Žydų galvodanga
Žydų galvodanga Žydų galvodanga
kepurę kalpoką, nes buvo Naugardu ko rabino pavaduotojas. Kalpoko atmaina - bašlykas arba šlykas - žinoma nuo seniausių laikų: tokią galvodanga nešiojo klajokliai, kurių raitas gyvenimo būdas lėmė vi so kostiumo, taip pat ir galvos dangos maksimalaus funkcionalumo poreikį. Tikėtina, jog kaip tik ši galvodanga, sėkmingai prigijusi Lietuvoje (Žygi mantas Augustas ne viename portre te vaizduojamas būtent su šlyku ant galvos), galėtų sieti beveik mistinę Chazariją su LDK ir rodytų galimą ke lią, kuriuo žydai atėjo į Lietuvą iš Ry tų. Ilgainiui bašlykas, virtęs šlyku, ta po šlyke, nešiojama daugiausia vieti nių žydų (42, 43, 44, 45, 46 pav.). Jungtinės Respublikos valdovai nuolat glaistydavo įvairiausius konflik tus su žydais ir tarp žydų. Štai 1649 m. Jonas III Minsko žydams suteikė nau jų laisvių: jiems buvo leista savo mūri niuose namuose 10-yje krautuvių par davinėti gelumbę, šilkus ir kitokius au dinius, šaknis ir visokius amatininkiš kus gaminius bei prekes; leidžiama jiems turėti savo skerdyklą, pirtis, ka pines prie sinagogos, pirkti aikštes, ku rių jie turėjo 21; statyti salyklas, bra vorus ir vynines; nuo mokesčių buvo atleidžiami 3 jų mokykliniai namai; žy dai neturėjo patirti jokių ribojimų sa vo amatininkiškoje veikloje nuo krikš čioniškų cechų (26, 28, XXVIII). Paprastai tokios privilegijos buvo teikiamos po rimtų susidūrimų su vie tiniais gyventojais. Tuo metu žydų pul dinėjimuose dalyvavo visi Lietuvos vi suomenės sluoksniai: teisėjai, teismo raštininkai, urėdai, bajorai, miestie čiai, jėzuitų studentai, kazokai ir net patys žydai. 1634 m. buvo užpulta lai dotuvių procesija, kuri ėjo iš Žydų gat vės per Vilniaus gatvę ir Žaliąjį tiltą kitoje upės pusėje tuo metu buvusių aptvertų žydų kapinių link. Laidotu vių procesijoje dalyvavę žydai buvo su mušti ir sužeisti, jų apdarai, galvos 38, 39, 40, 41 pav. SMUGLEVIČIUS, P. Žydės ritualinis maudymas (1787 m.). Iš: Vilniaus klasicizmas, p. 262, 263. dangalai - kalpokai buvo suplė šyti (26, 28, XXVIII). Pagal archajiškiausias lietu vių ir kitų tautų nuostatas, nu traukti kepurę reiškė padaryti gėdą jos turėtojui. Net ir vėly- viausiame tarpasmeninės komu nikacijos proceso etape skrybė lės kilstelėjimas ar nusiėmimas priešais kitą asmenį iš esmės reiškė: „Žeminu save priešais jus iki vergo lygio". Mat nuo se no Europoje tik laisvam žmogui buvo leista nešioti galvos dan galą (29, 23). Tad būtent galvo- dangos praradimas buvo vienas gėdingiausių asmenybės paže minimo aktų. Lietuvoje vykdytą valstybinę politiką žydų atžvilgiu XVIII a. suformulavo Saliamonas Mai- monas: „Nėra kitos tokios šalies, kur religijos laisvė ir neapykanta pasireiškia vienodai" (30, 809). Vis dėlto realūs žydų perse kiojimai, ypač draudimai jų kos tiumo atžvilgiu mūsų krašte pra sidėjo žlugus Jungtinei Respub likai ir Lietuvai atsidūrus Rusi jos imperijos sudėtyje. Nuo 1841 m. buvo pradėta drausti dėvėti žydiškus drabužius ir nešioti žy dišką galvodanga. Buvo sufor muluota ir priežastis, dėl kurios toks kostiumas nepageidautinas valdžiai ir, jos nuomone, sveti mas žydams: „Nes šis apdaras neturys nieko bendra su jų (žy dų) religinėmis nuostatomis, ši apranga yra senoviška lenkiška, kurią iškeitę lenkai paliko žy dams, kad atskirtų juos nuo val dančios liaudies. Šis kenksmin gas skirtumas brėžia griežtą ri bą tarp vietinių gyventojų ir žy dų, taip sakant, atstumdamas juos, kaip niekinamą liaudį, nuo bet kokio bendravimo su krikš čionimis" (16, 113).
42 pav. Hunų raitelis su bašlyku ant galvos. Iš: АРТАМОНОВ, M. И. История хазар. Издательство Государственного эрмитажа, 1962, р. 44. 43 pav. Žygimanto Augusto portretas su bašlyku ant galvos ir dvišake barzda. Iš: GLOGER, Z. Encyklopedia staropolska ilustrowana. Warszawa, 1985, t. IV, p. 450. •'K IAE, J4AGMVI - DVX tITTANI«, КТ1Я«. '»Vb '.-II AE. PO MS X.A N1 AF. J A MAGlTIAfi : AC MAŽO-., "»-i T I AI. PTC DOMINVl' IT.V.MABIIEA. ь . • . * . ДИКО D OMIKI - AB TATĮJ *J — '••ТУГ '-• 44, 45 pav. KUKLEVICIUS, K. Vilniaus žydų knygų pardavėjas (1839 m.). Iš: ATAMUKAS, S. Lietuvos žydų kelias. Vilnius, 1998, p. 77; KUKLEVICIUS, K. Kepurių pardavėjas. Iš: БЯЛЯВША, B. M., PAKABA, Л. В. Мужчыискг касцюм na Беларуси. Мшск: Беларусь, 2007, p. 202. Čia būtina paaiškinti situaciją, susidariusią Lietuvoje, kardi naliai keičiantis Lietuvos bajorijos požiūriui į kostiumą. XVIII- XIX a. sandūroje buvo išstumtas ilgus šimtmečius dėvėtas rytie tiškas kostiumas (ilgainiui įgavęs tik „lenkiško" kostiumo pava dinimą) ir pradėtas visuotinai dėvėti kosmopolitinis bendraeu- ropietiškas kostiumas. Iki šio žingsnio Lietuvos žydų ir ne žydų apranga ir galvodanga, jei ir nebuvo visiškai identiška, tai bent jau buvo vienodos stilistinės pakraipos - rytietiška. Šiuo laikme čiu įvyko lūžis, išskyręs senąją dėvėseną, senuosius „kontušus" (kurie apibendrintai reiškė ir visą senąją kartą) ir naująją mo- dernišką aprangą. Kaip senųjų vertybių, buvusios unijinės valstybės simbolis, ry tietiška apranga buvo dirbtinai atgaivi nama sukilimų prieš caro valdžią metu. O kadangi ji buvo aiškus pasipriešini mo Rusijos imperijai ženklas, veikiai ta po draudžiama ir persekiojama. Žydai iš savo istorinės patirties ap skritai atsargiai bandė naujoves, o po gausių persekiojimų (ir dėl drabužių) juolab siekė neišsiskirti iš bendros ma sės ir todėl paprastai prisilaikydavo se nosios mados; bet šioje permainingoje situacijoje ar dėl apsidraudimo, ar dėl užsispyrimo atsidūrė ypač pažeidžia moje pozicijoje: išlaikytas tradicinis kostiumas juos ir išskyrė iš likusiųjų, 46 pav. XIX a. žydas su šlyke ant galvos. Iš: BARTKIEWICZ, M. Polski ubiordo 1864 roku. Wroclaw, 1979, b. p. persirengusiųjų moderniškai. O senasis ry tietiškas kostiumas naujajai valdžiai asocia- vosi su nepasitenkinimu ir pasipriešinimu, išvirtusiu į sukilimą. Tad jis tapo nepriimti nas visais atžvilgiais. Buvo sudarytas komitetas, sprendęs žydų gyvensenos ir dėvėsenos klausimus. Be kitų numatytų žydų buities reformų, dar 1839 m. siekta įvesti 10 rublių mokestį už žydiškos (vy riškos ar moteriškos) aprangos pasiuvimą.
- Page 1 and 2: Kepurių keliones prisiminus. 1995-
- Page 3 and 4: 7, 8 pav. HELDT, S. Moteris Lietuvo
- Page 5 and 6: 17, 18 pav. XIV a. Prancūzijos žy
- Page 7 and 8: 25 pav. IV a. p. m. e. Atėnietis s
- Page 9: 31, 32, 33, 34, 35 pav. Vyrų ir mo
- Page 13: и: 49 pav. XVIII a. žydės fartuc
kepurę kalpoką, nes buvo Naugardu<br />
ko rabino pavaduotojas.<br />
Kalpoko atmaina - bašlykas arba<br />
šlykas - žinoma nuo seniausių laikų:<br />
tokią <strong>galvodanga</strong> nešiojo klajokliai,<br />
kurių raitas gyvenimo būdas lėmė vi<br />
so kostiumo, taip pat ir galvos dangos<br />
maksimalaus funkcionalumo poreikį.<br />
Tikėtina, jog kaip tik ši <strong>galvodanga</strong>,<br />
sėkmingai prigijusi Lietuvoje (Žygi<br />
mantas Augustas ne viename portre<br />
te vaizduojamas būtent su šlyku ant<br />
galvos), galėtų sieti beveik mistinę<br />
Chazariją su LDK ir rodytų galimą ke<br />
lią, kuriuo žydai atėjo į Lietuvą iš Ry<br />
tų. Ilgainiui bašlykas, virtęs šlyku, ta<br />
po šlyke, nešiojama daugiausia vieti<br />
nių žydų (42, 43, 44, 45, 46 pav.).<br />
Jungtinės Respublikos valdovai<br />
nuolat glaistydavo įvairiausius konflik<br />
tus su žydais ir tarp žydų. Štai 1649 m.<br />
Jonas III Minsko žydams suteikė nau<br />
jų laisvių: jiems buvo leista savo mūri<br />
niuose namuose 10-yje krautuvių par<br />
davinėti gelumbę, šilkus ir kitokius au<br />
dinius, šaknis ir visokius amatininkiš<br />
kus gaminius bei prekes; leidžiama<br />
jiems turėti savo skerdyklą, pirtis, ka<br />
pines prie sinagogos, pirkti aikštes, ku<br />
rių jie turėjo 21; statyti salyklas, bra<br />
vorus ir vynines; nuo mokesčių buvo<br />
atleidžiami 3 jų mokykliniai namai; žy<br />
dai neturėjo patirti jokių ribojimų sa<br />
vo amatininkiškoje veikloje nuo krikš<br />
čioniškų cechų (26, 28, XXVIII).<br />
Paprastai tokios privilegijos buvo<br />
teikiamos po rimtų susidūrimų su vie<br />
tiniais gyventojais. Tuo metu žydų pul<br />
dinėjimuose dalyvavo visi Lietuvos vi<br />
suomenės sluoksniai: teisėjai, teismo<br />
raštininkai, urėdai, bajorai, miestie<br />
čiai, jėzuitų studentai, kazokai ir net<br />
patys žydai. 1634 m. buvo užpulta lai<br />
dotuvių procesija, kuri ėjo iš <strong>Žydų</strong> gat<br />
vės per Vilniaus gatvę ir Žaliąjį tiltą<br />
kitoje upės pusėje tuo metu buvusių<br />
aptvertų žydų kapinių link. Laidotu<br />
vių procesijoje dalyvavę žydai buvo su<br />
mušti ir sužeisti, jų apdarai, galvos<br />
38, 39, 40, 41 pav. SMUGLEVIČIUS, P. Žydės<br />
ritualinis maudymas (1787 m.). Iš: Vilniaus<br />
klasicizmas, p. 262, 263.<br />
dangalai - kalpokai buvo suplė<br />
šyti (26, 28, XXVIII).<br />
Pagal archajiškiausias lietu<br />
vių ir kitų tautų nuostatas, nu<br />
traukti kepurę reiškė padaryti<br />
gėdą jos turėtojui. Net ir vėly-<br />
viausiame tarpasmeninės komu<br />
nikacijos proceso etape skrybė<br />
lės kilstelėjimas ar nusiėmimas<br />
priešais kitą asmenį iš esmės<br />
reiškė: „Žeminu save priešais<br />
jus iki vergo lygio". Mat nuo se<br />
no Europoje tik laisvam žmogui<br />
buvo leista nešioti galvos dan<br />
galą (29, 23). Tad būtent galvo-<br />
dangos praradimas buvo vienas<br />
gėdingiausių asmenybės paže<br />
minimo aktų.<br />
Lietuvoje vykdytą valstybinę<br />
politiką žydų atžvilgiu XVIII a.<br />
suformulavo Saliamonas Mai-<br />
monas: „Nėra kitos tokios šalies,<br />
kur religijos laisvė ir neapykanta<br />
pasireiškia vienodai" (30, 809).<br />
Vis dėlto realūs žydų perse<br />
kiojimai, ypač draudimai jų kos<br />
tiumo atžvilgiu mūsų krašte pra<br />
sidėjo žlugus Jungtinei Respub<br />
likai ir Lietuvai atsidūrus Rusi<br />
jos imperijos sudėtyje. Nuo 1841<br />
m. buvo pradėta drausti dėvėti<br />
žydiškus drabužius ir nešioti žy<br />
dišką <strong>galvodanga</strong>. Buvo sufor<br />
muluota ir priežastis, dėl kurios<br />
toks kostiumas nepageidautinas<br />
valdžiai ir, jos nuomone, sveti<br />
mas žydams: „Nes šis apdaras<br />
neturys nieko bendra su jų (žy<br />
dų) religinėmis nuostatomis, ši<br />
apranga yra senoviška lenkiška,<br />
kurią iškeitę lenkai paliko žy<br />
dams, kad atskirtų juos nuo val<br />
dančios liaudies. Šis kenksmin<br />
gas skirtumas brėžia griežtą ri<br />
bą tarp vietinių gyventojų ir žy<br />
dų, taip sakant, atstumdamas<br />
juos, kaip niekinamą liaudį, nuo<br />
bet kokio bendravimo su krikš<br />
čionimis" (16, 113).
Change language