Žydų galvodanga
Žydų galvodanga Žydų galvodanga
Radvilos-Našlaitėlio nuostabai, pasitaikė ir mečečių be stogų, o namų be stogų buvo apstu (tai galėjo būti plokšti stogai, neįprasti europiečio akiai ir todėl at rodantys kaip bestogiai), kurie nepriskirtini jokioms religijoms (12, 91, 93), galvos danga būtinai turėjo už dengti, užbaigti visą bendrą kostiumo sistemą. Gal vodanga buvo nešiojama ir apsaugai nuo kaitrios sau lės, ir iš kuklumo dengiant galvą nuo pašaliečių akių, ir, senu papročiu, kaip nuolatos ant galvos nešioja mos savo paties įkapės (kad numirus kur nors smėly nuose būtų į ką įvynioti kūną). Vėliausiai galvos ap dangalo forma ir spalva pradėti reikšti religiniai, kas tiniai, socialiniai skirtumai. Pačių žydų tyrinėtojų nuomone, žydų dėvėti apda rai, kaip ir dangalai, nedaug tesiskyrė nuo nežydų vil kėtų drabužių ir nešiotų galvos dangų. Turbanas buvo dėvimas tiek arabų, tiek žydų dar iki islamo, nors vėly vaisiais viduramžiais jis tapo ypatinga „islamo žy me", bet lygiai taip pat buvo nešiojamas ir žydų bei žydžių ir vadinamas canif ar micnefet (16,104) (2, 3, 4, 5, 6 pav.). Turbanas, kaip galvos danga las, būdingas žydų nešiosenai, buvo pripažįsta mas ir krikščionių tapytojų, vaizdavusių žydus įvairiose biblinėse scenose altorinėje tapyboje. Įdomu, jog šis galvos dangalas nuo seno buvo žinomas ir nešiojamas ir Lietuvoje. Kaip tik ne toli nuo M. K. Radvilos-Našlaitėlio rezidencijos - Nesvyžiaus, dabartinės Baltarusijos, o tuomet LDK teritorijos Gardino miesto (antrojo po Vil niaus pagal svarbą Lietuvoje) plane, sukurtame 1568 m. Hanso Adelhauserio, pavaizduoti mies tiečiai, vyrai ir moterys su turbanais ant galvų Sis Gardino planas davė peno dar dviems XVI a. au toriams nusavinti jo fragmentus ir pavaizduoti Lietuvos gyventojus stambiu planu: tai Sigmun- do Heldo „Moteris Lietuvoje" ir „Lietuvė auk lė" bei įžymioji Cesares Vecellio „Kilminga lie tuvė" (17, 88; 2, 40) (7, 8, 9 pav.). Visos vaizduojamos moterys turbanuotos: ry tietišku papročiu jų turbanai iš plonos baltos dro bės grakščiai susukti tulpės (tulpė ir turbanas tos pačios kilmės persiški žodžiai) pavidalu aplink ga na aukštą, bet suapvalintą, tikėtina, veltinę vidi nę kepurę. Analogišką galvos dangalą galima pa matyti ir ant verpiančios žydės galvos. Turbanų pavidalai kito priklausomai nuo laik mečio, nes jie, kaip ir visos kitos vieningos kos tiumo sistemos dalys, anksčiau ar vėliau pasiduo davo mados poveikiui. XVI a. buvo madingas aukščiau aprašytas turbano tipas, о XVII a. jis pasikei tė - susuktas apie plokščią kepurę, įgavo plačią formą, XVIII a. didelį turbaną pakeitė saikingas, tvirtai su suktas apie aukštą siaurą kepuraitę. Nuolatinis migravimas buvo žydų gyvenimo būdas, tad visur jie jautėsi įnamiais, ateiviais, svetimšaliais. Taip pat visą savo istoriją žydai buvo miestų apgyven dinimo meistrai, unikali viduramžių miestiečių gru pė, disponavusi grynais pinigais. Tad 1323 m. kuni gaikščio Gedimino Hanzos miestiečių kvietimas tie siogiai lietė ir žydus: „...tegul ateina ir išeina pagal savo norą visiškai be jokio trukdymo; tai šiuo savo laišku užtikrindami, prižadame, kad jie bus saugūs ir neliečiami jokių neteisėtų mano pavaldinių pretenzi jų" (10,15). 1388 m. Vytautas Didysis suteikė privile giją Brastos žydų bendruomenei, kuria, skelbdamas žydus pavaldžiais tik jo jurisdikcijai, tam tikra prasme - s c : - c 13 pav. XIV a. žydas su kapišonu. Iš: METZGER, Therese und Mendel. Judishches... il. 167. 15 pav. XIII a. Prancūzijos riteris su čepčiuku ant galvos. Iš: BOUCHER, F. A History of Costume in the West. London: Thames and Hudson, 1987, il. 332. 14 pav. XIV a. Ispanijos žydas su čepčiuku ant galvos. METZGER, Therese und Mendel. Jüdisches... il. 159. 16 pav. 1469 m. Italijos žydas su chaperonu ant galvos ir dvišake barzda. Iš: METZGER, Therese und Mendel. Judisches... il. 179.
17, 18 pav. XIV a. Prancūzijos žydai kelionėje. Galvos dangalai įvairiausi: kalpokai, kapišonai ir ilgasnapės skrybėlės, kurias nešioja vyrai ir moterys. Iš: METZGER, Therese und Mendel. Judisches... il. 162, 182. 19 pav. XV a. Italija: šilko dažytojas su magierka ant galvos. Iš: МЕРЦАЛОВА, M. H. Костюм разных времен и народов, т.!, илл. 255. 20 pav. 1469 m. Italijos žydas renesansine apranga ir galvodanga - magierka ant galvos. Iš: METZGER, Therese und Mendel. Judisches... il. 188. prilygino juos bajorams. Ši privilegija skiriasi nuo įprastinių savo turiniu: tai iš esmės teisynas, turintis 33-34 straipsnius įstatymus, be to, tai pirmasis Lietu vos valstybėje rašytinis teisinis aktas (18, 32, 36). XIII a. Romos popiežius Inocentas III teigė, kad „žydai, be skrupulų naudodamiesi pinigų teikiama ga lia, apvertė natūralią tvarką aukštyn kojom, - laisvasis krikščionis tapo vergo žydo tarnu, tad valdžia turinti grąžinti prigimtinę tvarką, primesdama galių apriboji mus" (12,320). Taip krikščioniškose šalyse buvo sufor muluotas tvirtas teorinis pagrindas pirmiesiems dek retiniams (nors pirmieji pogromai prasidėjo jau tūks tantaisiais metais) diskriminuojantiems potvarkiams, kuriais drausta žydams dėvėti vienokius ar kitokius kos tiumo elementus. Buvo siekiama sukurti ypatingą žy dų dėvėsenos semantiką, kad judėją nuo krikščionio gali ma būtų atpažinti iš pirmo žvilgsnio. Puikiausiai gebėdami prisitaikyti prie įvairiausių gyvenimo sąlygų, žydai krikščioniškose šalyse sėk mingai dėvėjo vietinės ma dos aprangą ir galvodanga. Štai unikalioje viduramžių žydų ikonografijoje yra išli kę visoje Vakarų Europoje jų nešiotų galvos dangalų at vaizdai, kurie liudija, jog šie buvo tapatūs krikščionių dėvėtiems danga lų pavidalams. Kapišonai, laikyti pirmaisiais krikščionių, tiek vyrų, tiek moterų, galvos dangalais, iki pat XVI a. liko tipiškais žydų kostiumo elementais. Ankstyvųjų viduram žių ikonografijoje galvos dangalai dažniau siai nevaizduojami (10, 11, 12 pav.). Ar jie buvo ir nenešiojami - nežinoma, bet baltas drobinis čepčiukas, nešiotas visuotinai prie statybų ir lauko darbų, taip pat mokslinin kų, o riterių - po šalmais, nešiotas ir mie gui, lygiai buvo nešiojamas ir žydų (8, 56) (13, 14, 15, 16 pav.). Vėlyvaisiais viduram žiais visuotinai išpopuliarėjo galvodanga, vadinama chaperonu, kurią krikščionys bu vo nusižiūrėję iš Rytų. Iš turbano gimęs cha- peronas pradžioje būdavo pasigaminamas iš kapišono su ilgu smaigaliu - krentančia že myn „uodega". Ilgainiui jis išsivystė į sudė tingai drapiruojamą (dažnai ant kieto karkaso) gal vos dangalą, su ant peties besileidžiančiu, skiauterę primenančiu galu, į kurį būdavo įveriamas banginio ūsas, laikantis norimą formą. Keliaudami žydai, kaip ir ne žydai, dėvėjo plačiakraštes ar į viršų užlenktais galais skrybėles, snapo formos kelionines skrybėles, įvairaus aukščio protocilindrus, taip pat ir LDK pa mėgtas nešioti magierkas (6, 36) (17, 18, 19, 20 pav.). Viduramžiais Europoje tradicijos dengti galvą mal dos metu žydai nesilaikė: Prancūzijos žydai XII a. si nagogoje nedengė galvų, XIII a. Šiaurės Prancūzijos ir Vokietijos jaunuoliai taip pat to nedarė. XIV ir XV a. Ispanijoje, Vokietijoje ir Italijoje jau visi tikintieji žydai dengė galvas ir net vaikai dėvėjo baltą čepčiuką arba kapišoną. Taip palaipsniui šis paprotys visuotinai
- Page 1 and 2: Kepurių keliones prisiminus. 1995-
- Page 3: 7, 8 pav. HELDT, S. Moteris Lietuvo
- Page 7 and 8: 25 pav. IV a. p. m. e. Atėnietis s
- Page 9 and 10: 31, 32, 33, 34, 35 pav. Vyrų ir mo
- Page 11 and 12: 42 pav. Hunų raitelis su bašlyku
- Page 13: и: 49 pav. XVIII a. žydės fartuc
Radvilos-Našlaitėlio nuostabai, pasitaikė ir mečečių<br />
be stogų, o namų be stogų buvo apstu (tai galėjo būti<br />
plokšti stogai, neįprasti europiečio akiai ir todėl at<br />
rodantys kaip bestogiai), kurie nepriskirtini jokioms<br />
religijoms (12, 91, 93), galvos danga būtinai turėjo už<br />
dengti, užbaigti visą bendrą kostiumo sistemą. Gal<br />
vodanga buvo nešiojama ir apsaugai nuo kaitrios sau<br />
lės, ir iš kuklumo dengiant galvą nuo pašaliečių akių,<br />
ir, senu papročiu, kaip nuolatos ant galvos nešioja<br />
mos savo paties įkapės (kad numirus kur nors smėly<br />
nuose būtų į ką įvynioti kūną). Vėliausiai galvos ap<br />
dangalo forma ir spalva pradėti reikšti religiniai, kas<br />
tiniai, socialiniai skirtumai.<br />
Pačių žydų tyrinėtojų nuomone, žydų dėvėti apda<br />
rai, kaip ir dangalai, nedaug tesiskyrė nuo nežydų vil<br />
kėtų drabužių ir nešiotų galvos dangų. Turbanas buvo<br />
dėvimas tiek arabų, tiek žydų dar iki islamo, nors vėly<br />
vaisiais viduramžiais jis tapo ypatinga „islamo žy<br />
me", bet lygiai taip pat buvo nešiojamas ir žydų<br />
bei žydžių ir vadinamas canif ar micnefet (16,104)<br />
(2, 3, 4, 5, 6 pav.). Turbanas, kaip galvos danga<br />
las, būdingas žydų nešiosenai, buvo pripažįsta<br />
mas ir krikščionių tapytojų, vaizdavusių žydus<br />
įvairiose biblinėse scenose altorinėje tapyboje.<br />
Įdomu, jog šis galvos dangalas nuo seno buvo<br />
žinomas ir nešiojamas ir Lietuvoje. Kaip tik ne<br />
toli nuo M. K. Radvilos-Našlaitėlio rezidencijos<br />
- Nesvyžiaus, dabartinės Baltarusijos, o tuomet<br />
LDK teritorijos Gardino miesto (antrojo po Vil<br />
niaus pagal svarbą Lietuvoje) plane, sukurtame<br />
1568 m. Hanso Adelhauserio, pavaizduoti mies<br />
tiečiai, vyrai ir moterys su turbanais ant galvų Sis<br />
Gardino planas davė peno dar dviems XVI a. au<br />
toriams nusavinti jo fragmentus ir pavaizduoti<br />
Lietuvos gyventojus stambiu planu: tai Sigmun-<br />
do Heldo „Moteris Lietuvoje" ir „Lietuvė auk<br />
lė" bei įžymioji Cesares Vecellio „Kilminga lie<br />
tuvė" (17, 88; 2, 40) (7, 8, 9 pav.).<br />
Visos vaizduojamos moterys turbanuotos: ry<br />
tietišku papročiu jų turbanai iš plonos baltos dro<br />
bės grakščiai susukti tulpės (tulpė ir turbanas tos<br />
pačios kilmės persiški žodžiai) pavidalu aplink ga<br />
na aukštą, bet suapvalintą, tikėtina, veltinę vidi<br />
nę kepurę. Analogišką galvos dangalą galima pa<br />
matyti ir ant verpiančios žydės galvos.<br />
Turbanų pavidalai kito priklausomai nuo laik<br />
mečio, nes jie, kaip ir visos kitos vieningos kos<br />
tiumo sistemos dalys, anksčiau ar vėliau pasiduo<br />
davo mados poveikiui. XVI a. buvo madingas<br />
aukščiau aprašytas turbano tipas, о XVII a. jis pasikei<br />
tė - susuktas apie plokščią kepurę, įgavo plačią formą,<br />
XVIII a. didelį turbaną pakeitė saikingas, tvirtai su<br />
suktas apie aukštą siaurą kepuraitę.<br />
Nuolatinis migravimas buvo žydų gyvenimo būdas,<br />
tad visur jie jautėsi įnamiais, ateiviais, svetimšaliais.<br />
Taip pat visą savo istoriją žydai buvo miestų apgyven<br />
dinimo meistrai, unikali viduramžių miestiečių gru<br />
pė, disponavusi grynais pinigais. Tad 1323 m. kuni<br />
gaikščio Gedimino Hanzos miestiečių kvietimas tie<br />
siogiai lietė ir žydus: „...tegul ateina ir išeina pagal<br />
savo norą visiškai be jokio trukdymo; tai šiuo savo<br />
laišku užtikrindami, prižadame, kad jie bus saugūs ir<br />
neliečiami jokių neteisėtų mano pavaldinių pretenzi<br />
jų" (10,15). 1388 m. Vytautas Didysis suteikė privile<br />
giją Brastos žydų bendruomenei, kuria, skelbdamas<br />
žydus pavaldžiais tik jo jurisdikcijai, tam tikra prasme<br />
- s c :<br />
- c<br />
13 pav. XIV a. žydas su kapišonu.<br />
Iš: METZGER, Therese und<br />
Mendel. Judishches... il. 167.<br />
15 pav. XIII a. Prancūzijos riteris su<br />
čepčiuku ant galvos. Iš: BOUCHER, F.<br />
A History of Costume in the West. London:<br />
Thames and Hudson, 1987, il. 332.<br />
14 pav. XIV a. Ispanijos žydas su<br />
čepčiuku ant galvos. METZGER,<br />
Therese und Mendel. Jüdisches... il. 159.<br />
16 pav. 1469 m. Italijos žydas<br />
su chaperonu ant galvos ir<br />
dvišake barzda. Iš:<br />
METZGER, Therese und<br />
Mendel. Judisches... il. 179.
Change language