NEVIENADIENIAI ĮSPŪDŽIAI - Krašto apsaugos ministerija
NEVIENADIENIAI ĮSPŪDŽIAI - Krašto apsaugos ministerija
NEVIENADIENIAI ĮSPŪDŽIAI - Krašto apsaugos ministerija
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Taikos partneriai<br />
<strong>NEVIENADIENIAI</strong><br />
<strong>ĮSPŪDŽIAI</strong><br />
Kpt. Vytis Andreika<br />
patrulyje su žurnalistais.<br />
Gr. Jano<br />
Forsaito (Ian Forsyth,<br />
Didžiosios<br />
Britanijos kariuomenė)<br />
nuotrauka.<br />
Gegužės 7 d. minime Spaudos<br />
atgavimo, kalbos ir knygos<br />
dieną. Graži tradicija pagerbti<br />
karinės žiniasklaidos plunksnos<br />
brolius ir seseris gyvuoja ir mūsų<br />
krašto <strong>apsaugos</strong> sistemoje.<br />
Ta proga nusprendėme pasikalbėti<br />
su misijoje Pietryčių Irake<br />
britų vadovaujamos daugianacionalinės<br />
divizijos štabe tarnavusiu<br />
visuomenės informavimo<br />
karininku kpt. Vyčiu ANDREIKA.<br />
Jo parengtus straipsnius apie<br />
karių tarnybą misijoje publikavo<br />
ir „Karys“, ir „<strong>Krašto</strong> apsauga“, ir<br />
savaitraštis „Atgimimas“. Taigi<br />
susipažinkime su pašnekovu<br />
artimiau…<br />
Dosjė<br />
Gimė 1978 m. Vilniuje.<br />
Zodiako ženklas – svarstyklės.<br />
Mokslai – Vilniaus Fabijoniškių 64-oji<br />
vidurinė mokykla (1996 m. ) ir Gen. j.<br />
Žemaičio Lietuvos karo akademija, karybos<br />
bakalauras (2000 m.), vadybos<br />
ir verslo administravimo magistras<br />
(2004 m.).<br />
Tėtis Algimantas Andreika – žymus pasipriešinimo<br />
sovietų represijoms Lietuvoje<br />
aktyvistas.<br />
Mama saulutė – architektė.<br />
Šeima<br />
Žmona Rūta – diplomatė.<br />
Tarnybos vieta – Karo akademija, vadų<br />
ir jaunesniųjų štabo karininkų kursų<br />
vyriausiasis instruktorius;<br />
Pomėgiai: sportas, pirmiausia – krepšinis.<br />
Laukia: vasaros, kai parskris gandrai ir<br />
taps tėčiu.
Informacija privalo būti<br />
patikima<br />
– Ar tarptautinėje misijoje tarnaujantis<br />
visuomenės informavimo karininkas ir yra<br />
tas asmuo, kuris visada viską sužino pirmas<br />
ir pirmasis informuoja žiniasklaidą,<br />
jokių faktų „nevyniodamas į vatą“?<br />
– Ne veltui sakoma, kad šiuolaikiniuose<br />
konfliktuose informacija yra vienas iš pagrindinių<br />
ginklų. Teko tuo įsitikinti per pusę metų<br />
trukusią tarnybą britų vadovaujamos daugianacionalinės<br />
divizijos štabe Pietryčių Irake.<br />
Atstovas spaudai nuolatos tiesiogiai bendrauja<br />
su divizijos vadu ir viską sužino pirmas.<br />
Jis privalo teikti visuomenės informavimo<br />
šaltiniams tikrą informaciją, pasakyti teisybę.<br />
Kitaip nežinia, kokių pasekmių gali būti,<br />
jeigu, patikrinus informaciją, paaiškėtų, kad ji<br />
klaidinga. Visa informacija turi būti patikima ir<br />
patikrinta.<br />
– Gal esate pastebėjęs, ko trūksta mūsų<br />
žiniasklaidai, kuri disponuoja karinių žinių<br />
informacija?<br />
– Mano pagrindinė užduotis buvo organizuoti<br />
žurnalistų keliones ir lydėti juos operacijų<br />
rajone. Daugiausiai tai buvo Didžiosios<br />
Britanijos žurnalistai. Per tuos šešis mano<br />
tarnybos mėnesius įvyko bene dešimt tokių<br />
žurnalistų vizitų. Pradedant nuo regioninių<br />
laikraščių iki pačių didžiausių – „Daily Telegraph“<br />
ir televizijos kompanijos BBC… Britanijos<br />
visuomenei iš tiesų rūpi, kaip sekasi jos<br />
kariams dislokacijos vietose. Tai natūralus rūpestis.<br />
Rengiant kasdienines spaudos apžvalgas<br />
matyti, kad spaudos puslapiuose visada<br />
yra po keliasdešimt straipsnių apie kariškius,<br />
visuomenė kasdien informuojama,<br />
kas vyksta jos kariuomenėje. Kiekviena spaudos<br />
agentūra turi specialiuosius gynybos korespondentus,<br />
kurių kasdienis darbas yra<br />
domėtis kariuomenės reikalais, rinkti informaciją<br />
ir pateikti ją skaitytojams. Britų korespondentai<br />
aktyviai važinėja į misijas, daro<br />
įvairiausius tyrimus, analizuoja faktus. Nepa-<br />
Emblemos primins Iraką.<br />
Pirmą iš dešinės<br />
kapitonas pelnė tarnaudamas<br />
Didžiosios Britanijos<br />
vadovaujamos<br />
daugianacionalinės<br />
divizijos štabe.<br />
Jungtinis britų ir LITCON 8<br />
būrių patrulis.
Taikos partneriai<br />
Pokalbis su irakiečiais<br />
rengiant<br />
straipsnį apie LIT-<br />
CON 8 tarnybą Irake.<br />
sakyčiau, kad mūsų spaudos žurnalistai –<br />
prasti mėgėjai, neprofesionalai, nesuprantantys<br />
karinių dalykų esmės. Gerai būtų, jei<br />
jie galėtų pažinti mūsų karių tarnybą iš vidaus,<br />
patys stebėtų jų kovines operacijas.<br />
Matyt, kol kas ribotos valstybės finansinės<br />
išgalės, kad nesudaromos sąlygos Lietuvos<br />
spaudos atstovams dirbti misijų vietose. Todėl<br />
yra taip, kaip yra.<br />
Pamatyti, patirti, išgyventi…<br />
– Teko matyti įspūdingą jūsų nuotraukų<br />
iš tarnybos misijoje albumą. Kaip suspėjote<br />
tiek daug pamatyti?<br />
– Beveik ketvirtadalį tarnybos laiko praleisdavau<br />
ne štabe, ne bazėje, o kelionėse<br />
po visus kovinius vienetus. Tokiose žurnalistų<br />
palydose teko pamatyti visą regioną ir patirti<br />
įvairiausių įspūdžių. Buvau nuvykęs net<br />
iki Bagdado. Mačiau, kaip rengiamos ir vykdomos<br />
koalicinių pajėgų operacijos, kaip<br />
gyvena to krašto žmonės, kaip žaidžia jų vai-<br />
kai, kaip atrodo to krašto turgus. Iš bazės visada<br />
išvykdavome su konvojumi. Keliaujant<br />
po regioną, ne kartą teko pasinaudoti ir<br />
sraigtasparniu, ir lėktuvais. Atsimenu, kartą,<br />
lydint žurnalistus, turėjau progą pavairuoti<br />
britų tanką „Cheallenger 2“. Buvo išties įdomu.<br />
Įspūdingas britų logistikos padalinio<br />
darbas. Supraskite, ten nieko nėra, viskas<br />
atsivežama. Divizijai, kurioje tarnauja daugiau<br />
nei 7000 karių, nepritrūksta nei maisto,<br />
nei vandens. Visko pakanka. Atsivežamos<br />
būtiniausios detalės varikliams remontuoti,<br />
elektros generatoriai. Vienintelis kario rūpestis<br />
– tinkamai atlikti kovines užduotis.<br />
– Kokius sunkumus kariui tenka įveikti<br />
tik atvykus į misiją?<br />
– Sunki ta pirmoji savaitė, pirmasis tarnybos<br />
mėnuo… Staiga reikia prisitaikyti gyventi<br />
40 ir daugiau laipsnių karštyje. Organizmui<br />
tenka pakelti itin didelį fizinį krūvį. Kasdien<br />
reikia išgerti net po 10 litrų vandens, kol organizmas<br />
prisitaiko prie pakitusių aplinkybių.<br />
Tokiomis sąlygomis silpnos sveikatos
karys ilgai netvertų, todėl džiaugiuosi, kad<br />
Lietuvoje veikia stipri ir griežta karių atrankos<br />
į misijas programa. Taip pat buvo sunku dėl<br />
darbo krūvio: tarnyba misijoje vyko pagal<br />
formulę 24 x 7. Tai reiškia: užimtos visos valandos<br />
per parą visą savaitę. Prisidėjo naujo<br />
pobūdžio pareigos, kurių niekada nebuvau<br />
vykdęs. Galiausiai sunkus buvo išsiskyrimas<br />
su šeima, artimaisiais ir draugais. Tačiau<br />
jiems, ko gero, buvo sunkiau nei man, nes<br />
jie nežinojo tikrosios padėties ir nuolat nerimaudavo<br />
iš Lietuvos žiniasklaidos sužinoję<br />
pranešimus apie sprogimus Bagdade. Žodžiu,<br />
mano tarnyba misijoje buvo iššūkis ne<br />
man vienam.<br />
– Ar naudinga buvo dalyvauti misijoje?<br />
– Į misiją važiavau savo noru. Esu profesionalus<br />
karys, todėl labai norėjau pamatyti,<br />
patirti, išgyventi tarnybą kovinėmis sąlygomis.<br />
Tik pabuvęs misijoje iki galo suvokiau,<br />
kokią profesiją pasirinkau, kokios kario savybės<br />
turi būti ugdomos ir kas gyvenime yra<br />
svarbu. Naudinga buvo ir tai, kad patobulinau<br />
anglų kalbos vartojimo įgūdžius.<br />
Iš divizijos atstovo spaudai mokiausi, kaip<br />
bendrauti su žiniasklaida. Ta patirtis man<br />
pravers ateityje. Išnaudojau turimą laiką ir<br />
rašiau straipsnius apie lietuvių kontingento<br />
(LITCON 8) tarnybą Danijos batalione (DAN-<br />
BAT), Pietryčių Irake. Parašiau 8 straipsnius,<br />
visi jie buvo išspausdinti Lietuvoje. Be to,<br />
misija Irake buvo puiki proga subręsti profesiniu<br />
požiūriu. Pamačiau, kaip planuojamos<br />
operacijos, kaip koviniuose veiksmuose dalyvauja<br />
amerikiečiai, britai, danai ir LITCON 8<br />
būrio kariai. Visi jie yra tikri profesionalai ir<br />
moka savo darbą. Pamačiau, kaip naudojama<br />
naujausia kovinė technika, tokia kaip nepilotuojami<br />
skraidymo aparatai (angl. UAV).<br />
Apie riziką ir pavojus<br />
– Ar susidūrėte su realiu pavojumi gyvybei?<br />
– Žinoma. Per šešis tarnybos Irake mėnesius<br />
karinė bazė, kurioje tarnavau, buvo apšaudyta<br />
apie 60 kartų, bet niekada nenuspėsi,<br />
kada ta ar kita raketa bus skirta tau,<br />
nukris, sprogs po tavo kojomis… Dienai baigiantis<br />
ne kartą susimąstydavau, kas šiame<br />
gyvenime svarbiausia, o kas – antraeiliai dalykai.<br />
Ir dabar prisimenu vieną pašnekesį su<br />
britų karininke. Ji ką tik buvo atvykusi į Iraką.<br />
Lyg tarp kitko, baigdamas mūsų trumpos<br />
pažinties pokalbį, paklausiau, ar ji tiki Dievą?<br />
Ji atsakė, kad netiki. „Kodėl“? – paklausiau<br />
aš. „Todėl, kad aš pati galiu viską kontroliuoti!<br />
“ – atsakė ji. Šitaip ir išsiskyrėme. Po<br />
Iš pokalbių su vietiniais<br />
gyventojais kariai sužino<br />
jų bėdas ir lūkesčius.<br />
Apie LITCON 8 tarnybą<br />
Pietryčių Irake kpt. V. Andreika<br />
parašė penkis<br />
straipsnius.<br />
Nuolat tvyrantis<br />
karštis – vienas<br />
didžiausių išmėginimųtarnaujantiems<br />
Irake.
Taikos partneriai<br />
Pirmoji misija Irake.<br />
Gr. Adrian Harlen<br />
(Didžiosios Britanijos<br />
kariuomenė)<br />
nuotrauka.<br />
kelių mėnesių vėl gana netikėtai ji pati sugrįžo<br />
prie ano mūsų pokalbio temos ir pripažino:<br />
„Tikrai, ne viskas yra žmonių valioje.“<br />
Tai, kad ne viskas yra žmonių valioje, sykį<br />
teko patirti pačiam, lydint dienraščio „Washington<br />
Times“ žurnalistą. Mudu turėjome<br />
vykti į kitą karinę bazę. Paskyriau jam pasimatymą<br />
be penkiolikos minučių trečią valandą<br />
dienos. Sutarėme susitikti prie mano<br />
konteinerio. Ir tada eisime į laivų prieplauką.<br />
Iš ten trečią valandą plauksime laivu.<br />
Kaip buvome sutarę, nevėluodami išėjome į<br />
prieplauką. Mums esant prieplaukoje, prasidėjo<br />
minosvaidžių ataka į mūsų bazę. Pa-<br />
sislėpėme už priedangos. Palaukėme, kol<br />
baigsis ataka. Britų kariai patikrino įvykio<br />
vietą. Netrukus pas mus atskubėjo vienas<br />
britų karys ir paklausė, ar aš gyvenau tame<br />
konteineryje prie technikos parko? „Tikrai<br />
taip“, – sakau jam. Tada jis man sako: „Žinok,<br />
į tą konteinerį pataikė minosvaidžio<br />
mina“. Žuvo pro šalį tuo metu ėjęs britų karys.<br />
Ilgai galvojau, kas padiktavo laiką išeiti<br />
į prieplauką be 15 min.15 val. Gal mane visos<br />
misijos metu saugojo tas pats Angelas<br />
sargas?..<br />
Tapatybė atpažįstama<br />
– Kaip atrodė misijoje tos kelios asmeninio<br />
poilsio valandos?<br />
– Tarnaudamas štabe, turėjau visas sąlygas<br />
naudotis kompiuteriu, buvo atviros visos<br />
prieigos prie interneto. Konteineryje,<br />
kuriame gyvenau, buvo ir televizorius, ir<br />
DVD grotuvas. Poilsio metu nuolat galėjau<br />
naršyti po internetą, skaityti spaudą, žiūrėti<br />
televizorių. Buvo galima sportuoti. Aš per<br />
poilsio valandas leisdavau sau išsimiegoti ir<br />
pasportuoti. Kad atgaučiau jėgas. Be poilsio<br />
ilgai netvertum.<br />
– Ar teko bendrauti su Irako kariais,<br />
vietiniais gyventojais?<br />
– Kai išvykdavau į patrulį su žurnalistais,<br />
visada mus apsupdavo vietiniai vaikai, prašydavo<br />
suvenyrų, saldainių, pinigų... Su<br />
vaikais bendraudavome nors ir atsargiai,<br />
bet visada labai nuoširdžiai. Iš tikrųjų, jeigu<br />
kariai yra apsupti vietinių vaikų, tai labai<br />
maža tikimybė, kad tau bus surengta pasala.<br />
Su civiliais vietiniais gyventojais man pačiam<br />
neteko daug bendrauti, šiek tiek daugiau<br />
– su Irako kariais, jų policijos pareigūnais.<br />
Manau, daugelis jų supranta: kol koalicinės<br />
pajėgos kartu su jais, tol jų padėtis<br />
saugi. Bet didesnių išvadų nenorėčiau daryti.<br />
– Matyt, neišvengiama ir kasdienė rutina.<br />
Kas ten labiausiai karius nervina?<br />
Ar keiksmažodžiai padeda?<br />
– Išmokau keiktis britiškai. Nieko tokio.<br />
Tai natūralu. Keiksmažodžiai padeda nuleisti<br />
garą… Didelių nepatogumų, dėl kurių<br />
reikėtų labai nervintis, nėra. Tiesa, lietuviški<br />
kareiviški batai. Kartą danai organizavo<br />
dvidešimties kilometrų žygį. Kolegos britai<br />
ragino eiti, bet teko atsisakyti, nes po to<br />
mano kojos būtų buvusios kruvinos. Beje,<br />
po žygio su nuospaudomis sugrįžo ir kolegos<br />
britai. Taip pat pastebėjau, kad nepatogūs<br />
nešti, per dideli ir lietuviški miegmaišiai.<br />
Pusę kuprinės užimdavo miegmaišis.
– Kartais Lietuvoje pasigirsta abejonių,<br />
atseit mūsų kariai kartu su jungtinėmis<br />
pajėgomis aktyviai dalyvaudami<br />
tarptautinėse misijose praranda savo<br />
nacionalinį veidą, dingsta karių patriotinis<br />
nusiteikimas ir pan.?<br />
– Misijoje tarnybos vietoje kasdien matai<br />
savo valstybės vėliavą, tad kario savijauta<br />
– ypatinga. Mus stebi kiti. Iš to, kaip kiti<br />
vertina tavo laikyseną, supranti, kad tarnauji<br />
Lietuvos kariuomenėje. Tu esi Lietuvos<br />
karys. Tu esi savo valstybės veidas.<br />
Kiti žmonės visada mus vertina kaip nacionalinį<br />
karinį vienetą. Iš pradžių buvau sutiktas<br />
kaip postsovietinio bloko atstovas…<br />
Bet pamažu kolegos britai įvertino mano<br />
darbą, sugebėjimą operatyviai ir tiksliai savarankiškai<br />
spręsti, susidoroti su visomis<br />
užduotimis. Įpusėjus misijos laikotarpiui,<br />
neliko jokių barjerų nei bendraujant, nei<br />
kartu dirbant. Man buvo skiriamos tos pačios<br />
užduotys kaip ir britų kariams, be jokių<br />
apribojimų.<br />
Patriotinių jausmų nereikėtų tapatinti su<br />
požiūriu, kad Lietuvos karys yra tinkamas<br />
ginti nuo priešų tik, pavyzdžiui, savo gimtuosius<br />
Zarasus. Patriotizmo jausmas, didžiavimasis<br />
savo Tėvyne ne savo kieme, o<br />
tarptautinėje erdvėje, išryškėja ir realizuojamas<br />
kitaip. Kas aš? Iš kur aš? Iš Lietuvos!..<br />
Kario orumas ir savigarba visada iš-<br />
saugomi su gražiausiomis nacionalinių<br />
bruožų ypatybėmis. Lietuvos kario nacio-<br />
nalinė tapatybė visada atpažįstama.<br />
– Kokiais rūpesčiais gyvenate šiandien?<br />
– Ruošiuosi tėvystei.<br />
Kalbino juozas Pocius<br />
Nuotraukos iš kpt. V. Andreikos albumo<br />
Britų žurnalo „Focus“<br />
fotografas<br />
(kairėje) įamžina<br />
britų minosvaidžių<br />
komandos darbą.<br />
„Litkoniukas“<br />
LITCON 8 kario<br />
rankoje – Lietuvoje<br />
paliktos<br />
šeimos ir draugų<br />
ryšininkas.
Change language