
Studijų pakopa KTU VDU Iš viso
Viso Dalyvavo ap- Viso Dalyvavo ap- Viso Dalyvavo ap-
studentų klausoje studentų klausoje studentų klausoje
Viso Proc. Viso Proc. Viso Proc.
I studijų pakopa 497 336 68 556 332 60 1053 668 63
II studijų pakopa 159 122 77 115 80 70 274 202 74
Viso: 656 458 70 671 412 61 1327 870 66
Tyrimo metodika ir jo rezultatų
aptarimas
Plėtojant informacinę visuomenę ir teikiant
aukštojo mokslo paslaugas svarbu
išsiaiškinti paslaugų gavėjų nuomonę
apie gaunamų paslaugų kokybę, nes siekiama
įgyvendinti aukštojo mokslo uždavinį
– ugdyti išsilavinusią, mokslui ir
naujausioms technologijoms bei kultūros
vertybėms imlią asmenybę ir visuomenę.
Tuo tikslu buvo apklausti dviejų aukštųjų
mokyklų KTU ir VDU socialinių mokslų
krypties I ir II pakopų studentai. Apklausa
buvo atlikta KTU Socialinių mokslų
fakultete 2000 m. rudenį (apklausti II-IV
kursų bakalauro studijų studentai) ir 2001
pavasarį (II studijų pakopos studentai) bei
VDU 2001 m. rudenį Socialinių mokslų,
Ekonomikos ir vadybos fakultete, Politikos
mokslų bei diplomatijos institute
buvo apklausti I (bakalaurai) ir II (magistrantai)
studijų pakopos studentai.
Apklausai atlikti buvo naudojamas 21
klausimo anketa-klausimynas.
Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas.
Anketinės apklausos metu buvo apklausta
870 pirmos ir antros pakopos KTU ir
VDU socialinių mokslų krypties studentų.
Respondentų pasiskirstymas pagal
mokymo įstaigą, studijų pakopas bei dalyvavimą
apklausoje parodytas 1 lentelėje
(Baršauskienė, Guščinskienė, 2003).
Respondentų požiūris į aukštosios
2 lentelė
Respondentų nuomonė apie aukštosios mokyklos vykdomas funkcijas ir paslaugos (proc.)
Funkcijos
(tiesioginė/netiesioginė)
Paslaugos Nepasireiškia
Vidutiniškai
pasireiškia
Stipriai
pasireiškia
Neturiu
nuomonės
Ugdomos studento prigimtinės galios
bei sugebėjimai (tiesioginė)
Pagrindinė 21 43 34 2
Studentas mokomas pasinaudoti
visais galimais informacijos šaltiniais
(tiesioginė)
Pagrindinė 12 26 62 0
Vystomi studento asmeniniai poreikiai,
interesai, tikslai ir pan. (netiesioginė)
Papildoma 30 37 32 1
Vystomi studento profesiniai poreikiai
bei interesai, vertybinės orientacijos ir
elgsenos normos darbinėje aplinkoje
(netiesioginė)
Mišri 17 35 48 1

64
mokyklos funkcijų vykdymą ir teikiamas
paslaugas. Tyrimo metu respondentų
buvo paprašyta įvertinti aukštosios
mokyklos funkcijas, nuo kurių vykdymo
priklauso mokyklos teikiamų paslaugų
kokybė. 2 lentelėje parodyta respondentų
nuomonė apie aukštosios mokyklos vykdomas
funkcijas ir teikiamas paslaugas.
Galima teigti, kad aukštoji mokykla,
respondentų nuomone, iš esmės atlieka
savo pagrindines funkcijas, nes jas visas
respondentai pažymėjo kaip stipriai pasireiškiančias.
Taip pat galima tvirtinti, jog
pagrindines paslaugas aukštosios mokyklos,
kuriose mokosi apklausoje dalyvavę
respondentai, pastarųjų nuomone, teikia
kokybiškai. Apklausos dalyviai prasčiau
Jūratė gUšČINSKIENĖ, Jadvyga ČIbURIENĖ
įvertino netiesiogines aukštosios mokyklos
funkcijas, kurios yra labai svarbios
individo tobulėjimo procesui ir yra susijusios
su aukštosios mokyklos teikiamomis
pagrindinėmis ir papildomomis paslaugomis.
Todėl dėstytojams reikėtų į tai
atkreipti dėmesį, dirbant su studentais.
Mokymosi motyvacija labai priklauso
nuo to, ar individas yra patenkintas mokymo/mokymosi
procesu, pagrindinėmis
ir papildomomis paslaugomis, kurias
studentui suteikia aukštoji mokykla (žr.3
lentelę). Klausimyno pagalba buvo siekiama
atskleisti studentų studijų proceso,
t.y. gaunamų viešųjų paslaugų, vertinimą.
Respondentų atsakymai rodo aukštą bendrą
pasitenkinimą mokymo/mokymosi
3 lentelė
Respondentų pasitenkinimas atskirais mokymo/mokymosi proceso elementais aukštojoje mokykloje
(proc.)
Mokymo/mokymosi proceso
elementai
Nepatenkintas
Vidutiniškai
patenkintas
Labai patenkintas
Neturiu
nuomonės
Paskaitų bei kitų užsiėmimų tvarkaraščiu
25 26 49 0,0
100,0
Dalykiniu bendravimu su dėstytojais 13 38 49 0,0 100,0
Laisvo laiko po paskaitų kiekiu 27 26 46 1 100,0
Mokymosi modulių aktualumu Jums,
kaip būsimam specialistui
21 32 44 3 100,0
Žinių įvertinimo sistema 17 39 44 0,0 100,0
Galimybėmis atlikti savarankiškas
užduotis
17 40 43 0,0 100,0
Galimybe pasirinkti mokymosi modulius
32 28 37 3 100,0
Galimybe studijuoti pagal pasirenkamą
darbo grafiką
42 20 35 3 100,0
Mokymosi modulių turinio kokybe 22 39 35 4 100,0
Neformaliu bendravimu su dėstytojais 35 33 30 2 100,0
Galimybe įtakoti mokymo(-si) proceso
organizavimą
52 29 16 3 100,0
Mokomosios medžiagos, paskaitų konspektų
virtualioje erdvėje naudojimasis
15 25 60 0,0 100,0
Grupinių studijų darbų atlikimas virtualioje
erdvėje
32 36 30 2 100,0
Pasitenkinimas atsiskaitymais už studijų
modulius virtualioje erdvėje
31 34 26 9 100,0
Viso

lIETUVOS AUKšTOJO mOKSlO PASlAUgOS INfORmAcINĖJE VISUOmENĖJE 65
procesu aukštojoje mokykloje. Tai liudija,
apklaustųjų studentų nuomone, aukštą
teikiamų paslaugų (ypač pagrindinių) kokybę.
Informacinės visuomenės sąlygomis
atsiranda vis daugiau galimybių teikti įvairesnes
paslaugas studentams mokymo/
mokymosi proceso metu. Norint sužinoti
respondentų nuomonę apie tokių paslaugų
vertinimą, anketoje buvo suformuluoti
trys klausimai, kurie turėjo atskleisti studentų-respondentų
požiūrį į mokomosios
medžiagos ir paskaitų konspektų virtualioje
erdvėje naudojimąsi, grupinių studijų
darbų atlikimą virtualioje erdvėje ir
pasitenkinimą atsiskaitymais už studijų
modulius virtualioje erdvėje.
Tyrimo rezultatai rodo, jog didžioji
dalis respondentų yra labai patenkinti
(40 proc.) ir vidutiniškai patenkinti (25
proc.) mokomosios medžiagos ir paskaitų
konspektų virtualioje erdvėje naudojimusi.
Tai daugeliui studentų tapo prieinama
dėl plataus informacinių technologijų taikymo,
kuris įmanomas tik informacinėje
visuomenėje. Tokiu būdu studentai gali
sutaupyti nemažai laiko ir mokytis jiems
patogiu laiku. 20 proc. tyrimo dalyvių neturi
nuomonės šiuo klausimu. Greičiausiai
jie yra įpratę ir naudojasi tradicinėmis
mokymo priemonėmis, kurių galima rasti
bibliotekoje (vadovėliai, mokomosios
knygos, enciklopedijos, žodynai ir kt.).
15 proc. respondentų yra nepatenkinti
mokomosios medžiagos ir paskaitų konspektų
virtualioje erdvėje naudojimusi.
Tokį jų požiūrį gali lemti nepakankamas
kompiuterinis raštingumas, nepalankios
sąlygos naudotis kompiuteriu su interneto
prieiga bei, gal būt, nepasitikėjimas
savo jėgomis.
Informacinės technologijos suteikė galimybę
dėstytojams teikti užduotis ir organizuoti
studentų grupinius darbus virtua-
lioje erdvėje. Šiuo klausimu respondentų
nuomonė labai skirtinga. Galimybe atlikti
grupinius darbus virtualioje erdvėje labai
patenkinti 22 proc. apklaustųjų ir vidutiniškai
patenkinti 32 proc. Toks teigiamas
vertinimas gali būti susijęs su studentų
galimybe racionaliau organizuoti savo įvairias
darbines veiklas (pavyzdžiui, nereikia
gaišti laiko vykstant į susitikimus su kolegomis,
su kuriais kartu atliekos grupinės
užduotys, tobulėja studentų naudojamos
informacinių technologijų žinios, gebėjimai
ir pan.). Šią grupinio darbo formą neigiamai
vertina net 32 proc. tyrimo dalyvių.
Manome, jog tokį jų požiūrį gali lemti du
pagrindiniai veiksniai: viena vertus, minėti
respondentai, gal būt, turi problemų susijusių
su informacinių technologijų taikymu
mokymosi procese, o , antra vertus, tai gali
būti susiję su psichologinėmis-asmenybės
jų savybėmis, t.y. gal būt šie studentai yra
labiau linkę „akis į akį“ bendrauti su kolegomis
sprendžiant įvairias užduotis. 14
proc. tyrimo dalyvių neturi nuomonės šiuo
klausimu. Tikriausiai ši apklaustųjų grupė
neturi grupinio darbo patyrimo atliekant
tokias užduotis virtualioje erdvėje.
Respondentai taip pat įvertino atsiskaitymus
už studijų modulius virtualioje
erdvėje. Šiuo klausimu tyrimo dalyvių
nuomonė pasiskirstė taip: labai patenkinti
– 18 proc., vidutiniškai patenkinti – 20
proc., nepatenkinti – 31 proc. ir neturi
nuomonės – 31 proc. Manome, jog tokią
nuomonių sklaidą lėmė kelios pagrindinės
priežastys. Visų pirma, užduotims atlikti
virtualioje erdvėje yra nurodytas konkretus
terminas (data ir valanda), kurio studentai
privalo laikytis ir, antra, trumpas
laikas skirtas užduočiai/užduotims atlikti
(pavyzdžiui, 20 minučių). Taigi, norint
užduotį atlikti per trumpą laiko tarpą reikia
būti gerai pasiruošusiam, nes ilgesnis
pamąstymas šiuo atveju yra neįmanomas,

66
o taip pat turėti darbo virtualioje erdvėje
įgūdžių. Kita vertus, pastaruoju metu tai
ypač aktualu, nes į įvairias užsienio šalis
išvykęs jaunimas nori mokytis gimtąja
kalba, bet ne visada turi galimybę atvykti
į tarpinius atsikaitymus ir/ar egzaminų
sesijas Lietuvoje.
Tyrimas rodo, kad informacinės visuomenės
suteiktos galimybės taikomos studijų
procese dažniausiai yra teigiamai vertinamos
tyrimo dalyvių ir, manome, kad
kasmet informacinių technologijų įtaka
studijų procese vaidins vis didesnį vaidmenį.
Galime daryti prielaidą, kad aukštųjų
mokyklų absolventams studijų metu įgytos
kompetencijos padės geriau adaptuotis ir
būti konkurencingais darbo rinkoje.
Tobulinant aukštosios mokyklos teikiamas
paslaugas mokymo/mokymosi
procese tikslinga:
•
Jūratė gUšČINSKIENĖ, Jadvyga ČIbURIENĖ
nuo pirmojo bakalauro studijų
kurso, dėstant įvairius modulius, plačiau
taikyti Moodle ar kitas virtualias aplinkas
mokomosios medžiagos, paskaitų konspektų
pateikimui, individualių ir grupinių
darbų atlikimui, studentų tarpusavio ir
studentų-dėstytojų, studentų-aptarnaujančio
studijų procesą personalo (bibliotekos
darbuotojų, konsultantų ir kt.) komunikavimui;
•
vadovėlius ir mokomąsias knygas
leisti tradiciniu būdu, o taip pat ir elektroninėse
laikmenose. Medžiagą jose pateikti
atsižvelgiant į Lietuvos praktiką ir realybę,
o ne tik atkartoti vakarų specialistų
darbus, kurie kartais būna labai nutolę
nuo mūsų nūdienos gyvenimo ir realijų.
Minėtus leidinius iliustruoti pavyzdžiais
iš lietuviškos praktikos. Tai palengvintų
studijų procesą ir absolventų adaptaciją
darbo rinkoje;
•
aktyviau bendradarbiauti su po-
tencialiais darbdaviais (plėsti universitetų
karjeros centrų veiklą), įtraukti juos
į mokymo proceso užduočių rengimą ir
vykdymą (pavyzdžiui, praktikos metu).
Aukštojo mokslo paslaugų plėtimas
padeda parengti aukštesnės kvalifikacijos
specialistus, teigiamai veikia šalies darbo
rinkos struktūrą.
Aukštojo mokslo poveikis darbo
rinkai
Pagrindinis aukštosios mokyklos uždavinys
– parengti aukštos kvalifikacijos specialistus,
atitinkančius darbo rinkos poreikiams.
Todėl aukštoji mokykla turi ne
tik mokyti studentą, atsižvelgdama į savo
specifiką ir profilį, formuoti ne tik profesines
būsimų specialistų žinias, bet ir vystyti
jų poreikius, interesus, tikslus ir idealus.
Kitaip tariant, ugdyti ir vystyti asmenybės
vertybinių orientacijų kompleksą. Įgyvendinant
netiesiogines aukštosios mokyklos
funkcijas glaudžiai persipina pagrindinės
ir periferinės jos teikiamos paslaugos, kadangi
svarbu ne tik paruošti aukštos kvalifikacijos
specialistą, kuris geba konkuruoti
darbo rinkoje, bet ir išugdyti kūrybingą,
kultūringą, dvasingą etc. visuomenės narį.
Šiuo tikslu naudojamos įvairios priemonės,
apimančios: administravimo politiką
ir jos procedūras, aukštosios mokyklos vidaus
tvarką bei informacijos priemones
ir pan.
Pastaraisiais metais aukštasis mokslas
yra vis labiau orientuojamas į darbo rinką.
Pagrindiniai orientyrai yra:
• visuomenės reikalavimai švietimo
rezultatams didėja išlaidų efektyvumo didinimo
prasme;
• jaunimo poreikio gauti gerą darbą
patenkinimas ir gebėjimas praktikoje pritaikyti
įgytą išsimokslinimą;
• aukštosios mokyklos konkurencingumo
didinimas;

lIETUVOS AUKšTOJO mOKSlO PASlAUgOS INfORmAcINĖJE VISUOmENĖJE 67
• aukštojo mokslo perėjimas prie inovacinio
kelio (Žalandauskas, 2008).
Darbo rinka neatsiejama nuo informacinės
visuomenės ir rodo jos išsivystymo
lygį. Informacinės visuomenės išsivystymo
lygį atskleidžia informacinės
visuomenės bruožai. R. Ginevičius, N.
K. Paliulis, E. Chlivickas, J. Merkevičius
išskiria šiuos pagrindinius informacinės
visuomenės bruožus (2006):
• išplėtota informacinė infrastruktūra;
• piliečių mokėjimas naudotis moderniomis
informacinių technologijų
priemonėmis;
• piliečių siekis kelti savo žinių ir kvalifikacijos
lygį laikantis mokymosi visą gyvenimą
koncepcijos (reikia pabrėžti, kad
kuriant ir ugdant informacinę visuomenę
labai svarbu būtent mokymo ir mokymosi
vaidmuo, lankstus mokymasis visą gyvenimą);
• piliečių siekiai tapti aktyviais visuomenės
nariais, dalyvaujant valstybės ir
bendruomenės (pavyzdžiui, savivaldybių
lygmeniu) valdyme ir įgyti įtakos svarbių
sprendimų rengimo ir priėmimo procesuose.
Kartu yra galimybė plėtoti demokratiją
ir mažinti korupcijos apraiškas.
Aukštojo mokslo sistemos orientavimas
į darbo rinką ir išsilavinusios, mokslui
ir naujausioms technologijoms bei
kultūros vertybėms imlios asmenybės ugdymas
iššaukė didelius pokyčius Europos
šalių švietimo ir aukštojo mokslo viešojoje
vadyboje. Tiek Europoje, tiek Lietuvoje
susimąstoma ir apie tolimesnę perspektyvą,
todėl ekspertai pasisako už švietimo
ir aukštojo mokslo vystymą pragmatine
kryptimi. Jų lūkesčiai siejami su didesne
praktine specialistų parengimo kryptimi
aukštojoje mokykloje ir orientacija į darbo
rinką informacinės visuomenės sąlygomis.
Išvados
Lietuvos aukštojo mokslo institucijų teikiamos
paslaugos artėja prie europietiškų
standartų ir remiasi nuolat tobulinama
įstatymine baze. Mūsų šalyje informacinės
visuomenės sąlygomis, didėja išsilavinimo/išsimokslinimo
ir kompetencijos
reikšmė, todėl auga aukštojo mokslo
svarba. Išryškėja viešųjų aukštojo mokslo
teikiamų paslaugų svarba įgyvendinant
aukštajam mokslui iškeltus uždavinius,
pabrėžiant aukštųjų mokyklų absolventų
kompetencijos atitikimą visuomenės ir
darbo rinkos poreikiams, kadangi kokybiškas
aukštasis išsimokslinimas yra vienas
iš svarbiausių ekonomikos vystimosi
veiksnių rinkos sąlygomis.
Aukštasis mokslas kuo toliau, tuo labiau
tampa ne tik žinių kūrėju ir skleidėju,
bet ir viešųjų paslaugų teikėju. Viešosios
aukštojo mokslo paslaugos teikiamos keliomis
kryptimis, tačiau šiame straipsnyje
išanalizuotos tik viešosios aukštosios mokyklos
teikiamos paslaugos kaip žinių ir
gebėjimų perdavimas, apimantis teikiamų
paslaugų paketą (pagrindines, papildomas
ir mišrias paslaugas) ir aukštosios mokyklos
atliekamas funkcijas (tiesiogines ir
netiesiogines).
Plėtojant informacinę visuomenę ir
teikiant aukštojo mokslo paslaugas svarbu
nustatyti pasitenkinimą teikiamomis
palaugomis ir aukštosios mokyklos atliekamomis
funkcijomis. Šiuo tikslu tirta
respondentų (KTU ir VDU studentai)
nuomonė apie aukštosios mokyklos vykdomas
funkcijas ir teikiamas paslaugas.
Remiantis įvairiais klasifikavimo kriterijais
sugrupuotos ir apibendrintos aukštojo
mokslo teikiamos viešosios paslaugos,
pateikta jų struktūra bei parodytas jų ryšys
su aukštosios mokyklos vykdomomis
funkcijomis. Atlikto empirinio tyrimo

68
rezultatai rodo, kad respondentų nuomone,
aukštoji mokykla iš esmės atlieka savo
tiesiogines funkcijas ir teikia pagrindines
paslaugas. Respondentai jas pažymėjo
kaip stipriai pasireiškiančias (vertinimas
svyruoja nuo 62 proc. iki 34 proc.) yra
patenkinti dauguma aukštojo mokslo
atliekamų funkcijų ir paslaugų. Apklausos
dalyviai silpniau (vertinimas svyruoja
nuo 48 proc. iki 32 proc.) įvertino netiesioginių
funkcijų ir papildomų bei mišrių
paslaugų teikimą. Studentai, vertindami
gaunamas viešąsias paslaugas, pažymėjo
aukštą bendrą pasitenkinimą mokymo/
mokymosi procesu aukštojoje mokykloje
(vertinimas svyruoja nuo 49 proc. iki
44 proc.). Tai rodo potencialias aukštojo
mokslo konkurencingumo didinimo
galimybes besiplečiančios informacinės
visuomenės sąlygomis. Respondentai nepakankamai
įvertino KTU ir VDU taiko-
Literatūra
Jūratė gUšČINSKIENĖ, Jadvyga ČIbURIENĖ
1. Adamonienė, R. (1996). Asmenybės tapsmas
aukštojoje mokykloje pedagoginės pagalbos įtakoje
// Socialiniai mokslai. Sociologija, Nr. 3 (7).
2. Aukštųjų mokyklų valdymo, kai jos aukščiausiosios
institucijos – tarybos – daugumą sudaro
socialiniai partneriai, modelio projektas. Prieiga
per internetą: .
[Žiūrėta 2008 07 11].
3. Bartkutė, I., Kraujutaitytė L. (2007). Aukštojo
mokslo institucijų valdymo mokslinių tyrimų
tendencijos Lietuvoje. // Viešoji politika ir administravimas,
Nr. 20.
4. Baršauskienė, V., Guščinskienė, J. (2003). The
Aims of University Studies: Aspirations and Reality
from Students’ Point of View // Socialiniai
mokslai = Social sciences, Nr. 3(40).
5. Bangemann, M. (1994). Europe and the Global
Info Society. Report recomendations to the European
Council. Prieiga per internetą: . [Žiūrėta
2008 07 20].
6. Baudrillard, J. (1988). Selected Writings. Edited
mą aukštojo mokslo proceso organizavimo
lankstumą (galimybę studijuoti pagal
pasirenkamą darbo grafiką, modulių pasirinkimo
galimybę, neformalų bendravimą
su dėstytojais, galimybę įtakoti mokymo/mokymosi
proceso organizavimą,).
Šiomis galimybėmis nepatenkintų vertinimas
svyruoja nuo 42 proc. iki 32 proc.,
nors mokomosios medžiagos, paskaitų
konspektų virtualioje erdvėje pateikimas
ir naudojimas nepatenkinamai vertinamas
tik 15 proc. respondentų.
Tyrimas rodo, kad informacinės visuomenės
suteiktos galimybės taikomos
studijų procese dažniausiai yra teigiamai
vertinamos tyrimo dalyvių ir, manome,
kad kasmet informacinių technologijų
įtaka studijų procese vaidins vis didesnį
vaidmenį, todėl studijų metu įgytos kompetencijos
padės geriau adaptuotis ir būti
konkurencingais darbo rinkoje.
with introduction by Mark Poster. – Stanford
CA: Stanford University Press.
7. Bell, D. (1999). The Comming of Post-Industrial
Society: A Venture in Social Forecasting. – New
York: Basic Books.
8. Biggs, J. (2003). Teaching for Quality Learning
at University: What the Student Does. 2nd ed.
– Great Britain.
9. Bridges, D., Jucevičienė, P., Jucevičius, R.,
McLaughlin, T., Stankevičiūtė, J. (2007). Higher
Education and National Development. Universities
and Societies in Transition. – London and
New York: Routledge.
10. Bruzgelevičienė, R. (2001). Lietuvos švietimo kaita.
Švietimo reformos darbai tūkstantmečių sandūroje:
tendencijos ir lūkesčiai. Vilnius: Garnelis.
11. Castells, M. (2005). Tinklaveikos visuomenės raida.
Informacijos amžius: ekonomika, visuomenė,
kultūra. – Vilnius: Poligrafija ir informatika.
12. Clark, B.(1998). Creating Entrepreneurial Universities:
Organizational Pathways of transformation.
– Oxford: Pergamon Press.
13. Daujotis, V., Radžvilas, V., Sližys, R.P., Stumbrys,

lIETUVOS AUKšTOJO mOKSlO PASlAUgOS INfORmAcINĖJE VISUOmENĖJE 69
E. (2002). Lietuvos mokslo politika Europos
kontekste. – Vilnius: Justitia.
14. Dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos (2002).
Valstybės žinios, Nr.113-5029.
15. Drucker, P. (1993). Post-Capitalist Society. –
New York: HamperCollins.
16. Garnham, N. (2000). Emancipation, the Media,
and Modernity: Arguments about the Media
and Social Theory. – Oxford: Oxford University
press.
17. Giddens, A. (2005). Sociologija. – Kaunas: UAB
Poligrafija ir informatika.
18. Ginevičius, R., Paliulis, N.K., Chlivickas, E.,
Merkevičius, J. (2006). XXI amžiaus iššūkiai:
organizacijų ir visuomenės pokyčiai. – Vilnius:
Leidykla Technika.
19. Greenfield, H. I. (1966). Manpower and the
Growth of Producer Services. – Columbia University
Press: New York.
20. Janiūnaitė, B. (2004). Edukacinės novacijos ir jų
diegimas. – Kaunas: Technologija.
21. Jucevičienė, P. (2003). Aukštojo mokslo tradicija,
šiuolaikiškumas ir perspektyva. – Kaunas:
Technologija.
22. Kanapeckienė, L. Gribniak, V. Žinių valdymas
ir aukštasis mokslas, 2007. Prieiga per internetą:
< http:// www.textorverlag.de/en/index.html>.
[Žiūrėta 2008 07 20].
23. Kraujutaitytė, L. (2002). Aukštojo mokslo demokratiškumo
pagrindai. – Vilnius: LTU.
24. Langvinienė, N., Vengrinė, B. (2005). Paslaugų
teorija ir praktika. Vadovėlis. – Kaunas: Technologija.
25. Dėl Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros
2006-2010 metų plano patvirtinimo. Valstybės
žinios. 2006, Nr. 39-335.
26. Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymo
nauja redakcija. Valstybės žinios, 2002, Nr.68-
2758.
27. Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo
įstatymas. Nauja įstatymo redakcija. Valstybės
žinios, 2006, Nr.77-2975.
28. Markevičienė, A. (1998). The Service University
in Comparative Perspective. In: Higher
Education. Vol. 35, No.1, Amsterdm: Kluver
Academic Publishers.
29. Makkonell, K. P., Brue, S. L. (1992). Ekonomiks:
principi, problemi i politika. – Moskva: Izdatelstvo
respublika.
30. McCaffery, P. (2005). The Higher Education
Manager‘s Handbook. Effective Leadership and
Management in Universities and Colleges. –
London and New York: RoutledgeFalm.
31. Pikturna, A. (2003). Universiteto finansų paskirstymo
modeliavimas. Daktaro disertacija. –
Vilnius: VU.
32. Pirs, D. (1997). Slovar sovremennoi ekonomičeskoi
teorii Kakmillana. – Moskva: INFRA-M.
33. Remenyi, D., Williams, B., Money, A., Swartz, E.
(1998). Research in Business and Management.
– Sage Publications.
34. Samalavičius, A. (2003). Universiteto idėja ir
akademinė industrija. – Vilnius: kultūros barai.
35. Schiller, H. (1996). Information Inequality: The
Deepening Social Crisis in America. – New
York: Routledge.
36. Šalkauskienė, L., Žalys, L., Žalienė, I. (2006).
Komandinis darbas paslaugų sferoje. – Vilnius:
Lucilijus.
37. The Future of the Information Society in Europe:
Contributions to the Debate. European
Commission. Directorate-General. Joint research
centre. 2006.
38. UNESCO generalinės konferencijos 32-oji sesija.
(2004). Prieiga per internetą: < http://www.
unesco.lt/?page=324&info=214> [Žiūrėta 2008
07 21].
39. Vengrauskas, V., Kunigėlienė, D. (2002). Intelektualinių
paslaugų teoriniai aspektai ir universitetų
vaidmuo jų plėtrai // Organizacijų vadyba:
sisteminiai tyrimai, Nr.22.
40. Webster, F. (2006). Informacinės visuomenės teorijos.
– Vilnius: Poligrafija ir informatika.
41. Wonnaccott, P., Wonnacott, R. (1993). Mikroekonomika.
– Kaunas: Littera Universitati Vytauti
Magni.
42. Zavadskas, K. (1998). Universitetas – tai bendruomenė,
kurianti ir gaminanti intelektinę
produkciją // Mokslo Lietuva Nr.5 (163)] Prieiga
per internetą: < http://www.mireba.lt/m1/163/
universitetas.htm >[Žiūrėta 2008 08 25].
43. Zavadskas, E. K., Valiulis, A. V. (2001). Universitetas
plėtros ir tobulėjimo kelyje. – Vilnius:
Technika.
44. Žalandauskas, T. Lietuvos aukštojo mokslo sistemos
plėtros 2006-2010 metų planas. Prieiga
per internetą: < http://www.president.lt /file/Zalandauskas.ppt>[žiūrėta
2008 08 25].
Straipsnis įteiktas: 2008 10 23
Parengtas publikuoti: 2008 11 28

70
Jūratė GUŠČINSKIENĖ, Jadvyga ČIBURIENĖ
Research and success of recent economic of many
countries suggest strong links between higher education
and knowledge and productivity, competitiveness
and economic growth. The future of the European
Union members states (EU-27), including
Lithuania, depends on education, including higher
education. The creation of the European Higher Education
Area (EHEA) involves all members of the
EU and offers the solution to the two currently relevant
and interrelated problems in Lithuania: first,
preparation of students for labour market, second,
furthering their competence building.
The aim of this article is to examine higher
education services in the context of information society.
The aim of the research is to determine the
higher education services and their relation with
the functions of higher education on theoretical and
practical levels, based on the exploratory structurized
questionnaire. The object of the article is services
of higher education in the context of information
society.
Higher education is more and more becoming
the supplier of public services. The services of public
higher education are supplied by few directions,
although this article analyzes only the public higher
education as knowledge and abilities passing that
includes a packet of services (main, interdependent
and mixed) and the functions of higher institution.
Seeking for the main aim in the following questions
and investigations has been developed: an
analysis of services of higher education; the identification
of functions of higher education institution
Jūratė gUšČINSKIENĖ, Jadvyga ČIbURIENĖ
SERVICES OF HIGHER EDUCATION IN LITHUANIA IN INFORMATION SOCIETY
summary
and to show its relation with the higher education
services.
Research methods, that are applied, are the
based on the synthesis of official European Community
publications, scientific literature and systematic
statistical data analysis as well as identification
of main higher education services and higher
education institution functions dimensions using
questionnaire.
An exploratory structurized questionnaire is
used in the research. The questions are used of dichotomic,
closed and open type, the evaluation and
ranging scales are used, seeking from respondents
– the students of different study levels (first and
second study levels) in Kaunas University of Technology
(KTU) and Vytautas Magnus University
(VMU) in 2001 – to get more correct evaluations
about higher education services and their relation
with higher education institution functions.
When enlarging information society and rendering
the services of higher education it is important
to identify the satisfaction by services and the
functions committed by higher institutions.
The research shows that the information society
gives many opportunities for study processes
in virtual area, both for the students (study books
and manuscripts of books in virtual area; command
course works, etc), and for lecturers and
their partnership networks (partial course exams,
exams, etc). According to the respondents view,
the higher institution in essence performs its functions
and supplies the main services of higher education.