Žydų galvodanga
Žydų galvodanga Žydų galvodanga
29 pav. 1455 - 1465 m. Apipjaustymas Italijoje. Iš: METZGER, Therese und Mendel. Judisches..., il. 332. 30 pav. XV a. Vokietija. Iš: METZGER, Therese und Mendel. Judisches... il. 201. ar notaro praktika, nešiotis ginklų, priiminėti pini gų sumas ar prekes, kalti akmenį, laikyti smuklę, jodinėti arkliu ar keliauti vežimu bei karieta, dėvėti auksų, sidabrą, perlus, bet kokius brangakmenius, šilką ir brokatą, želdintis barzdą (12, 343). Įdomu palyginti šiuos draudimus su Lietuvos Di džiosios Kunigaikštystės Statutuose, t.y. pagrindi niuose įstatymų sąvaduose užfiksuotais draudimais. Jie prasideda nuo Antrojo Lietuvos Statuto, priim to 1566 m., kur kategoriškai nurodoma: „...žydai pa tys ir jų žmonos brangiais apdarais bei auksinių ir sidabrinių grandinių, bei auksu ir sidabru puoštų diržų ir ant kardų (aukso ir sidabro - R. G.) neturi nešioti; o jų nešiosena turi būti paženklinta: kepu rė ar beretė geltona (vyrams - R. G.), taip pat da bar ir „baltagalvių" (t. y. nuometuotų moterų - R.G.) zavivanje (tikėtina - nuometas ar panašaus tipo dan galas - R. G.) - iš geltonos drobės ar ko panašaus, kad galima būtų tuo ženklu aiškiai atskirti krikščionį nuo žy do" (20, 167). (Geltona spalva iki pat XII a. viduramžių Europoje bu vo vertinama tik teigiamai: kaip ir auksas ji buvo supran tama kaip materializavusis saulės šviesa. Negatyvią pras mę įgavo tik tam tikri blausūs, blankūs, dulsvi geltonos spalvos atspalviai. Ambivalentiški viduramžiai ilgainiui su teikė taip mėgtai geltonai spalvai kitą simboliką, susijusią su žemiškais, žemais, blogais jausmais, tokiais kaip pavy das, įtarumas, išdavystė, melas, parsidavėliškumas, begė dystė. Judas, kaip Kristaus įdavėjas, pradėtas vaizduoti gel tonais apdarais. „Judo spalva" simbolizavo dar daug išei nančių už proto ribų dalykų: beprotystę, kvailystę, juok- darystę (21, 110).) Bet Trečiajame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statute, priimtame 1588 m., apie tą patį jau rašoma kitu tonu: „...žydai neturi vaikščioti su auksinėmis grandinė mis ir brangenybėmis, taip pat ant diržų ir kardų sidabro neturi nešioti (čia kartojama 1566 m. pozicija - R.G.). Vis dėlto žiedą ant piršto su antspaudu ir dar vieną žiedą kiek vienam jų turėti, o žydėms leidžiama nešioti žiedus, dir žus ir apdarus pagal savo turtines išgales" (22, 442). Palyginus Antrojo ir Trečiojo Statuto toną, panašu, kad draudžiamoji 1566 m. intonacija, po 20 metų t.y. 1588 m., buvo pakeista rekomendacine. Kas lėmė tokias permai nas vos vienos kartos gyvenime? Istoriniai faktai byloja, kad „Statuto įstatymai nebuvo vykdomi pirmiausia pačių jo sudarytojų ir kitų ponų didikų, pritarusių jį svarstant ir priimant, o valstybės aparatas, teismai, vykdomoji valdžia buvo pernelyg silpni" (23, 26). Teisinio nihilizmo fonas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš tystėje skatino nepaisyti ir aukščiau išvardytų žydų apran gos draudimų. Bent jau dokumentų (bylų, skundų, kalti nimų) dėl šių Statutų straipsnių nesilaikymo Lietuvoje ne randama. Patys žydai, kai sąlygos leido, draudimus visuo met apeidavo, o kai būdavo keblu - išsipirkdavo. Savisau ga diktavo, kad saugiausia buvo dėvėti gyvenamojo kraš to apdarus, susilieti su kitais gyventojais, neišsiskirti, tad nieko stebėtina, kad žydų apranga visoje Rytų Europoje ir Lietuvoje akivaizdžiai nesiskyrė nuo nežydiškos. Juolab kad Lietuvoje tradicinės rytietiškos pakraipos apranga ke lis šimtmečius dominavo prieš vakarietiškąją ir buvo arti ma ir priimtina žydams (24). Kaip tik todėl aukščiau minėti turbanai buvo priimti nas galvos dangalas visiems LDK gyventojams. Kitas gal vos dangalas, ypač būdingas XVI a. Gardino ir visos Lie tuvos gyventojams, vyrams ir moterims, - tai kalpokai
31, 32, 33, 34, 35 pav. Vyrų ir moterų kalpokai XVI a. LDK. Iš: ВялЫае Кпяства Липоускае. Т. 2. Мшск: Беларуская Энциклопедия, 2006, р. 783. 36, 37 pav. XVIII a. LDK janyčarai. Iš: Вял1кае...р. 783. (31, 32, 33, 34, 35 pav.). Analogiškas kepures dar ir XVIII a nešiojo janyčarai (turk. yeniceri - „naujoji kariuomenė"; nuo XIV a. dažniau siai formuojama iš krikščionių belaisvių), tar navę LDK lauko etmono garbės sargyboje (25, 783) (36, 37 pav.). О XVI a. visa LDK teritori ja buvo kupina įvairių pavidalų kalpokų atmai nų ir bylose užfiksuota, kaip apiplėšimų metu šie kalpokai būdavo nutraukiami nuo galvų. Vieną tokią autentišką istoriją mums išsaugojo 1562 m. Brastos muitininko tarno žydo Zelma- no Isakovičiaus skundas, kuriame aprašyta si tuacija, įvykusi antrą valandą nakties, jam einant iš savo po no Pinsko muitininko Chelmijaus Rubinovičiaus namo: tuo tarpu iš žemiečio pono Matiejaus Voitiechovičiaus namų iš šokę parankinis Mikita su padėjėjais jį užpuolę, sumušę ir atėmę juodą aukštą kepurę (arba kalpoką), apkraštuotą kiaune, nuvilkę nuo jo gvazdikinioporpjano odnoriadką su 8 sidabriniais knafliais, nurovę kolitą su 6 raudonais auksinais ir 4 kapomis lietuviškų grašių (26, 28, Nr. 26). Iš Zelmano Isakovičiaus buvo atimta juoda aukšta ke purė, apkraštuota kiaunės kailiu. Būtent galvos dangalas kostiumo vienovėje atliko pagrindinį tautiniu požiūriu ski riamąjį vaidmenį. Viduramžiais galva buvo laikoma gerbti- niausia, iškiliausia ir geriausiai apžvelgiama kūno dalimi. Visos šios išskirtinės savybės buvo taikomos ir galvos dan galui (38, 39, 40, 41 pav.). Tačiau žydo Zelmano Isakovi čiaus atveju ir čia nerandame jokio etninio išskirtinumo po žymių. Lenkų akimis žiūrint, aukštomis kepurėmis, arba kal- pokais (iš turk. kalpak), lietuviai išsiskyrė nuo seno ir ben drame Abiejų Tautų seime šie kalpokai vadinti „lietuviškais" (27, 299). Nei šis 1562 m. įvykęs Zelmano Isakovičiaus sumušimo atvejis, nei iš jo atimta apranga nebuvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išskirtiniai. Greičiau atvirkščiai - nei žydų sumušimai (gausiai ir žiauriai buvo mušamasi ir tarp bajo rų, apie ką byloja 39 tomai ,^Атпы, издаваемые Вилеис- кою археографическою коммиссиею, для разбора древних актов"), nei LDK kostiumas, dėvimas žydo, ne buvo bent kuo nors išskirtiniai įprastinės Lietuvos dėvėse- nos fone. Sumušimai ir apiplėšimai vyko nuolat, o kai kurios au tentiškos istorinės bylos liudija ir aprangos bei atimtos gal vodangos ypatybes. Štai 1687 m. Vilniaus žydo Jakimovi- čiaus skunde dėl jo namų apiplėšimo tarp išvardytų pavog tų daiktų paminėta nuo jo galvos nutraukta sabalų kepurė (26, 29, Nr. 114). Sabalines ir lapines kepures žydai nešiojo Lietuvoje iki 1845 m. draudimų. Kaip jos buvo nešiojamos, išraiškingai ap rašė Adomas Mickevičius: Ant suolo Jankelis pašoko, apsidairė, Iškilo virš visų barzda jo tarsi gairė. Nuščiuvo šurmulys. Tada, nužvelgęs minią, Kepurę nuo galvos nusiėmė lapinę, Jarmulką pasmaukė ir juostą susirišo... (28, 197). Pirmu arba apatiniu galvos dangalu buvo jarmulka (kiepl, jarmolke), ant jos dedama kailinė kepurė {soiblclium ir štraiml) arba didžiulis sabalinis kalpokas ar apdailintas kai liu spodek (pažodžiui - „lėkštė") su pliušiniu pagrindu (16, 110) (22,24 pav.). Mickevičiaus herojus Jankelis dėjosi lapinę
- Page 1 and 2: Kepurių keliones prisiminus. 1995-
- Page 3 and 4: 7, 8 pav. HELDT, S. Moteris Lietuvo
- Page 5 and 6: 17, 18 pav. XIV a. Prancūzijos žy
- Page 7: 25 pav. IV a. p. m. e. Atėnietis s
- Page 11 and 12: 42 pav. Hunų raitelis su bašlyku
- Page 13: и: 49 pav. XVIII a. žydės fartuc
31, 32, 33, 34, 35 pav. Vyrų ir moterų kalpokai XVI a.<br />
LDK. Iš: ВялЫае Кпяства Липоускае. Т. 2. Мшск:<br />
Беларуская Энциклопедия, 2006, р. 783.<br />
36, 37 pav. XVIII a. LDK janyčarai. Iš: Вял1кае...р. 783.<br />
(31, 32, 33, 34, 35 pav.). Analogiškas kepures<br />
dar ir XVIII a nešiojo janyčarai (turk. yeniceri<br />
- „naujoji kariuomenė"; nuo XIV a. dažniau<br />
siai formuojama iš krikščionių belaisvių), tar<br />
navę LDK lauko etmono garbės sargyboje (25,<br />
783) (36, 37 pav.). О XVI a. visa LDK teritori<br />
ja buvo kupina įvairių pavidalų kalpokų atmai<br />
nų ir bylose užfiksuota, kaip apiplėšimų metu<br />
šie kalpokai būdavo nutraukiami nuo galvų.<br />
Vieną tokią autentišką istoriją mums išsaugojo<br />
1562 m. Brastos muitininko tarno žydo Zelma-<br />
no Isakovičiaus skundas, kuriame aprašyta si<br />
tuacija, įvykusi antrą valandą nakties, jam einant iš savo po<br />
no Pinsko muitininko Chelmijaus Rubinovičiaus namo: tuo<br />
tarpu iš žemiečio pono Matiejaus Voitiechovičiaus namų iš<br />
šokę parankinis Mikita su padėjėjais jį užpuolę, sumušę ir<br />
atėmę juodą aukštą kepurę (arba kalpoką), apkraštuotą<br />
kiaune, nuvilkę nuo jo gvazdikinioporpjano odnoriadką su 8<br />
sidabriniais knafliais, nurovę kolitą su 6 raudonais auksinais<br />
ir 4 kapomis lietuviškų grašių (26, 28, Nr. 26).<br />
Iš Zelmano Isakovičiaus buvo atimta juoda aukšta ke<br />
purė, apkraštuota kiaunės kailiu. Būtent galvos dangalas<br />
kostiumo vienovėje atliko pagrindinį tautiniu požiūriu ski<br />
riamąjį vaidmenį. Viduramžiais galva buvo laikoma gerbti-<br />
niausia, iškiliausia ir geriausiai apžvelgiama kūno dalimi.<br />
Visos šios išskirtinės savybės buvo taikomos ir galvos dan<br />
galui (38, 39, 40, 41 pav.). Tačiau žydo Zelmano Isakovi<br />
čiaus atveju ir čia nerandame jokio etninio išskirtinumo po<br />
žymių. Lenkų akimis žiūrint, aukštomis kepurėmis, arba kal-<br />
pokais (iš turk. kalpak), lietuviai išsiskyrė nuo seno ir ben<br />
drame Abiejų Tautų seime šie kalpokai vadinti „lietuviškais"<br />
(27, 299).<br />
Nei šis 1562 m. įvykęs Zelmano Isakovičiaus sumušimo<br />
atvejis, nei iš jo atimta apranga nebuvo Lietuvos Didžiojoje<br />
Kunigaikštystėje išskirtiniai. Greičiau atvirkščiai - nei žydų<br />
sumušimai (gausiai ir žiauriai buvo mušamasi ir tarp bajo<br />
rų, apie ką byloja 39 tomai ,^Атпы, издаваемые Вилеис-<br />
кою археографическою коммиссиею, для разбора<br />
древних актов"), nei LDK kostiumas, dėvimas žydo, ne<br />
buvo bent kuo nors išskirtiniai įprastinės Lietuvos dėvėse-<br />
nos fone.<br />
Sumušimai ir apiplėšimai vyko nuolat, o kai kurios au<br />
tentiškos istorinės bylos liudija ir aprangos bei atimtos gal<br />
vodangos ypatybes. Štai 1687 m. Vilniaus žydo Jakimovi-<br />
čiaus skunde dėl jo namų apiplėšimo tarp išvardytų pavog<br />
tų daiktų paminėta nuo jo galvos nutraukta sabalų kepurė<br />
(26, 29, Nr. 114).<br />
Sabalines ir lapines kepures žydai nešiojo Lietuvoje iki<br />
1845 m. draudimų. Kaip jos buvo nešiojamos, išraiškingai ap<br />
rašė Adomas Mickevičius:<br />
Ant suolo Jankelis pašoko, apsidairė,<br />
Iškilo virš visų barzda jo tarsi gairė.<br />
Nuščiuvo šurmulys. Tada, nužvelgęs minią,<br />
Kepurę nuo galvos nusiėmė lapinę,<br />
Jarmulką pasmaukė ir juostą susirišo... (28, 197).<br />
Pirmu arba apatiniu galvos dangalu buvo jarmulka (kiepl,<br />
jarmolke), ant jos dedama kailinė kepurė {soiblclium ir<br />
štraiml) arba didžiulis sabalinis kalpokas ar apdailintas kai<br />
liu spodek (pažodžiui - „lėkštė") su pliušiniu pagrindu (16,<br />
110) (22,24 pav.). Mickevičiaus herojus Jankelis dėjosi lapinę
Change language