Žydų galvodanga

17, 18 pav. XIV a. Prancūzijos žydai kelionėje. Galvos dangalai įvairiausi: kalpokai, kapišonai
ir ilgasnapės skrybėlės, kurias nešioja vyrai ir moterys. Iš: METZGER, Therese und Mendel.
Judisches... il. 162, 182.
19 pav. XV a. Italija: šilko dažytojas su
magierka ant galvos. Iš: МЕРЦАЛОВА,
M. H. Костюм разных времен и
народов, т.!, илл. 255.
20 pav. 1469 m. Italijos žydas
renesansine apranga ir
galvodanga - magierka ant
galvos. Iš: METZGER, Therese
und Mendel. Judisches... il. 188.
prilygino juos bajorams. Ši privilegija skiriasi nuo
įprastinių savo turiniu: tai iš esmės teisynas, turintis
33-34 straipsnius įstatymus, be to, tai pirmasis Lietu­
vos valstybėje rašytinis teisinis aktas (18, 32, 36).
XIII a. Romos popiežius Inocentas III teigė, kad
„žydai, be skrupulų naudodamiesi pinigų teikiama ga­
lia, apvertė natūralią tvarką aukštyn kojom, - laisvasis
krikščionis tapo vergo žydo tarnu, tad valdžia turinti
grąžinti prigimtinę tvarką, primesdama galių apriboji­
mus" (12,320). Taip krikščioniškose šalyse buvo sufor­
muluotas tvirtas teorinis pagrindas pirmiesiems dek­
retiniams (nors pirmieji pogromai prasidėjo jau tūks­
tantaisiais metais) diskriminuojantiems potvarkiams,
kuriais drausta žydams dėvėti vienokius ar kitokius kos­
tiumo elementus. Buvo siekiama sukurti ypatingą žy­
dų dėvėsenos semantiką, kad
judėją nuo krikščionio gali­
ma būtų atpažinti iš pirmo
žvilgsnio.
Puikiausiai gebėdami
prisitaikyti prie įvairiausių
gyvenimo sąlygų, žydai
krikščioniškose šalyse sėk­
mingai dėvėjo vietinės ma­
dos aprangą ir galvodanga.
Štai unikalioje viduramžių
žydų ikonografijoje yra išli­
kę visoje Vakarų Europoje
jų nešiotų galvos dangalų at­
vaizdai, kurie liudija, jog šie
buvo tapatūs krikščionių dėvėtiems danga­
lų pavidalams. Kapišonai, laikyti pirmaisiais
krikščionių, tiek vyrų, tiek moterų, galvos
dangalais, iki pat XVI a. liko tipiškais žydų
kostiumo elementais. Ankstyvųjų viduram­
žių ikonografijoje galvos dangalai dažniau­
siai nevaizduojami (10, 11, 12 pav.). Ar jie
buvo ir nenešiojami - nežinoma, bet baltas
drobinis čepčiukas, nešiotas visuotinai prie
statybų ir lauko darbų, taip pat mokslinin­
kų, o riterių - po šalmais, nešiotas ir mie­
gui, lygiai buvo nešiojamas ir žydų (8, 56)
(13, 14, 15, 16 pav.). Vėlyvaisiais viduram­
žiais visuotinai išpopuliarėjo galvodanga,
vadinama chaperonu, kurią krikščionys bu­
vo nusižiūrėję iš Rytų. Iš turbano gimęs cha-
peronas pradžioje būdavo pasigaminamas iš
kapišono su ilgu smaigaliu - krentančia že­
myn „uodega". Ilgainiui jis išsivystė į sudė­
tingai drapiruojamą (dažnai ant kieto karkaso) gal­
vos dangalą, su ant peties besileidžiančiu, skiauterę
primenančiu galu, į kurį būdavo įveriamas banginio
ūsas, laikantis norimą formą. Keliaudami žydai, kaip
ir ne žydai, dėvėjo plačiakraštes ar į viršų užlenktais
galais skrybėles, snapo formos kelionines skrybėles,
įvairaus aukščio protocilindrus, taip pat ir LDK pa­
mėgtas nešioti magierkas (6, 36) (17, 18, 19, 20 pav.).
Viduramžiais Europoje tradicijos dengti galvą mal­
dos metu žydai nesilaikė: Prancūzijos žydai XII a. si­
nagogoje nedengė galvų, XIII a. Šiaurės Prancūzijos
ir Vokietijos jaunuoliai taip pat to nedarė. XIV ir XV
a. Ispanijoje, Vokietijoje ir Italijoje jau visi tikintieji
žydai dengė galvas ir net vaikai dėvėjo baltą čepčiuką
arba kapišoną. Taip palaipsniui šis paprotys visuotinai