PSICHIŠKAI NEĮGALIŲ ASMENŲ SAVIVOKOS UGDYMAS ...

SOCIALINIS UGDYMAS. 2009. NR, 7 (18)
Jūratė SUČYLAITĖ
PSICHIŠKAI NEĮGALIŲ ASMENŲ SAVIVOKOS UGDYMAS,
TAIKANT POETIKOS TERAPIJĄ
Anotacija. Straipsnyje analizuojamas psichiškai neįgalių asmenų ugdymas, taikant poetikos
terapija.. Aprašomi būdingiausi ugdomosios veiklos metodai, teoriniu požiūriu analizuojama
ugdymo patirtis.
Esminiai žodžiai: psichagogika, poetikos terapija, savivoka.
Įvadas
A. Kronfeldas (1927) pasiūlė „psichagogikos" terminą, reiškiantį psichiatrijos
ir pedagogikos sandūroje besiplėtojančią mokslo discipliną, tiriančią psichikos su­
trikimų įveikimo metodus pedagoginėmis priemonėmis. Psichagogikoje laikomasi
požiūrio, kad psichologiniai sunkumai ir negalavimai kyla, kai tikrovė nepalanki
ir stengiamasi nuo jos pabėgti. Svarbiausias ugdytojo uždavinys: padėti psichikos
sutrikimais sergančiam asmeniui susivokti tikrovėje, pozityviai prie jos prisitaikyti.
Psichagoginio ugdymo praktika skatina stipriau pajausti savo vertę ir atsakomybę už
save bei savo santykius su kitais žmonėmis, aplinka (Jovaiša, 2007).
D. Golemanas (2001) savivoką apibrėžia kaip emocinio intelekto sudedamąją
dalį. Asmuo, kuris nepajėgia pažinti savo jausmų jų reiškimosi metu, tampa nuo jų
priklausomas. Gebėjimas reguliuoti savo jausmus priklauso nuo savivokos. Ugdyti
savivoką - tai ugdyti sugebėjimą pajausti, identifikuoti ir suvaldyti jausmus, taip pat
kurti vidinę darną, sveiką sąžinę (savimonę) (Vaičekauskaitė, 2005). Empiriniai duo­
menys patvirtina, kad psichiškai neįgalaus žmogaus gebėjimų pažinti savo jausmus
jų raiškos metu ugdymas yra neatsiejamas nuo asmens laisvinimosi iš neigiamų, gerai
nesuvoktų jausmų ir patyrimų.
Šizofrenijos pasekmė - kognityvinių funkcijų sutrikimai, labai sutrikdantys
sergančiojo būklę ir jo funkcionavimą visuomenėje (Grecn, 1996). Nors kognity-
vinės funkcijos sergant šizofrenija yra trikdomos, pažymėtina, kad šios ligos atveju
intelektas ilgą laiką ryškiau nenukenčia, labiau nukenčia jo pritaikymas, sprendžiant
teorines ir praktines problemas, nes išnyksta sugebėjimas pasinaudoti turėtais įgū­
džiais (Dcmbinskas, Goštautaitė-Midtun, 2003). J. Bobonas (1970), H. Ey'as (1970)
(cit. pgl. Dembinską, 2003), pabrėžia sergančiųjų šizofrenija psichikos procesų
disociacijos reikšmę: nebėra atitikimo tarp jausmų, valios ir intelekto sferų, ryšys
0 4
Jūratė SUČYI.AITl'v
š

MENŲ TERAPIJA
su aplinka tampa nenatūralus, iškreiptas arba visai išnyksta. Kyla sunkumų jaučiant
ribas tarp savojo Alk aplinkinio pasaulio.
Kognityvinės teorijos šalininkai gebėjimą reguliuoti savo elgesį sieja su metapa-
žinimu. W. Whitmanas (1982) (cit. pgl. D. P. Hallahaną ir kt., 2003), atkreipdamas
dėmesį į kalbą, teigia, kad asmenys, kurių kalbos įgūdžiai prasti, negali tinkamai
pasinaudoti savireguliacijos būdais.
H. Tamura (1999) atkreipia dėmesį į tai, kad šizofrenija sergantys, psichiškai
neįgalūs asmenys nepakankamai pažįsta realų pasaulį, o realybės pažinimo stoka
yra susijusi su kalbos kognityvinės funkcijos sutrikimu: sergantieji sunkiai suvokia
žodžio reikšmę kontekste, jiems trūksta žodžių vidinio pasaulio visumai išreikšti,
dėl to blogėja komunikacija. Kyla sunkumų iškoduojant simbolius ir juos vartojant
reikšmėms užkoduoti. H. Tamura pastebėjo teigiamą mokymosi suprasti metaforas
reikšmę ir mėginimų jas naudoti išgyvenimams reikšti naudą. Jis pastebėjo, kad
poetinė kalba leidžia atrasti ryšį tarp simbolio, jo prasmės ir realybės, aprėpiant
visas simbolio centrines ir ribines prasmes, ir atkurti šizofrenijos sutrikdytas kalbos
simbolines kognityvinės funkcijas.
Ugdomoji poetikos terapija - tai socialinė intervencija, interaktyvus procesas,
kuriame sąveikauja grožinė literatūra, profesionalus ugdytojas terapeutas ir jo ugdy­
tinis ar ugdytiniai, siekiama atrasti naujus požiūrius į gyvenimą ir padėti individui
vystytis emocijų, pažinimo ir socialiniuose lygiuose bei ugdytis savivokąir asmeninę
poziciją. Esminis dėmesys nukreiptas į individą, jo patiriamus išgyvenimus kūrybos
procese, tų išgyvenimų tyrimą, naujas įžvalgas (Hynes, 1994).
R. \V. Bjorklundas (1999) pažymi, kad pastaruoju metu yra daug mokslinių
darbų, dokumentuojančių galimybių suteikimą psichikos sutrikimais sergantiems
asmenims funkcionuoti visuomenėje (Frese, Walker-Da\vis, 1977; Everett, 1994;
McLean, 1995; Bjorklund, Pippard, 1999; (cit. pgl. R. W. Bjorklundą, 1999), bet psi­
chiatrijos ligoninėse gydomi žmonės yra labai stigmatizuoti ir palikti visuomenės
nuošalėje. Esama nedaug studijų (Miller, 1978; Carty, 1988; Houlding, Holland, 1988;
Schnekenburger, 1995 (cit. pgl. R. W. Bjorklundą, 1999), analizuojančių poetikos
terapijos grupių poveikį psichiškai neįgaliems asmenims, kurių psichikos sutrikimai
rezistentiški gydymui.
R. \V. Bjorklundas (1999) tyrė psichiškai neįgalius žmones, dalyvavusius poetikos
terapijos programoje. Dalyvauti programoje buvo keliamos sąlygos: 1) psichiškai
neįgalus žmogus ne mažiau kaip dvi savaites iki programos turėjo sugebėti kontro­
liuoti savo veiksmus; 2) per paskutinįjį mėnesį iki programos jo elgesys turėjęs būti
nedestruktyvus; 3) dvi savaites savarankiškai gerti paskirtus medikamentus. Siekiant
PSICHIŠKAI NI-ĮGAI.1Ų ASMENŲ SAVIVOKOS UGDYMAS,TAIKANT POETIKOS THRAI'IJA 65
ISSN 1392-9569

SOCIALINIS UGDYMAS. 2009. NR. 7 (18)
pagerinti šių žmonių saviraišką, leista jiems susibendrauti terapijos grupelėje ir taip
šalinti neigiamą stigmos poveikį. Tyrimas atskleidė, kad pasitelkę poeziją žmonės
galėjo geriau išreikšti savo jausmus ir patenkinti norą „gyventi taip, kaip visi" at­
skleidė neigiamą stereotipą apie pasveikimą: „Gydytojai neturi galių mus išgydyti", „Mūsų
diagnozę patvirtino daug specialistų. Mes chroniški, neišgydomi." Grupėje buvo išsakyta daug
slepiamų jausmų, grupės procesas pasižymėjo veiksmingumu. Jausmo patvirtinimas
saugioje aplinkoje ir sinergiškai veikianti interakcija negali būti atkartota jokioje kitoje
tradicinės terapijos grupėje, tai vienintelis langas izoliuotiems asmenims į individualų
pasaulį socialiniame kontekste (Bjorklund, 1999).
A. E. Berginas ir S. L. Garfieldas (1994, p. 821), sumuodami iškiliųjų mokslininkų
indėlį į psichoterapijos ir elgesio keitimo studijas, teigia, kad „esame eklektikos ir em-
pirizmo amžiuje", „eroje be teorijos" ir identifikuoja tris tradicinius požiūrius, besire­
miančius: 1) socialinio išmokimo teorija, 2) humanistine fenomenologine perspektyva
ir 3) socialine psichologija, išskirtinai dėmesinga ritualams ir katarsiui. Jiems antrina
N. Mazza (1999), tas pačias tendencijas įžvelgdamas poezijos terapijos tyrimų situacijoje.
Mokslininkas pažymi, kad yra atskiros psichologinio edukacinio poveikio technikos,
leidžiančios pasiekd gerų psichoterapijos rezultatų, pavyzdžiui, pažintinė biblioterapija
depresiškiems seniems suaugusiesiems (Landrevelle, Bissonnette, 1997) arba emocinio
ekspresyvaus rašymo metodas, pagerinantis žmonių, patyrusių traumą, sveikatą, bet me­
todai veiksmingi atskirai, nederinant jų tarpusavyje. Trūksta empirinių atvejų, įrodančių,
kaip technikos gali būti derinamos ar integruojamos į sistemą (Mazza, 1999).
Šio straipsnio tikslas — pristatyti asmeninę poetikos terapijos, taikomos psichiškai
neįgalių asmenų savivokai ugdyti, patirtį.
Tyrimo problema. Psichiškai neįgalaus asmens individualios patirties elementų
atskleidimo reikšmė dvasinio universalumo potyriams poetinio ugdymo procese ir
metaforiniam pažinimui ugdyti. Neigiamų išgyvenimų transformavimas poetinio
ugdymo procese ir jo poveikis į savivoką, Aš efektyvumą.
Tyrimo metodologija. Pasirinkta kokybinio tyrimo metodologija, konstruk-
tyvistinė socialinės tikrovės pažinimą aiškinanti paradigma. Duomenų rinkimo
metodas — fenomenologinis stebėjimas.
Metodai: aprašomasis, teorinė ugdymo patirties analizė.
Rezultatai ir jų aptarimas
Psichiškai neįgalūs asmenys, su kuriais dirbame, serga šizofrenijos liga, po psi­
chozės epizodo jie yra varginami depresijos, kuriai būdinga pesimistinė ateities pers-
66 Jūratė SUČYI-A1TB

MENŲ TERAPIJA
pekty va, savęs apkaltinimo, menkavertiškumo idėjos, bloga nuotaika, nesugebėjimas
atkreipti dėmesio į gamtos vaizdus, buities detales, taip pat neišraiškinga mimika, tyli,
intonacijų stokojanti kalba, užsisklendimas. Pradedant savivokos ugdymo programos
ciklą, pastebėta, kad psichiškai neįgalūs asmenys nelinkę vienas su kitu bendrauti,
po įžanginių žodžių dažnai kategoriškai pareikšdavo: „Kai buvaujauna, mėgau poeziją,
rašiau eilėraščius"; „Kaisveika buvau, man viskas buvo įdomu, o dabar niekas nebeįdomu"; „Mes
vaistus geriam, galva blogai dirba." Pastebėta, kad žmonės stengiasi sudaryti įspūdį, kad
mūsų laukia bendradarbiavimo nesėkmė.
Eilėraščius, laikydamasi izoprincipo reikalavimo (Leedy, 1969; Luber, 1976; cit pgl.
N. Mazzą, 1999), parinkdavau tokius, kad jų kuriama nuotaika būtų panaši į ugdomo
kliento nuotaiką, bet rodytų kryptį iš vidinės tamsos į prašviesėjimą. Dažniausiai
naudojau V. Mykolaičio-Putino eilėraščius.
Klientų buvo klausiama, kokią nuotaiką sukėlė eilėraštis, kokius prisiminimus su­
žadino. Verbalinis dialogas kartais nesimegzdavo, tada prašydavau grupelės dalyvius
perskaityti kažkurią eilutę iš eilėraščio. Kai moteris perskaitė „nykųjį vidurnaktį",
paklausiau, kada jos gyvenime buvo nykus vidurnaktis, kas tada atsitiko. Moteris
prakalbo apie mamos ligą, jos pačios atleidimą iš darbo, gresiantį skurdą.
Justino Marcinkevičiaus „Kas girdi tylintį" ypač dėkingas, kai reikia prakalbinti
užsisklendusį, nusivylusį, gyvenimo prasmės nebeįžvelgiami asmenį. Pirmasis teksto
perskaitymas vienai ar kitai psichiškai neįgalių žmonių grupei ne kartą sukėlė iš­
gąstingą suklusimą, net priešiškumą. Jiems reikėjo rakto į eilėraštį, paaiškinti, kaip
galima jį suprasti, tiksliau, sudaryti galimybę neišsigąsti atgyjančių sunkių prisimi­
nimų, išdrįsti apie juos kalbėti.
Perskaičiau: „Ak, tu galvoji manimi, // tamsoj paskendęs epušyne. // Girdžiu, kaip tavimi
a/m/j//'(Justinas Marcinkevičius). Prisipažinau, jog vieną kartą skaudžiai išgyvenau,
kad labai daug dirbu, o mano mokymosi rezultatai labai vidutiniai, neleidžiantys ti­
kėti, kad įstengsiu būti ypač gera gydytoja. Jaučiau apmaudą, kaltę, skausmas atrodė
nebeišlaikomas ir tada, pažvelgusi pro autobuso langą, pamačiau mišką. Žiūrėjau į
greitai bėgančią, į lietingo rudens dangų keliančią tamsiai žalią juostą ir pajaučiau,
kad miškas paėmė dalį mano skausmo. Man palengvėjo. Klausiau, o gal ir jiems taip
buvo? Gal kažkurią valandą ir jų skausmui buvo per ankšta krūtinėje ir jis užliejo
kambarį, gatvę, mišką?
Išgirdę mano interpretaciją, ugdytiniai dažnai prakalbėdavo apie labai sunkius
gyvenimo periodus, rengimąsi savižudybei ir mėginimą nusižudyti. Jei ugdytinis
neatsiliepė, nesiryžo pakartoti nė vieno žodžio iš eilėraščio, į vieną ar kitą žodį jis
reagavo išraiškinga kūno kalba: veido spalva, kvėpavimo ritmo pasikeitimu, ašaromis
PSICHIŠKAI NEĮGALIŲ ASMliNŲ SAVIVOKOS UGDYMAS,TAIKANT POETIKOS TERAPIJA 67
ISSN 1392-9569

SOCIALINIS UGDYMAS. 2009. NR. 7 (18)
akyse. Tą labiausiai veikiantį poeto žodį, į kurį atsiliepiama kūno kalba, atpažindavau,
jį pakartodavau keliuose paprastuose sakiniuose.
Ugdytine ištarė: „tyli". Klausiau, kas tyli, leisdama suprasti, kad labai laukiu atsaky­
mo. Nesulaukusi nė vieno ugdytinio sakinio, juos kūriau pati: >yArtimas žtnoguspakelia
ragelį, bet neatsiliepia, tyli", „Tyli baramas vaikas", „Mama tyli", „ją skausmas dusina, o ji tyli — ilga
kelias į %odį", „O ką reiškia jūsų žodis „tyli?" Verbalinis dialogas tąkart neužsimezgė, o
neverbalinis labai sustiprėjo. Nors ir neišgirdau ugdytinės žodžio, santykį su ja stipriai
pajaučiau, o to užteko manajai — ugdančios terapeutės — poetinei improvizacijai, kurią
galima interpretuoti kaip kolektyvinę poetinę kompoziciją, nes joje pavartojamos visų
ugdytinių mintys ir susitikimas su neprakalbančios ugdytinės žodžio ieškančia tyla.
Per kiekvienąpsichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymo valandą, pirmą kartą
perskaičiusi poetinę improvizaciją, pastebėdavau grupės bendravime įvykstantį lūžį,
atsirandančią motyvaciją dalyvis vidiniais išgyvenimais. Improvizacijos kūrimui
ypač tinka liaudies dainų poetika: psichologinis paralelizmas, fragmentinis vaizdo
siaurinimas. Kelio, medžio archetipai ypač patogūs, kai reikia apibendrinti ir jungti į
visumą ugdytinių pasisakymus. Tikslinga nepamiršti Norberto Vėliaus išanalizuotos
senosios baltų pasaulėžiūros struktūros, jos priešpriešų: uždara-atvira, žemai-aukš-
tai, jauna-sena. Depresijos būsenai reikšti daug kartų pasiteisino šios metaforos:
buvimas uždarame kambaryje, ilgas nesibaigiantis vakaras, nudžiūvusi medžio šaka. Iškentėta
patirtis, skaudžios suvokimo, kaip gyventi, valandos gali būti reiškiamos šaknų ar
žiemkenčio metafora, medžio viršūnė — tai svajonė, o atvirumas yra pavasario pradžia,
taigi virsmas, išsilaisvinimas. Poetikos terapijoje, arba terapinėje poetikoje, turi būti
aiškus judesys: stiebimasis į viršų ar judėjimas į tolį, metaforos apibendrina patirtį,
kuriai nelengva rasti žodį ir brėžia troškimų kontūrus.
Po teksto, išreiškiančio visų patirtį, užsimezga dvasinis dialogas, ugdytiniai yra
motyvuojami ateiti į kitas ugdomąsias valandas, įgyja drąsos kitą kartą aktyviau
dalyvauti atvirame pokalbyje ir reflektuoti asmeniškos patirties turinio, asmeninių
įvykių priežasčių, sprendimų pasirinkimo temomis.
Empiriniai stebėjimai liudija, kad jausmų raiškos skurdumas yra viena iš priežasčių,
komplikuojanti psichiškai neįgalių asmenų bendravimą tarpusavyje ir su sveikąja visuo­
mene, blokuoja kognityvines funkcijas. Poezija yra tai, kas žadina pojūčius, jausmus,
mintis, bet būna atvejų, kai ugdytinis prisipažįsta, kad jis negirdėjo skaitomo eilėraščio,
arba paklaustas, kokią nuotaiką jam sukėlė poezijos skaitymas, sako: „Nežjnau."Tai
siejama su sumažėjusiomis galimybėmis koncentruoti dėmesį, atsiribojimu nuo aplin­
kos, o dirbant su neįgaliaisiais, šizofrenija sergančiais asmenimis, dažnai susiduriama
su negebėjimu suvokti net lengviausiai iškoduojamų kultūros simbolių.
68 Jūratė SUČYI.AIT1';

MENŲ TERAPIJA
Mokydamiesi suvokti V. Mykolaičio-Putino „Saulę", piešėme saulės kontūrus ir j juos
rašėme patirto gerumo dienas: „Mama mane mylėjo", „Buvo ramu pušyne priejūros", „Mane
palaiko Šis poezijos skaitymo ratas". Sunkiau sekėsi įrašyti, ko norėčiau: „Norėčiau, kad artimieji
nesirgtu", „Kadsveikata nepablogėtą."'Piešėme šešėlius ir į jų kontūrus rašėme, kokių vargų,
rūpesčių norėtume neturėti, bet turime. Nuplėšėme puslapius su šešėliais, padėjome
toliau, kalbėjomės apie gerą savijautą matant ir girdint vienam kitą. Vėliau atsistojome,
paėjome lango link, užsimerkėme ir įsivaizdavome paliečiančius begalinės šviesos
spindulius, paskui vėl susėdome ant savo kėdžių. Vėl perskaičiau V. Mykolaičio-Putino
„Saulę". Vienas ugdytinis iš karto pasakė: „Kai aš rankoje laikau nupieštą saulę ir įjūriu į
savo parašytus žodžius, aš suprantu skaitomą eilėraštį, jis labai grabus, dvasinis."
Mokymasis savo patirtį susieti su senaisiais simboliais - archetipais visada veikia
labai raminamai ir suartina su skaitomu eilėraščiu, padeda atrasti savojo ir poeto
pasaulėvaizdžių sąlytį, o tai jau išsiveržimas iš skurdžių jausmų ir minčių stereotipo,
atsivėrimas naujumui. Kai metafora tampa išjausta, atsiranda daug temų diskusijai,
pavyzdžiui, V. Mykolaičio-Putino „Saulė" paskatino poreikį ieškoti atsakymų į šiuos
klausimus: 1. „Kodėl žmogus išeina į neramią savo būtį, kai tuo metu namuosejam neblogai?"
2. „Aš turbūt teisingai supratau, pagalvojusi, kad visada yra išėjimo galimybė? Jei man šiandien
neblogai čia, gal dar gali būti geriau? Dabar aš galvoju, kad nereikia norėti savęs perlaužti. Aš
kaltinau save po kiekvieno ligos paūmėjimo. O gal reikia susitaikyti su liga, lankytis čia ir daryti
viską, kad man būtą gerai, gyventi su liga, jei ji man duota? Ar ašteisingaigalvoju?"Pirmasis
klausimas per daug nenutolęs nuo eilėraščio, o antrasis klausimas, tiksliau pasvars­
tymai, kreipia į konkrečią ugdytinio situaciją, išreiškia egzistencijos žinių poreikį.
Psichiškai neįgaliems žmonėms kyla daug sunkumų pasakojant apie savo pa­
tyrimus, tiek gerus, tiek blogus. Yra stiprus polinkis kalbėti abstrakčiais žodžiais,
reiškiančias neabejotinas tiesas, bet neįsisąmonintas, netapusias patirtimi.
Paklaustas, kokių permainų norėtų ateityje, ugdytinis atsakė: „Reikalingas tikėji-
Wrfj-."Paklaustas, ar jis nori stipriau jausti už jj didesnę, globojančią dvasinę jėgą, jis
atsakė: „Aš nežįnau." Paklaustas, kokios gerumo, džiaugsmo akimirkos įstrigo į jo
atmintį, žmogus pasakė: „Nežinau." Domintis, ar jis sutiko gerų, mylinčių žmonių,
ar bent vienas žmogus jį mylėjo, vaikinas teigė: „Dievas.")\s nieko negalėjo pasakyti,
kaip patiria Dievo meilę.
Patirtis daug sykių įtikino, kad žadinant ugdytinio pojūčius, galima atgaivinti jo
prisiminimus, patvirtinti ugdytinio praeities Aš veiksmingumą ir dabarties Aš veiks­
mingumą. Dabarties Aš veiksmingumą psichiškai neįgalūs ugdytiniai paprastai sieja su
jų gebėjimu protingai mąstyti, pasakyti, kaip jie jaučiasi, su teise kažką pasakyti,
kažko nepasakyti.
PSICHIŠKAI NEĮGALIŲ ASMENŲ SAVIVOKOS UGDYMAS,TAIKANT POETIKOS TERAPIJĄ 69

SOCIALINIS UGDYMAS. 2009. N R. 7 (18)
Skaitėme B. Liniauskienės „Rašyk atminty": „Tų didžiųjų klevųjau seniainebėra, //
Tai kas atminimui man liko." Klausiau, ar išlikusios visos vaikystėje mielos buvusios
vietos? Ar tebėra senieji mūsų namai, kokios vietos mums buvo brangios? Sužino­
jau, kad „nebėra dovanas nešančio dėdės", „sodybos nebėra". Šiuos skurdžius prisiminimus
nesunku paversti vaizdu, kreipiant dėmesį į pojūčius. Kūrybiško rašymo užduoties
pavyzdys: įsivaizduok, kad pamatai ateinantį dėdę. Arjis ateina gatve, ar eina per sodą. Ką
matai, žiūrėdamas į ateinantį dėdę? Ką girdi jam ateinant? Tėvų balsus, mašinų riaumojimą
a% lango, muziką, paukščių balsus? Ar matai dėdę per langą, ar tu lauke? Kuo kvepia diena
ateinant dėdei? Gal burnoje jauti kažkokį skonį? Ką pasakysi dėdei? Šios užduoties esmė
patiriamų pojūčių išreiškimas žodžiu, vaizdinio mąstymo skatinimas, savęs pajautimo
stimuliavimas. Praktika daug kartu patvirtino, kad tokios užduotys leidžia išsiveržti
iš skurdaus kalbėjimo, pripildyto individualybės neišreiškiančių žodžių: nežįnau,
nepagalvojau, reikia tikėti Dievą.
Kai ugdytinio prašydavau pasakoti (rašyti) apie konkrečią laimingą gyvenimo
valandą, ne kartą susidūriau su išsisukinėjimu: „Daug kartų buvo gera"; „Yra daug vietų,
kuriose žmogui gerai." Dažnai aiškinau, kad gali būti gera ir Palangoje, ir Druskininkuo­
se, ir kaime, bet tą pačią akimirką būti visur negalime. Siūlydavau pasidalyti mintimis
apie laimingą akimirką vienoje vietoje, o paskui mintimis persikelti į kitą.
Moteris, kalbėdama apie laimingą gyvenimą mamos namuose, rašė, kad po langu
mato pražydusias tulpes, narcizus, girdi nuo didžiulių varveklių krentančius lašus. Išsiaiš­
kinome, kad ji gerai jautėsi sužydus tulpėms ir krentant varveklių lašams, bet ji pasakoja
apie išgyvenimus, patirtus skirtingu metu. Mąstymo kryptingumo ugdymas padeda
asmenybei rūšiuoti patyrimus, juos klasifikuoti, jungti į visumą, tai susiję su pasąmonės
turinio pertvarkymu, asmenybės integralumo didėjimu, savivokos stiprėjimu.
Patyrimas daug kartų parodė, kad psichiškai neįgalūs asmenys (ir ne tik jie!)
susijaudinę nebepastebi konkrečių aplinkos detalių. Depresijos varginami asmenys
dažnai prisipažindavo, kad jau daug metų nematė dangaus, nepakėlė akių aukštyn,
daug kartų deklaravo: „Kai buvau sveika, viskas džiugino, viską matydavau."
Dalis ugdytinių, prisiskaitę populiarios psichologinės literatūros, daug kartų aiškino,
jog reikia pradėti gyvenimais naujo, atversti naują, švarų gyvenimo puslapį ir į jį įrašyti
tik sėkmingą gyvenimą programuojančias mintis, bet jiems buvo per sunku vadovautis
savo skelbiama tiesa, atmerktomis akimis žiūrint į realią savo gyvenimo situaciją. Poezija
leidžia atrasti dvasinį universalumą konkrečioje vietoje (ligoninėje, namuose ir 1.1.),
konkrečiu laiku (susirgus nepagydoma liga, tapus apgaulės auka ir 1.1.).
Kai ugdytinis prakalbėdavo apie labai skaudžius patyrimus, kalbėdavo lūžinė­
jančiu balsu, o akyse pasirodydavo ašaros, tai būdavo ženklas man, kad reikia susti-
7 0
Jūratė SUČYI AlTl'i

MENŲ TERAPIJA
printi kalbančiojo ego galias. Šiam tikslui puikiai tikdavo užduotys, sustiprinančios
kalbančiojo ryšį su žeme. Kai tu kalbi apie sužinojimą, kad susirgai psichikos liga, kokį
įsivaizduoji kelią po savo kojomis: lygų ar duobėtą Kaip atrodo kelias? Ar tai miesto šaligatvis,
ar kelias eina laukais, gal tai takas per mišką? Aplinkos vaizdo įvardijimas yra simbolis,
mažinantis įtampą. Be to, vaizdas neleidžia pasauliui nugrimzti į tamsą, primena jo
buvimą, skatina telkti egzistencijos galias, o ne jaustis auka, gailint pačiam savęs ar
kaltinant kitus. Dabar, kai prisimeni patėvį irtai, ko nelinkėtum niekam patirti, koks vaizdas,
atsiveriantis prieš akis, išreiškia tavo nuotaiką? Ką matai prieš save: mūsųgrupe, kalnus, jūrą?
Koks oras atitinka tavo dabartinę nuotaiką? Kokie garsai skamba?
Patirtis daug kartų parodė, kad susijaudinę žmonės nenoriai įsitraukia į siūlomą
žaidimą, kartais pykdami pradeda atlikti užduotis. Dažnai būdavo nenuoseklumų:
jakelis per mišką, saulutė šviečia, šilta", o toliau — „šaltas oras, lyja, žvarbu". Aiškinomės,
kad vienu metu negali šviesti saulutė ir varginti šaltas oras, lyti. Prašiau išsirinkti
vieną vaizdą ar paaiškinti, kaip tas žvarbus lietus prasidėjo šiltą dieną. Atlikus
užduotis, tolesnės diskusijos metu ugdytiniai tvirtindavo, kad jaučiasi nusiraminę,
turintys daugiau vilties, kartais klausdavo: „Kąjūs padarote, kad mūsų protuose kažkas
pasisuka į gerą pusę?"
Asmeninės ugdymo patirties interpretacija teoriniu požiūriu
A. Bandūros (2000) socialinio išmokimo teorija esminį dėmesį kreipia į Aš
veiksmingumą ir jo suvokimą ugdomajame procese. Per poetikos terapijos valandas
sudaromos prielaidos įsisąmonintos patirties, kuriai būdingi pirmiausia neigiami
paskatinimai, transformavimui, taip pat asmeniui sudaroma galimybė prisiminti
kitokią patirtį - tą, kuriai būdingi teigiami paskatinimai. Keičiasi ugdytinio Aš
veiksmingumo jautimas ir jo suvokimas.
Fenomenologiškai patvirtintas socialinio išsivystymo ir intelektualumo ryšis - psi­
chiškai neįgalūs asmenys, lankydami programą, tapo labiau socializuoti, atsirado
pažintiniai poreikiai ir gebėjimas juos patenkinti. Atradome ryšį, kad ^/veiksmin­
gumo suvokimo stiprėjimas yra susijęs su socialiniu išsivystymu ir intelektualumu.
Pastebėjome, kad stiprėjant Aš veiksmingumui ir jo suvokimui, atsirado noras ko
nors mokytis, gebėjimas išgyvenimus reikšti kalba ir poreikis bendrauti.
Psichiškai neįgaliems žmonėms būdingi kalbos kognityvinės funkcijos sutrikimai,
jiems trūksta sugebėjimų iškoduoti paprastus simbolius ir žodžiais išreikšti sudėtingą
vidinio pasaulio visumą. Ugdant metaforų suvokimą, atkuriamos kalbos kognityvinės
funkcijos ir realybės suvokimas. Tvirtinama H. Tamura'os (1999) koncepcija.
PSICHIŠKAI NEĮGALIŲ ASMIiNŲ SAVIVOKOS UGDYMAS,TAIKANT POETIKOS TERAPIJĄ 71
ISSN l)«-W9

SOCIALINIS UGDYMAS. 2009. NR. 7 (18)
Archetipinių simbolių ir ugdytinių patirties jungtis, atrandama ugdytojo poetinėje
improvizacijoje ar atliekant kūrybiško mąstymo reikalaujančias užduotis, mažina
psichiškai neįgalių žmonių įtampą ir didina jų komunikacinius gebėjimus. Patvirti­
nama C. G. Jungo (1999) archetipų teorija.
Archetipinius simbolius primenančių kontūrų naudojimas egzistencinės patirties
faktams įrašyti leidžia ugdytiniui suvokti metaforą ir rasti individualios patirties
sąlytį su archetipiniu vaizdiniu. Metodą galima aiškinti ne tik archetipų teorija, bet
ir geštaltiniu požiūriu, teigiančiu, jog žmogaus veiklai būdingas polinkis jungti į
visumą suvokimą, buvimo prasmę, patyrimą, o patyrimas, struktūruojamas pagal
geros formos, aiškių kontūrų, uždarumo, pusiausvyros, proporcijos dėsnius, reiškia
geštaltų formavimąsi. Žmogus, turintis daug „neuždarytų" geštaltų, jaučiasi sutrikęs,
sugniuždytas, įsitempęs (F. Perlsas, cit. pgl. V. Lepeškienę, 2007).
Pojūčių aktyvinimas gali sukelti spontaninę jausmų, prisiminimų raišką ir suakty­
vinti kitus ekspresyviosios terapijos kontinuumą (ETU) sudarančios lygius: kineste-
tinį-sensorinį, suvokimo-ąfektų, kognityvinį-simbolinį. ETU modelio sudarymas
grindžiamas smegenų funkcionavimo ypatybėmis (Lusebrink, 2004; Hentinen, 2008).
Empirinis stebėjimas liudija, kad pojūčių stimuliavimas yra ypač svarbus, siekiant padėti
žmogui atskleisti savo autentišką patirtį. Individas, kuris yra atviras autentiškai patirčiai,
buvimui čia ir dabar, yra atviras ir naujai informacijai, naujų dalykų išmokimui.
Remiantis G. Kelly (2000), teigiama, kad asmenybės konstruktų sistema - tai
hipotezių apie pastoviai kintantį pasaulį rinkinys, konstruktų sistema keičiasi, kai
kelis kartus nepasitvirtina žmogaus hipotezė (kažkokio reiškinio paaiškinimo būdas).
Atsiranda nauja hipotezė. Ji vėl tikrinama, tokiu būdu keičiasi konstruktų sistema.
Patirtis yra vienokia ar kitokia konstruktų sistema. Ji keičiasi, kai žmogus atranda
naują nepažįstamą reiškinį, neatitinkantį jo konstruktų sistemos, tačiau pats žmogus
sprendžia, ar ją keisti (Perminąs ir kt., 2004, p. 89).
Ugdomas gebėjimas įvardyti nuotaiką atspindinčias aplinkos detales, ypač žemės
vaizdus, padeda įveikti emocinę krizę, išgyvenamą susidūrus su stiprų nerimą ke­
liančiais, bauginančiais prisiminimais, ir patirti katarsį bei rasti naują įžvalgą: naują
pasaulio ir savęs suvokimą. Tai galima paaiškinti spiritualistinės estetikos požiūriu,
entelechija. Gamtos vaizdas, perduodantis vienokią ar kitokią patirtį, gali būti in­
terpretuojamas kaip būties esmę reiškianti metafora.
Poetikos terapijos poveikį padeda suprasti S. Lcvinc'o (2000) suvokimo topolo­
gijos teorija. S. Levine'as teigia, kad poetikos terapija, padėdama suvokti priešybes
sintezuojančias metaforas, didina aukštesnio suvokimo lygį, savęs paties ir intymių
santykių su pasauliu integraciją, o šis terapijos efektas, S. Lcvinc'o požiūriu, pasie-
72 Jūratė SUČYI-AnT;

MENŲ TERAPIJA
kiamas įveikiant patogeninę aukštesniojo ir žemesniojo suvokimo atskirtį, kontro­
liuojant žemesnįjį suvokimą, esantį arčiausiai įsisąmoninimo ir paklūstantį binarėms
Aristotelio logikos opozicijoms.
Poetikos terapija, grindžiama egzistencializmo filosofija, gali būti aiškinama filo­
sofinės poetikos paradigma. Filosofijos poetikos bruožas imlumas, kaip teigia autorius,
„neleidžia gyvenamojo pasaulio padalyti į subjektąir objektą, į sritis dvasios ir gamtos
mokslams". Filosofinė poetika, nukreipta į skirtingų žiūrų susitikimą ir savęs korega­
vimą, kalba apie Aš suskliautimą poetiniame sambūvyje (Kačerauskas, 2006).
Išvados
Poedkos terapija yra naudinga psichiškai neįgalių asmenų savivokai ugdyti. Skaitymas
ir diskusija apie skaitymo sužadintus jausmus leidžia atskleisti ugdytinių asmeninės patir­
ties detales. Terapinio pokalbio metu patvirtinamas ugdy tinio ^/veiksmingumas, rašymo
užduotys suteikia galimybes susieti asmenį ir asmeninę patirtį su archetipiniais simboliais
ir atsipalaiduoti nuo įtampos žvelgiant į realybę ir išgyvenant skausmą. Neigiama patirtis
kūrybiškos veiklos metu transformuojama ir turi teigiamos reikšmės kognityvinėms
funkcijoms ir Aš veiksmingumui, ugdomojo proceso metu asmens savivoka didėja.
Literatūra
1. Dembinskas A., Goštautaitė-Midtun N. Šizofrenijos spektro sutrikimai //
Psichiatrija / sud. A. Dembinskas. Vilnius: Vaistų žinios, 2003, p. 261-274.
2. Bergin A. E., Garfield S. L. Owerview, trends and future issues // Handbook
of psychotherapy and Behavior Change / eds. A. E. Bergin and S. L. Garfield.
New York: Willey, 1994, p. 821-830.
3. Bjorklund R. W. Exploring Diagnostic Identity of Psychiatric Patients Through
Poetry Therapy //Journal of Poetry Therapy. 1999, 4, p. 211-212, 218-219.
4. Golcman D. Emocinis intelektas (vert. iš anglų k.). Vilnius, 2001.
5. Green M. F. What are the functional coscqucnccs of ncurocognitivc deficits in
schizophrenia? // American Journal of Psychiatry. 1996,153, p. 321-330.
6. Hallahan D. P., Kauffman, Kaufman J. M. Ypatingieji mokiniai. Specialiojo
ugdymo įvadas (vertimas iš anglų kalbos). Vilnius, 2003, p. 154.
7. I Icntincn H. ETC as a tool for an image-oricntcd therapist - offering insights
to the therapeutic factors on photography // International Conference on Pho­
totherapy and therapeutic photography. University of Turku, 2008, p. 12.
I'SICI IIŠKAl NEĮGALIŲ ASMENŲ SAVIVOKOS UGDYMAS, TAIKANT POETIKOS TERAPIJA 73
ISSN 1312-9569

SOCIALINIS UGDYMAS. 2009. NR. 7 (18)
8. Hynes A. Mc, Hynes-Berry M. Bibliotherapy — the interactive process. North
Star Press of St. Cloud, Inc., 1994, p. 11.
9. Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007,
p. 239-240.
10. Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai, 1999.
11. Kačerauskas T. Filosofinė poetika. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 30.
12. Landreville P., Bissonnette L. Effects of cognitive bibliotherapy for depressed
old adults with a disability // Clinical Gerontologist. 1997,17, p. 35-55.
13. Lepeškienė V. Geštaltinės psichoterapijos teorija ir praktika. Vilniaus univer­
sitetas, 2007, p. 18-19.
14. Levine S. Topology of Awareness: therapeutic Implications of Logical Modalities
of Mutiple Levels of Awareness // Journal of Poetry Therapy. 2000, 2, p. 79.
15. Liniauskienė B. Kregždės praauga dangų. Klaipėda: Eglė, 2008, p. 174.
16. Lusebrink V. B. Art therapy and the Brain: An Attempt to Undrerstand the
Underlying Processes of Arts Expression in Therapy. Art Therapy // Journal
of the American Art Therapy Association, 2004, 21 (3), p. 125-135.
17. Marcinkevičius J. Raštai. Vilnius: Vaga, 1982, p. 309.
18. Mazza N. Poetry Therapy / Interface the Arts and Psychology. CRC Press
LLcp. 1999, p. 105-106,108.
19. Mykolaitis-Putinas V. Lyrika. Vilnius: Vaga, 1971, p. 123.
20. Perminąs A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybės sveikata: teorijų
sąvadas. Kaunas: VDU, 2004, p. 75, 89.
21. Tamura H. Therapeutic functions of poetic language in schizophrenia //
L'Humour: Histoire, Culture et Psychologie / ed. G. Roux and M. Laharie.
Paris.- Publications de la SIPE, 1998, p. 386.
22. Vaičekauskaitė R. Neįgalaus vaiko savarankiškumo ugdymo šeimoje diskuras
tėvų vidinės darnos kontekste. (Nepublikuota edukologijos daktaro disertacija.)
Klaipėdos universitetas, 2005, p. 15.
23. Бандура А. Теория социалного научения. Санкт-Петербург, 2000.
24. Келли Г. Психология личности: теория личных конструктов. Санкт-
Петербург, 2000.
Jūratė Sučylaitė - socialinių mokslų (edukologijos) doktorantė, Klaipėdos universiteto
Sveikatos mokslų fakulteto Reabilitacijos katedros lektorė; mokslinių interesų sritys: poetikos
terapijos metodai, medicininė reabilitacija; adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92264
Klaipėda, Lietuva; el. paštas sucylaitc@gmail.com
74
Jūratė SUČYbMTli