Žydų galvodanga

29 pav. 1455 - 1465 m. Apipjaustymas Italijoje. Iš:
METZGER, Therese und Mendel. Judisches..., il. 332.
30 pav. XV a. Vokietija. Iš: METZGER, Therese und
Mendel. Judisches... il. 201.
ar notaro praktika, nešiotis ginklų, priiminėti pini­
gų sumas ar prekes, kalti akmenį, laikyti smuklę,
jodinėti arkliu ar keliauti vežimu bei karieta, dėvėti
auksų, sidabrą, perlus, bet kokius brangakmenius,
šilką ir brokatą, želdintis barzdą (12, 343).
Įdomu palyginti šiuos draudimus su Lietuvos Di­
džiosios Kunigaikštystės Statutuose, t.y. pagrindi­
niuose įstatymų sąvaduose užfiksuotais draudimais.
Jie prasideda nuo Antrojo Lietuvos Statuto, priim­
to 1566 m., kur kategoriškai nurodoma: „...žydai pa­
tys ir jų žmonos brangiais apdarais bei auksinių ir
sidabrinių grandinių, bei auksu ir sidabru puoštų
diržų ir ant kardų (aukso ir sidabro - R. G.) neturi
nešioti; o jų nešiosena turi būti paženklinta: kepu­
rė ar beretė geltona (vyrams - R. G.), taip pat da­
bar ir „baltagalvių" (t. y. nuometuotų moterų -
R.G.) zavivanje (tikėtina - nuometas ar panašaus tipo dan­
galas - R. G.) - iš geltonos drobės ar ko panašaus, kad
galima būtų tuo ženklu aiškiai atskirti krikščionį nuo žy­
do" (20, 167).
(Geltona spalva iki pat XII a. viduramžių Europoje bu­
vo vertinama tik teigiamai: kaip ir auksas ji buvo supran­
tama kaip materializavusis saulės šviesa. Negatyvią pras­
mę įgavo tik tam tikri blausūs, blankūs, dulsvi geltonos
spalvos atspalviai. Ambivalentiški viduramžiai ilgainiui su­
teikė taip mėgtai geltonai spalvai kitą simboliką, susijusią
su žemiškais, žemais, blogais jausmais, tokiais kaip pavy­
das, įtarumas, išdavystė, melas, parsidavėliškumas, begė­
dystė. Judas, kaip Kristaus įdavėjas, pradėtas vaizduoti gel­
tonais apdarais. „Judo spalva" simbolizavo dar daug išei­
nančių už proto ribų dalykų: beprotystę, kvailystę, juok-
darystę (21, 110).)
Bet Trečiajame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
Statute, priimtame 1588 m., apie tą patį jau rašoma kitu
tonu: „...žydai neturi vaikščioti su auksinėmis grandinė­
mis ir brangenybėmis, taip pat ant diržų ir kardų sidabro
neturi nešioti (čia kartojama 1566 m. pozicija - R.G.). Vis
dėlto žiedą ant piršto su antspaudu ir dar vieną žiedą kiek­
vienam jų turėti, o žydėms leidžiama nešioti žiedus, dir­
žus ir apdarus pagal savo turtines išgales" (22, 442).
Palyginus Antrojo ir Trečiojo Statuto toną, panašu, kad
draudžiamoji 1566 m. intonacija, po 20 metų t.y. 1588 m.,
buvo pakeista rekomendacine. Kas lėmė tokias permai­
nas vos vienos kartos gyvenime? Istoriniai faktai byloja,
kad „Statuto įstatymai nebuvo vykdomi pirmiausia pačių
jo sudarytojų ir kitų ponų didikų, pritarusių jį svarstant ir
priimant, o valstybės aparatas, teismai, vykdomoji valdžia
buvo pernelyg silpni" (23, 26).
Teisinio nihilizmo fonas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš­
tystėje skatino nepaisyti ir aukščiau išvardytų žydų apran­
gos draudimų. Bent jau dokumentų (bylų, skundų, kalti­
nimų) dėl šių Statutų straipsnių nesilaikymo Lietuvoje ne­
randama. Patys žydai, kai sąlygos leido, draudimus visuo­
met apeidavo, o kai būdavo keblu - išsipirkdavo. Savisau­
ga diktavo, kad saugiausia buvo dėvėti gyvenamojo kraš­
to apdarus, susilieti su kitais gyventojais, neišsiskirti, tad
nieko stebėtina, kad žydų apranga visoje Rytų Europoje
ir Lietuvoje akivaizdžiai nesiskyrė nuo nežydiškos. Juolab
kad Lietuvoje tradicinės rytietiškos pakraipos apranga ke­
lis šimtmečius dominavo prieš vakarietiškąją ir buvo arti­
ma ir priimtina žydams (24).
Kaip tik todėl aukščiau minėti turbanai buvo priimti­
nas galvos dangalas visiems LDK gyventojams. Kitas gal­
vos dangalas, ypač būdingas XVI a. Gardino ir visos Lie­
tuvos gyventojams, vyrams ir moterims, - tai kalpokai