Vida Olechnovičienė Lietuvos Liaudies buities muziejus ...

Vida Olechnovičienė
Lietuvos Liaudies buities muziejus:
Kalendorinių švenčių papročiai. Tradicijos aTgaja
ĮVADAS
tradicija ir dabartis
Lietuvos liaudies buities muziejus – XIX–XX a. pr. Lietuvos kaimų ir miestelių architektūros bei buities ekspozicija
po atviru dangumi – unikali galimybė etninei kultūrai skleistis įvairiausiomis formomis. Viena šios
įvairovės apraiškų – renginiai. Sąvoka „renginys“ apibrėžiame visa tai, kas rengiama, organizuojama1. 2006
metais, ruošiantis švęsti muziejaus gyvavimo keturiasdešimtmetį ir rengiant jubiliejui skirtą parodą, buvo
peržvelgtas sukauptas archyvas. Jame saugoma medžiaga atskleidė įvykusių muziejuje renginių raidą, jų
gausą ir įvairovę. Renginius būtų galima klasifikuoti pagal įvairius požymius ar reikšmingumą. Tai Liaudies
muzikos teatro trupės pasirodymai vasaros savaitgaliais, folkloro ir etnografinių ansamblių, kaimo kapelų
kolektyvų koncertai, respublikiniai konkursai, tarptautiniai festivaliai, parodos, liaudies meistrų stovyklos,
seminarai, renginiai, skirti tradicinėms kalendorinėms šventėms, darbo papročiams2. Muziejus – tradicinės
žemdirbiškos kultūros lobyno sergėtojas. Žemdirbio kasdienybę sudarė cikliškų fenologinių reiškinių ir darbų
seka, kasmet pasikartojanti, praskaidrinama šventėmis, kuriomis dažniausiai būdavo pradedami ir pabaigiami
svarbesni žemės ūkio darbai. Tai atspindi daugelis muziejaus ekspozicijų. Siekiant jas papildyti, sukurti
kuo tikroviškesnį ir gyvesnį įspūdį, atskleisti papročių, kurie dar ir dabar išlikę, prasmę, paversti lankytoją iš
pasyvaus stebėtojo aktyviu dalyviu ir prisidėti prie nematerialaus etninės kultūros paveldo atgaivinimo bei išsaugojimo,
nuo 1975 metų organizuojami renginiai, skirti metų ciklo papročiams, tradicinėms kalendorinėms
bei kai kurių ūkio darbų pradžios ir pabaigos šventėms. Palaipsniui susiformavo metinis renginių ciklas – Užgavėnės,
Velykos, Jurginės, Sekminės, Joninės, Žolinė, Kalėdų papročiams skirti renginiai.
Šio straipsnio tikslas – remiantis muziejaus archyve sukaupta medžiaga, organizatorių ir dalyvių pasakojimais
bei publikacijomis, chronologiškai apžvelgti Užgavėnes, kuriomis prasidėjo aukščiau minėto renginių
ciklo formavimasis. Kalendorinių švenčių atgimimo muziejaus renginiuose pradžios apžvalga – tai pasveikinimas
atgimstančiam „Gimtojo krašto“ leidiniui. Jo tęstinumas suteiks galimybę pratęsti ir šią apžvalgą.
Pagrindiniai šaltiniai – muziejaus bibliotekos archyvo bylos (toliau ir nuorodose trumpinama: LLBM, b.),
kuriose saugomi renginių aprašai, įvairūs dokumentai, susiję su renginių organizavimu, nuotraukos, publikacijų
apie renginius iškarpos. Naudotasi ir medžiaga, saugoma muziejaus Ryšių su visuomene skyriaus,
atsakingo už renginių organizavimą, archyve (toliau ir nuorodose trumpinama: RSVS), taip pat straipsnio
autorės, dirbančios šiame skyriuje nuo 1988 m. ir atsakingos už dalies renginių (Užgavėnių, Velykų, Sekminių)
scenarijų kūrimą bei anotacijų rašymą, asmeniniu archyvu. Pastebėtina, kad duomenų gausa nevienoda:
kai kurių metų renginių medžiaga (1982, 1983, 1985, 1989, 1990 m.) neišlikusi.
Užgavėnės Liaudies buities muziejuje. 1987. Iš LLBM rinkinių

UŽGAVĖNĖS
Kasmetinis renginių ciklas prasideda Užgavėnėmis – žiemos palydų šventės, Mėsiedo pabaigos papročius
atspindinčiu renginiu. Tai ilgiausią ir mažiausiai nutrūkstamą (o gal ir visai nenutrūkstamą) „biografiją“ turintis
muziejaus renginys, išlaikęs istorinių permainų išbandymus ir tapęs visos Lietuvos tradicija. Užgavėnės ilgai
buvo vienintelis renginys muziejuje žiemą. Iki šiol jos kasmet išlieka masiškiausiu renginiu, sutraukiančiu daugiausia
dalyvių ir lankytojų. Todėl jas apžvelgsime plačiau, ypač laikotarpį iki 1990 metų.
Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Skirtingos tik jų šventimo formos, laikas ir trukmė.
Šventės paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį, pažadinti žemės vaisingumą. Lietuvoje ji
švenčiama, likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų, nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos. Šventės ištakos pagoniškos,
tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai
ir riebiai pavalgyti bei prisilinksminti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, kai skatinama
pasninkauti, nevalgyti mėsos, gedėti iki Kristaus prisikėlimo šventės.
Kai kur Žemaitijoje Užgavėnių šventimo tradicija išliko iki sovietmečio ir toliau buvo tęsiama, kada „
jos buvo persekiojamos, draudžiamos, ir natūrali tradicija buvo totaliai nusmukdyta. Ji tik keliose šio krašto
izoliuotose vietovėse, pavyzdžiui, Grūšlaukėje, Plateliuose, Kurtuvėnuose, užsispyrusių žmonių buvo išlaikyta
ir nenutrūko“ 3 . “ Plateliuose jos buvo rengiamos pagal vietinius papročius, be to, ir rajono valdžia tam
netrukdė“. Kituose Žemaitijos miesteliuose, rajonų centruose rengtos masinės žiemos palydų šventės, datą
nukeliant toliau nuo kalendorinių Užgavėnių. „ kur buvo daugiau aktyvių žmonių, ten šios „žiemos šventės“
niekuo nesiskyrė nuo natūralių Užgavėnių. Pagal vietos sąlygas kitur pritilta, pasisaugota, nes, viršūnėms
liepiant, į šurmulį įsileista ir rusiškų skolinių – „snieguročkų“, „vankų duračiokų“. Beje, vienas iš impulsų jas
įteisinti – valdžios noras greta sporto švenčių, ypač žirgų lenktynių, turėti teatralizuotą kultūros programą“ 4 .
Muziejuje 1974 m. pirmiausia jas pradėjo švęsti darbuotojų kolektyvas. Apie tai byloja publikacija „Užgavėnių
tiesoje“ – specialiame renginio laikraštyje, išleistame 2004 m. vasario 22 d.:
„Užgavėnių atgimimas Lietuvoje prasidėjo prieš 30 metų, Rumšiškėse, muziejaus darbuotojų kolektyve,
kuris, beje, šventė ir visas tradicines šventes.
Šventės sumanytojas – muziejininkas etnografas Vingaudas Baltrušaitis . šventėje panaudotas
šviesaus atminimo gamtininko Česlovo Kudabos 1956 m. susuktas trumpametražis filmas apie tradicines
žemaičių Užgavėnes. Filmas, trumpa Vingaudo Baltrušaičio Užgavėnių apžvalga, sotūs blynai sudarė šventės
įžangą. Toliau šventės vadeles perėmė antrasis organizatorius – žurnalistė Regina Jakučiūnaitė (dabar
Kubertavičienė), dirbusi ekskursijų vadove. Visi sugužėjome į muziejaus teritoriją, kur Žemaitijoje ir aikštėje
prie karčemos surengėme mažytę šventę su Užgavėnių laužu, kaukėmis (kai kurių kaukėtų bendradarbių ar
jų šeimos narių net nepavyko atpažinti!) bei rogėse pakinkytais eikliaisiais žemaitukais. Muziejaus laukai buvo
apvažiuoti, ir ne po kartą. Ir buvęs noras iš rogių išversti bei sniege pasivolioti – kuo geresnį ateinančių metų
derlių išburti. Įsiminė įspūdingiausios kaukės: pusantrų metukų Aistės (Morkūnų) ir jos mamos Teodoros.
Šventė visiems labai patiko, tad nuspręsta ją organizuoti ir muziejaus lankytojams. Taip prasidėjo Užgavėnių
atgimimas Lietuvoje. Sunkiausia būdavo gauti leidimą organizuoti Žiemos palydų šventę (Užgavėnių
vardas tais laikais „nesiderino“ su socialistine tikrove). Leidimus duodavo ne kasmet, ir derinimas buvo netrumpas:
partkomas, vietkomas, aukštieji partiniai organai. Ir – laukimas: leis, neleis“ 5 .
Pirmas viešas Užgavėnių renginys – Žiemos palydos – muziejaus lankytojams surengtas 1981 m. Jos
vyko Žemaitijos sektoriuje, dalyvavo 2 ansambliai ir 1800 lankytojų 6 . Pastebėtina, jog vienas ansamblis –
iš Kurtuvėnų (vadovė Janina Lukoševičienė), kur dar buvo išlaikyta nenutrūkstama Užgavėnių šventimo
tradicija. Jo dalyvavimas, kaip ir renginio vieta (Žemaitijos sektorius) bei scenarijaus aprašymas, liudija
apie organizatorių siekį kuo autentiškiau parodyti žemaičių Užgavėnių tradicijas. Kito kolektyvo – LTSR veterinarijos
mokslinio tyrimo instituto liaudies muzikos ansamblio – organizatorius Antanas Bernatonis tapo
nuolatiniu daugelio muziejaus renginių dalyviu.
Vytautas Stanikūnas, muziejaus direktorius nuo įkūrimo iki 1989, prisimena: „Užgavėnės – tai pilna sąmojaus,
pokštų, lyg realaus ir nerealaus pasaulio – tamsios žiemos šmėklų, vaiduoklių bei šviesėjančių
dienų pranašų maišaties šventė. Saulė jau kopia aukštyn, bet žiema dar gili ir pikta. Tačiau visi žino, kad
po paskutinio septynių savaičių išbandymo, – nes tuštės aruodai ir trumpės lašinių paltys, bus dar šalta ir
nyku, – ateis pergalės prieš tamsą ir blogį šviesi Prisikėlimo diena, kuri besąlygiškai paskelbs pavasarį. Ir
tada saulės spindulių užlietoje žemėje kalsis pirmieji žali daigai ir į žemę pabirs grūdai, žadantys naują derlių.
Bet sulaukti būtina. Ir prieš nelengvą ateinančios gavėnios rimties, susikaupimo, pasninko metą reikia
skaniai ir sočiai pavalgyti ir pasilinksminti. Tam ir skirtos Užgavėnės“.
Liaudies buities muziejaus darbuotojai Užgavėnes švęsdavo kasmet. Tą vasario antradienį su kaukėmis ir
be jų Rumšiškių miestelyje pasirodydavo persirengėliai, važinėdavo rogėmis po muziejų, pokštaudavo. Kartais
į muziejų atklysdavo vienas kitas folklorinis kolektyvas ir įnešdavo jaunatviško šurmulio.
1981 metais, laukdami Užgavėnių, muziejininkai išdrįso plačiau pasigarsinti. Pasirodė nedidelė žinutė ir
respublikinėje spaudoje, kad vasario 21 dieną muziejuje bus „žiemos palydos“ (juk – šiukštu – negalima buvo

ašyti „Užgavėnės“). Ta žinutė sukėlė išgąstį ir pasipiktinimą „sferose“. „Kaip išdrįso! Kur CK leidimas? Kas
dabar bus?“
Tačiau šventės sulaikyti jau nebebuvo galima. Atėjęs sekmadienis apstulbino ir pačius muziejaus darbuotojus.
Takais takeliais į muziejų traukė pulkai žmonių, keliai užsikimšo automobiliais, kurie įstrigdavo siauruose
muziejaus keliukuose ir gilaus sniego pusnyse. Suplukę muziejaus arkliukai niekaip nesugebėjo pavėžinti
visų norinčiųjų, o prekybininkai greitai išbaigė visas blynų atsargas. Tačiau tai nenumušė atvykusių svečių
nuotaikos. Ją kėlė šaunūs dainininkai ir muzikantai, atvykę iš Kurtuvėnų, Veterinarijos mokslinio tyrimo instituto
studentai. Jie grieždami ir dainuodami lankė muziejaus sodybas, sveikino jų šeimininkes, linkėjo greito ir
gražaus pavasario, kaulijo vaišių. O kaukių kaukių... Ko tik čia nematei. Ir tradicinė giltinė, ir ožys, ir gervė, o
velnių, čigonų, ubagų – be skaičiaus. Liepsnojo laužai, o ant vieno iš jų sudegė ir Morė – praeinančios žiemos
simbolis. Temstant žmonės su šypsenomis skirstėsi į namus.
Kliuvo, oi kliuvo muziejaus darbuotojams už savivaliavimą, bet pradžia buvo padaryta. Kitos Užgavėnių
šventės buvo legalizuotos. Į jas kiekvienais metais suplūsdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Kandžiais žodeliais
tarpusavyje pasikeiksnodavo Kanapinis su Lašininiu, vis ryškiau liepsnojo Morė. Jau kažkur pasąmonėje
plazdėjo atgimimo nuojauta ir viltis. Visi juto, kad speigas, slėgęs ir tramdęs žmonių protus ir širdis, silpsta,
netenka turėtos galios. Argi galima sulaikyti pavasario atėjimą, nors kokia šalta ir ilga būtų žiema!?“
Žinoma, Užgavėnės Rumšiškėse ir Lietuvos kaimuose skyrėsi. Ten nebūdavo tūkstančių žmonių. Tačiau
galbūt ten viskas buvo tikriau ir arčiau tuometinio žmonių gyvenimo. Bet pagrindiniai Užgavėnių personažai
ir atributai – persirengėliai, Morės, kaukės, rogės, blynai, Kanapinis su Lašininiu muziejuje buvo. Buvo ir gera
nuotaika, ir viltis. Dar ir šiandien skamba ausyse tūkstantinės minios, svaidančios sniego gniūžtes degančios
Morės link, žodžiai: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!..“ 7 .
Įdomu, kad, nuo pirmojo Užgavėnių renginio prabėgus daugiau nei ketvirčiui amžiaus ir jam dešimteriopai
išaugus (dalyvauja per 20 ansamblių ir 20 tūkstančių lankytojų), renginio apraše minėtos problemos
lieka aktualios ir šiandien: reikėtų daugiau ansamblių, daugiau arklių kinkinių pasivažinėjimui, daugiau informacijos,
daugiau vietos automobiliams statyti, daugiau etnografinių valgių… Išlikusios nuotraukos liudija
apie dalyvavusių kaukių tradiciškumą, beje, sugretinę su paskutiniųjų metų Užgavėnių kaukėmis, galime
pasidžiaugti: reikalai nė kiek nesuprastėjo. Tuo įtikina 1 ir 2 iliustracijos – nuotraukos iš pirmųjų (1981 m.) ir
paskutiniųjų (2008 m.) Užgavėnių.
1982 metų Užgavėnių (Žiemos palydų) aprašas neišliko, o 1983 metų Užgavėnės net nepaminėtos metų
ataskaitoje. Bene bus taip nutikę, kad, kaip rašoma aukščiau minėtoje 2004 m. publikacijoje: leis, neleis, pakrypo
į antrąją pusę… Per tą laiką Užgavėnėmis muziejuje susidomėjo ir jame apsilankė tuometinio Moksliniometodinio
kultūros centro (dabar LLKC) specialistai kartu su kultūros ministro pavaduotoju J. Glemža. „
paaiškėjo, kad ten ir sąlygos neblogos, ir iniciatyvių žmonių nestinga, tad galima ryžtis ir didesniam, šalies
masto, renginiui. Juk ne kiekvienas užsimanęs galėjo vykti į tolimą Žemaičių miestelį...“ 8
Pačią šventės idėja plėtojo Mokslinis-metodinis kultūros centras, o koordinuoti jos realizavimą buvo pavesta
etnografei Birutei Imbrasienei. Ji prisimena: „Buvo siekiama, kad Rumšiškių (LLBM – V. O.) šventėje būtų
atstovaujama visiems regionams. Jiems buvo pavesta įsikurti „savo“ etnografinėse sodybose. Kurtos programos,
kviesti geresni folkloro kolektyvai (juos būrė folkloro entuziastai ir ypač Zita Kelmickaitė) .
Aptarus šventės pobūdį, scenarijų rašė Klaipėdos fakultetų dėstytoja Irena Bieronaitė (dab. Menų fakultetų
dėstytoja, docentė, hum. m. daktarė) . Sumanymas, aišku, turėjo atitikti visus to meto kanonus, gauti
begalę tvirtinimų, palaiminimų.“ Dėl leidimo tada sunkumų jau nebuvo: „Buvo netgi nebylus užsakymas – kažko
panašaus jau reikia... Žinota, jog Rumšiškės jau kažką daro, tad prisibijota, kad padarys ne taip...“ 9 .
Tad 1984 metais renginys atgimė galingesne jėga: vyko 4 muziejaus sektoriuose, dalyvavo Kauno, Vilniaus,
Kaišiadorių saviveiklininkai. Programoje paminėti 9 ansambliai – Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto
liaudies muzikos ansamblis „Ratilio“ (vadovė Z. Kelmickaitė), Vilniaus pedagoginio instituto liaudies
muzikos ansamblis „Poringė“ (vadovė M. Baltrėnienė), Vilniaus inžinerinio statybos instituto liaudies
muzikos ansamblis (vadovas E. Vyčinas), LTSR Mokslų Akademijos liaudies muzikos ansamblis (vadovė
A. Ragevičienė), Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos liaudies muzikos ansamblis (vadovė D. Račiūnaitė),
Kauno m. pramonės statybos projektavimo instituto liaudies muzikos ansamblis (vadovas V. Stulga),
LTSR veterinarijos mokslinio tyrimo instituto liaudies muzikos ansamblis „Verpeta“ (vadovas A. Bernatonis),
Kauno m. „Armonikos“ svetainės muzikantai 10 . „Ratilio“, „Verpeta“, „Poringė“ tapo nuolatiniais dalyviais.
Sukurta renginio emblema (dailininkas A. Šakalys, žr. Iliustracija (3)), pagamintos gairelės.
Nuo tų metų daubos ir kalneliai tarp Miestelio ir Žemaitijos sektorių (priešais smuklę) tapo nuolatine vieta
renginio kulminacijai – laužui, o vienam kalnelių prigijo Morės kalnelio vardas. Apie šią vietovę žurnalistai
skelbė: „Amfiteatras čia ne blogesnis negu senovės Graikijoje 11 “.
1985 m. žiemos palydos paminėtos tik ataskaitoje.
1986–1987 metais renginys tapo „valstybinės“ svarbos reikalu. Jo organizavimas patikėtas gausiam
profesionalų būriui. 1986 m. periodinė spauda kaip renginio organizatorius mini ne tik muziejų, Kaišiadorių

ajoną, bet ir LTSR kultūros ministeriją. Priskaičiuota 20 dalyvavusių ansamblių. Vien jiems vėžinti reikėjo
paruošti 22 roges, o iš viso – 40. Dabar šią problemą lengvai išsprendžia motulė gamta, retai sniegu
apdovanodama. Išleistos gairelės ir lipdukai su renginio simbolika, skrajutės rusų ir lietuvių kalbomis. Pažymėtina,
jog parengiamųjų darbų sąraše pirmą kartą paminėtos Užgavėnės: numatyta „pagaminti lentas
ir išrašyti iš etnografų darbų trumpų citatų, aiškinančių vieną ar kitą senovinį Užgavėnių paprotį“ 12 . Beje,
šmaikštūs užrašai teritorijoje iki šiol yra viena ne tik renginio apipavidalinimo, bet ir senųjų Užgavėnių tradicijų
propagavimo formų. Po renginio spaudoje sumirgėjo gausybė reportažų. Informacija apie įvykusį
renginį su fotomenininko Klaudijaus Driskiaus nuotraukomis pakliuvo ant žurnalo „Švyturys“ viršelio 13 .
1987 m. renginio pagrindinių priemonių ir organizacinio komiteto sąrašą patvirtino Lietuvos TSR kultūros
ministras J. Bielinis. Už meninės programos parengimą ir realizavimą atsakingu paskirtas Mokslinis metodinis
kultūros centras, renginio režisiere – muzikologė Z. Kelmickaitė, renginio dailininku – palangiškis architektas
K. Aleknavičius. Organizaciniame komitete – kultūros ministro pavaduotojai D. Trinkūnas ir R. Kibildis,
MMKC direktorius J. Mikutavičius. Renginio vedėjai – S. Kavaliauskas ir V. Povilionienė. Pagaminti
suvenyriniai medaliai ir plastikiniai maišeliai su renginio emblema. Jais prekiauta. Įėjimo bilietas į renginį
kainavo 1 rublį (tiek, kiek įėjimo bilietas į muziejų) 14 .
Didžiulis dėmesys buvo skirtas renginio apipavidalinimui: vien iš anksto pagamintų eksponatų išdėstymui
teritorijoje buvo numatyta 20 valandų (šeštadienį 8–24 val. ir sekmadienį nuo 6 iki 10 val.), apie 100
eksponavimo vietų tvarkė 15–20 architektų, dizainerių, dailininkų. Apgailestauta, kad nuo 1986 m. renginio
neišsaugoti nei tradicinis ant 10 metrų ilgio drobės išrašytas „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“, nei 3x3 m ploto
tekstas apie Užgavėnių tradicijas, nei ugnies, sniego, žydrieji paukščiai, kurių vien sparnų mostas – 3 m 15 .
Renginio dailininko K. Aleknavičius nuomone: „Norint tinkamai papuošti muziejaus teritoriją, reikia panaudoti
160 įvairios apimties elementų“ 16 .
1988 m. skrajutėje, išleistoje tik lietuvių kalba, pristatyta renginio programa ir dalyviai, netgi paaiškinta
daugelio Užgavėnių veiksmų, laikytų magiškais, prasmė, išvardinti tradiciniai Užgavėnių (taip ir pavadinta
skrajutėje) persirengėliai: Gervė, Ožys, Meška, Arklys, Jautis, Avinas, Gaidys, Giltinė, Elgeta, Čigonas, Velnias,
Žydas (pirklys),Vengras (gydytojas) 17 . Suvažiavusių į renginį priskaičiuota apie 20 tūkstančių. Buvo ir
svečių iš Kanados, JAV 18 . Muzikas, Toronto lietuvių chorų dirigentas Vaclovas Verikaitis pastebėjo: „Daug
jaunimo – patiko jis man, kažkoks gražiai linksmas“ 19 . Tarp dalyvių pirmą kartą minimas Lietuvos veterinarijos
akademijos ansamblis „Kupolė“ (vad. A. Bernatonis), ilgam tapęs vienu pagrindiniu daugelio muziejaus
renginių scenarijų įgyvendintojų.
Nuo 1989 m. renginys vadinamas tikruoju Užgavėnių vardu 20 . Tad, žvelgiant į muziejaus Užgavėnių istoriją,
galima taip pat justi laipsnišką „politinio klimato atšilimą“, būdingą visam visuomeniniam XX a. devintojo
dešimtmečio Lietuvos gyvenimui: pradžioje – šiukštu, jokių Užgavėnių, vėliau vengiama tik jų pavadinimo,
skrajutės dviem kalbomis – rusų ir lietuvių, kol galiausiai visiškai išsilaisvinama. Kai kurių susirinkusiųjų dalyvavimas
jose – savita pasipriešinimo forma, ypač juntama tame entuziastingame skandavime, deginant
Morę, suvokiamą kaip tamsos ir visokio blogio simbolį…
Pirmųjų „žiemos palydų“, vykusių Lietuvos liaudies buities muziejuje, reikšmę, atgaivinant Užgavėnių idėją,
Birutė Imbrasienė apibūdina šitaip:
Persirengėliai. Užgavėnės Lietuvos liaudies buities muziejuje. 2006. Nuotrauka iš LLBM rinkinių

„Dar ir dabar mums į Liaudies kultūros centrą paskambina žmonės ir teiraujasi, kada Rumšiškėse Užgavėnės.
Nes iš tikro jos tokios ir buvo, tiesa, tokios, kokios tuo laiku galėjo būti, – užšifruotos sovietiniu žargonu
ir prismaigstytos apsaugos perkūnsargių. Kita tos šventės pusė buvo reali galimybė išeiti į platesnę viešumą
per spaudą, televiziją, filmus, tai skatino dalykiškai pasitempti, pasirankioti savo regiono autentiškesnės paprotinės
medžiagos. Apniko galimybės pojūtis – kas suvaldys įsišėlusią publiką?.. Dainuoja, šoka ir pasakoja,
kad net iš koto virsk, – šventėje visi išankstiniai scenarijai (nors jie ir turėjo reikalingus režisūros rėmus, kad
dalykinė paprotinė pusė neišskystų) susivartydavo, buvo vietoje koreguojami, personažai galėjo veikti tiek,
kiek žinojo tradiciją. Manau, kad po Rumšiškių pamokų kitokios šventės pasidarė ir rajonuose, ir kai kuriuose
miesteliuose. Tad kartais ne tik vietinė iniciatyva maitino respublikinius renginius, bet ir jie duodavo impulsų
pasitempti provincialams. Tiesa, buvo ir neigiamų padarinių – pavyzdžiui, kartais, nuvažiavęs į Dzūkiją, pamatydavai
to, kas dėdavosi Rumšiškių žemaičių sodyboje, atspindžių. Taip juos, matyt, užburdavo matytas
nuoširdus žemaitiškas bendravimas, gražios kaukės… Jas dzūkai imdavo net užsakinėti Žemaitijoje. Kaip
Vilniaus verbas dabar vežasi į kitus regionus, net ten riša, taip ir kaukes tada imta „importuoti“. Bet lūžis įvyko
– Užgavėnių personažai buvo įteisinti ir įtvirtinti, o svetimkūniai – išeliminuoti 21 .
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, muziejus atgavo ne tik teisę tradiciškai vadinti, bet ir „nepriklausomai“
– savarankiškai ir vien savo jėgomis – organizuoti renginį. Suprantama, valstybėje atsirado svarbesnių
reikalų. Muziejuje dirbantys istorikai tapo ir scenaristais, ir režisieriais, dailininkai restauratoriai – apipavidalintojais,
visa darbuotojų komanda – idėjų įgyvendintojais. Žinoma, padėjo sukaupta patirtis, bet užgriuvo
finansiniai sunkumai, nulemti bendros šalies ekonominės situacijos. Kuro kainų šuoliai trukdė atvykti ne tik
renginių dalyviams, bet ir lankytojams. Dėl brangių kelionių ypač pasidarė sunku prisikviesti ansamblius iš
Žemaitijos, kur gyviausios Užgavėnių tradicijos. Daugelis ansamblių, paprašę konkrečios sumos už dalyvavimą
ir jos negavę, visiškai atsisakydavo atvykti. Įsakymo „iš aukščiau“ juk jau nebebuvo. Muziejui tapo
neįperkama ir renginio reklama žiniasklaidoje. Tad tuo laikotarpiu sumažėjo ir jo užmojai. 1992 m. dalyvauja
10 ansamblių, daugiausia atvykusių iš Kauno ir Vilniaus, tolimiausi svečiai – iš Utenos 22 . Renginys vyksta tik
3 muziejaus sektoriuose: Žemaitijos, Miestelio ir Suvalkijos. Apie lankytojų skaičių spauda, pažymėdama
priežastį (benzinas brangus), pastebi: daug, bet mažiau 23 . 1993 ir 1994 m. renginys apsiriboja tik Žemaitijos
sektoriumi, Miesteliu, Morės kalneliu, kviestinių ansamblių vos po penkis, 1995 m. jų padaugėja iki
aštuonių. 1997 m. prie nuolatinių renginio dalyvių „Kupolės“ (Kaunas, vad. A. Bernatonis), „Ūlos“ (Vilnius,
vad. J. Bukontaitė) prisijungia Radviliškio kultūros centro folkloro ansamblis, vadovaujamas A. Virgailienės,
kasmet paruošiantis naują, aktualią ir originalią programą. Dalyvaujančių ansamblių – vėl 10 24 .
Nepriklausomybės metais Užgavėnių šventimas „įsibėgėja“ visoje Lietuvoje: jos pradedamos organizuoti
sostinėje, įvairiuose miestuose ir miesteliuose. Muziejininkams džiugu – atgaivinome, tačiau sunkiau
prisikviesti ansamblius, kuriems patogiau likti švęsti gimtajame mieste. Vis dėlto paskutinį sekmadienį prieš
Užgavėnių antradienį vykti į Rumšiškes – taip dažniausiai dauguma suvokia ir vadina muziejų – tampa visos
Lietuvos tradicija. Taip, kaip Žirgų lenktynės – ant Sartų ežero, Kaziuko mugė – Vilniuje, Joninės – Kernavėje
(deja, nutrūkusi)… Sekmadienis prieš Užgavėnių antradienį – tradicinė šio renginio diena muziejuje. Juk
antradienis daugeliui – darbo diena. Tiesa, kasmet atsiranda nesuprantančių, kodėl renginio data keičiasi.
Tad vis tenka priminti, kad Užgavėnių laikas priklauso nuo Velykų, kurios neturi pastovios datos. Dauguma
renginio dalyvių ir lankytojų – jaunimas – nuo pat pirmųjų renginių, kada aktyviausi buvo aukštųjų mokyklų
studentai. Šis renginys, ko gero, labiausiai populiarina muziejaus veiklą tarp jaunimo. Šiemet jaunavedžiams
skirtame užsiėmime dalyvavo vilniškis Povilas. Paklausus, ar anksčiau girdėjęs apie muziejų, atsakė:
„Rumšiškės (jis taip vadina muziejų) mums artimos. Užgavėnėse dalyvaujame 13 metų iš eilės. Gal iš
vidaus ir pastebimi organizaciniai sunkumai, bet renginys visada puikus“ 25 . Jaunuolis šoko ansamblyje, bet
į renginį atvykdavo savarankiškai su draugų kompanija. Linksmumu, siautulingumu, karnavaliniais, netgi
erotiniais elementais šis renginys ypač patrauklus jaunimui. Jaunimo susidomėjimas Užgavėnėmis suteikia
vilties, kad Valentino diena ar Helovinas dar negreit užgoš šią tradicinių linksmybių puotą. Moksleiviai
taip pat noriai atvyksta į renginį, tačiau šventės šurmulyje ypač mažiesiems nelengva suvokti, kas ir kodėl
vyksta, ką reiškia viena ar kita apeiga. Siekdami „užsiauginti“ sąmoningus Užgavėnių dalyvius, parengėme
ir nuo 2001 metų vykdome edukacinius užsiėmimus moksleivių grupėms 26 .
Didelės muziejininkų pastangos, rėmėjų parama, – ir renginys vėl sugrįžo į ankstesnes vėžes: kasmet dalyvauja
apie 20 ansamblių ir daugiau nei 20 tūkstančių lankytojų. Tai turbūt optimalus skaičius žmonių, galinčių,
neužstrigus kelių „kamščiuose“, pasiekti muziejų, renginiui dar nepasibaigus. Šie kamščiai – kasmetinė ir lig
šiol neišsprendžiama problema. Informacinės visuomenės sąlygos atvėrė platesnes galimybes informacijai
apie visus renginius sklisti.
Tiesa, muziejaus renginių, vykstančių po atviru dangumi, sėkmė priklauso ir nuo oro, pvz., 2002 m. per
Užgavėnes pliaupė lietus, ir lankytojų sulaukėme net dvigubai mažiau nei prieš metus 27 .
Scenarijaus schema, siekiant populiarinti ir saugoti senąsias Užgavėnių tradicijas, iš esmės nepakito nuo
pirmųjų renginių: persirengę ansambliečiai lanko sodybose šeimininkaujančius, atlieka tradicines persiren-

gėlių improvizacijas, įtraukdami lankytojus. Vaišinamasi blynais ir šiupiniu, juokaujama, pokštaujama ir triukšmaujama,
važinėjama arkliais, ant specialios konstrukcijos – ant pavažos užmauto rato – vežiojama Morė,
jos sudeginimas – kulminacinis renginio momentas. Schema ta pati, atlikėjai ir situacijos vis kitos ir niekada
nepasikartojančios, nesurepetuotos, kaip anų laikų kaime...
Beje, įdomūs ir skaičiai: 2008 m. „žiemos ir blogio simbolis“, kurį negailestingai supleškinome, buvo 8 m
aukščio, galvos diametras – 2,5 m, vien „biustui“ uždengti reikėjo 15 m medžiagos, prijuostė – 3 m ilgio.
Sijonui medžiagos neprireikia, mat kasmet jis „suraukiamas“ iš eglišakių. Šiupinio, kuris besivaišinančiam
kainuoja „porą žodžių“ (žinoma, ne bet kokių), buvo išvaišinta 130 kg, blynų – apie 100 kg. Berungtyniaudami
patys lankytojai iškepė blynų iš 30 l tešlos 28 .
Senąsias Užgavėnių tradicijas atspindi ne tik ansambliečių veikla, renginio apipavidalinimas; jos aprašomos
ir paaiškinamos renginio anotacijoje, skrajutėse. Siekiant pateikti platesnį aprašymą, patogiau lankytojui
pristatyti renginio programą ir dalyvius, pateikti praktinių patarimų, kaip pasigaminti kaukę, 2004 m. išleistas
pirmas specialus renginio laikraštis „Užgavėnių tiesa“. Laikraščio tiražas – 2000 egzempliorių. 2006 metais
pasirodė dar viena „Užgavėnių tiesa“ 29 .
Kasmetinis ir dažniausias žiniasklaidos atstovų bei nuolatinių lankytojų (nesigirdami tvirtiname: tokių
turime) klausimas prieš kiekvieną renginį – kas naujo? Tenka ieškoti pusiausvyros tarp autentiško papročių
atkūrimo, ko reikalauja muziejaus, kaip institucijos, saugančios materialųjį ir nematerialųjį paveldą,
paskirtis, ir siekio išlikti įdomiam šiuolaikiniam lankytojui. Dabartinis muziejus – ne tik vieta, kur ateinama
pasisemti žinių apie praeitį, bet ir kultūros centras siaurąja prasme, kur pramogaujama ir linksminamasi,
bet nepamirštami ir edukaciniai tikslai.
Tad scenarijus papildomas vis naujais elementais arba senieji apvelkami nauju „rūbu“ – forma: blynų valgymo
– kąsniavimo varžybos (2001 m.), kaukių konkursas – kolekcijų „Užgavėnės – 2003“ pristatymas (2003 m.),
viktorina „Šiupinynas“ (2003 m.). Net renginio pavadinimas šiek tiek keičiamas. Štai 2003 m. muziejus vienai
dienai pasiskelbia Užsigavėjimo respublika, skrajutė tampa respublikos piliečio pasu, „valiuta – šypsena“.
2004 m. Užgavėnės skelbiamos kaip „Užsigavėjimo mugė“. Pristatant pavadinimą, aiškinama: „Skubame
pranešti tradicinių muziejaus Užgavėnių gerbėjams, kad nenusivilsite: renginio turinys ir esmė
nepasikeitė. Linkusieji įtarti, nekaltinkite muziejininkų staigiu posūkiu į komerciją. Prisipažįstame, kad,
pasirinkdami pavadinimą, šiek tiek pasidavėme madai: jei aukštosios mokyklos rengia muges, kodėl ir
mes negalėtume. Stebėdami vis didėjantį visuomenės vartotojiškumą, vis augantį malonumą pirkti–parduoti,
siūlome savo mums neįkainojamą prekę – tradiciją. Žemiau išvardinsime dar ne vieną argumentą,
kuris, manytume, leidžia sieti mūsų renginio pavadinimą su muge.
Deganti Morė. Užgavėnės LLBM. 2008.
Nuotrauka iš LLBM rinkinių
Organizuodami Užgavėnes, kasmet pastebime, kad pirmieji apie jas pradeda teirautis būtent prekybininkai.
Pagalvojome, kodėl panašiai nepavadinus renginio? Juolab kad reginių, įvairių pramogų ir kitokių
atrakcijų įvairove, margumu Užgavėnės yra artimos mugės dvasiai. Tad prekybininkai – savotiški šių metų
Užgavėnių krikštatėviai.
Užgavėnės muziejuje vyksta sekmadienį. Taigi čia tik prasideda baigiamasis pokalėdinio mėsiedo linksmybių
akordas. Toliau jis ligi pat Pelenų dienos (trečiadienio) vilnija per miestus, miestelius ir kaimus. Rytų ir
pietryčių Lietuvoje XX a. pr. savitai būdavo švenčiamos visos trys paskutiniosios mėsiedo dienos. Tad pradiniame
etape labai svarbu „apsirūpinti“ ne tik vaišėmis, kurių gausą garantuoja prekybininkai, bet ir idėjomis.
Pastarosios pravers vėliau švenčiant savo gyvenamojoje vietoje. Jų apsčiai pasisemsite lankydami muziejaus

– „Mažosios Lietuvos“ – sodybas ir čia įsikūrusius folkloro ansamblius (jų laukiama apie 20), sugužėjusius iš
visos didžiosios Lietuvos. Visi kartu prisiminsime, kas tradiciškai šiomis dienomis veikiama ir kodėl, kad ne tik
kūnas, bet ir dvasia užsigavėtų. Muziejaus aplinka – tinkamiausia vieta tradicijoms prisiminti ir jas gaivinti. Kita
vertus, mugė prieš šventę – irgi tradicija (prisiminkime prieš Kalėdas vykusius „saldaturgius“).
Tradicinėse Užgavėnių persirengėlių improvizacijose taip pat nemaža prekybinių sandėrių elementų:
„žydai“ siūlydavo „tavorus – šeškenas, meškenas, devyndrekio“ ir kt., ieškodavo pirkti netekėjusių mergelių
– „bergždinykių“, „čigonai“ mainydavo „arklius“, „velniai“, „giltinės“ supirkinėdavo „dūšias“. Tuo metų
laiku senajame kaime pasirodydavo daugiau keliaujančių smulkių žydų prekeivių – juk, artėjant pasninkui,
padidėdavo ir silkių paklausa. Jų pasirodymas savotiškai pranašavo mėsiedo pabaigą. Persirengėliai juos
parodijuodavo.
Renginyje, tikimės, bus užganėdinti ir tie, kuriems didžiausias malonumas yra pirkti–parduoti, ir tradicijų
puoselėtojai. Galėtume dar ilgai ieškoti ir, ko gero, rastume argumentų apsiginti nuo kritikos, tačiau juk sakoma:
„Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“. Ar tai pasitvirtins – spręsti jums, mieli ir laukiami lankytojai“ 30 .
Tad kad ir kokių gudrybių griebsimės, siekdami sudominti ir pritraukti lankytojus, siekis saugoti ir puoselėti
ne tik materialiojo, bet ir nematerialaus paveldo vertybes visada išlieka pagrindiniu. Jungtinių Tautų Švietimo,
mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Generalinė konferencija 2003 m. spalio 17 d. priėmė „Nematerialaus
kultūros paveldo apsaugos konvenciją“, kurią lapkričio 3 d. pasirašė ir Lietuva. Konvencijoje pabrėžiama
nematerialaus kultūros paveldo, kaip kultūros dalies, apsaugos svarba bei gilias šaknis turinti nematerialaus
kultūros paveldo ir materialaus kultūros ir gamtos paveldo tarpusavio priklausomybė. Apibūdinant nematerialaus
paveldo sąvoką, papročiai, apeigos ir šventiniai renginiai išskiriami kaip viena jo reiškimosi sričių.
Apibrėžiant apsaugą – priemones, kuriomis siekiama užtikrinti nematerialaus kultūros paveldo gyvybingumą,
šalia nustatymo, dokumentavimo, mokslinio tyrimo, išsaugojimo, apsaugos, išvardinti: propagavimas,
turtinimas, perdavimas, ypač per formalų ir neformalų švietimą 31 . Muziejus – institucija, savo veikla aprėpianti
daugelį šių priemonių.
Užgavėnių papročiai žinomi visoms Europos tautoms. Galima džiaugtis, kad muziejaus renginys įgauna
tarptautinį pobūdį: trečius metus iš eilės jame dalyvauja užsienio kolektyvai: 2006 m. – ansambliai iš Baltarusijos,
2007 m. – karnavalo grupė iš Bulgarijos, 2008 m. – ansamblis iš Danijos „Dunkelfolket“, ansamblis
iš Latvijos „Troksnu iela“. Danai pristatė originalias medines kaukes, išreiškiančias skirtingą žmogiškąją
prigimtį. Latvių pasirodymas paliudijo mūsų kultūrų giminingumą. Plačiau bendraudami ne tik pažįstame kitas
kultūras, skatiname pagarbą jų įvairovei, semiamės kūrybingumo, bet ir kitokiame kontekste įvertiname
savąją bei ją populiariname. Susidomėjimas Užgavėnėmis muziejuje didėja ir kitose šalyse. Štai 2008 m.
į muziejų pasisemti analogiškų renginių organizavimo patirties buvo atvykę kolegos iš Latvijos; specialiai
į renginį buvo organizuotos ir atvyko grupės iš Maskvos, Rygos. Renginį filmavo Pietų Korėjos televizija 32 .
Etnologo L. Klimkos nuomone, lietuviškos Užgavėnių tradicijos yra įdomios Europai, nes jos savitos ir archaiškos,
ypač archaiškos žemaitiškos kaukės. Tad renginius, juos gerai pareklamavus, atvažiavusiųjų nenuviliant
gera organizacija, galima išpopuliarinti ir parodyti ne blogiau, kaip Venecijos karnavalą. Jie galėtų
tapti atrakcija ir pasauliui. Bent jau ne prastesne nei pomidorų mūšiai Ispanijoje ar žirgų lenktynės be balno
apie vieną Italijos miesto fontaną 33 .
Per daugelį metų renginys tapo masinis su gerosiomis ir blogosiomis šio reiškinio pusėmis. Jis kasmet sulaukia
žiniasklaidos dėmesio. Tiesa, ji ne visada masiškume stengiasi ir sugeba įžvelgti saujelės muziejininkų
tikslus ir siekius palaikyti tradiciją, kartais nepelnytai metami kaltinimai dėl visuose masiniuose renginiuose
maždaug vienodai išryškėjančių mūsų visuomenės blogybių atšvaitų.
Galbūt ir teisingi kaltinimai, kad muziejus prisideda prie vietinių papročių niveliacijos. Esą muziejaus įtakoje
Užgavėnes pagal žemaitiškus papročius pradėjo švęsti dzūkai, o Kanapinis su Lašininu, iš liaudiškųjų
pasakojimų atgaivinti muziejuje, visuose Lietuvos kampeliuose kaunasi vienodai – šieno pilnu maišu, kaip ir
Morė baigia užgožti aukštaitiškąjį Gavėną. Bet juk muziejus niekuo dėtas, kad vestuvinis žemaitiškas piršlio
korimo ar kitas – vainikėlio deginimo – paprotys ilgainiui išplito po visą Lietuvą. Dabar jau pripažįstama,
jog tradicijos, kaip ir kultūra, kinta. Kita vertus, niekas netrukdo, užuot aklai kopijavus, praverti savo krašto
praeities lobynus. Vėlgi, kas gali pamatuoti, kas geriau – ar dzūkai, žemaitiškai švenčiantys Užgavėnes, ar
tie patys dzūkai, švenčią Heloviną?!...
•
Nuo 1981 metų vykstantis renginys (vadintas Žiemos palydų švente, nuo 1989 m. – Užgavėnėmis), išlaikęs
laiko, permainų išbandymus, o kartu ir besikeičiantis, tapo tradicija ne tik muziejuje, bet ir visoje Lietuvoje.
Nors muziejuje atgaivinti Užgavėnių renginiai dabar vyksta daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių (pasikeitus
darbo ritmui, skirtingai nei agrarinėje Lietuvoje, jie, kaip ir muziejuje, rengiami sekmadienį, o ne antradienį),
daug žmonių sekmadienį prieš Užgavėnes skuba į Rumšiškes, į Lietuvos liaudies buities muziejų. Susiformavusi
tradicija tęsiama. Ji reprezentuoja nematerialųjį Lietuvos kultūros paveldą. Juolab kad susidomėjimas

Užgavėnėmis muziejuje didėja ir tarptautiniu mastu. Lietuvos muziejininkų ir kultūrininkų uždavinys – tobulinant
organizavimą, populiarinti jas visame pasaulyje.
Nu o r o d o s:
1 Lietuvių kalbos žodynas. T. XI, Vilnius, leidykla „Mokslas“, p. 447.
2 Žukauskaitė S. Medžiaga, surinkta rengiant parodą „Keturi muziejaus dešimtmečiai: praeitis ir dabartis“. –
LLBM, b.11239.
3 Šorys J. Šventės Rumšiškėse: nuo „žiemos palydų“ iki Užgavėnių. Apie sovietmečio tradicinės kultūros proveržius
kalbamės su Liaudies kultūros centro etnografe Birute Imbrasiene. – Šiaurės Atėnai, 2000 m. kovo
4 d. Nr. 9 (499), p. 10.
4 Ten pat.
5 Užgavėnių tiesa, specialus renginio laikraštis, vienkartinis muziejaus leidinys. Užgavėnių 2004 m. vasario
22 d. Medžiaga. – RSVS.
6 Žiemos palydų šventės aprašymas LTSR liaudies buities muziejuje 1981 vasario 21 d. – LLBM, b. 623, p. 2–4.
7 Interviu su V. Stanikūnu, 2008 m. liepos 16 d.
8 Šorys J. Šventės Rumšiškėse: nuo „žiemos palydų“ iki Užgavėnių. Apie sovietmečio tradicinės kultūros proveržius
kalbamės su Liaudies kultūros centro etnografe Birute Imbrasiene. – Šiaurės Atėnai, 2000 m. kovo
4 d. Nr. 9 (499).
9 Ten pat.
10 Žiemos palydų šventė, 1984. – LLBM, b. 2829.
11 Albertavičius J. Žiema bėga – žemė rodos. –Švyturys, 1986, 04 Nr. 7.
12 Žiemos palydų šventė, 1986. – LLBM, b. 4283, p. 7.
13 Švyturys, 1986, 04 Nr 7.
14 Žiemos palydų šventė, 1987. – LLBM, b. 5073.
15 Aleknavičius K. Ataskaita už 1987 m. vasario 22 d. Žiemos palydų šventės Rumšiškėse, Liaudies buities
muziejuje, apipavidalinimą ir eksponavimą. – RSVS.
16 Aleknavičius K. Pasiūlymai 1988 m. vasario 28 d. šventei. – Ten pat.
17 Žiemos palydų šventė, 1988. – LLBM, b.579.
18 Gimtasis kraštas, 1988 m. kovo 10–16.
19 Gimtasis kraštas, 1988 m. balandžio 7–13 d.
20 Žukauskaitė S. Medžiaga, surinkta rengiant parodą „Keturi muziejaus dešimtmečiai: praeitis ir dabartis“. –
LLBM, b. 11239, p. 9.
21 Šorys J. Šventės Rumšiškėse: nuo „žiemos palydų“ iki Užgavėnių. Apie sovietmečio tradicinės kultūros
proveržius kalbamės su Liaudies kultūros centro etnografe Birute Imbrasiene. – Šiaurės Atėnai, 2000 m. kovo
4 d. Nr. 9 (499).
22 Užgavėnių, įvykusių 1992 m. kovo 1 d., medžiaga. – LLBM, b. 9318, p. 11.
23 Gimtasis kraštas, 1992 m. kovo 5–11.
24 Užgavėnių, įvykusių 1997 m. vasario 9 d., medžiaga. – LLBM, b. 10551.
25 Interviu, 2008 m. rugpjūčio 13 d.
26 Olechnovičienė V. Du kartus šiais metais Lietuvos liaudies buities muziejus varė žiemą. – Muziejininkystės
biuletenis, 2001/1.
27 Olechnovičienė V. 2002-ųjų Užgavėnės Lietuvos liaudies buities muziejuje. – Muziejininkystės biuletenis,
2002/1, p. 38.
28 Užgavėnių, vykusių 2008 m. vasario 4 d., medžiaga. – RSVS.
29 Užgavėnių tiesa, 2006 02 26 – RSVS.
30 Olechnovičienė V. Užsigavėjimo Mugė. – Užgavėnių tiesa, 2004 m. vasario 22 d. – RSVS.
31 Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija. – Valstybės žinios, Nr. 188, 2004 m. gruodžio 31 d.,
p. 24–26.
32 Užgavėnių, vykusių 2008 m. vasario 4 d., medžiaga. – RSVS.
33 Mačiulienė J. Ar išdrįsime varžytis su Venecija? – Lietuvos žinios, 2008 02 04, p. 14–15.
Vida Olechnovičienė
OPEN AIR MUSEUM OF LITHUANIA: CUSTOMS OF CALENDAR FESTIVALS. REFRESHING OF THE
TRADITION

Summary
The event earlier called the Seeing off the winter and since 1989 the Shrovetide passed the test of time and
changes and became a tradition not only of the Museum but of all Lithuania. Though the Shrovetide events
refreshed by the Museum now take place in many big and little towns of Lithuania (because of the changes
of the rhythm of the work, now different than it was in agrarian Lithuania, they are organized on Sunday
and not on Tuesday) a lot of people on Sunday before the Shrovetide go to Rumšiškės Open Air Museum.
The tradition is carried on and represents the immaterial heritage of Lithuanian culture. The interest in the
Shrovetide event in the Museum has increased on a world scale. The aim of Lithuanian museum and cultural
workers is to popularize it all over the world.
LIETUVAS BRīVDABAS MUZEJS: KALENDāRO SVēTKU IERAŽAS. TRADīCIJU ATDZIMŠANA
Kopsavilkums
Sarīkojums (saukts par Ziemas pavadīšanas svētkiem, kopš 1989. g. – par Meteńiem (Užgavėnės)), kas
notiek kopš 1981. gada, izturējis laika un pārmaińu pārbaudījumus, bet reizē arī attīstījies, tas kļuvis par
tradīciju ne tikai muzejā, bet arī visā Lietuvā. Lai gan muzeja atjaunotie Meteńu sarīkojumi tagad notiek
daudzās Lietuvas pilsētās un pilsētińās (mainoties darba ritmam, citādi nekā agrārajā Lietuvā, tie arī muzejā
tiek rīkoti svētdienā, nevis otrdienā), daudz cilvēku svētdienā pirms Meteńiem steidzas uz Rumšišķiem, uz
Lietuvas brīvdabas muzeju. Noformējusies tradīcija tiek turpināta. Tā pārstāv nemateriālo Lietuvas kultūras
mantojumu. īpaši tāpēc, ka interese par Meteńiem muzejā palielinās arī starptautiskā līmenī. Lietuvas muzeja
un kultūras darbinieku uzdevums – pilnveidot sarīkojuma organizāciju, popularizēt Meteńus visā pasaulē.
LITEwSKIE MUZEUM LUDOwE: OByCZAJE śwIąT KALENDARZOwyCH. ODRODZENIE TRADyCJI
Streszczenie tekstu
Organizowana od 1981 roku impreza (zwana świętem Pożegnania Zimy, od 1989 r. – Zapusty) wytrzymała
próbę czasu, zachodzących zmian, jednocześnie przeobrażając się, i stała się tradycją nie tylko w Muzeum,
lecz również w całej Litwie. Chociaż odrodzone przez Muzeum obchody Zapustów odbywają się obecnie
w wielu miastach i miasteczkach Litwy (w wyniku zmiany rytmu pracy, odmiennego niż w rolniczej Litwie,
organizuje się je w niedzielę, nie zaś we wtorek), wielu ludzi w niedzielę przed Zapustami śpieszy do
Rumšiškės (Rumszyszki), do Litewskiego Muzeum Ludowego. Ukształtowana tradycja jest kontynuowana.
Reprezentuje ona niematerialne dziedzictwo kulturowe Litwy. Tym bardziej, że zainteresowanie Zapustami
organizowanymi przez Muzeum wzrasta również na skalę międzynarodową. Zadaniem działaczy kultury i
pracowników muzeów jest popularyzacja tej tradycji na świecie przez jej doskonalenie.
Литовский музей народного быта: обычаи рождественских праздников.
возрождение традиции
резюме
организуемое с 1981 года мероприятие (называемое праздником проводов зимы, с 1989 г. – масленица),
пережившее испытание временем и переменами, а вместе с тем и эволюционирующее, стало
традицией не только в музее, но и во всей Литве. хотя возрожденный в музее праздник масленицы
теперь отмечается в большинстве городов и городков Литвы (в результате изменения ритма нашей
жизни в отличие от аграрной Литвы праздник, как и в музее, теперь отмечается в воскресенье, а не
во вторник), множество людей в воскресенье перед масленицей спешит в румшишкес, в Литовский
музей народного быта. сформировавшаяся традиция продолжает свою жизнь. она представляет
нематериальное наследие литовской культуры, тем более что интерес к масленице в музее повышается
и в международном масштабе. задача музееведов и культурологов Литвы – совершенствовать
организацию и популяризировать праздник во всем мире.
LITAUISCHES FREILICHTMUSEUM: BRÄUCHE DER KALENDERFESTE. wIEDERGEBURT DER TRADITION
Zusammenfassung
Die seit dem Jahr 1981 organisierte Veranstaltung (genannt als das Begleitfest des winters, und seit dem
Jahr 1989 Fastnacht), hatte Zeit- und Veränderungenerprobungen standgehalten, und zugleich wirkte
evolutionierend. Sie wurde zur Tradition nicht nur im Museum, sondern auch in ganz Litauen. Die im Museum
wiederbelebten Veranstaltungen der Fastnacht vollziehen zur Zeit in mehreren Städten und Städtchen Litauens
(da der Arbeitsrhythmus sich verändert hatte, wird sie zur Zeit im Unterschied zu dem Agrarlitauen wie in ganz
Litauen, so auch im Museum, nicht am Diensttag, sondern am Sonntag veranstaltet), beeilen sich mehrere

Menschen am Sonntag vor der Fastnacht nach Rumšiškės, in das litauische Freilichtmuseum. Die entstandene
Tradition wird fortgesetzt. Sie repräsentiert das nichtmaterielle Erbe der litauischen Kultur. Das Interesse für
die Fastnacht im Museum steigt auch im internationalen Niveau. Deshalb steht vor den Mitarbeitern des
Museums und der Kultur die Aufgabe, die Organisation dieser Veranstaltung zu vervollkommnen und in der
ganzen welt zu verbreiten.
Lietuvos liaudies buities muziejus
J. Aisčio g. 2 , LT – 56335 Rumšiškės
Gauta 2008 11 05
Atiduota spausdinti 2008 11 11