Pal. Mykolo Giedraičio gyvenimas ir jo kultas Lietuvoje (XVI-XIX a. pr.)

S VENTIEJIVYRAI,
SVENTOSIOS
MOTERYS
SVENTVJV GERBIMAS LDK XV-XVII A.
aidai

SVENTIEJI VYRAI,
SVENTOSIOS
MOTERYS
SVENTyjV GERBIMAS LDK XV-XVII A.
Sudare Mindaugas Paknys
aidai
2005

UDK 217(474.5)(091)
TURINYS
IVADAS / 7
Leidinf pareme
Lietuvos tukstantmecio
minejimo direkcija
SVENTIJJV KULTAI LDK XV-XVII A. PRADZIOJE zyxwvutsrqp
Mindaugas Paknys / 15
Mokslinius tyrimus irprojektq finansavo
Lietuvos vahtybinis mokdo irstudijif fondas
SVENTVJV KULTAS
XVI A. ANTROJE - XVII A. PIRMOJE PUSEJE
Irena Vaisvilaite I 103
KRIKSTO VARDAI XVII A. PIRMOS
PUSES LIETUVOJE
Liudas Jovaisa I 147
SVENTyjV RELIKVIJOS IR JIJ GERBIMAS
LIETUVOJE (1387-1655)
Liudas Jovaisa / 185
PAL. MYKOLO GIEDRAICIO GYVENIMAS IR
JO KULTAS LIETUVOJE (XVI-XIX A. PR.)
ISBN 9955-656-15-8
© Mindaugas Paknys, Irena Vaisvilaite, Liudas Jovaisa, Darius Baronas, 2005
© Aidai, 2005
Darius Baronas I 229
RODYKLES/316

PAL. MYKOLO GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR
JO KULTAS LIETUVOJE (XVI-XIX A. PR.)
Darius Baronas
Įvadas
Lietuvių šventųjų būrys, lyginant su kitų tautų šventaisiais,
nėra gausus. Karalaitis šv. Kazimieras tebėra vienintelis
lietuvių katalikų šventasis. Tačiau tai jokiu būdu mums
neturėtų trukdyti artimiau susipažinti su kitais praeityje
gyvenusiais lietuviais, kurie po savęs paliko švento gyvenimo
pavyzdį. Vienas tokių yra šv. Kazimiero bendraamžis
Atgailos kanauninkas palaimintasis Mykolas Giedraitis
(t 1485 05 04). Nuolatinis lietuvių dėmesys šv. Kazimierui
tik patvirtina neišsemiamą šio šventojo aktualumą, kuris
akivaizdžiai paliudytas jo garbei skirtais jubiliejiniais
2004 m. renginiais. Tuo tarpu pal. Mykolo Giedraičio šventumo
garsas tylesnis, jo profilis vis dar nepakankamai išryškėjęs
„Šventosios Lietuvos" peizaže.
Lietuvių kalba galima aptikti žinių apie pal. Mykolą
Giedraitį enciklopedijose 1 , žinynuose, galima apie jį pasiskaityti
M. Valančiaus „Gyvenimuose šventųjų Dievo",
kurie pirmą kartą buvo išspausdinti Tilžėje 1868 m. 2 , bei
1
Z. Ivinskis, „Giedraitis Mykolas", in: Lietuvių enciklopedija,
(toliau ­ LE), t. 7, Boston, 1956, p. 214.
2
M. Valančius, Raitai, t. 2: Zyvatai Iventųjų. Gyvenimai Iventųjų
Dievo, Vilnius, 2003, p. 344­353.
229

DARIUS
BARONAS
kituose šventųjų Gyvenimų rinkiniuose 3 . Pirmojo tipo kūriniai
pateikia apibendrintą, „konvencinį" palaimintojo
portretą. Lietuviškosios hagiografijos pradininko M. Valančiaus
tekste pal. Mykolas Giedraitis, kaip ir kiti šventieji,
tikinčiajam skaitytojui iškyla kaip sektinas pavyzdys,
galiojantis čia ir dabar, ir visais laikais. Kaip šiuo pavyzdžiu
buvo sekama amžiams bėgant, kokios pagarbos šis palaimintasis
susilaukė, į tai gali padėti atsakyti tik istorinis tyrimas.
Istorinė patirtis rodo, kad kiekviena epocha akcentuoja
jai rūpimų šventųjų ar palaimintųjų tuos bruožus, tuos
jų biografijos niuansus, kurie jai yra aktualiausi. Tad ir M.
Valančiaus tekstas — tai tik vienas iš daugybės liudininkų
apie nesibaigiančią pal. Mykolo Giedraičio pomirtinę biografiją.
Hagiografinio tyrimo paskirtis kaip tik ir būtų praeities
patirties įdabartinimas, įgalinantis mus geriau pažinti
ir konkretų šventąjį, ir praėjusių epochų žmones. Nepaisant
nesunkiai suvokiamo mokslinių tyrimų reikalingumo,
galima sakyti, kad kol kas nė vienas lietuvių istorikas, išskyrus
Paulių Rabikauską, nėra rimčiau tyrinėjęs pal. Mykolo
Giedraičio gyvenimo ir jo kulto. Reikia pastebėti, kad
P. Rabikausko straipsnis yra patikimas tekstas, suteikiantis
gerą orientyrą pradėti pažintį su pal. Mykolu Giedraičiu 4 .
Reikia paminėti ir tai, kad šiuo metu šios temos ištirtumo
būklė jau ir Lietuvoje taisosi. Galima paminėti Aldonos
3
Žr., pvz., Ištisų metų šventųjų gyvenimai, parengė kun. P. M.
Juras, d. 2, Boston, 1945 (1­as leidimas ­ Kaunas, 1927), p. 18­21.
4
P. Rabikauskas, „Dievo tarnas Mykolas Giedraitis", in: Naujasis
Židinys­Aidai, 1992, nr. 4, p. 25­29. Perspausdintas Rabikausko straipsnių
rinkinyje Krikščioniškoji Lietuva: istorija, hagiografija, šaltiniotyra,
sudarė L.Jovaiša, Vilnius, 2002, p. 193­201 (toliau nuorodos pateikiamos
į šį leidinį).
230

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
Prašmantaitės straipsnį Lietuvių enciklopedijai, kuriame
koncentruotai pateikiamos patikimos žinios iš Lenkijos istorikų
darbų 5 . Taip pat reikia paminėti ir Astą Giniūnienę,
kuri šiuo metu tiria pal. Mykolo Giedraičio ikonografiją.
Nepaisant šių darbų, mūsų istoriografijos įdirbis geresniam
pal. Mykolo Giedraičio pažinimui ir toliau lieka labai kuklus
palyginti su Lenkijos istoriografijos padėtimi šiuo klausimu.
Lenkijos katalikų Bažnyčios iniciatyva, ruošiantis pal.
Mykolo Giedraičio mirties jubiliejui (1485-1985), suintensyvėjo
pagarba šiam palaimintajam. Šiuo metu Krokuvos
vyskupijos pastangomis yra surinkta ir Šventajam Sostui
pateikta visa dokumentacija, reikalinga oficialiam Mykolo
Giedraičio kulto patvirtinimui. Turima vilties, kad šis kanonizacijos
procesas pasibaigs sėkmingai. Pal. Mykolui Giedraičiui
rodoma tikinčiųjų pagarba Lenkijoje skatina ir mokslinius
šio šventojo gyvenimo bei jo kulto tyrimus 6 . Šioje
vietoje reikia paminėti kunigus Gerardą Dylį 7
ir Wacława
Swierzawskj 8 . Pastaruoju metu Lenkijos istoriografija pra-
5
A. Prašmanraitė, „Giedraitis Mykolas", in: Visuotinė lietuvių
enciklopedija, t. 6, Vilnius, 2004, p. 639.
6
Žr., pvz., pal. Mykolo Giedraičio 500 metų mirties jubiliejaus
minėjimo proga išleistą leidinį: Serce z krzyżem: Bł. Michał Giedroyč
(1425—1485), Materiały z obchodów Jubileuszu pięćsetlecia śmierci
Błogosławionego, zebrał ks. W. Świerzawski, Kraków, 1988.
7
A. G. Dyl, Michał Giedroyč lok. 1425­14851 z zakonu Kanoników
regularnych od pokuty błogosławionych męczenników. Życie i kult,
(toliau­A. G. Dyl, Michał Giedroyč), t. 1­2, Kraków, 1981, (Archiwum
Papieskiej Akademii Teologicznej, Kraków, 942 I­II); A. G. Dyl,
„Michał Giedroyč, zwany błogosławionym", in: Polscy Świeci, t. 2, red.
J. R. BarOFMConv, Warszawa, 1983, p. 63­102.
8
W. Świerzawski, „Michał Giedroyč (1425­1485) : życie i duchowość",
in: Analecta Cracoviensia, 1985, t. XVII, p. 401—425­
231

DARIUS
BARONAS
turtėjo fundamentaliu kun. Andrzejaus Bruździńskio veikalu,
kuris skirtas Regulinių atgailos kanauninkų ordino
istorijai lenkų žemėse 9 . Siame veikale nemažai dėmesio skiriama
ir pal. Mykolo Giedračio asmenybei 10 . Galima sakyti,
kad tai pirmasis veikalas, kuris mūsų laikų dienos šviesoje
parodo iki tol gana paviršutiniškai žinotą vienuoliją. Šios
vienuolijos tyrimų šviesoje tai paskutinis žodis, kuriam
pakaitalo artimiausioje ateityje tikrai nebus.
Tuo metu, kai Lenkijoje viešos kalbos apie pal. Mykolą
Giedraitį buvo savaime suprantamas dalykas, sovietų
valdomoje Lietuvoje tai buvo tabu. Dar 1985 m. palaimintojo
jubiliejų savo parapijose minėję kunigai susilaukė nemalonumų
iš valdžios. Sovietinė cenzūra neleido tų metų
„Katalikų kalendoriuje-žinyne" išspausdinti trumpos informacijos
apie pal. Mykolą Giedraitį. Ją, tiesa, perspausdino
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika", nesitaikstydama
su Bažnyčios persekiotojų prievarta 11 . Kitas taikios rezistencijos
pavyzdys iš anų dar, regis, netolimų laikų - tai Petro
Kimbrio parengtų ir mašinraščiu spausdintų knygelių serija
„Mykolas Giedraitis ir Lietuva". Šios kraštotyrinio pobūdžio
knygelės yra skirtos geresniam Lietuvos Atgailos
9
A. Bruździński, Kanonicy regularni od pokuty na ziemiach
polskich, (toliau ­ A. Bruździński, Kanonicy regularni), Kraków, 2003.
w
Ibid.,p. 113­120 irkt.
11
Pal. Mykolo Giedraičio 500 mirties metinių minėjimo sunkumai
sovietinėje Lietuvoje vaizdžiai aprašyti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios
Kronikoje" („500 metų jubiliejus jau čia pat, bet...", in: LKB
Kronika Nr. 65, p. 283­288; „Palaimintojo Mykolo Giedraičio jubiliejaus
atgarsiai", in: LKB Kronika Nr. 67, p. 387­393 ir kt. Puslapiai
nurodomi pagal: Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, t. 8, Kingsport
(Tennessee), 1987).
232

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
kanauninkų vienuolynų ir miestelių, kuriuose jie buvo įsikūrę,
istorijos pažinimui 12 .
Šiuos dalykus minint dar kartą akivaizdūs tampa sovietų
režimo vykdyto dvasinio genocido padariniai. Tokie
dalykai neabejotinai neigiamai atsiliepė ir istorijos mokslui.
Jie iš dalies paaiškina esamą padėtį, kai ištisi mūsų istorijos
klodai yra nustumti užmarštin 13 . Tačiau laikai keičiasi
ir sau leidžiame tikėtis, kad bent mažą dalelę šios skolos
grąžinsime šiuo rašiniu.
Trūkstant analitinių studijų, skirtų Regulinių atgailos
kanauninkų ordino Lietuvoje istorijai, esame priversti prisidėti
prie esamos padėties gerinimo ir pateikti patikrintų
ar naujų žinių apie šios vienuolijos vienuolynus Lietuvoje.
Nors tai ir nėra pagrindinis šio darbo tikslas (tai dalykas
vertas atskiros studijos), vis dėlto šios temos tylomis apeiti
negalime, nes to daryti neleidžia pagrindinis mūsų tyrimo
tikslas.
Tokią būtinybę galime pagrįsti dviem argumentais.
Pal. Mykolas Giedraitis buvo Regulinių atgailos kanauninkų
ordino narys ir, remiantis kun. W. Swierzawskio paste-
12
Tais laikais P. Kimbrys parengė knygutes: Videniškiai, Giedraičiai,
Jūžintai, Panemunis, Papilys, Paberžė, Kurkliai, Smalvos, Kvetkai,
Meros, Salakas, Suvainiškis, Glinkiškės, Skiemionys (iš V. Ališausko
asmeninio archyvo).
13
Galima pastebėti, kad toks pažinimo stygius matyti ir iš kai
kurių mūsų istoriografijoje pasitaikančių abejotinų teiginių. Pavyzdžiui,
sakoma, neva Atgailos kanauninkų vienuolijos regula reikalavusi neskelbti
savo narių nuopelnų, todėl esą apie ją išliko labai mažai žinių
(plg. J. Vaišnora, „Atgailos kanauninkai", in: LE, t. 10, Boston, 1957,
p. 427 ir Lietuvos vienuolynai: Vadovas, (toliau ­ Lietuvos vienuolynai),
Vilnius, 1998, p. 260).
233

DARIUS
BARONAS
bėjimu, tobulai įgyvendinęs savo ordino regulos reikalavimus.
Todėl, nežinodami šio ordino dvasingumo tradicijos,
negalime adekvačiai suvokti ir paties pal. Mykolo Giedraičio
dvasingumo. Antra vertus, Atgailos kanauninkai, kaip
ir kitos vienuolijos, rūpinosi savo ordino šventųjų ir palaimintųjų
kulto propagavimu. Šių šventųjų kultas koncentravosi
Atgailos kanauninkų vienuolynuose ir bažnyčiose.
Tad ieškant pal. Mykolo Giedraičio kulto pėdsakų Lietuvoje
būtina kreipti dėmesį pirmiausiai į Atgailos kanauninkų
vienuolynus, kurių didžioji dalis buvo įsikūrusi etninėje
Lietuvoje.
Šaltiniai
Šaltinius, leidžiančius pažinti pal. Mykolo Giedraičio asmenybę
ir jo kultą, galima suskirstyti į keletą grupių.
Žinių apie M. Giedraitį pagrindas yra Jono Tšcianiečio
(lotyniškai Arundinensis) 1544 m. parašytas veikalas Vita
Beati Michaelis, kuris buvo išleistas Krokuvoje 1605 m. 1 4
Šio veikalo kiek papildytas vertimas į lenkų kalbą 1615 m.
14
Ioannes Arundinensis, Vita Beati Michaelis Ordinis S. Mariae
de Metro de Poenitentia Beatorum Martyrum Conventualis S. Marei
CracĮoviensis]. Opera et sumptu V. P. Fratris Christophori PrzevorscenfsisJ,
(toliau ­1. Arundinensis, Vita Beati Michaelis), Cracoviae, 1605. Tokį
„vėlavimą" tikriausiai būtų galima paaiškinti tuo, kad Lenkijoje XVI a.
pirmoje pusėje hagiografinių kūrinių leidyba buvo labai sulėtėjusi ­
Reformacijos iššūkis sukūrė didelį poleminės literatūros poreikį, todėl,
kaip pastebėta, tarp maždaug 600 teologinio turinio knygų, išspausdintų
Lenkijoje 1475­1550 m., tik 30 priklausė hagiografijai (J. Dyl, „Książki
hagiografiezne wydrukowane w Polsce do polowy XVI w.", in: Nasza
Przeszłoić, 1989, t. 71, p. 195).
234

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
buvo išleistas Krokuvoje 15 . Šios dvi biografijos, - galima
sakyti to paties veikalo du variantai, - vėliau įvairiomis progomis
rašiusiems autoriams buvo pagrindinis žinių apie
pal. M. Giedraitį šaltinis. Suprantama, kad pateikiamos
faktinės informacijos patikimumo aspektu pirmenybė, be
jokios abejonės, priklauso pirmajai pal. Mykolo Giedraičio
biografijai. Vėlesni Gyvenimo aprašymai svarbūs kaip
Palaimintajam rodytos pagarbos liudininkai. Vis dėlto
privalome turėti omenyje, kad faktinės informacijos patikimumo
neturėtume tiek perdėtai sureikšminti, kad
numotume ranka į literatūriškai prašmatniai perdirbtas
biografijas. Tokios „dvasinės biografijos" yra savotiški laiko
ženklai, padedantys mums geriau suvokti praeities žmonių
bandymus įsiskverbti į palaimintojo ar šventojo asmenybės
paslaptį. Šiuo požiūriu ypač vertinga yra 1655 m.
Krokuvoje išspausdinta J. Wiwianio ir S. Brzeżewskio
parengta pal. Mykolo Giedraičio biografija 16 . Kiekvienas
15
Jan z Trzciany, Żywot Błogosławionego Michała Gedrocia
xsiazecia Litewskiego Zakonnika S. Rządu Kanoników BB Martyrum de
Poenitentia od Demetriusa Rzymianina tamże w Rzymie najpierwszego
Fundatora y Patryarchy, pod Reguła Ś. Augustyna postanowionego, którego
ciało odpoczywa w Krakowie w kościele S. Marka. Z originalu własnego
wyjęty у staraniem także nakładem wielebnego oyca x. Jendrzeia Gronowskiego,
tegoż konwentu Priora Ś. Marka za dozwoleniem starszych wydany,
(toliau ­ Jan z Trzciany, Żywot Błogosławionego Michała Gedrocia),
Kraków, 1615.
16
J. Wiwiani, S. Brzeżewski, Żywot Pobożny, Cuda znaczne, у
Śmierć szczęśliwa B. Michała Giedroycia, Xiazecia Litewskiego, Zakonnika
Ordinis Canonici S. Mariae Demetri, de Urbe, Fratrum de Poenitentia
BB. Martyrum, sub Regula D. Augustini militantium. Którego świątobliwe
ciało odpoczywa w Kościele ś. Marka Ewangelisty w Krakowie. Z Oryginałów
własnych у rożnych Historyków, tak Polskich iako Cudzoziemskich,
235

DARIUS
BARONAS
šios biografijos skyrius pradedamas trumpa jo temą atitinkančia
sentencija, pats tekstas yra pripildytas aliuzijomis
į Šventąjį Raštą taip, kad skaitytojas galėtų Dievo
Žodžio šviesoje išvysti pal. Mykolą Giedraitį. Taip autoriai
įgyvendino savo knygos rašymo motyvą - formuoti gerus
papročius. Vėliau, XVTII a., panašiu būdu dar vieną pal.
Mykolo Giedraičio biografiją parašė T. Strzestewskis. Ši
biografija buvo išspausdinta Krokuvoje 1736 m. 17 , o jos sutrumpintas
variantas, kurį parengė J. Demrowskis, buvo
išspausdintas Vilniuje 1741 m. 1 8
Šis pavyzdys aiškiai rodo,
kad mums nevalia, tiriant pal. Mykolo Giedraičio kultą
Lietuvoje, apsitverti dirbtinomis sienomis nuo Lenkijos
ir kitų kraštų, kurios gali tik kliudyti pastangas geriau
perprasti palaimintojo kultą Lietuvoje. Bendros, politinėmis
sienomis nevaržomos erdvės realumas gerai ryškėja ir
17
T. Strzestewski, Książe u Świata y u Nieba В. Michał Gedroicz,
książę Wielkiego Księstwa Litewskiego, kanonik regularny ordinis canonici
S. Mariae Demetri de Urbefiatrum depaenitentia В. B. Marty rum w Krakowie
w Kościele Świętego Marka Ewangelisty spoczywaiący różnemi łask
у cudów znakami słynący, historycznym piórem do sentymentów у świadectw
różnych starodawnych pisarzówy autorów attemperowanym opisany,
(toliau ­ Т. Strzestewski, Książę u Świata у u Nieba), Kraków, 1736.
18
J. Demrowski, Compendium świątobliwego życia xiążęcia u świata
у u nieba b. Michała Giedroycia, xiążęcia Wielkiego Księstwa Litewskiego,
kanonika regularnego... stylem skróconym, ale mało co odmiennym
wyjęte z żywota w. r. 1736wydanego. Teraz świeżo dla pospolitego wszytkich
wiernych pożytku wydane, (toliau ­ J. Demrowski, Compendium świątobliwego
życia), Wilno, 1741.
przez Sławnego Gerzego Wiwiianiego... napisany у naukami poważnymi,
do formowania dobrych obyczaiow służącymi ozdobiony a przez Xiedza
Samuela Brzezewskiego... od Rozdziału 17. dokoncznony у do druku
podany..., Kraków, 1655.
236

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
iš to, kad minėta T. Strzestewskio biografija buvo išversta
į vokiečių kalbą ir išleista Prahoje 1740 m. 19
Nežinome
kito tokio atvejo, kad kurio nors kito lietuvių šventojo ar
palaimintojo biografija būtų išversta į vokiečių kalbą. Šios
biografijos, jose išryškėjantys vis nauji pal. Mykolo Giedraičio
dvasinės biografijos bruožai leidžia mums geriau
suvokti, ką Atgailos kanauninkai skelbė apie jį Lietuvoje,
parapijose, kur jiems teko eiti sielovadines pareigas.
Šioje vietoje paminėjome tik pagrindines pal. Mykolo
Giedraičio biografijas. Kun. A. G. Dylis suskaičiavo, kad
nuo XVII iki XX a. jų buvo išspausdinta (kartu su pakartotiniais
leidimais) 38 2 0 . Tai gana didelis skaičius, rodantis
nenutrūkusį pal. Mykolo Giedraičio kultą. Be to, šiuose
Gyvenimuose paprastai fiksuoti pal. Mykolo Giedraičio
užtarimo dėka įvykę stebuklai yra liudininkai, rodantys besitęsiančią
Palaimintojo „pomirtinę" biografiją.
Negausią šaltinių grupę sudaro dokumentiniai liudijimai,
nepatekę į Jono Tšcianiečio parašytą biografiją. Tai
būtų vienalaikis pranešimas apie Mykolo Giedraičio studijas
"T. Strzestewski, Ein Fiirst vor der Welt andvor Gott, derehrtviihrdige
und treue Diener Gottes Michael Gedrutins, Fiirst des Gross­Litauer
Herzogthums, canonicus regularis des heiligen canonischen Ordens der
Creutzherren mit dem rothen Hertz S. Mariae Demetri de Urbe, Beatorum
Martyrum de Poenitentia... mit historischer Feder von dieses Ordens Canonico
regulari in sarmatischer Sprach beschrieben nunmehr von P. Joanne
Rohn, Bohemo Reichenbergensi... in das Teutsche iibersetzt, (toliau ­
Т. Strzestewski, Ein Fiirst vor der Welt und vor Gott), Prag, 1740.
20
A. G. Dyl, Michał Giedroyó, t. 2, p. 225. Atrodo, kad kun. A.
G. Dylis į šį sąrašą neįtraukė M. Valančiaus „Šventųjų gyvenimuose"
esančios pal. Mykolo Giedraičio biografijos. Tai tik dar kartą rodo, kad
lietuviška medžiaga apie pal. Mykolo Giedraičio kultą dar nėra pakankamai
ištirta, įvertinta ir paskelbta.
237

DARIUS
BARONAS
Krokuvos universitete. Galimu liudijimu apie pal. M. Giedraitį,
atrodo, gali būti ir jo paminėjimas tarp 1439 m. donacinio
akto liudininkų. Pirmasis dokumentinis liudijimas
istoriografijoje yra susilaukęs kontroversiško įvertinimo,
antrajam reikalinga interpretacija, kuri leistų arba neleistų
jį sieti su M. Giedraičiu (ir dėl šios priežasties jie bus smulkiau
nagrinėjami palaimintojo biografijai skirtoje straipsnio
dalyje).
Be ką tik minėtų „pagrindinių" šaltinių grupių, dar
vieną galėtų sudaryti užuominos apie pal. Mykolą Giedraitį,
pasklidusios po istoriografinius ir genealoginius veikalus.
Pirmiausia reikėtų paminėti lakonišką fragmentą apie
pal. Mykolą Giedraitį, esantį M. Miechovitos kronikoje 21 .
Jau Jonas Tšcianietis ją įtraukė į savo rašytą biografiją kaip
patikimą liudijimą apie pal. Mykolo Giedraičio šventumu
garsėjusį gyvenimą. Panašaus „istorinio" pobūdžio žiniomis
reikėtų laikyti ir Alberto Vijūko-Kojalavičiaus pateikiamas
lakoniškas žinias apie pal. M. Giedraitį „Įvairenybėse" 22
ir
„Lietuvos istorijoje" 23 . Pal. Mykolo Giedraičio dorybės
21
Mathias de Miechów [Miechowita], Chronica Polonorum,
Cracoviae, 1521, liber quartus, caput LXXIII: Anno Domini 1485frater
Michael Ordinis S. Mariae de metro depacientia beatorum martyrum ad
Sanctum Marcum Cracoviae Qiiarta die mensis Mail vitam finivit, in
choro ad valvas sacrarii septentrionem versus sepultus. Fuit statura brevis
de natura Gnaworum, miraculis ut fertur gloriosus &clarus.
22
A. Wiiuk­Koiałowicz, Miscellanea rerum adstatum ecclesiasticum
in Magno Lituaniae Ducatu pertinentium, (toliau ­ A. Wiiuk­Kojałowicz,
Miscellanea), Vilnae, 1650, p. 3.
23
A. Wiiuk­Koialowicz, Historiae Lituaniae pars altera, Antverpiae,
1669, p. 250: [po šv. Kazimiero mirties] Secutus eum est proximo
anno antiquorum Lituaniae ducum sanguis Michael, Dux Giedroicius,
non minus rnorum sanctimonia quam genere illustris.
238

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
reikšmė Regulinių atgailos kanauninkų ordino nuopelnų
Bažnyčiai kraityje gerai matyti ir iš toli už Lenkijos ar Lietuvos
ribų pasirodžiusiuose veikaluose, skirtuose kanauninkų
ordinų istorijai. Tarp tokių veikalų galime paminėti
Laterano kanauninko Gabrieliaus Penoto (1574-1639) veikalą
Generalis totius sacri ordinis clericorum canonicorum
historia tripartita, kuris 1624 m. buvo išleistas Romoje, o
1630 m. susilaukė pakartotinio leidimo Kelne 24 . XVIII a.
straipsnis apie Mykolą Giedraitį buvo įdėtas į Visuotinę
enciklopediją vokiečių kalba, kuri iki Diderot enciklopedijos
pasirodymo buvo žymiausias tokios rūšies leidinys 25 .
Dar vieną šaltinių grupę gali sudaryti pal. Mykolo
Giedraičio paminėjimai pačiuose įvairiausiuose šaltiniuose:
šventųjų ir palaimintųjų sąrašuose, kai kurių šventųjų
kanonizacijos bylose (pvz., šv. Jono Kentiečio) ar net krikštų
knygose (kai krikštijamajam suteikiamas Mykolo Giedraičio
vardas). Tikėtina, kad pal. M. Giedraitis gali būti mi-
24
G. Pennotus, Generalis totius sacri ordinis clericorum canonicorum
historia tripartita, Romae, 1624, lib. 3, cap. 4: suntpreaterea in Regno
Poloniae Monasteria certi Ordinis Canonicorum Regularium S. Augustini
S. Mariae Demetri, seu de Poenitentia BB. MM. nuncupate ii habent
unum Generałem, cut obedientiampraestant, ex quo ordine fait B. Michael
Litvanus, quotuor mortuorum suscitator mirificus... (cit. pagal: S. C. Rodkiewicz,
Opus miserentis Dei sive de origine, meritis & sanctitate Pontificii
Ordinis Canon(icorum) Regul(arium) S(anctae) mariae Demetri de Urbe
de Poenitentia BB MM cuipraefixa est Panegyris... D. Constantini Casimiri
Brzostowski episcopi Vilnensis cum dedicatione operis &C Vita
venerabilis servi Dei Iacobii Przyrowij..., (toliau ­ S. С. Rodkiewicz,
Opus miserentis Dei), Vilnae, 1699, f. Kr.
25
Zr. Grosses vollstHndiges Universal­Lexicon aller Wissenschaften
undKunste, welche bisherdurch menschlichen Verstandund Witz erfiinden
und verbessert worden..., Leipzig und Halle, 1739, t. 21, st. 39).
239

DARIUS
BARONAS
nimas Giedraičių giminės genealogiją liudijančiuose dokumentuose
(kurie mums kol kas nėra gerai žinomi). Tokios
pabiros žinutės vertingos pačiu savo pasklidumo faktu, jos
neabejotinai rodo garso apie palaimintąjį Mykolą Giedraitį
pasklidimo laipsnį ir mastą.
Mūsų temai labai svarbūs yra liudijimai apie pal. Mykolui
Giedraičiui rodytą pagarbą Lietuvoje. Lenkijos istorikų
atliktas didžiulis darbas aiškinantis pal. M. Giedraičio
kultą Lenkijoje, atrodo, yra gerokai išsemta tema. Tuo tarpu
jo kulto apraiškos Lietuvoje nėra kiek sistemingiau tirtos
ir, atrodo, kad šioje srityje dar galimi atradimai. Ženklai
apie pal. M. Giedraičiui rodytą pagarbą yra pasklidę, jų
dažnai reikia ieškoti kaip adatos šieno kupetoje. Svarbių
žinių esama Lietuvos Regulinių atgailos kanauninkų vienuolynų
ir bažnyčių XVII-XIX a. inventoriuose. Būtent
šių žinių susisteminimas ir yra svarbi šio darbo užduotis.
Stengsimės perteikti visas žinias, kurias mums pavyko pastebėti
(o ko nepavyko pastebėti dabar, bus galima papildyti
ateityje).
Įvadinės pastabos jau perša tam tikrą tolesnio dėstymo
struktūrą. Jau minėta būtinybė lietuvių skaitytojui plačiau
praskleisti šydą, gaubiantį Regulinių atgailos kanauninkų
ordiną. Toliau bus pateiktos pal. Mykolo Giedraičio
biografinės žinios ir bus pamėginta perteikti jo portreto
bruožus, tapomus Jono Tšcianiečio rašytoje biografijoje.
Galiausiai bus prieita prie jo kulto pėdsakų Lietuvoje ieškojimo
rezultatų pateikimo.
240

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
1. Reguliniai atgailos kanauninkai ir
jų įsikūrimas Lietuvoje
Atgailos kanauninkų
nelegendinės
legendinės ir
ištakos
Oficialus šio ordino pavadinimas - Ordo Canonicorum
Regularium S. Mariae de Metro [arba DemetrĄ de Urbe de
Poenitentia Beatorum Martyrum. Jo nariai skirtinguose
kraštuose buvo vadinami įvairiai: Lenkijoje - markais
{markowie, nuo Krokuvos Sv. Morkaus bažnyčios prie kurios
veikė jų vienuolynas) arba raguočiais (rogaczi, cornuti,
cornutenses, nuo jų aprangai būdingų savotiškos formos
berečių); Lietuvoje jie buvo žinomi kaip baltieji arba Užupio
augustinijonai (atitinkamai nuo jų balto abito ir jų vienuolyno
Vilniaus Užupyje); Čekijoje vadinti ciriakais (nuo
šv. Ciriako) arba kryžininkais su raudona širdimi, arba baltaisiais
kryžininkais ir kt. Vokietijoje jie vadinti panašiai
kaip Čekijoje, o Ispanijoje jie buvo žinomi kaip magdalenai
(greičiausiai nuo vieno iš ten jų veikusių vienuolynų
pavadinimo) 26 . Šio ordino ištakas gaubia legendos, gyvavusios
kaip paties ordino puoselėjama tradicija 27 . Viena
26
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 5.
27
Pateikdamas Regulinių atgailos kanauninkų legendų trumpą
apžvalgą remiuosi cituotu kun. A. Bruździńskio veikalu (p. 17­21).
Tarp senosios literatūros kūrinių, perteikiančių šias legendas, reikėtų
paminėti enciklopedinio pobūdžio veikalus. Vertingas enciklopedinių
žinių apie Regulinių atgailos kanauninkų istoriją šaltinis yra Atgailos
kanauninko Jono Karolio Rohno (1711­1779) rankraštinis palikimas,
kurio didžioji dalis šiuo metu saugoma Prahos nacionalinėje bibliotekoje
(Nurodnf Knihovna). Šis Čekijos vokietis 1735 m. įstojo į Šv. Kryžiaus
241

DARIUS
BARONAS
tokių legendų teigia, kad ordino ištakos siekia poapaštalinius
laikus, ir kviečia jas įžvelgti antrojo šv. Petro įpėdinio,
popiežiaus šv. Kieto (76-88) įsteigtoje presbiterių
kolegijoje: 58 m. gruodį šv. Petro liepiamas tuo metu dar
vyskupas Kietas įšventino 25 presbiterius, kuriems paskirtos
įvairios sielovadinės pareigos. Po kurio laiko, jau būdamas
popiežiumi, Kietas iš angelo, laikiusio raudoną kryžių,
gavo kvietimą ypatingam šio ženklo gerbimui (Fachuic
signo honorem). Šiam tikslui - Viešpaties kryžiaus pagerbimo
intencija - 81 m. šv. Kietas įsteigęs vyrų kongregaciją,
kuri turėjusi rūpintis Romoje veikusia špitole, kur teiktas
prieglobstis vargšams ir piligrimams. Dėl savo pamaldumo
špitolės prižiūrėtojai buvo pavadinti kryžeiviais (kryžininkais).
Po šv. Kieto mirties prasidėjus persekiojimams
slaugytojai buvo priversti keisti savo veiklą, grįžti į savo
gimtąsias vietas, kur jie toliau pagal galimybes slaptai ger-
(Didesniojo) vienuolyną Prahoje, kur ir praleido didesniąją savo gyvenimo
dalį. Eidamas archyvisto, bibliotekininko ir notaro pareigas jis
nepaprastai rūpestingai rinko žinias apie savo ordiną iš šaltinių, kurių
nemaža dalis jau yra pražuvusi. Šioje vietoje reikėtų paminėti: J. C.
Rohn, Historia sacri canonici ordinis Crucigerorum cum Rubeo Corde de
Poenitentia Beatorum Martyrum in quatuor tractatus divisa... adbilancem
chronologiaeexaminata...per... Boėmum reichenbergensem, eiusdem ord.
adS. Crucem Maiorem Pragae canonicum regularem. A. D. J756(VII.
A. 9); Idem, Historia Canonici Ordinis Crucigerorum mm Rubreo Corde,
Fratrum de Poenitentia, Beatorum Martyrum, Sanctae Mariae de Monterio
[!] de Urbe (Roma) Canonicorum Regularium sub Regula S. Augustini
militantium a prima Ecclesia aetate repetita ex antiquis partim manuscriptis
monumentis, partim Bidlarium Apostalicarum, et HistoriographorumAuthoritatibus
ad bilancem Rationis chronologicae accurate examinata a multis
Authoritatibusantilogiis vindicata (I. A. 37); Idem, Ossa magnae matris
etfiliarum, sive Reliquiae historicae inclytae domus S. Cruris Maioris Vetero­Pragae
reliquorumque prioratuum per Boemiam s. canonici ordinis
242

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVO)E XVI-XIX A. PR.
be Šventąjį Kryžių ir vykdę gailestingumo darbus 28 . Persekiojimų
metais jie patirdavę didelių nuostolių, bet jų
pasekėjų vis atsirasdavę. Persekiojimams pasibaigus, o ypač
po to, kai šv. Elena 324 ar 325 m., padedama Zakchiejaus
anūko Judo, atrado Šventąjį Kryžių, špitolės slaugytojų
bendruomenė buvo atnaujinta arba, kaip teigia kita legenda,
tiesiog įsteigta 29 . Jos įsteigėju nurodomas buvęs mokytumu
pagarsėjęs rabinas Judas, savo krikšto metu gavęs
Ciriako vardą ir vėlesnėms kartoms žinotas kaip Jeruzalės
patriarchas šv. Ciriakas. Vėliau persikėlę į Romą, šie kryžeiviai
įsikūrė prie Svč. Mergelės Marijos de Metrio (arba
de Metri ar de Metrus) bažnyčios ir špitolės, kurią jiems
pastatęs pamaldusis senatorius Demetrijus. Po kurio laiko
Demetrijus ir jo draugai tapo atsinaujinusių persekiojimų
aukomis. Toks pats likimas ištiko ir šv. Ciriaką bei daugelį
kitų ordino narių, kai valdant imperatoriui Julijonui Apostatui
(360-363) buvo kilusi nauja persekiojimų banga.
28
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 17­18.
29
S. С. Rodkiewiczius, užsimindamas apie pastarąją nuomonę,
nurodo, kad labiau būtų pagrįsta šv. Ciriaką laikyti tik Ordino atgaivintoju,
„restauratoriumi" (S. C. Rodkiewicz, Opus miserentis Dei, f.
G4v: ...[šv. Ciriakas] Domos &aedesproFratribusaedificat, virosgenere
drSanctitate insignes ad hoc sacratissimum institutum, uti apes adfavum
mellis undique convolantessuscipit, &suscipifacit, mereturque hi Cyriakus
tutulum Restauratoris; ir f. H: „ Tenendum est, institutum nostrum Romae
a S. Cleto fitndatum, Hierosolymis vera a S. Cyriaco restauratum fitisse.
Crucigerorum cum Rubeo Corde de Poenitentia Beatorum Martyrum collectaeper
Car. Alous. Rohn Воётит Reichenbergensem... capitulieiusdem
S. Cruris notarium, 1752. Taip pat reikia paminėti ir Vilniuje 1699 m.
Atgailos kanauninko Silvestro Konceso Rodkiewicziaus išleistą knygą,
kurioje siekta perteikti Regulinių atgailos kanauninkų istoriją, apipintą
legendomis: S. C. Rodkiewicz, Opus miserentis Dei.
243

DARIUS
BARONAS
Kuriam laikui ordinas nustojo egzistavęs 30 . Jis atsinaujinęs
tik pop. Urbono II laikais (1088-1099), kai iškilo opi būtinybė
patarnauti piligrimams, traukiantiems j Šv. Žemę,
ir kartu slaugyti vargšus ir ligonius 31 .
Dar viena legenda Regulinių kanauninkų atsiradimą
sieja su Italijos kryžeiviais, susitelkusiais Benevente prie Švč.
Mergelės Marijos deMorello bažnyčios: jų ordino įsteigėju
laikomas Sicilijos karalius Vilhelmas II Gerasis (1166-
1189), kuris 1169 m. jiems iškėlė užduotį rūpintis sergančiais
piligrimais, kurie keliaudavo arba grįždavo iš Jeruzalės.
Pasakota, kad šis Italijos kryžeivių ordinas, kuris savo
įkūrėju laikė šv. Kietą, o atnaujintoju - šv. Ciriaką, buvo
reformuotas Trečiojo Laterano Susirinkimo metu ir patvirtintas
popiežiaus Inocento III (1198-1216). Vien tik legenda
bei nuoroda į bendrai gerbtus įkūrėjus sieja šių Italijos
kryžeivių ordiną ir Regulinius kanauninkus.
Kita, šiuo atveju čekų kilmės legenda Regulinių atgailos
kanauninkų ordino ištakas įžvelgia vokiečių augustijonų
misijinėje veikloje, plėtotoje Livonijoje XII a. pabaigoje
- XIII a. pradžioje. Turimi omenyje tarp lyvių
apaštalavę vyskupai Meinhardas (f 1196), Bertoldas
(fl 198) ir Albertas (t 1229). Ir šiuo atveju patikimi istoriniai
šaltiniai neleidžia įžvelgti kokios nors sąsajos, jungiančios
kanauninkus augustijonus iš Vokietijos Segeburgo ar
30
Pig. Ibid., f. H­Hv: An veropost illam terribilem песет, & tetrae
Sanctaeper Saracenos invasionem fuerunt residui Fratres, qui Romam iterum
redirent, an in eadem persecutione supreme extinctifiterant? non dum
legi. Credo nihiUominus moreprudenter agenttum, alios Fratres Romae fiiis
31
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 19 (su nuoroda į K. Rohno
veikalą Historia sacri canonici ordinis Crucigerorum cum Rubeo Corde,
f. 38v­39v).
244

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
Lokumo vienuolynų ir Regulinių atgailos kanauninkus. Kita
čekų legenda teigia, esą Čekijos karalius Pšemislas Otokaras
II (1253-1278) Atgailos kanauninkus pažinęs Kryžiaus
žygio prieš prūsus metu (1254 12 14-1255 02 06) ir
vėliau dalį jų įkurdinęs Prahoje 32 .
Šios legendos padeda geriau suprasti ne visai įprasto
ordino pavadinimo prasmę. Pavadinimo ilgumas krito į
akis turbūt jau nuo seno, bet, kaip pažymi vienas iš šio
ordino istoriografų Silvestras Koncesas Rodkiewiczius, tai
galima paaiškinti sena ordino kilme ir tuo, kad jame atsispindi
ordino nuopelnai ir privilegijos 33 . Ordino tradicijoje
randame išplėtotą šio pavadinimo prasmės paaiškinimą,
kuris ir mums gali padėti geriau suprasti šio ordino veiklos
pobūdį. Ordinas vadintas regulinių kanauninkų (ne monachorum),
nes jo nariams, kaip ir pasaulietinei dvasininkijai,
labiausiai rūpimas dalykas buvo cura animarum apaštalų
pavyzdžiu 34 . Nuo pasaulietinio klero Atgailos kanauninkai
skyrėsi tik apranga ir iškilmingais vienuoliniais įžadais.
Vadintas S. Mariae Demetri prisimenant M. Marijos jų
Ordino fundatoriui senatoriui Demetrijui suteiktą škaplierių
(scapulare buvo ir šio ordino narių aprangos dalis).
De Urbe vadintas todėl, kad šis ordinas buvo pirmasis ir
labiausiai nusižeminęs Šv. Petro sosto pakojis, dėl savo kan-
32
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 20­21.
33
S. С. Rodkiewicz, Opus miserentis Dei, f. H2v: Propter antiquitatem
Ordinis Nostri titulus quoque oblongior est, singulis verbis saecula
sua, merita dr Privilegia Apostołka denuntians.
M
Ibid.: ad different/am Monachorum quia ordo his sicut post
Apostolus primus in Ecclesia sancta illuxit, ita etiam ad curam animarum
(sicut &saecularis Clems) Apostołki conatus imi tat tone, principą li ter ordinatus
est.
245

DARIUS
BARONAS
kinių nusipelnęs būti dangun žengiančios Bažnyčios laiptais;
be to, Romoje šis ordinas turėjęs tris pačius seniausius
savo vienuolynus, iš kurių kaip iš šaltinio jis nusruvo j kitus
pasaulio kraštus 35 . Ordino broliai vadinti de Paenitentia dėl
savo šventai gyvenusių pirmtakų, kurie Bažnyčios persekiojimų
metu atgailaudami tūnojo miškuose ir urvuose; taip
pat ir dėl tų savo ordino nuodėmklausių {paenitentiarii},
kurie pirmaisiais amžiais šias pareigas ėjo prie Apaštalų
sosto 36 . Vadinti Beatorum Martyrum dėl daugybės kankinių,
kurie pirmaisiais Bažnyčios amžiais savo gyvybes paaukojo
didesnei Dievo garbei ir Bažnyčios augimui 37 . Be to, S.
Rodkiewiczius kitoje vietoje, perteikdamas Viešpaties Kapo
ordino nario Samuelio Nakielskio veikalo apie Italijos kryžeivių
ordino atsiradimą mintis, pateikia dar ir tokią nuomonę,
kuri Kryžiaus žygių aplinkoje atsiradusių ordinų Palaimintuosius
Kankinius kildino iš šventame kare kritusių
kryžeivių 38 . Atrodo, kad ir Ordino herbe vaizduojamas rau-
35
Ibid., f. H3: ...quia Romae ad Cathedram Petri ejus scabellum
proximum &humillimum accessit, meruitquefierigraduspropterMartyres
suos procedentis in altum gloriae & honoris Divinae Sponsae. Turn quoque
quia Romae ante omnes alios Ordines tria prima & antiquissima caenobia
habuit, ex qui bus tanquam fontibus suis in alias mundi partes promanavit.
36
Galima pastebėti, kad Ordino pavadinime kartais naudotas de
patientia (vietoj de paenitentia) galbūt yra senesnės kilmės ir galbūt sietinas
taip pat su kankinystės motyvu (žr. A. Bruździński, „Michał Giedroyć,
zwany błogosławionym, na tle duchowości Zakonu kanoników
regularnych od pokuty", in: Felix saeculum Cracoviae—krakowscy święci
XV wieku. Materiały sesji naukowej. Kraków 24 kwietnia 1997 roku,
(toliau ­ Felix saeculum Cracoviae), pod redakcją ks. K. Parusia i K. R.
Prokopa, Kraków, 1998, p. 109­110.
37
38
S. C. Rodkiewicz, Opus miserentis Dei, f. НЗ.
Ibid, f. I2­I2v.
246

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
donas kryžius virš raudonos širdies, — emblema, kuri buvo
išsiuvinėjama ant Atgailos kanauninkų abitų, - taip pat bus
nuoroda į Ordino atsiradimo laiką ir terpę Kryžiaus žygiuose
(Ordino herbe vaizduojama širdis - nuoroda į šv.
Augustino skelbtą dieviškosios meilės doktriną) 39 .
Visos minėtos legendos ir jų enigmatinė santrauka Ordino
pavadinime naujai, tik XIII a. susikūrusiai bendruomenei
turėjo suteikti gilios senovės spindesį ir kankiniškų
žygdarbių žavesį. Neturime pamiršti, kad XIII a. buvo įspūdingo
elgetaujančių ordinų - pranciškonų ir dominikonų
- iškilimo metas. Stengiantis neatsilikti nuo jų, naujai
besikuriančio ordino šulams reikėjo pasitelkti visas prieinamas
istorines žinias ir vaizduotę. Be to, neturėtume pamiršti,
kad Laterano IV (1215) ir Liono II (1274) Bažnyčios
susirinkimų sprendimai buvo nepalankūs naujų vienuolių
ordinų kūrimuisi, tad šaknų ieškojimas gilioje praeityje Reguliniams
kanauninkams turėjo padėti išsilaikyti dabartyje.
Tad jau dabar galime matyti, kad nėra prasmės skubėti
viską, ką matome vaizdingose legendose, patalpinti grynosios
vaizduotės sferoje ir taip pernelyg nuskurdinti praeities
paveikslą. Bet kokiu atveju Regulinių atgailos kanauninkų
ordinas įsikūrė turėdamas tam tikrus precedentus prieš
akis, jis neatsirado „tuščioje vietoje", todėl jo genezės nevalia
atskirti nuo kanauninkų kongregacijų, kurios Bažnyčios
istorijoje šaltinių paliudytos jau nuo IV a. pabaigos ir
kurios savo zenitą pasiekė brandžiaisiais Viduramžiais (XI-
XIII a.) 40 . Šis judėjimas atspindi ilgaamžes Bažnyčios va-
39
40
A. G. Dyl, Michał Giedroyč, t. 1, p. 20.
Plg. A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 17­21.
247

DARIUS
BARONAS
dovų pastangas kunigijai pritaikyti bendro gyvenimo taisykles,
kurių šaltinis buvo apaštalų gyvenimo pavyzdys.
„Regulinio" kunigijos gyvenimo organizavimo procesas vyko
lygiagrečiai su panašiu vienuolinio gyvenimo organizavimosi
procesu, skirtumas tik tas, kad vienuoliai istorijos
šaltiniuose geriau matomi 41 .
Nėra žinoma tiksli Regulinių atgailos kanauninkų ordino
įsikūrimo data 42 . Pirmas žinomas dokumentas, susijęs
su šiuo ordinu, - tai popiežiaus Aleksandro IV 1256 m.
balandžio 9 d. išduota bulė Religiosam vitam elegentibus. Ši
bulė patvirtino Regulinių atgailos kanauninkų ordiną,
įsikūrusį Romoje prie Dievo Motinos de Metri bažnyčios,
suteikė jam Apaštalų Sosto globą ir pripažino trims tuo
metu veikusiems šio ordino vienuolynams suteiktas laisves
ir privilegijas 43 . Pirmuoju ordino generolu buvo tūlas Martynas,
kuris vis dėlto nepasižymėjo nepriekaištingu elgesiu
ir siekė savo ordinui naudos net nusižengdamas bažnytinei
teisei 44 . Ne itin graži Ordino pradžia leidžia suprasti,
41
A. Smith, „Chanoines rėguliers", in: Dictionnaire de spiritualitč,
t. 2, Paris, 1953, st. 463.
42
1250 m. nurodo Cronica MinorMinoritae Erphordensis.
43
Manoma, kad pirmieji šio ordino vienuolynai įsikūrė greičiausiai
pop. Inocento III pontifikato (1198­1216) laikais prieš 1215 m.,
kai Laterano IV Bažnyčios susirinkimas uždraudė naujų vienuolių ordinų
steigimą. Pastebima, kad pirmieji Atgailos kanauninkų vienuolynai
atsirado kaip tik tuo metu, kai kanauninkų judėjimas pasiekė savo
viršūnę (A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 22­23).
44
Pvz., pop. Aleksandro IV 1259 m. bulėje Adaudientiam nostram
priekaištaujama generolui Martynui, kad savo ir savo įpėdinių naudai
pasirūpinęs sufabrikuoti du Romos kurijos dokumentus; vienas iš falsifikatų
skelbė, esą jų ordinui galima priimti kitų ordinų vienuolius ir
248

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
kodėl pačių Regulinių atgailos kanauninkų šaltinuose neminimas
jo įkūrėjas, jo vietą užėmė Viduramžiais plačiai
paplitusios mūsų jau minėtos legendos.
Netrukus po minėtos popiežiaus Aleksandro IV
1256 m. bulės Ordinas įgijo naują buveinę Prahoje, kur
jie įsikūrė galbūt dar tais pačiais 1256 m. Čekijos karaliaus
Pšemislo II Otokaro kvietimu - kaip tik tuo metu jis dėjo
pastangas surengti Kryžiaus žygį prieš pagonis baltus —
jotvingius ir lietuvius. 1257 m. Boleslovas Drovusis Regulinius
atgailos kanauninkus įkurdino Krokuvoje, kur jiems
pastatė Šv. Morkaus bažnyčią ir vienuolyną. Vėlesniais laikais
Lenkijoje įsikūrė dar keletas Regulinių atgailos kanauninkų
vienuolynų, bet visi jie buvo susitelkę išimtinai
Krokuvos vyskupijoje 45 .
Atgailos kanauninkai
Lietuvoje
Sąlygos Atgailos kanauninkams įsikurti Lietuvoje atsirado
po 1387 m. krikšto. Pirmieji jų vienuolynai įsikūrė Bistryčioje
ir Medininkuose apie 1390-1391 m. Nors Lietuvoje
Reguliniai atgailos kanauninkai įsikūrė vėliau negu
kituose kaimyniniuose katalikiškuose kraštuose, tačiau istorijos
posūkiai taip pakreipė tolesnę Ordino istoriją, kad jų
vienuolynai ilgiausiai išsilaikė būtent mūsų krašte. XVIII a.
Lietuvoje ir jų vienuolynų skaičius buvo gausiausias (iki
neva jiems leista sakyti pamokslus ir klausyti išpažinčių nepaisant jokių
draudimų; kitas falsifikatas skelbė esą jų ordinas ­ tai novella Plantatior,
toks pavadinimas, be abejo, buvo ne itin palankus ordinui, siekusiam
įrodyti savo seną kilmę (A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 29­30).
45
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 30­31, 41­42.
249

DARIUS
BARONAS
18) 46 , ir jų veikla buvo aktyviausia 47 , kol galiausiai XXX a.,
carinei Rusijos valdžiai ėmus taikyti spaudimo ir slopinimo
priemones, šis ordinas visiškai užgeso. Didžioji dalis
šių vienuolynų buvo susitelkusi etninėje Lietuvoje. Jie buvo
sąlyginai neturtingi ir nedideli, bet, ko gero, visai neblogai
prisitaikę prie vietinių sąlygų, kur jiems ir teko realizuoti
savo Ordino charizmą.
Kol kas nėra specialios studijos, skirtos Regulinių atgailos
kanauninkų ordino istorijai Lietuvoje. Todėl ir istoriografijoje
aptinkamos žinios apie jų vienuolynų ir bažnyčių
fundacijas neretai yra prieštaringos. Patikimiausia suvestinė
apie Regulinių atgailos kanauninkų vienuolynus ir bažnyčias
Lietuvoje pateikta ne kartą cituotoje kun. A. Bruždzińskio
knygoje. Tačiau ir joje ne visi duomenys apie šiuos
regulinių atgailos vienuolynus ir bažnyčias vienodai gerai
dokumentuoti. Tad savo surinkta medžiaga norėtume papildyti,
patikslinti turimas žinias apie šių vienuolynų įsikūrimo
laiką. Susidomėję šiuo klausimu supratome būtiną
reikalą prisikasti iki pirminių, tiksliai datuotų, teisinę galią
turėjusių dokumentų. Nors toli gražu ne prie visų tokių dokumentų
radome kelią (kai kurie jų bus neabejotinai pražuvę),
tačiau pateikta medžiaga, tikimės, bent padės geriau
orientuotis po plačiai išblaškytus šio ordino šaltinių rinkinius.
46
J. Vaišnora, .Atgailos kanauninkai", in: Щ 1.10, Boston, 1957,p.427.
47
Žr., pvz., J. Rohn, Ein Fuerst von der Welt und vor Gott, p. 123:
Im Jahr 1391 istder Orden in das Gross. Lytauer Hertzoghum eingefuehrt
worden, allda hat Wladislaus Jagello zu Bistrzitz in der Willner Diaeces
ein Kloster und Kirch des He'd. Kreutzes fandiret, allwo der erwuerdige
Michael in den Orden eingetreten ist. Und in selben Hertzogtum ist der
Orden zu dato noch der staerckste.
250

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
Jau 1390 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Jogaila fundavo Atgailos kanauninkų vienuolyną
Bistryčioje su Šv. Kryžiaus bažnyčia, o kitais metais ką
tik įsteigtą Medininkų Švč. Trejybės bažnyčią pavedė jų
priežiūrai 48 . Liublino arkidiakonas Mikalojus iš Gorzkowo
(vėlesnis Vilniaus vyskupas 1407-1414 m.) bus, ko gero,
tas žmogus, kuris davė karaliui mintį pasitelkti Atgailos
kanauninkus naujai atversto krašto evangelizavimui 49 .
Pirmosios Atgailos kanauninkų kartos pasižymėjo uoliu
apaštalavimu, kurio vienu iš vaisių galime laikyti pal. Mykolą
Giedraitį. Tverečiaus vienuolynas, įsteigtas pačioje
XVI a. pradžioje, buvo vienintelis XVI a. Lietuvoje įsteigtas
Regulinių atgailos kanauninkų vienuolynas 50 . Reikia pastebėti,
kad šis amžius Atgailos kanauninkams, kaip ir kitoms
senosioms vienuolijoms, buvo gana sunkus. Disciplinos nuosmukis
pagrindiniame jų Lietuvos vienuolyne — Bistryčioje -
pasiekė negirdėtą dugną, kai vienuolyno vyresnysis Stanislovas
Jatulis (Jathold), susimokęs su savo bendrais, nužudė
savo konfratrą Medininkų kleboną Stanislovą Boką. Tokia
piktadarybė 1526 m. lėmė ryžtingą karaliaus Žygimanto
48
Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji Wileńskiej, wyd. J. Fijałek
i W. Semkowicz, Kraków, 1948, t. 1 (1387­1507), Nr. 18, p. 32
ir Nr. 19 p. 32­33. Reikia pastebėti, kad dar R. Jaso „Pergamentų
kataloge" aprašyta Medininkų parapijos aprūpinimo privilegija (1391
04 02), šiuo metu jau yra dingusi (žr. R. Jasas, Pergamentų katalogas,
Vilnius, 1980, p. 23, Nr. 14). Savo laiku ji nebuvo paskelbta Vilniaus
vyskupijos diplomų kodekse ir jos pilnas turinys nėra žinomas.
49
T. M. Trajdos, „Krakowscy „markowie" za panowania Władysława
II Jagiełły (1386­1434)", in: Studia historyczne, 1982, r. 25,
p. 371­374.
50
V. Kulbokienė, „Tverečius", in LE, t. 22, Boston, 1965, p. 91.
251

DARIUS
BARONAS
Senojo valdžios įsikišimą, po kurio Bistryčios vienuolynas
buvo uždarytas, o jo turtas ir valdos perduotos Vilniaus
katedros kapitulai 51 . Kai kurie šiuo reikalu paskelbto akto
punktai leidžia manyti, kad būta minčių šio ordino vienuolius
iš viso išprašyti iš LDK. Vis dėlto Vilniaus vyskupas
buvo įpareigotas prižiūrėti jų moralinės pataisos procesą, o
jų vienuolynams Medininkuose ir Tverečiuje leista veikti
toliau 52 . Tikinčiųjų akyse tokie liūdnai pagarsėję dalykai
tik patvirtino pal. Mykolo Giedraičio įspėjimų tikrumą.
Šiuo metu sunku bent pakenčiamai įvertinti Atgailos
kanauninkų vienuolynų būklę ir jų įnamių vidinę drausmę
XVI a. Skandalų trūkumas rodo, kad jų prižiūrėtojų pastangos
nebuvo bevaisės, ir toliau Atgailos kanauninkai sugebėjo
nešti savo kryžių be didesnio tikinčiųjų papiktinimo.
Atgailai jie turėjo rimtą pagrindą. Šios atgailos vaisiumi
reikėtų laikyti Atgailos kanauninkų atsinaujinimo pastangas,
kurios gerai maryti iš 1608 m. Ordino konstitucijų 53 .
51
Bistryčios parapinės bažnyčios, vienuolyno ir visų jo valdų perdavimo
Vilniaus katedros kapitulai privilegija: Lietuvos Metrika, Knyga
Nr. 12 (1522­1529), Užrašymų knyga 12, par. D. Antanavičius ir
A. Baliulis, Vilnius, 2001, Nr. 766 (1526 10 29), p. 611­612.
52
Ibid., p. 612: JEV nihilorninus ne praefati monachi videantur totaliterproscribi
exMagno Ducatu nostro, sed utper loci ordinarium in moribus
reformentur, relinquimus eis et in possessione eorum duos ecclesias
parochiales, unam in oppido nostro Miedniky et alteram in Twery\į\. Galima
pastebėti, kad Bistryčios vienuolyno praradimas Ordinui buvo smūgis,
kurio XVII a. pabaigoje nenorėta prisiminti (žr. S. C. Rodkiewicz,
Opus miserentis Dei, p. K2: Concessaqueperinde illisfiterunt a piissimo rege
aliquot domicilia, quibus сига animarum fili t annexa, inter quae Bystrzycense
olim opulentum aim ecclesia S. Cruris, sed nesriturqua tandem iniqua
sorte, velpotius inconsiderata transact tone ab illorum Ordine alienatum).
53
Constitutiones Fratrum Canonicorum Regularium S. Mariae
252

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
Ordino atsinaujinimo fone reikėtų matyti ir Videniškių
vienuolyno atsiradimą. Šiam vienuolynui buvo lemta
tapti garsiausiu Atgailos kanauninkų vienuolynu Lietuvoje.
Žinoma, kad šio vienuolyno fundatoriumi buvo Mstislavlio
vaivada Martynas Marcelijus Giedraitis, tačiau literatūroje
šios fundacijos data pateikiama skirtingai: 1612 54 ,
1617 55 , 1618 56 m. Tokią padėtį iš dalies galima paaiškinti
tuo, kad pati fundacinė privilegija yra dingusi ir todėl
nepatekusi į mokslinę apyvartą. XVII-XVIII a. ji buvo laikoma
Videniškių vienuolyno archyve, tačiau XIX a. jos ten
jau nebuvo 57 . Taip atstitiko greičiausiai dėl to, kad 1783 m.
Videniškių bažnyčią ir vienuolyną nusiaubė Livonijos vyskupas
Juozapas Kosakovskis ir dalis dokumentų pateko į
Demetri de Urbe de Paenitentia Beatorum Martyrum sub regula Sancti
Augustini militantium, Cracoviae, 1731, p. a2: [ištrauka iš Generolo
Stanislovo iš Wierzbno (1608­1611) kreipimosi, exhortatio] ...cum bona
vestra venia fatendum est, non eum iam esse Ordinis Notrsi splendorem
qui olim fait, non tam in caenobiis fratrum frequentiam, non ea in singulis
doctrinae ac pietatis ornamentą, non earn claustralis disciplinae observantiam,
non earn denique apudhomines commendationem. Licet voluimus
adpaucos redacti sumus, monasteria quaedampenitus amisimus, quaedam
aegrepauculis fratribus in speciem ea occupantibus retinemus.
54
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 36.
55
R. Janonienė, „Videniškių buvęs atgailos kanauninkų vienuolynas
ir Šv. Lauryno bažnyčia", in: Lietuvos vienuolynai, p. 254.
56
M. Paknys, Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK. Bažnytinės architektūros
užsakymai, (toliau ­ M. Paknys, Mecenatystės reiškinys), Vilnius,
2003, p. 275.
57
Pavyzdžiui, 1823 m. 1830 m. Videniškių bažnyčios vizitacijos
akte nurodomas tik 1618 m. fundacinio akto kopija (LVIA, F 694­1­
3791, f. 13: 1618 kopia funduszu ziemnego w łacińskim dyalekcie czynionego
przez JO xifcia Marcina Giedroycia.
253

DARIUS
BARONAS
jo rankas ir vargu ar kada nors besugrjžo j Videniškius 58 .
Todėl dabar galime tik spėlioti, kur yra fundacinė privilegija,
ir viltis, kad galbūt ji dar nėra sunaikinta. Kol kas
patikimiausia mūsų turima nuoroda rodo, kad Videniškių
Šv. Lauryno bažnyčios ir vienuolyno fundacinį aktą Martynas
Marcelijus Giedraitis išdavė 1617 m. liepos 17 d. 59
Greičiausiai jau kitais metais bažnyčia buvo pradėta statyti
ir prie jos įsikūrė Atgailos kanauninkai 60 . Geriau jų kūrimosi
procesą ir tikslus galime pažinti iš 1618 m. liepos
1 d. atnaujintos, „pagerintos" fundacijos. Iš šio dokumento
nuorašo sužinome, kad naujai steigiamam vienuolynui
Martynas M. Giedraitis ne tik užrašė Videniškių miestelį
ir kitas žemės valdas, bet ir išvardino jų dvasinius patarna-
58
Pig., pvz., VUB RS, F57­B53­242 (1804 m. Videniškių
vienuolyno vizitacijos aktas): Biblioteka widzieniska w czasie zaiazdu
Widzieniszek z nay lepszych książek została ogołoconą. Teraz ksiąg starych
pod różnym tytułom oprawnych у nieoprawnych łacińskich у pisanych у
drukowanych — 180. XIX a.
59
LV2/4, F 694­1­3381, f. 118:Visitatiodocumentorum: lo Literaefundationis
prepositurae Videniscensis Anno 1617Julii 14 Illustrissimi
domini Martini Marcelii ducis Giedroyipalatinis Mscislaviensis, quibus
inscribituropidum Videniszki, inpergameneo cumsigillopensili(l773 m.
liepos mėn. vizitacijos duomenys). 1823 m. Regulinių atgailos kanauninkų
fundacinių dokumentų suvestinėje pažymėtas tik Videniškių bažnyčios
fundacinio akto nuorašas: LVIA, F 694­1­547, f. 5v: Fascykul
Iszy. 1618 kopia funduszu pirwszego ziemnego pisanego po łacinie uczynionego
przez J. W. xiecia Marcina Marcellego Giedroycia wojewody mscisławskiego,
starosty Wiłkomirskiego i abelskiego.
60
Lietuvos vienuolynai, p. 254.1684 m. liepos 27 d. ją konsekravo
Vilniaus vyskupo sufraganas Mikalojus Slupskis (LVIA, F 694­1­3381,
f. 109: ...consecrata et dedicata Anno 1684 die 27Julii ab Illustrissimo
reverendissimo domino Nicolao Słupski episcopo Gracionapolitano sujfraganeoAlbaeRussiae
(\773 m. vizitacijos duomenys)).
254

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
vimus už gyvus ir mirusius jo giminės narius 61 . Dar viename
Videniškių vienuolyno fundaciją patvirtinančiame akte fundatorius
pareiškė valią, kad prie bažnyčios būtų pastatyta
koplyčia, špitolė ir mokykla, kurioje būtų mokomi bet kurio
luomo vaikai. Išvardintos Videniškių vienuolyno ir bažnyčios
steigimo aplinkybės rodo, kad čia nuo pat pradžių
ketinta sukurti Atgailos kanauninkų centrą Lietuvoje. Literatūroje
nurodoma, kad jau 1620 m. Martynas M. Giedraitis
išsirūpino iš Romos kurijos teisę, leidžiančią Videniškių
vienuolyno viršininkui naudoti abato titulą ir dėvėti
vyskupo insignijas — infulą ir mitrą 62 . Tačiau ir šiuo atveju
nėra visiškai aišku, kur yra tai patvirtinantys dokumentai.
Mūsų minėtame 1618 07 01 fundaciniame akte jau
minima, kad gautas Apaštalų Sosto leidimas Videniškių
vienuolyno viršininkui vadintis infułatu ir naudotis iš to
fakto išplaukiančiomis prerogatyvomis 63 . Z. Ivinskio pateikiamais
duomenimis, „pagiriamąją brevę" Martynas
M. Giedraitis gavo 1617 08 19, po to, kai jį Romos kurijai
tinkamai rekomendavo LDK kancleris Leonas Sapiega 64 .
Galima pastebėti, kad Videniškių bažnyčia pastatyta
tuo metu, kai pal. Mykolo Giedraičio kultas išgyveno
pakilimą (XVI-XVII a. sąvarta) 65 . Trūkstant duomenų kol
61
VUB RS, F57­B53­1325, f. [10v]­[llv].
62
A. G. Dyl, Michał Giedroyč, t. 1, p. 94.
6i
VUBRS, F57­B53­1325, f. [1 lv]: A ponieważ z hoynoki Stolicy
Apostolskieygodnošč nadana infiiłactwaproboszczowi widzieniskiemu, wiec
powinien tenże infułat sakramentą administrować, katechismy utrzymywać...
и
Z. Ivinskis, „Giedraitis Mattynas Marcelis", in: LE, t. 7, Boston,
1959, p. 214.
65
A. Strzelecka, „Michał Giedroyč', in: Polski słownik biograficzny,
t. 7, Kraków, 1948­1958, p. 432.
255

DARIUS BARONAS
kas negalime tvirtai pasakyti, ar Martyno Marcelijaus Giedraičio
kaip fundatoriaus motyvai kaip nors siejosi su šiuo
reiškiniu. Patį Martyną M. Giedraitį funduoti Atgailos
kanauninkų vienuolyną Videniškėse skatino Vilniaus vyskupas
Eustachijus Valavičius 66 , bet ir šiuo atveju dar nėra
aišku, kuo buvo grįstas pastarojo palankumas Atgailos kanauninkams.
Lygiai taip pat negalime pasakyti, ar Žemaičių
vyskupas Merkelis Giedraitis (1576-1609) yra palikęs
kokių nors ženklų, liudijančių jo pagarbą pal. Mykolui
Giedraičiui. Taip pat nėra visiškai aišku, kada Videniškių
bažnyčioje atsirado su pal. Mykolo Giedraičio kultu susiję
daiktai (apie tai toliau). Nepakankamai praskinti dirvonai
tik rodo tolesnių tyrimų ir archyvinių paieškų būtinybę,
nors jau dabar minėtos aplinkybės leidžia bent iš dalies
sieti Atgailos kanauninkų įkurdinimą Videniškėse su pal.
Mykolo Giedraičio kulto platinimu, kuriam Giedraičių giminė
negalėjo būti abejinga. Juo labiau, kad ir amžininkams
šie dalykai atrodė natūraliai susiję. Viešpaties kapo ordino
narys Andriejus Samuelis Nakielskis 1634 m. išleistame savo
istoriniame veikale teigė, kad nereikia stebėtis turtinga
Videniškių vienuolyno fundacija, nes fundatorių giminaičiu
buvo pal. Mykolas Giedraitis 67 . Tokį pat pagarbos Palaimintajam
sąlygotą fundacijos motyvą mini ir A. Vijūkas-Kojalavičius
savo XVII a. viduryje sudarytame LDK
66
M. Paknys, Mecenatystės reiškinys, p. 37.
67
S. Nakielski, Miechovia sive Promptuarium antiquitatum Monasterii
Miechoviensis, Cracoviae, 1634, f. H3: Otiam praeposituram
quidam eprosapia ducum Gedrotiorum in rure suo hereditaria adscriptis
amplissimispossessionibusfundasse narratur, quod nimirum in ea religione
olim avum suum paternum, Beatum Michaelem Gedrutium haberet, qui
256

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
šlėktos herbyne 68 . Kaip matome, netiesioginiai duomenys
ir aplinkybės leidžia nujausti Videniškių vienuolyno fundacijos
ir pal. Mykolo Giedraičio kulto sąsają, tačiau vis dar
neturime konkrečių duomenų, kurie leistų tiksliau rekonstruoti
mums rūpimą epizodą.
Kalbant apie Atgailos kanauninkų vienuolyno fundaciją
Panemunyje literatūroje galima aptikti ne visai suderintų
teiginių. Vienur sakoma, kad š j vienuolyną 1620 m.
fundavo Martynas Giedraitis 69 , kitur - Mauricijus Giedraitis
70 . Atrodo, kad tokią būklę galima kiek pakoregoti.
Mat 1773 m. Panemunio vienuolyno vizitacijos akte nurodoma,
kad Marcelijus M. Giedraitis fundavęs Atgailos
kanauninkų vienuolyną (teisiškai vienuoliai buvo įvesdinti
1620 01 14), o 1625 m. jo sūnus Mauricijus šią fundaciją
atnaujino ir suteikė amžinam naudojimui 71 . Įdomu pastebėti,
kad Panemunio bažnyčia tikriausiai iš pat pradžių buvo
buvo dedikuota šv. Martynui - pirmojo fundatoriaus globėhonori
& caeterae amplitudini, quam expraerogativa ducalis eminentiae
consequipotuit, nuntium remittens, in religiom paupertate & humilitate
Ordinem dictorum Fratrum in coenobio S. Mareiprofessus sancte et laudabiliter
vixit.
68
W. Wijuk­Kojałowicz, Herbarz rycerstwa W. X. Litewskiego,
tak zwany Compendium czyli o klejnotach albo herbach, których familie
stanu rycerskiego wprowineyach Wielkiego Xiptwa Litewskiego zażywają,
wyd. F. Piekosiński, Kraków, 1897, p. 8.
69
K. Misius, R. Šinkūnas, Lietuvos katalikų bažnyčios, (toliau ­
K. Misius, R. Šinkūnas, LKB), Vilnius, 1993, p. 307.
70
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 36.
71
LVIA, F 694­1­3381, f. 194: Fundatio conventus poniemunensis
a celsissimo duce Martino Marcello Matusewicz Giedroyčpalatino
Mscislaviensipost introductionem religiosorum Ordinis nostriAnno 1620
14 Januarii in forma iuridica facta; deinde eodem anno 19 Februarii in
257

DARIUS
BARONAS
jui 72 . Dabartinė bažnyčia pašventinta Švč. Trejybės garbei 73 .
Videniškių ir Panemunio vienuolynai buvo svarbiausios
Giedraičių fundacijos, skirtos Reguliniams atgailos
kanauninkams. Be Giedraičių, kita reikšminga didikų
giminė, rėmusi šio ordino veiklą Lietuvoje, buvo Bžostovskiai.
1622 m. Atgailos kanauninkai įsikūrė Mikailiškėse
Trakų vaivados Jono Kiprijono Bžostovskio (t 1638) ir jo
sūnaus LDK referendoriaus Kiprijono Pauliaus Bžostovskio
(t 1688) fundacijos dėka. Vėliau pastarasis didikas
padidino jų fundaciją, o 1653 m. dar pastatė ir naują mūrinę
Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Onos bažnyčią 74 .
1641 m. Breslaujos teisėjas Sebastijonas Mirskis At-
72
B], 62411 III, f. 63: Ecclesia nova lignea formae simplicis ab
intro et ab extra nondum perfecta... Haec ecclesia non consecrata tituli
S. Martini Confessoris... (1693 m. Panemunio vienuolyno vizitacijos
aktas). Atrodo, kad ir XVIII a. bažnyčia turėjo tokį pat titulą; žr. LVIA,
F 694—1­3381, f. 194—196v (Panemunio vienuolyno vizitacijos aktas,
1773 03 04).
73
K. Misius, R. Šinkūnas, LKB, p. 307.
74
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 36­37.1693 m. Mikailiškių
vienuolyno vizitacijoje pastebima: Ecclesia michaliscensis murata
nondum consecrata, cuius fundamentum iecit illustrissimus et excellentissimus
dominus dominus Cyprianus Brzostowski, palatinus trocensis, perfecit
vero(?)perillustris et magnificus dominus dominus Ioannes Brzostowski,
referendarius ac notarius MDL. Haec ecclesia ab intro tam perfecta, ab
extro necdum, cooperta coctis tegulis (BJ, 62411 III, f. 35v).
iudiciis terrestribus districtus vilkomiriensis protunc in oppido Onykszty
agitatis juramento comprobata, recognita et acticata. Post mortem vero
praefati celsissimi ducis anno 1625 6 iunii a Mauritio Casimiro Marcinowicz
duce Giedroyćpalatinide mscislaviensi, capitaneo wilkomiriensi,
abelensi etc., aulico Regiae Majestatis reformata et perpetuis temporibus
dotatio sequens assignata scilicet...
258

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
gailos kanauninkams fundavo Švč. Mergelės Marijos Dangun
Ėmimo bažnyčią Mioruose 75 .
Vilniuje Atgailos kanauninkų vienuolyną fundavo Jokūbas
Aleksandras Pronievičius Zalamajus drauge su savo
žmona Ona 1645 m. gegužės 1 dieną 76 . Fundacinės privilegijos
tekstas rodo, kad iš Videniškių turėję atsikelti
pirmieji šio vienuolyno gyventojai turėjo įsikurti Užupyje
netoli Išganytojo vartų, name, kurį jiems padovanojo fundatoriai.
Atgailos kanauninkų geradariai juos įpareigojo
nedelsiant pasistatyti bažnyčią ir pradėti eiti sielovadines
pareigas. Delsimas grėsė fundacijos praradimu, todėl galime
spėti, kad galbūt netgi jau tais pačiais metais Atgailos kanauninkai
sugebėjo pasistatyti nedidukę bažnyčią. Atrodo,
kad iš pradžių bažnyčia turėjo Šv. Augustino titulą, o vėliau,
XVIII a., gavo iki šių dienų išlikusį Šv. Baltramiejaus titulą
77 . Vėlesnių dotacijų dėka Vilniaus Atgailos kanauninkų
vienuolynas nusikėlė kiek atokiau nuo Vilnios ir galiausiai
įsikūrė ten, kur ir dabar stovi Šv. Baltramiejaus bažnyčia 78 .
75
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 37.
16
MAB RS, F3­142.
77
BJ, 62411 III, f. 2: Ecclesia nimisparva de muro Prussico eaque vix
non collabens sub titulo S. Augustini in suburbto vilnensi dieto Zarzecze sita
(ištraukaiš 1693 05 14 inventoriaus). LVIA, F694­1­3381, f. 120: Vtsitatio
ecclesiaeparochialis vilnensis sub titulo S. Bartholomaei Apostoli in suburbto
Zarzecze dieto sitae sub сига et regimine RR PP canonicorum regularium
BB MM de paenitentia existentis per me Antonium Bielski Bukaty cancellarium
diaecesis Vilnensis... die 14 Mail Anni Domini 1766expedita.
78
Neblogai Vilniaus Atgailos kanauninkų peripetijos atskleidžiamos
1804 m. vizitacijos akte. Iš jo matyti, kad Atgailos kanauninkai apie 1788 m.
buvo pradėję statytis mūrinę Šv. Kryžiaus bažnyčią; dėl lėšų trūkumo ir
kraštą ištikusių sukrėtimų ji taip ir nebuvo užbaigta, o pamaldos ilgą laiką
buvo laikomos vienuolyno koplyčioje; žr. VUB RS, F57­B53­9, f. 1.
259

DARIUS
BARONAS
Skiemionių fundacija išskirtinė tuo požiūriu, kad ji
bus, ko gero, pirmoji, kurią įkūrė patys Atgailos kanauninkai.
Šioje vietovėje jie įsikūrė apie 1677 m. 7 9
Pirmąją
koplyčią šioje vietovėje pastatė Videniškių infulatas Benediktas
Kazimieras Rysińskis valdoje, kuri priklausė Videniškių
vienuolynui. Po kurio laiko kun. Placidas Zimovskis
savomis ir paaukotomis lėšomis fundaciją parėmė tokiu
mastu, kad vėliau būtent jis laikytas tikruoju fundatoriumi.
Skiemionių koplyčia garsėjo stebuklingu Dievo Motinos
paveikslu, prie kurio netrukus ėmė traukti maldininkų mi-
-nios.. Atskirai reikėtų paminėti tą atvejį, kai stebuklingu
būdu pasveiko LDK pakamaris Feliksas Pacas. Atsidėkodamas
už tai, F. Pacas paaukojo papuošalų, kuriuos leido
parduoti tam, kad kun. P. Zimovskis galėtų supirkti daugiau
žemės, reikalingos geresniam bažnyčios išlaikymui 80 .
79
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 37. 1809 m. Skiemionių
bažnyčios inventoriuje nurodoma, kad Atgailos kanauninkai prie šios
bažnyčios įsikūrė 1670 m. (pig. VUB RS, F57­B53­1031, f. [2]).
80
LVIA, F694­1­3381, f. 200v: Nulius huiusque erectionis extraneus
extat author, sola piorum Ordinis nostri sacerdotum piam hanc
erectionem fecit manus et cura itaqueprimoperillustris reverendissimus d.
Benedictus Casimirus Leszczy c Rysinski praepositus infula tus widziniscensis
ecclesiae capellam erexit in fundo Skiemianensi suae praepositurae subjecto
tum propter administrationem temporalium turn propter devotionem [...]
Tandem zelus movitadmodum reverendum Placidam Zimowskisacerdotem
Ordinis nostri quondam in militiis capellanum ut tarn proprio peculio
quam aliis exquisitis opibus ipse huius fundationis extiterit author. Dedit
Deus hancgratiam illis temporibus quod imago Visitationis B. V.M. muitas
funderetgratias adeandemque undique confluentpopulus. Quod inaitdiens
perillustris m. d. Felix Рас circa annum 1680 succamerarius M. D. L. in
suis calamitatibus et morbo existens dum ad illam imaginėm visitandam
colendamque pro impetranda sanitate ex voto provenisset ejus gratia sanus
factus clenodia certa illi imaginidonavit(1773 03 26 vizitacijos ištrauka).
260

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
Paskutine XVII a. Atgailos kanauninkų fundacija galima
laikyti jų rezidenciją Jūžintuose. Dvidešimties virvių
ilgio ir dvylikos virvių pločio sklypą jiems paskyrė Rezeknės
seniūnas ir Jūžintų savininkas Gedeonas Duninas Rajeckis
drauge su savo žmona Elzbieta 1695 m. birželio 10 d. (fundaciją
patvirtino LDK tribunolas 1697 09 26) 81 .
XVIII a. kitose Lietuvos vietovėse daugiausiai kūrėsi
Atgailos kanauninkų rezidencijos, kuriose gyveno po keletą
vienuolių, ėjusių parapijos sielovadines pareigas. Kurkliuose
Atgailos kanauninkų rezidenciją fundavo 1702 m. Minsko
seniūnas Kristupas Zaviša drauge su žmona Terese Tiškevičiūte
82 . Fundacija vienuolynui prie Salako bažnyčios
buvo numatyta Breslaujos stalininko Karolio Petkevičiaus
1705 m. testamente, o ją įgyvendinti imtasi 1718 m. 83 At-
81
VUBRS, F57­B53­1197 (Jūžintų bažnyčios inventorius, 1777
07 30), f. [5]. LVIA, F694­1­3381, f. 192v: Residencya jużyntskafundowana
czyli wyznaczona na 20 sznurach ziemi szerokości a 12 długości
od WWPPw Giedona Rayca Dunina Rajeckiegoy Halszki z Żywca Komorowskiey
Rajeckiey małżonków, starostów rumborskich, dziedziców na
Jużyntach, zapisana Roku 1695, a zal Roku 1697 26 7brii przyznany
fundusz w Trybunale W. X. L. (1773 03 04 vizitacijos aktas).
82
LVIA, F694­1­3381, f. 200v: Visitatio residenciae Curclensis
(1773 03 26) [...] Rezydencya kurklewska w powiecie Wiłkomirskim na
samey granicy parafii onyksztynskiey у kowarskiey fundowana przez WW
PPw Krzysztofa y Terese z Tyszkiewiczów Zawiszów mińskich starostów
Roku 1702. Fundusz zaprzysiężony w TrybunalieR. 1713.1700 m. kaip
fundacijos datą nurodo kun. A. Bruździńskis, remdamasis kitais šaltiniais
ir kitais autoriais; žr. A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 37.
83
VUB RS, F57­B53­1064, f. 5v: lo Wydymus testamentu W.
Mści pana Karola Pietkiewicza, czesznika brasławskiego, fundatora soleckiego
z xiąg Tryb: Gł. W. X. L. wyj f ty Wilnie Roku 1705 miesiąca Junii
dnia 4 przyznanego. 2ndo Extrakt finduszu W. jmsci pani fundatorki z
ksiąg Tryb. W.X.L.W Wilnie Roku 1718 miesiąca Augusta 28(1766 m.
261

DARIUS
BARONAS
gailos kanauninkai Smalvose įsikūrė 1766 m. 8 4
Jų rezidenciją
Kvetkuose 1770 m. fundavo Ukmergės sargybinis
Pranciškus Komarovskis 85 .
Šioje apžvalgoje pateikėme kai kuriuos svarbesnių
Atgailos kanauninkų vienuolynų Lietuvoje steigimo duomenis.
A. G. Dylis pagal reikšmingumą Atgailos kanauninkų
vienuolynus suskirstė į keletą grupių. Svarbiausias
vienuolynas - abatija - buvo Videniškiai. Konventais laikomi
Medininkai, Bistryčia, Tverečius, Mikailiškės, Panemunis,
Skiemionys, Salakas, Miorai. Rezidencijos - Glinkiškės
86 , Kurkliai, Papilys, Kvetkai, Suvainiškis, Jūžintai,
Smalvos. Sugretinus turimus duomenis, matyti, kad gerokai
trūksta informacijos apie Mikailiškių ir Miorų vienuolynus
bei Atgailos kanauninkų rezidencijas. Todėl esama
padėtis verčia pal. Mykolo Giedraičio kulto pėdsakų ieškoti
esamu momentu geriausiai dokumentuotuose vienuolynuose,
o galimas Palaimintojo kulto apraiškas menkai
dokumentuotuose vienuolynuose ir rezidencijose palikti
ateičiai. Bendrai pastebėjus, kad tiek Lenkijoje, tiek Lie-
84
LVIA, F694­1­3381, f. 190­190v: Ecclesia Smolvensis nostrae
religioni appropriataAnno 1766aperillustribus mm. dominis Podberescis.
85
LVIA, F 694­1­3381, f. 198­199. K. Misius, R. Šinkūnas,
LKB, p. 244 nurodo, kad minėtas fundatorius bažnyčią Kvetkuose pastatė
1772 m.
86
Duomenų apie Glinkiškių bažnyčią, kurioje Atgailos kanauninkai
ėjo sielovadines pareigas nuo 1775 m., randame 1783 m. vizitacijoje.
Pastarojoje neužfiksuota kokių nors pal. Mykolo Giedraičio
kulto pėdsakų; žr. VUB RS, F57­B53­294, p. 1­30.
vizitacijos ištrauka). Taip patžr. LVIA, F694­1­3381, f. 191: Ecclesia
solocensisfitndationem accepit a perillustri magnifico domino Pietkiewicz
dapifere braslaviensi Anno 1718(1773 03 02 vizitacijos duomenys).
262

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
tuvoje šio ordino dokumentai yra nepaprastai išsklaidyti,
dalis neabejotinai pražuvę, todėl šiuo klausimu negalime
būti pernelyg dideli optimistai, bet privalome pasistengti
atlikti tai, kas dar įmanoma šiuo metu 87 .
2. Pal. Mykolas Giedraitis pasaulietinės
biografijos šviesoje
Noras parašyti „išsamią" Pal. Mykolo Giedraičio biografiją
iš karto pasmerktas nesėkmei. Mes turime tik nuotrupas,
tik kadaise buvusios mozaikos pažirusias šukes. Jas bandome
suprasti kreipdami savo minčių kryptį link pal. Mykolo
Giedraičio „dvasinės biografijos", stengiamės priartėti prie
tų dalykų, kurie jam pačiam buvo svarbiausi.
Tad neatsitiktinai apie jo kilmę, gimimo vietą ir laiką
turime labai miglotus duomenis. Pirmasis jo biografas Jonas
Tšcianietis paminėjo, kad jo tėvai priklausė bajorų ar
kilmingųjų luomui - parentes eąuestris ordinis 8 *. Tik tiek.
Vėlesni XVII a. autoriai iškėlė jo kunigaikštišką kilmę. Jau
1615 m. lenkų kalba išleistoje („išverstoje") biografijoje -
vietoj ką tik minėto lakoniško tėvų kilmės apibūdinimo -
įdėta platoka legendinė genealogija, pal. M. Giedraičio giminę
kildinanti iš kunigaikščio Trabaus vieno iš penkių
sūnų - Giedriaus 89 . Tai atsispindi ir ikonografijoje: jeigu
87
Visai galimas daiktas, kad atradus duomenis apie „mažuosius"
Atgailos kanauninkų vienuolynus Lietuvoje, galima bus aptikti ir duomenų
apie pal. Mykolo Giedraičio kulto pėdsakus. Tokiu pavyzdžiu gali
būti Salako vienuolyno inventorius, bet apie tai toliau.
8 8
1. Arundinensis, Vita Beati Michaelis, f. B3.
89
Jan z Trzciany, Żywot Błogosławionego Michała Gedrocia, f. C2.
263

DARIUS
BARONAS
1605 m. biografijoje šalia besimeldžiančio Giedraičio padėti
invalido ramentai, tai 1615 m. biografijoje jų vietą užima
kunigaikštiška karūna ir skeptras (žr. pav. 1 ir 2). Galima
manyti, kad kunigaikštiškos kilmės akcentavimas buvo a
priori postuluotos nuomonės apie pal. M. Giedraičio giminystę
su kunigaikščiais Giedraičiais pateikimas rašto kalba.
Kartu reikia pastebėti, kad XVII-XVIII a. pal. M. Giedraičio
biografijose jo kunigaikštiška kilmė neturėjo ypatingos
savaiminės vertės, ji buvo tik gera kur kas vertingesnės
askezės išryškinimo priemonė. Anot T. Strzestewskio, Šventajame
Rašte tik vieną vienintelį kartą užsiminta apie palaimintą
turtuolį ir būtent šis paminėjimas kaip tik ir tinkąs
pal. Mykolui Giedraičiui, kuris žemėje dėl savo kilmės buvo
gerbiamas kaip kunigaikštis, o danguje dar labiau gerbtas
dėl savo dorybių 90 .
XV a. Giedraičių genealogija neaiški. Galima manyti,
kad pal. Mykolas Giedraitis buvo vienas iš plačiai išsišakojusios
Giedraičių giminės atstovų. Jono Tšcianiečio
pranešimas apie pal. M. Giedraitį kaip vienintelį savo tėvų
vaiką, leidžia manyti, kad su vėlesniais XVI-XVIII a.
90
T. Strzestewski, Książe u Świata y u Nieba, f. a3v: Facilius est
camelum perforamen acus transire, quam divitem intrare in regnum caelorum;
a despektowani od świata Łazarzowie prym u nieba maią, Beati
pauperes, ras tylko w Piśmie Bożym beatifikacya bogacza zapiasana, Beatu
dives, ktorey jako rzeczy osobliwszey wydźiwićsię nie może Oliverius Rarum
et inauditum in sacris Uteris dicendi genus Beatus Dives, bo to godna
podźiwienia raryteca bydź u świata у u nieba razem panem у książęciem.
Ibid., p. 3: ...Y świątobliwość B. Michała Gedroicza, ażeby pięknieyszą
miała wydatność, z książęcą lego leczy się rodowitością, y to pod elogiarne
podaie pióro, że Sacra B. Gedroicza incunabula swoie mieć powinny rewerencyą
natalibus Servanda reverentia.
264

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
Pav. 1 Ioannes Arundinensis,
Vita Beati Michaelis,
Cracoviae, 1605, p. B2v
Pav. 2 Jan z Trzciany, Żywot
Błogosławionego Michała
Gedrocia, Kraków,
1615, titulinis p.
1615 m. Gyvenime iškėlus
pal. Mykolo Giedraičio kilmingumą,
ankstesniame
atvaizde pavaizduotus ramentus
pakeitė kunigaikštiškos
regalijos.
265

DARIUS
BARONAS
Giedraičiais jį gali sieti tik labai tolima giminystė. Reikia
pastebėti ir tai, kad ir XVII-XVIII a. biografų, ir mūsų
ausyse „Giedraitis" skamba kaip pavardė, tuo tarpu tai veikiau
rodo jo kilmės vietą, o ne giminę. Todėl J. Fijaleko
skeptiškumas dėl pal. Mykolo Giedraičio ir vėlesnių kunigaikščių
Giedraičių giminystės nėra visiškai be pagrindo
91 . Kad ir koks būtų pal. Mykolo Giedraičio ir vėlesnių
XVJ.-XVIII a. Giedraičių giminystės santykis, jis, ko gero,
nesudarė jiems kliūties Palaimintąjį laikyti savo giminės
atstovu, kaip tai darė ir XVII-XVIII a. biografai, aprašę
šio savo herojaus gyvenimą. Mes galime teigti, kad tikru
saitu, siejusiu XVII-XVIII a. kunigaikščius Giedraičius ir
pal. Mykolą Giedraitį, buvo jų „dvasinė giminystė". Prasminga
ir toliau ieškoti pal. M. Giedraičio kulto pėdsakų
Giedraičių giminės aplinkoje 92 .
91
J. Fijalek, „Kościół rzymsko­katolicki na Litwie: Uchrześcijanienie
Litwy przez Polskę i zachowanie w niej języka ludu po koniec
Rzeczypospolitej", (toliau - J. Fijałek, „Kościół rzymsko­katolicki"),
in: Polska i Litwa w dziejowym Warszawa i inn., 1914, p. 141.
92
Šioje vietoje šiuos teiginius reikėtų traktuoti kaip gaites tolesnėms
paieškoms, kurios, kaip tikimės, galės pateikti konkretesnių ir
vaizdingesnių ano laiko įrodymų apie pal. Mykolo Giedraičio atminties
puoselėjimą Giedraičių aplinkoje. Neabejotiną liudijimą mums rūpimu
aspektu randame S. C. Rodkiewicziaus veikale, kur jis kalba apie
Videniškių vienuolyną: S. C. Rodkiewicz, Opus miserentis Dei, f. K2r­
K2v: Proxime hic accedit Videniense caenobium, cujus Praepositus mitra
pedoque episcopali non ita pridem Sedis Apostolicae indulto in sacrisjxmctionibus
uti solet, quam praeposituram quidam a prosapia ducum Giedroyciorum
in rure suo hereditaria adscriptis amplissimis posessionibusfitndasse
narratur. Quod nimirum in ea Religione olim avum suumpaternum Beatum
Michaelem Giedroycium haberet, qui insignem paupertate &humilitate
Ordinem dictorum11 Fratrum in Caenobio S. Marciprofessus, sancte
& laudabiliter vixit.
266

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
Negalima tiksliai pasakyti ir kur gimė pal. M. Giedraitis.
Jono Tšcianiečio pasakymo, kad jis gimė tėvoniniame
savo tėvų kaime—cui Gedrocio cognomen—ko gero, irgi nereikėtų
suprasti kaip nuorodos j šių dienų Giedraičius. Nieko
tikslesnio už tėvonines kunigaikščių Giedraičių valdas Giedraičių
ir Videniškių apylinkėse kol kas negalima pasakyti.
Pal. Mykolo Giedraičio gimimo data taip pat neaiški,
bet šis neaiškumas, jei taip galima pasakyti, atrodo mažiau
neaiškus. Jau XVIII a. pal. Mykolo Giedraičio biografas
Janas Demrowskis pirmasis nurodė, kad palaimintasis gimė
apie 1420 m. 93
Kai kurie XIX-XX a. biografai nurodydavo
1425 m., remdamiesi spėjimu, kad pal. Mykolas
Giedraitis mirdamas turėjęs būti maždaug šešiasdešimties
metų amžiaus. Kiti pasitenkindavo nurodydami, kad jis
gimė XV a. pirmoje pusėje. Tokie spėjimai atrodo blaiviai
pamatuoti ir vargu ar ką nors geresnio galima pasiūlyti.
Apytikslė 1420 ar 1425 m. data juk visai tikėtina, žinant,
kad pal. Mykolas Giedraitis mirė 1485 m. išsekintas ne
tiek metų, kiek nuolatinių asketinių pratybų 94 .
Ankstyviausias tikėtinas liudijimas apie pal. Mykolą
Giedraitį yra 1439 m. donacinis aktas, kuriuo Radvilų sūnūs
Jurgis ir Stanislovas Vilniaus pranciškonų vienuolynui
paskiria dešimtinę nuo Pamusių dvaro rugių, kviečių ir grikių.
Akto pabaigoje tarp išvardintų liudininkų minimas ir
93
J. Demrowski, Compendium świątobliwego, p. 2.
9 4
1. Arundinensis, Vita Beati Michaelis, f. C4: Talia saepe inculcans
vir Dei ad orationes redibat, de studio pietatis nihil remittere, usque ad
extremum spiritum volens, in eoque sancto animi sui institutoperseverans
senium implevit, ab exercitiis assiduis macilentus & viribus exhaustus,
facie pallens, capite albicans, non tam annis quam morbis, laboribus ac
denique vigiliis confectus.
267

DARIUS
BARONAS
Mykolas Giedraitis 95 . A. Bruździńskis, pasiremdamas J. Bardacho
tyrinėjimais teisės srityje, mano, kad šis Mykolas Giedraitis,
tuo metu privalėjęs turėti bent penkiolika metų, ir pal.
Mykolas Giedraitis tikriausiai yra vienas ir tas pats asmuo 96 .
Ne tiek svarbu, ar ši tikėtina sąsaja pasiteisins, ar ne.
Tikrai žinomu pal. Mykolo Giedraičio gyvenimo faktu galime
laikyti tai, kad jis pasiprašė priimamas j Bistryčios
Atgailos kanauninkų vienuolyną jau sulaukęs brandaus
amžiaus. Tai įvyko greičiausiai XV a. šešto dešimtmečio
antroje pusėje. Jonas Tšcianietis praneša, kad jį kandidatu
į Bistryčios vienuolyną priėmė to vienuolyno prioras
Augustinas, kuris tuo pat metu ėjo ir viso Atgailos kanauninkų
ordino generolo pareigas 97 . Netrukus tėvas Augustinas
Mykolą Giedraitį pasiėmė su savimi į Krokuvą, kur
turėjo keliauti į tuo metu Krokuvoje turėjusią įvykti Ordino
kapitulą. Anot P. Rabikausko, jau tuo metu, kai tėvas
Augustinas fizinių trūkumų turintį kandidatą į vienuolius
priėmė į vienuolyną, o juo labiau, kai netrukus po to jį pa-
95
Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileńskiej, wyd. J. Fijałek
i W. Semkowicz, Kraków, 1932­1948, p. 172, Nr. 153: ...Presentibus
nobilibus strenuisque viris domino Muntrim videlicet cum filio suo Bogdan
et domino Sowigal cum filio Narcorte et domino Michaele Ghedroczki et
Clemente cum filio suo Juszkone et aliis quam pluribus fidedignis in praemissis
constitutis.
96
A. Bruździński, Kanonicy regidarni, p. 116­117.
97
1. Arundinensis, Vita Beati Michaelis, f. B4v: Agebatea tempestate
Praepositum loci, Generalemque totius ordinisfrater Augustinus vir integritatis
summae ec doctrinae, cut (copia mutui sermonis facta) aperit, sibi
fuisse tam inde a prima adolescentia in animo, interfratres religionis istius
agere sed veritum ne spei irritus dimitteretur, in hanc diem distulisse: nunc
vero supplicem contendere, ut voti se compotem faceret, пес desideria sua
Deo & religioni tampridem consecrata, in longum dijferre vellet...
268

MYKOLO GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
siėmė palydovu j Krokuvą, rodo, kad Mykolo Giedraičio
atvejis buvęs nepaprastas: galbūt tai lėmė jo spėjama kunigaikštiška
kilmė 98 , o galbūt tiesiog jau tada Mykolas
Giedraitis išsiskyrė savo dvasine branda, kuri Ordino generolo
neliko nepastebėta 99 .
Tolesnėje pal. Mykolo Giedraičio biografijoje susiduriame
su viena sena problema: ar jis buvo Krokuvos universiteto
studentas, ar ne? Šios problemos atžvilgiu, ko gero,
labiausiai tiktų laikytis kun. W. Swierzawskio pavyzdžio ir
neužimti išankstinės apodiktinės laikysenos nei „už", nei
„prieš" 100 . Nesiekdami veltis į diskusijos detales pabandysime
trumpai perteikti kontroversijos esmę ir parodyti, kaip
šiuo metu gali būti sprendžiamas mums rūpimas klausimas.
Ilgą laiką (XVII-XXa.) pal. Mykolo Giedraičio studijų
Krokuvos universitete faktas buvo kartojamas kaip savaime
suprantamas dalykas. Vis dėlto J. Fijalekas rimtai sukritikavo
ne tik teiginius apie pal. Mykolo Giedraičio kunigaikštišką
kilmę, bet ir nuomonę, anot kurios, pal. Mykolas
Giedraitis studijavo Krokuvos universitete 1461-1465 m.
Taip pat ir P. Rabikauskas žinią apie pal. Mykolo Giedraičio
studijas Krokuvos universitete laikė aiškiu nesusipratimu 101 .
J. Fijalekas laikėsi nuomonės, kad garsas apie pal.
Mykolo Giedraičio studijas Krokuvos universitete - tai tik
aidas studijų kito dievobaimingo Giedraičių kunigaikščio
Hermano, kuris, be jokios abejonės, studijavo Krokuvos
98
P. Rabikauskas, „Dievo tarnas", p. 195.
9 9
1. Arundinensis, Vita BeatiMichaelis, f. B4v­C: Annuhpetenti vir
gravis, si ve ipsiuspio affectu motus, si ve quod exfacie a nimi ardorem explorasset.
m
W. Świerzawski, „Michał Giedroyč', p. 414.
101
P. Rabikauskas, „Dievo tarnas", p. 199­200.
269

DARIUS
BARONAS
universitete remiamas karališkosios poros — Jogailos ir jo
ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės 102 . Sis autorius atkreipė
dėmesį ir į tai, kad nei Motiejus Miechovita, nei
pirmasis pal. Mykolo Giedraičio biografas Jonas Tšcianietis
ne tik kad nemini Palaimintojo kunigaikštiškos kilmės,
bet nė žodžiu neužsimena ir apie jo studijas Krokuvos universitete
103 . J. Fijałekas, be abejo, puikiai žinojo tai, kad
„Mykolas Giedraitis" minimas Krokuvos universiteto metrikų
ir mokslo laipsnių teikimo registracijos knygoje [Liber
promotionum), tačiau jis manė, kad šis asmuo nieko bendro
neturi su palaimintuoju Mykolu Giedraičiu. Bet kokiu
atveju patys minėtų knygų įrašai yra pakankamai svarbūs
mūsų temai, tad juos tebūnie leista plačiau aptarti.
Krokuvos universiteto metrikų knygoje ties 1461 m.
data minimas Michael Georgy dfeditj totum (sumokėjo visą
stojančiųjų mokestį) 104 . Šiame rankraštyje vardas Michael
pabrauktas, o virš jo XV a. rašysena užrašyta Nicolaus.
A. Bruździńskis pagrįstai pastebėjo, kad toks variantiškumas
atsirado greičiausiai dėl populiarių lenkiškų vardų
Mykolas ir Mikalojus formų tam tikros painiavos („Michola",
„Michał" ir „Mikola", „Mikol"), juo labiau, kad lietuvių
kalboje „Mykolas" ir „Mikalojus" turi ganėtinai panašiai
skambančią žodžio pradžią. Krokuvos universiteto
102
J. Fijałek, „Kościół rzymsko­katolicki", p. 137­138,140­141,
145. Cituojamas autorius nurodo, kad kunigaikštis Hermanas Giedraitis
Krokuvos universitete pradėjo studijas 1419 m., 1426 m. tapo bakalauru,
1434 m., jau būdamas Krokuvos katedros kanauninku, tapo
magistru. Mirė 1439 m. rudenį (žr. Ibid., p. 137­140).
m
Ibid.,?. 141, 143.
m
Krokuvos Jogailos Universiteto biblioteka, (tokiau ­ JB), rankraštis
Nr. 258, p. 219. Cituoju pagal A Bruździński, Kanonicy regułami, p. 119.
270

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
Liber promotionum ties 1465 m. data mini, kad bakalauro
laipsnis suteiktas Mykolui Giedraičiui 105 . Ties šiuo įrašu
XVI ar XVII a. buvo padarytas „paaiškinamasis" prierašas,
kad tai Dux Lituane, o dar kita (?) ranka prirašyta Beatus
Ordinis S. Mariae de Metro 106 . Trečias įrašas, minintis Mykolą
Giedraitį, rodo, kad dar ir 1466 m. jis buvo skolingas
tam tikrą sumą už bakalauro egzaminų laikymą 107 .
Bene svariausiu kun. J. Fijaleko argumentu „prieš" pal.
Mykolo Giedraičio studijas Krokuvos universitete galima
laikyti tai, kad šio dalyko nemini nei Motiejus Mechovita,
nei Jonas Tšcianietis, beje, abu Krokuvos universiteto
profesoriai. Kitą argumentą „prieš" kun. J. Fijalekas įžvelgė
tame, kad toje pačioje biografijoje akcentuota, jog pal.
Mykolas Giedraitis niekad iš vienuolyno kojos nekėlė 108 .
Dėl pirmojo argumento galima pastebėti tai, kad jeigu
ko biografas ir „nepasakė", tai dar nereiškia, kad to visiškai
„nebuvo". Šioje vietoje galima būtų padaryti trumpą ekskursą
į visai kitą sritį: gerai žinome, kad Krokuvos uni-
105
Statutą пес non Liber promotionum philosophoruni ordinis in
Universitate Studiorum Jagellonicaab anno 1402 ad annum 1849, wyd.
J. Muczkowski, Cracoviae, 1849, p. 63: In decanatu Mgri Iohannis de
Lovicz, anno Domini mi[llesimo] quadrigentesimo sexagesimo, ut supra,
videlicet quinto, ad quatuor tempora Lucie infra scripti adgradum baccalariatus
in artibus suntpromoti et secundum hunc ordinem locati: ...[11]
Michael de Gijedroijthij...
106 p r
ierašus cituoju ir jų datavimą pateikiu pagal: A. Bruździński,
Kanonicy regułami, p. 119.
107
Krokuvos Jogailos universiteto archyvas, rankraštis nr. 377 B,
f. 4v: ... Restant determinadi de examine eiusdem decani Laurentius de
Novicivitate et Michael de Gedroythy et Johannes de Louycz (cit. pagal:
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 119).
108
J. Fijalek, „Kościół rzymsko­katolicki", p. 143.
271

DARIUS
BARONAS
versitetą 1364 m. įsteigė Lenkijos karalius Kazimieras III
Didysis, tačiau šio svarbiausio jo kultūrinio nuopelno jo
biografas, kronikininkas Jonas Carnkovietis visai nemini.
Tad grįžtant prie pal. Mykolo Giedraičio turime suprasti,
kaip svarbu atsižvelgti į tam tikras pirmosios Palaimintojo
biografijos parašymo aplinkybes. Nėra abejonių, kad viešasis
notaras Jonas Tšcianietis labai rimtai žiūrėjo į savo
kaip pal. Mykolo Giedraičio biografo darbą. Jis pateikė tik
patikimas jam tuo metu pateiktas žinias, kurias saugojo
Krokuvos Atgailos kanauninkai. Sias žinias apiformino kaip
įrodomąją galią turinčius faktus, todėl ir patį biografijos
tekstą galima laikyti dokumentiniu liudijimu. Nepaisant
šių stipriųjų pal. Mykolo Giedraičio biografijos pusių, negalima
nepastebėti, kad ji buvo rašoma „karštosiomis".
Biografija parašyta praėjus keletui dienų po gaisro, nusiaubusio
Šv. Morkaus vienuolyną ir sunaikinusio jame saugotus
užrašus apie pal. Mykolą Giedraitį. Pats biografijos
tekstas yra labai „koncentruotas", jo „intensyvumas" toks
didelis, kad skaitančiajam jis pasibaigia gana netikėtai, tarsi
nutrūksta, ir skaitytojui susidaro įspūdis, jog dar kažkas
taip ir liko nepasakyta. Beje, galima pastebėti, kad žiūrint
formaliai Jono Tšcianiečio rašyta biografija savo forma ir
turiniu panaši į Gyvenimus, parašytus ruošiantis oficialiai
kanonizacijai 109 , tad vargu ar universitetinių studijų klausimą
galėtume vertinti kaip conditio sine qua non šio pagrindinio
tikslo atžvilgiu. Pirmoji pal. Mykolo Giedraičio
biografija sukoncentruota į jo šventumo liudijimus, todėl
toks dalykas kaip studijos universitete galėjo likti tiesiog
109
R. Aigrain, L'hagiographie. Ses sources ­ Ses methodes ­ Son
histoire, Bruxelles, 2000 (I­as leidimas, 1953), p. 246.
272

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
„už borto". Tokia galimybė tampa kone įrodytu dalyku
jeigu pasitelkiame Stanislovo iš Bistryčios liudijimą, į kurį
pastaruoju metu dėmesį atkreipė kun. A. Bruździńskis 110 .
Bistryčios vienuolyno viršininkas, vėlesnis Ordino generolas,
Stanislovas buvo pal. Mykolo Giedraičio bendraamžis,
kartu su juo įstojo į Atgailos kanauninkus ir gerai jį pažinojo.
Krokuvos universiteto teologijos profesoriaus šv.
Jono Kentiečio (t 1473) kanonizacijos proceso metu buvo
pateiktas ir Stanislovo iš Bistryčios liudijimas, datuojamas
1540 m., kuriame pranešama, kad pal. Mykolas Giedraitis,
„persunktas mokytumo kvapu", padėjo vesti filosofijos
paskaitas 111 . Šis liudijimas kartu su aukščiau pateiktais Kro-
110
A. Bruździński, Kanonicy regułami, p. 119­120.
111
BJ, rkps. 138: Processus beatificationis et canonizationis s. Joannis
Cantii, f. 570v: 9. Exlibris venerabilis Stanislai Bystrzycensis Generalis Ordinis
Sanctae Mariae de Metro Beatorum Martyrum de Poenitentia qui in
ecclesia S. Marci Cracoviae manu scriptum de anno Domini 1540annexum
certo libello in octavo typis impresso explanationem regulae D. Augustini
episcopi Hypponensis sub titulo Origo Ordinis Fratrum de Poenitentia BB.
Martyrum sive S. Mariae de Urbe Matri alias S. Cyriaci sub regula S. Augustini
militantium in se continentur, ubi ad finem tenor sequitur talis...
Protulit multospiissimos viros electa vinea Christi Polonia. Verum etiam Paterfamilias
Pater inquam ille coelestis non postposuit et nostram Lithuaniam,
que quasi Unum Surculum, e tot milibus inadtis edidit Michaelem Divum
in Gedroc qui imbutus studiorum odore, uti bonus servus non abscondit takntum
Domini, sed cum licentia ordinaria suum failiarissirnum piisimum
magnaeque authoritatis virum Ioannem Cantium in lectura Philosophica
iuvit, ne vero ob parvitatem professorum detriernentum patiatur Academia
Cracoviensis, ad idojfrcitim exequendum adiunxitei is, suaeAcademiae professorem
etStanislaum Casimiritanum Canonicum regularem, cum veroaugebatur
Humerus studentium vocavit et Simonem Regularis Observantiae
fratrem. О quam felixfitisti Cracovia talibus sanctissimis viris gaudebas, set
tu felicior Academia dum tibi tales doctores preafuerunt.
273

DARIUS
BARONAS
kuvos universiteto įrašais nepalieka beveik jokių abejonių
dėl to, kad pal. Mykolas Giedraitis iš tikrųjų studijavo Krokuvos
universitete 112 .
Padarius tokią išvadą galima atidžiau įsiskaityti ir į
kai kurias Jono Tšcianiečio teksto vietas. Mat šis autorius
pažymi, kad Mykolas Giedraitis prieš įstodamas į Bistryčios
vienuolyną buvo beraštis 113 . Sį teiginį P. Rabikauskas laikė
dar vienu įrodymu, kad pal. M. Giedraitis nebuvo Krokuvos
universiteto auklėtiniu 114 . Toks teiginys iš tikrųjų rodo,
kad gyvendamas Lietuvoje pal. Mykolas Giedraitis nebuvo
ragavęs mokslo 115 , tačiau tai dar visiškai nereiškia, kad
112
Šioje vietoje reikia pastebėti, kad neatsitiktinai parašiau „beveik
jokių". Stanislovo iš Bistryčios liudijimas pal. Mykolo Giedraičio studijų
klausimu yra svarbus, tačiau jis nėra absoliučiai patikimas. Bent kiek
pasigilinus į šio dokumento turinį, iškyla nepatogus klausimas dėl jo
datavimo. Kaip suprasti 1540 m. datą? Iš Jono Tšcianiečio teksto žinome,
kad Stanislovas į Atgailos kanauninkų Ordiną įstojo kartu su pal.
Mykolu Giedraičiu, o tai turėję įvykti apie XV a. septinto dešimtmečio
pradžią (žr. I. Arundinensis, Vita Beati Michaelis, f. Bv). Tad vargu
ar Palaimintojo bendraamžis galėjo gyventi iki pat 1540 m., kai jis,
kaip spėjama, maždaug tuo metu bus buvęs Ordino generolu (plg. A.
Bruździński, Kanonicy regularni, p. 119, 161). Gali būti, kad 1540 m.
rodo, kada Stanislovo iš Bistryčios liudijimas buvo perrašytas ir pridėtas
prie spausdintos knygos, kurioje aiškinta šv. Augustino regula (žr.
išn. Nr. 111).
113
1. Arundinensis, Vita Beati Michaelis, f. B4v: ...eo se contulit
[pal. Mykolas Giedraitis atvyko į Bistryčią], hasspescogtationesąuesecam
portans, se litterarum expertem, corpore invalidum, religione, tanquam inutilem,
prohibitum iri, periculum tamen facere decrevit.
114
P. Rabikauskas, „Dievo tarnas", p. 199.
115
Šioje vietoje, regis, galima nesutikti su kun. A. Bruździńskiu,
kuris cituotą ištrauką interpretuoja kaip įrodymą, kad jau namuose
būdamas pal. Mykolas Giedraitis bus pradėjęs įsisavinti rašto pagrindus
(plg. A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 118).
274

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
būdamas Krokuvoje negalėjo šio „trūkumo" likviduoti su
kaupu, net jeigu biografas Jonas Tšcianietis, kaip pastebėjo
P. Rabikauskas, tokio teiginio ir nebando vėliau paneigti
ar sušvelninti 116 . Tuo labiau svarbu atkreipti dėmesį į Jono
Tšcianiečio teksto pradžioje esantį liudijimą, rodantį, jog
pal. Mykolas Giedraitis jau nuo mažumės rodė gabumus
mokslui, tačiau dėl nepalankių aplinkybių šį savo palinkimą
už vėlind 1 . 117
Tą patį Stanislovą iš Bistryčios Jonas Tšcianietis mini
kaip vieną iš informacijos šaltinių savo rašytai pal. Mykolo
Giedraičio biografijai 118 . Tačiau, kaip matėme, šios „universitetinės"
informacijos toje biografijoje nėra. Vis dėlto
joje yra detalių, kurios leidžia geriau pažinti aplinką, kurioje
skleidėsi krokuvietiškas pal. Mykolo Giedraičio gyvenimo
tarpsnis. Jonas Tšcianietis nurodo, kad mūsų palaimintasis
niekada nekėlė kojos už vienuolyno ribų, nebent eidavo
susitikti su dievobaimingais vyrais. To meto Krokuva garsėjo
jau minėtu profesoriumi kunigu šv. Jonu Kentiečiu,
bernardinu pal. Simonu iš Lipnicos (f 1482), Laterano kanauninku
pal. Stanislovu Kazimieriečiu (t 1489), augustijonu
pal. Izaju Boneriu (t 1471), kunigu pal. Stanislovu
Tyliuoju (t 1489). Krokuvos hagiografinė tradicija ne be
116
P. Rabikauskas, „Dievo tarnas", p. 199.
117
1. Arundinensis, Vita Beati Michaelis, f. B3­B3v: Namquequam
primum illiper aetatem licuit, eapotissimum studia secutus est, quibus se
ab illecebris peccandi, vel subduceret, vel certe eriperet: quam enim facultatem
ex ingenio adlitteras nactus erat, earn tumpenuria scholarum in
illispartibus, turn quotidiana cum morbis lucta, iam inde a pueritia suscepta,
tardabat.
118
Ibid., f. Bv: Ac a D. Stanislao praeposito Bystrzycen(si) Lithuaniae,
qui una cum B. Michaele ordinem intravit, acprofessus est...
275

DARIUS
BARONAS
pagrindo teigė, kad šie vyrai susitikdavo kaip dievobaiminga
draugija (fitmiliaritas) 119 . Trys iš jų - Izajas Boneris,
Stanislovas Kazimierietis ir Simonas iš Lipnicos - buvo
vyriausiojo ir garbingiausiojo šv. Jono Kentiečio universiteto
kolegos. Kaip matome, pastarajam kurį laiką bus talkinęs
ir pal. Mykolas Giedraitis 120 . Tai buvo „šviesių protų
ir dievotų širdžių amžius", tikras Krokuvos felix seculum 121 .
Vis dėlto pačios universitetinės studijos pal. Mykolui
Giedraičiui, ko gero, nebuvo savaime vertingas dalykas,
jos buvo tik priemonė tikėjimui pagilinti. Tą patį tikriausiai
liudija ir Motiejaus Mechovitos bei Jono Tšcianiečio tyla
apie jas. Vėlesniais amžiais pal. Mykolo Giedraičio studijų
klausimas tapo aktualus, jau XVII a. ieškota įrodymų šiam
dalykui patvirtinti. Vienu pirmųjų tokių ieškotojų buvo
Albertas Vijūkas-Kojalavičius, tvirtinęs, kad pal. Mykolas
Giedraitis Krokuvos universitete bus gavęs filosofijos bakalauro
laipsnį 122 . Tokio teiginio teisingumą ir 1655 m.
patvirtino Krokuvos universiteto filosofijos dekanas Jonas
Šios draugijos nereikia įsivaizduoti kaip formalios organizacijos
su ribotu narių skaičiumi. Jonas Tšcianietis buvo pirmasis autorius,
parašęs apie šią šventu gyvenimu garsėjusių vyrų draugiją, ir ši žinia
vėliau, po 1605 m., išplito Lenkijos hagiografinėje literatūroje. Jono
Tšcianiečio paminėti penki pamaldumu garsėję vyrai nebuvo vieninteliai
tokie XV a. Krokuvoje, kur XV a. gyveno apie 20 šventumu pagarsėjusių
asmenų (žr. R. M. Zawadzaki, „Mistrz Jan z Kęt i „szczęśliwy
wiek Krakowa"", in: Felixsaeculum Cracoviae, p. 60­61).
120
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 120­121.
121
Šiam fenomenui aptarti 1997 m. Krokuvoje buvo surengta
konferencija, kurios medžiaga paskelbta: Felix saeculum Cracoviae —
krakowscy iwięci XV ivieku. Materiały sesji naukowej, Kraków, 24 kwietnia
1997 roku, pod red. K. Panusia, K. R. Prokopa, Kraków, 1998.
122
A. Wiiuk­Kojalowicz, Miscellanea, р. 3.
276

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
Rackis 123 . Tokiame reiškinyje reikėtų matyti tik jau kitai
epochai būdingą akcentų perkėlimą didaktiniais sumetimais.
Pal. Mykolo Giedraičio mokytumas turėjo padėti
tėvams suprasti, kaip jie turi rūpintis savo vaikų dvasiniu
švietimu 124
Studijos Krokuvos universitete buvo trumpas epizodas
pal. Mykolo Giedraičio gyvenime. Pal. Mykolas Giedraitis
nesiekė mokslinės karjeros, turėdamas fizinių trūkumų negalėjo
tikėtis ir kunigo šventimų. Maždaug 1465-1485 m.
laikotarpiu pal. Mykolas Giedraitis, būdamas broliu vienuoliu,
ėjo zakristijono pareigas Krokuvos Šv. Morkaus
bažnyčioje. Nusižeminimo, atgailos ir artimo meilės kupinu
gyvenimu pal. Mykolas Giedraitis kaupė lobį danguje,
kur ir buvo pašauktas 1485 m. gegužės 4 d.
3. Pal. Mykolas Giedraitis dvasinės
biografijos šviesoje
Bandymas parodyti pal. Mykolą Giedraitį dvasinės biografijos
šviesoje - tai ne kas kita kaip pastanga išryškinti jo
dvasingumo tipą, praskleisti jo asmenybės pagrindus. Ši
užduotis yra pasmerkta likti fragmentiška, daline, jos neįmanoma
įgyvendinti „iki galo". Negalima nepastebėti, kad
123
J. Fijałek, „Kościół rzymsko­katolicki", p. 143 (pateikiama
nuoroda į P. Pękalski, Żywoty świętych patronów polskich, Kraków, 1862,
p. 170).
124
T. Strzestewski, Książę u Świata у u Nieba, p. 10: A ztąd niech
duchowną rodżicy matą naukę, iako dziatki siwie ćwiczyć w dobrcy powinni
edukacyi, у przykładem, swoim życiem do dobrego prowadzić.
277

DARIUS
BARONAS
panašus siekis vedė ir tuos pal. Mykolo Giedraičio biografus,
kurie, nukreipę akisį dangų, stengėsi ant popieriaus išreikšti
pagarbą šiam palaimintajam. Jų rašytos biografijos -
tai ir jų pačių, ir jų gyvenamo meto pamaldumo liudininkai.
Mūsų užduotis kur kas paprastesnė: mes nerašome, bet tiriame
jau parašytas biografijas, siekdami įžvelgti juose tapomo
herojaus portreto bruožus.
Kaip jau minėta, pal. Mykolo Giedraičio pagrindinis
biografas yra Jonas Tšcianietis. Jo tekstas paremtas amžininkų
liudijimais, kurie dar patys pažinojo pal. Mykolą
Giedraitį. Šiame pasakojime mes netgi galime bandyti
įžvelgti „pagautus" pirmojo katalikiškosios Lietuvos amžiaus
begęstančius gaisus.
Pal. Mykolo Giedraičio biografijoje skaitytojo dėmesį
patraukia Dievo malonės gaivinamas ryžtas įveikti kūno
ir sielos sunkumus. Paprastas patyrimas, atrodo, kužda, kad
fizinės negalios kankinamas žmogus pasmerktas merdėjimui,
vegetavimui, vangiam savo galo laukimui. Pal. Mykolo
Giedraičio gyvenimas kaip tik ir rodo, kad būtent taip
ir neturėtų būti. Pal. Mykolo Giedraičio tėvai, matydami,
kad jų vienatinis sūnus, būdamas neūžauga, netiks jokiam
pasaulietiniam amatui, tikėjosi, kad jis savo dvasios jėga
pranoks kūno trūkumus, kuriuos dar komplikavo ir tai, kad
nuo ankstyvos jaunystės turėjo naudotis ramentais. Ir jie
nebuvo nuvilti. Nuo mažumės M. Giedraitis vengė progų
nuodėmei. Nuo maldos liekantį laisvą laiką skirdavo artimo
meilės darbams - gamino gražaus rankų darbo dėžutes,
kuriose ligoniams neštas Švč. Sakramentas. Sekdamas Apaštalo
pavyzdžiu nevengė rankų darbo (plg. Apd20, 33-34),
nes ir didiesiems šventiesiems tai buvo vaistas sielai gydy-
278

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
ti 125 . Nuo pat ankstyvosios jaunystės pal. Mykolas Giedraitis
uoliai laikėsi pasninko, sau leisdmas tik tris dienas per
savaitę maistu pasistiprinti. Kūno ramdymą gražiai papildo
ir neįtikėtinas vienatvės pomėgis, kai ištisos valandos leistos
nuošaliose vietose maldoje. Asketinės praktikos jau jaunystėje
pal. Mykolą Giedraitį papuošė seno žmogaus išmintimi,
iš jo niekada nesklido tuščias žodis 126 .
Jau šios žinios apie pal. Mykolo Giedraičio jaunystę
rodo, kad dar formaliai nebūdamas vienuoliu, jis jau gyveno
vienuoliškai. Savo askeze jis mums primena pirmųjų krikščionybės
amžių asketus. Garsas apie jo gyvenimo būdą pasklido
tarp saviškių, tačiau tas susižavėjimas jau negalėjo
jame kurstyti puikybės jausmo, nes visa, kas žmogiška, jis
jau buvo pajungęs dieviškiems reikalams. Jau tada pal.
Mykolo Giedraičio dorybių pamatas buvo nusižeminimas
(humilitas), nes būtent nusižeminusio Kristaus pavyzdys
jam ir buvo pats brangiausias 127 .
Pal. Mykolo Giedraičio dvasiniame kelyje nematome
staigaus atsivertimo į vienuolinį gyvenimą. Vienuolinio kelio
pasirinkimas brendo pamažu ir kantriai taip, kaip bręsta
125
I. Arundinensis, Vita Beati Michaelis, f. B3v. Šioje vietoje
galima pastebėti, kad rankų darbo motyvas apaštalų pavyzdžiu lotyniškoje
hagiografijoje yra nuo Ankstyvųjų Viduramžių pasikartojanti
tema (žr. I. Wood, The Missionary Life: Saints and the Evangelization of
Europe, 400­1050, Harlow, 2001, p. 259).
126
Ibid., f. B4: Incredibile dictu est, quantopere solitudinem
amaverit, commertia aequalium fugerit: quippe locca petebat ab arbitris
remota, in meditationibus, orationibusperpetuus horas agebat, stabilitate
morum atque gravitatem senem iuvenis referebat, sermonis adeo parous,
ut nunquam ab illo vox extundi posset irrita.
127
Ibid., f. B4­B4v.
279

DARIUS
BARONAS
geras vynas. Tai turėjo būti tik dar viena pakopa jau nuo
jaunystės žengtame kelyje, kurį jis žengė jau sulaukęs brandaus
amžiaus. Dėl šios priežasties nesureikšminčiau trumpo
Bistryčios vienuolyno epizodo pal. Mykolo Giedraičio
gyvenimo kelyje. Bistryčia - tai tartum uostas, iš kurio iškeliauta
į Krokuvą siekti didesnio dvasinio tobulumo. Pal.
Mykolo Giedraičio dvasinė biografija pilnai atsiskleidė
Krokuvoje.
Pal. Mykolo Giedraičio gyvenimas tarsi skyla į dvi
stambias dalis: gyvenimas Lietuvoje ir gyvenimas Krokuvoje.
Šias gyvenimo dalis jungia atitikimai ir kontrastai,
rodantys jau Lietuvoje praktikuoto pamaldumo išsiskleidimą
Krokuvoje.
Dar gyvendamas Lietuvoje pal. Mykolas Giedraitis
nešiojo ant kaklo pasikabinęs kryželį tam, kad visada prieš
akis turėtų nusižeminusio Kristaus pavyzdį. Šios pamaldumo
praktikos „pakylėtą" pavyzdį matome, kai jis valandų
valandas melsdavosi Krokuvos Sv. Morkaus bažnyčioje
priešais Nukryžiuotojo Kristaus atvaizdą, kuris, beje, toje
pačioje bažnyčioje yra išlikęs iki mūsų laikų 128 . Šis Kristaus
128
Ibid.­, f. C2: Ecclesia illi domicilium diurnum ac noctumum
fiiit, ibivigilare, orare, poplitem incurvare, orationes adDeum, &quidem
praecipue ante imaginėm crucifixi, quae in medio templi est erecta, fundere,
fixam aciem in caelum habere, cintemplatione alta quasi extra se rapi,
divina beneficia in animo volvere, pro illis gratias agere, praemia cum
poenis pro factis aestimare, internum vite futurę agere, quotidianum illi
atque assiduum. Itaque imaginėm crucifixi sibi locutam fitisse &auditum
est, &ipse exiguam spe trahens animam in confessione F. Ioanni Generali
Praeposito Libichoviensi fateri non dubitavit. Taip pat ir. A. M. Olszewski,
„Krucyfiks gotycki w ołtarzu głównym kościoła Św. Marka w
Krakowie", in: Nasza Przeszłoś, 1989, t. 71, p. 61­68.
280

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
atvaizdas garsus tuo, kad priešais jį kontempliuodamas
Kristaus kančią pal. Mykolas Giedraitis susilaukė į jį prabylančio
Kristaus malonės. Jonas Tšcianietis nepateikia išsamesnio
šio apreiškimo aprašymo, tačiau vėlesni hagiografiniai
paminklai perteikė tokius Kristaus žodžius, ištartus
pal. Mykolui Giedraičiui: Būk kantrus iki galo ir turėsi gyvenimo
vainiką.
Tam tikri Jono Tšcianiečio nutapyti pal. Mykolo
Giedraičio gyvenimo Lietuvoje bruožai mums daro jį panašų
į keliaujantį maldininką, ieškantį nuošalios vietos,
kurioje galėtų ramiai lietis jo malda. Krokuvoje matome šį
maldininką radus stabilią vietą - bažnyčią, kurioje jis dažniausiai
ir būdavo dieną naktį. Vienatvės Lietuvos miškuose
ir laukuose atitikmuo buvo mažutė celė, kurioje ir vienam
žmogui vietos buvo mažoka. Tokią buveinę savo kūnui
parinko tas, kuris savo sielą kreipė į dangų 129 .
Sv. Augustino regulos rekomenduojamą
vietos
stabilumą pal. Mykolas Giedraitis tiek uoliai vykdė, kad
bet kokį nereikalingą išėjimą už vienuolyno ribų laikė sau
pavojingu ir iš jo išeidavo tik susirikti su minėtaisiais šventu
gyvenimu garsėjusiais vyrais. Būdamas Krokuvoje jis jokiu
būdu nemetė nuo jaunystės pamėgto rankų darbo, kurį,
beje, rekomendavo ir Šv. Augustino regula. Su nepaprastu
uolumu pal. Mykolas Giedraitis ėjo zakristijono pareigas,
prižiūrėdamas altorius, patarnaudamas Šv. Mišių metu. Jau
Lietuvoje pradėtą asketinį gyvenimo būdą dar labiau su-
1 2 9
1. Arundinensis, Vita Beati Michaelis, f. C: Aedicula igitur ei
tergo fortam templi intra claustrtim ad occidentem suscitatus, adeo humilis
& angusta, ut vix unum resupinum caperet. Talem corpori mansionem
elegit, qui animum caelo destinahat [!].
281

DARIUS
BARONAS
stiprino. Įstojęs j vienuolyną dar labiau supaprastino savo
maisto racioną, iš jo pašalindamas mėsą. Gyveno mažutėje
nuošalioje celėje, kur žemė buvo lova, šiaudai - patalynė,
o namų apyvokos daiktai - rožančius ir rykštė savęs disciplinavimui
(saviplakai) 130 . Toks įrankis nestovėjo be darbo,
nes būtent Krokuvoje pal. Mykolas Giedraitis vedė atkakliausią
dvasinę kovą. Jo susikaupimui maldoje aktyviai
trukdė demonai šauksmais, tyčiojimusi, dantų griežimu,
įvairiausiais puolimais. Tuo metu, kai pal. Mykolas Giedraitis
save plakdavo, demonai dar dvigubai atseikėdavo tiek,
kad ant kūno nelikdavo nesučaižytos vietos. Ne kartą broliai
atėję rytinių pamaldų rasdavo pal. Mykolą Giedraitį
po tokių kovų pusiau gyvą. Ypač stiprų demonų puolimą
teko pal. Mykolui Giedraičiui atlaikyti vienų Kalėdų išvakarėse,
kai rytą atėję broliai jį rado pusiau gyvą už didžiojo
altoriaus, o visą šieną, kuriuo paprastai prieš šią šventę
išklodavo bažnyčią, susmulkintą ir surinktą į vieną krūvą.
Kad ir kiek broliai stengėsi išgauti, kas buvo su juo atsitikę,
pal. Mykolas Giedraitis nutylėjo patirtas kančias, kurios
buvo tokios, kad tik po keturiolikos dienų apmalšo jų metu
patirtas skausmas. Šis stipriausias velnio puolimas buvo
paskutinis, ištvermė maldoje padėjo nugalėti. Pasiekęs pergalę,
pal. Mykolas Giedraitis nusipelnė stebuklų dovanos 131 .
1 3 0
1. Arundinensis, Vita Beati Michaelis, f. C: Aedicula igitur ei
tergoforium templi intra claustrum adoccidentem suscitatur, adeo humilis
& angusta, ut vix шит resupinum caperet. Talem corpori mansionem
elegit, qui animum caelo destinabat. Vieniebant sub ingredientium
aspectum, terra cubile, pulvinaria strame, suppelex spherule precatoriae,
& virga pendula discipline ergo.
131
Ibid., f. C2v: Ob hanc singularem, & inauditam patientiam,
humilitatem, pietatem, caeterasque virtutes potestas patrandi miracula
282

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
Jo užtarimu įvyko daug stebuklų, kurių dalis, bet ne visi,
jau Jono Tšcianiečio laikais buvo pamiršta.
Pal. Mykolo Giedraičio užtarimu įvykę stebuklai
amžininkams buvo neabejotinas Dievo malonės įrodymas.
Jonas Tšcianietis žinias pateikia iš seno ir patikimo, iki mūsų
dienų neišlikusio rankraščio. Šis autorius pateikia keturis
stebuklus, įvykusius pal. Mykolo Giedraičio užtarimo dėka
jam gyvam esant. Šiuos stebuklus galima suskirstyti į
dvi grupes, kurias sąlyginai galima pavadinti gydančiaisiais
stebuklais, ir gaisro sutramdymo stebuklais. Gydančiųjų
stebuklų grupė turėtų būti gausiausia, nes Jonas Tšcianietis
užsimena apie didelį kiekį pal. Mykolo Giedraičio užtarimo
dėka pasveikusių ligonių, tačiau tuoj pat priduria,
kad jau jo laikais didelė jų dalis dėl nerūpestingumo jau buvo
užmiršta 132 . Šis autorius pasakoja apie vienos kilmingos
moters, kentėjusios nuo itin komplikuoto mėnesinių sutrikimo,
pasveikimą. Tuo metu, kai jau gydytojai buvo nuleidę
rankas, ji tikėjimo vedina atėjo į Sv. Morkaus bažnyčią
ir palietusi mišioms patarnaujančio pal. Mykolo Giedraičio
abito kraštą netrukus pasveiko 133 . Šis stebuklas gyvai primena
prie Jėzaus drabužių prisilietusios ir nuo tos pačios bėdos
kentėjusios moters stebuklingą išgijimą (plg. Mt9, 20).
Kiti trys Jono Tšcianiečio aprašyti stebuklai - tai trijų
besiplėtusių gaisrų sustabdymas malda ir kryžiaus ženklu.
vivo Uli divinitus concessa fidt, ex qua metiri vinutes viri tanti licebat.
132
Ibid., f. C2v.
133
Ibid., f. C2v­C3: ...ad eum fide succensa venit, sed cum sacrificanti
ministrantem invenisset пес posset eum verbis adoriri, prostrata
in faciem Deum orabat, vestimenti extremitate Beati Michaelis manu
prehensa, salva ex tune Dei dono domum rediit, gratias agens пес dissimulans,
cuius ope sanitatem fiiisset adepta.
283

DARIUS
BARONAS
Kartą Šv. Jono gatvėje įsiplieskus gaisrui miestietė Ona
Palibotkowa atbėgo pas pal. Mykolą Giedraitį ir prašė, kad
jis savo maldomis sustabdytų gaisrą. Ugnies liežuviai jau
buvo apėmę gretutinį namą, kai staiga liepsna liovėsi, ir
kaimynų klausiama Ona nenutylėjo, kad tai įvyko pal. Mykolo
maldos dėka. Kiti du stebuklai įvyko gelbėjant Sv.
Morkaus vienuolyną nuo gaisro pavojaus. Abiem atvejais
brolių prašomas pal. Mykolas Giedraitis juos sulaikė Kryžiaus
ženklu, o juos pačius nuramino, kad kol jis gyvas jiems
nėra ko bijotis gaisro, tačiau po jo mirties bus kitaip: jeigu
nevengs papiktinimų, trumpu laiku susilauks trijų gaisrų,
kaip iš tiesų ir įvyko 134 . Šių stebuklų dėka po Krokuvą ir už
jos pasklido garsas apie šventumu garsėjusį vienuolį, į vienuolyną
pradėjo plaukti žmonės, ieškantys pasveikimo nuo
ligų, patarimo ar net teiraudamiesi savo ar savo artimųjų
ateities. Mat pal. Mykolas Giedraitis nusipelnė ir ateities
numatymo dovanos. Rūpindamasis artimo meilės darbais
jis iš principo nevengė kontaktų su pasauliečiais, bet kartu
vengdamas įtarimų dėl tuščios garbės ieškojimo malšino
jų pernelyg didelį smalsumą, ragindamas juos kuo labiau
pasitikėti Dievu 135 .
134
Ibid., f. C3: Quos Ule in Domino consolatus his verbis adoritur:
Nihil esse periculi inquiens a presenti incendio, secuturum tempus post sua
fata, allaturum huic conventui magnam ex igne calamitatem; ir f. C4v:
Quod si adhucpergerent scandala facere, non solum persecutionem vulgi
atque infamiam, verumetiam triplex incendium brevi incursuros. Quod
quidem non aliter atquepraecaverat, evenit. Jonui Arundiniečiui rašant
palaimintojo biografiją, Šv. Morkaus bažnyčią ir vienuolyną jau tris kartus
buvo nusiaubę gaisrai: 1494, 1528, 1544 m.
135
Ibid., f. C3v­C4: Sepe igitur obiurgabat eiusmodi oracula
poscentes, in Deum solumfuturorum cognitionem reiiciens... Itaquespem
284

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
Gyvenimas, gyventas nuolatinėje tarnyboje, neišvengiamai
artėjo prie žemiškosios kelionės pabaigos. Jausdamas
artėjančią mirtį, pal. Mykolas Giedraitis sukvietęs savo
brolius prašė jį užtarti savo maldomis ir ragino juos siekti
tarpusavio meilės ir santaikos šv. Jono žodžiais: Dens est charitas...
Priminė jiems, kad kryžių, kurio ženklą turi išsiuvinėtą
ant savo abitų, nešiotų savo širdyje, ragino, kad nė per nagą
nenukryptų nuo Viešpaties kelio. Priešingu atveju įspėjo
apie gresiančias nelaimes (kurios vėliau iš tikrųjų ir įvyko:
trys gaisrai Krokuvoje ir Bistryčios vienuolyno praradimas
Lietuvoje). Atlikęs išpažintį ir priėmęs Švč. Sakramentą pal.
Mykolas Giedraitis, atsiprašė brolių už visus nusižengimus
ir ant kelių melsdamasis ir liedamas ašaras kaip tikras Kristaus
karys užmigo Viešpatyje 1485 m. gegužės 4 d.
Paskutiniai pal. Mykolo Giedraičio žemiškosios kelionės
merai jau rodo, kad jo šventumo garsas buvo toli
peržengęs Šv. Morkaus vienuolyno sienas. Todėl jo mirtis
susilaukė didelio atgarsio. Jo senasis draugas Sventoslavas
Tylusis Atgailos kanauninkams perduotu laišku nurodė
vietą prie Sv. Morkaus bažnyčios zakristijos durų, kur turėtų
būti palaidotas pal. Mykolas Giedraitis. Pal. Mykolo
Giedraičio palaikus pastačius bažnyčios viduryje neįtikėtina
žmonių daugybė ėjo atsisveikinti su palaimintuoju, o
daugybė sergančių palietę jo neštuvus pasveiko 136 . Laidone
alerent inanan Deo fata sua commiterent, ipsi pic castequc pro virili
viverent, secutura fata vita digna не dubitarcnt.
'• ,s
Ibid., f. D2: Fit ergo dc more Sacrum corporcsuperferctroposito, &
ante ahare constitute, bom in ib us incrcdibilifrcqucntia bine inde conflucntibus,
inter quos Sventoslaus, &ipse opinionc sanctitalis illustris a loadis ipsi us usque
ad f nem sepulture non rcccdcbat, amicum supremo officio cumuli'turus: acamvbatur
aim infrmis, variisque itnguonbus opprcssis, qui omncs contactu sanabantur.
285

DARIUS
BARONAS
tuvių metu įvykę stebuklai aiškiai rodė, kad pal. Mykolo
Giedraičio užtarimo dėka gyvieji gali sulaukti malonių. Tokiu
būdu pomirtinė palaimintojo biografija tęsėsi.
Pal. Mykolo Giedraičio laidotuvių metu įvykusius
stebuklus Jonas Tšcianietis aprašė pakankamai detaliai.
Krokuvos miestietė Kotryna, prisilietusi prie jo karsto, buvo
išvaduota nuo apsėdimo. Tūlas nuo gimimo raišas vyras
buvo nuneštas prie palaimintojo palaikų, nesvyruodamas
tikėjime prisilietė prie neštuvų ir atgavo sugebėjimą vaikščioti,
ir linksmas grįžo namo šlovindamas Viešpaties galybę,
pasireiškiančią per šventųjų relikvijas. Netrukus žinia
apie pal. Mykolo Giedraičio laidotuvių įvykius Krokuvoje
pasiekė ir Vengriją. Vienas keliautojas, grįždamas į Vengriją,
pastebėjo be galo sielvartaujančių žmonių minią, kurie
raudojo dėl jauno vaikino, kuris buvo ištrauktas iš Dunojaus
po trijų dienų. Patarti kreiptis į pal. Mykolą Giedraitį, skenduolio
artimieji prisiekė, kad aplankys jo kapą, jeigu jo
užtarimo dėka gyvybę atgaus mirusysis. Nepaprastam artimųjų
džiaugsmui jaunuolis netrukus tarsi iš miego pabudo,
o dėkingi giminaičiai atliko piligriminę kelionę prie
naujojo palaimintojo kapo.
Trumpai perteiktas pal. Mykolo Giedraičio gyvenimo
kelias šiuolaikiniam žmogui gali atrodyti pernelyg sunkus,
neįprastas, o aprašytų stebuklų dėka gal kažkiek ir nežemiškas.
Panašiai jis, ko gero, atrodė ir XV a. Lietuvoje, kuri
dar visai neseniai buvo priėmusi krikščionybę, ir joje
krikščioniško gyvenimo sankloda dar neturėjo gilesnių šaknų.
Pal. Mykolas Giedraitis priklausė antrajai krikščioniškos
Lietuvos kartai. Jo gyvenimo aprašyme galime atpažinti
286

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
visai suprantamą mokytojų, kunigų ir vienuolių stygių jiems
priklausančių švietimo ir sielovados uždavinių akivaizdoje
137 . Tačiau tuo pat metu galime atpažinti ir tai, kaip
aktyviai to meto kilmingieji ieškojo tikėjimo ir kiek šiam
jų, ir ne tik jų, troškimui patarnavo kunigai ir vienuoliai.
Kilmingųjų ir vienuolių bendradarbiavimą sielovados srityje
bene geriausiai galima užčiuopti iš Vilniaus pranciškonų
vienuolynui skirtų gausių dotacijų 138 . Tačiau pranciškonai
buvo ne vieninteliai Lietuvos evangelizuotojai, šalia jų veikė
ir Atgailos kanauninkai. Pastarųjų veikla iš Bistryčios
vienuolyno siekė ir Giedraičių apylinkes. Pal. Mykolo Giedraičio
gamintos ligonių sakramento dėžutės, ko gero, buvo
jiems skirtos, nes šių vienuolių viena iš pareigų ir buvo sielovadinis
darbas, ypač ten, kur trūko pasaulietinių kunigų.
Pal. Mykolo Giedraičio vienuolinį gyvenimo būdą ir jo pasiprašymą
į Bistryčios vienuolyną turbūt ir galima iš dalies
paaiškinti Atgailos kanauninkų Evangelijos skelbimu po
Lietuvą. Dar galima pastebėti, kad pal. Mykolas Giedraitis
nebuvo vienišas „keistuolis" užsidegęs askeze ir Dievo meile.
Juk dar XV a. pradžioje Hermanas Giedraitis išvyko studijuoti
į Krokuvą išsižadėjęs turto, kurį turėjo Lietuvoje ir
Rusioje 139 . Krokuvoje studijuojančių Giedraičių „gausybė",
137
Ibid., f. B3­B3v: ...penuriascholarum in illispartibus...; f. B4v
...patria sua ea tempestate a religiosis viris partim esset instructa.
138
S. C. Rowell, „Winning the Living by Remembering the Dead?
Franciscan Tactics and Social Change in 15th century Vilnius", in:
Tarp istorijos ir būtovės: Studijos prof Edvardo Gudavičiaus 70­mečiui,
sudarė A. Bumblauskas ir R. Petrauskas, Vilnius, 1999, p. 89­93.
139
Codex epistolaris Vitoldi, Cracoviae, 1882, Nr. 1296, p. 766:
[Lenkijos karalienės Sofijos Alšėniškės laiško popiežiui ištrauka] Et quia
consangvineum tinum videlicet illustrem dominam Hermamim habeo, qui
287

DARIUS
BARONAS
kuri savo laiku stebino skeptiškąjį J. Fijaleką, galbūt yra
nuoroda į impulsą, kuris ėjo iš to paties šaltinio?
4. Pal. Mykolas Giedraitis šv. Augustino
regulos šviesoje
Jau minėta, kad savo gyvenime pal. Mykolas Giedraitis
tobulai realizavo šv. Augustino regulą, ir tai, kad be jos jo
dvasiniam portretui trūktų kolorito. Tad tebūnie leista bent
probėgšmiais užsiminti apie šv. Augustino regulą, kuri jos
besilaikančiam vienuoliui buvo jo gyvenimo veidrodis.
Sv. Augustino regula — tai ypač reikšmingas Vakarų
vienuolinio gyvenimo idėjinis manifestas, turėjęs didžiulės
įtakos vėlesnei vienuolinei įstatymdavystei 140 . Si regula,
pasižyminti aiškiu bendrųjų bendruomeninio gyvenimo
principų išdėstymu, siūlanti nuosaikią askezę ir teikianti
140
Šv. Augustino regula nėra paprastas vienas tekstas. Šv. Augustino
vienuoliniam gyvenimui skirti kūriniai, sudarantys regulą, skirstomi
į dvi stambias grupes, skirtas vyrams ir moterims. Mūsų atveju
svarbiausias yra vadinamasis Praeceptum, kuris laikomas pirmąja autentiška
šv. Augustino parašytąja regula. Reikia pastebėti, kad tiksli
regulos parašymo data nėra žinoma. Įvairūs tyrinėtojai pateikia skirtingus
samprotavimus, kurie regulos parašymą datuoja nuo 391 ir 428 m.
Kai kuriems tyrinėtojams labiausiai tikėtinas laikotarpis atrodo pati
IV a. pabaiga ir Va. pradžia (plačiau apie tai žr. Starożytne reguły zakonne
(Pisma starochrześcijańskich pisarzy, t. 26), (toliau ­ Starożytne reguły),
ed. M. Starowieyski, E. Stanula, Warszawa, 1980, p. 76­79).
bonis et domintis suis hereditartis in terris Russie et Litwanie habitis renuncians,
consortis meipredicti sustentatus stipendiis et meis adiutus presidiis
ad clericalia vota se convertens, in studiis privilegiatis expendit et continuat
dies suos in omnium virtutum amplexa... (po 1427 04 08).
288

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
praktinius patarimus, tiko įvairioms pašvęstojo gyvenimo
bendruomenėms 141 .
Tyrinėtojų manymu, dvi motyvų grupės traukė šv.
Augustiną prie vienuolinio gyvenimo. Tai asmeninė patirtis,
kurioje svarbią vietą užėmė išminties meilė bei draugystės
puoselėjimas, ir pirmosios krikščionių Jeruzalės bendruomenės
idealo ilgesys 142 . Jeruzalės bendruomenės pavyzdys —
tai idealas siekti krikščioniško tobulumo. Tai buvo nepriekaištingos
tarpusavio meilės pavyzdys. Tačiau ši tarpusavio
meilė ir draugystė jau nebuvo senasis, antikinis draugystės
kultas, kai draugu paprasčiausiai mėgautasi. Tai buvo draugystė,
kurią siejo bendras išminties troškimas, vienijimasis
su Dievu ir Kristaus sekimas. Vieną tokios draugystės
pavyzdį matome realizuotą dievobaimingųjų Krokuvos vyrų
neformalioje bendruomenėje. Tarpusavio meilės iškėlimą
akivaizdžiai matome pal. Mykolo Giedraičio mirties
valandoje, kai jis, remdamasis Evangelija pagal Joną, kvietė
savo brolius santarvei 143 .
141
Brandžiaisiais Viduramžiais (XI­XIII a.) ji pasitarnavo reformuojant
pasaulietinės dvasininkijos gyvenimą, įterpiant įvairias eremitų
bendruomenes į vienuolinio gyvenimo rėmus, be to, ši regula buvo
pavyzdys organizuotis tiems ordinams, kurie išaugo kanauninkų judėjimo
srovėje ir kurie sau kėlė praktinių tikslų įgyvendinimą (pvz., ligonių
slauga). Šv. Augustino regulos orientacija į gyvenimo praktiką leido ja
naudotis vienuoliniams riterių ordinams (pvz., tamplieriams), ji padėjo
formuotis ir elgetaujantiems ordinams (pvz., augustijonams, dominikonams).
Mūsų laikais pagal šv. Augustino regulą tvarkosi apie pusantro
šimto vienuolinių kongregacijų (J. Kowalczyk, EK, t. 1, sr. 1118).
142
Starożytne regały, p. 75 su nuoroda į: A. Trape, S. Agostino,
luomo, ilpastore, U mistico, Fossano, 1976, p. 45­55.
141
I. Arundinensis, Vita Beati Michaelis, f. B3: Correptus febri
gratias Deo agere cepit, quod tempus rcsolutioni suc quarn ipse muito ante
289

DARIUS
BARONAS
Ką tik minėti šv. Augustino regulos motyvai, galime sakyti,
yra bendri ir pamatiniai krikščioniškąjį gyvenimą formuojantys
principai. Be jų, šv. Augustino reguloje matome
ir labiau specifinių nuostatų, kuriomis pravartu pasiremti geresniam
pal. Mykolo Giedraičio dvasingumo tipui išryškinti.
Sv. Augustino regula reikalauja nuosaikios askezės, kuri
leistų kiekvienam gyventi tenkinant elementarius savo
poreikius. Įstojusiems į vienuolyną buvusiems vargšams primenama,
kad jie nepavydėtų buvusiems turtuoliams, jeigu
šie ką nors gauna geresnio ar ko nors daugiau, nes taip yra
tik dėl to, kad pastarieji ankstesniame savo gyvenime nebuvo
pakankamai fiziškai užsigrūdinę. Buvusiems turtuoliams
primenama, kad jie nesigirtų savo tėvų kilme ar vienuolynui
užrašytu turtu, bet kur kas labiau džiaugtųsi savo
bendryste su buvusiais vargšais. Kaip pamename, pal. Mykolo
Giedraičio kilmingumas buvo paprasta gyvenimo duotybė,
jo dvasinėje biografijoje neturėjusi jokios pastebimos
reikšmės. Pal. Mykolo Giedraičio praktikuota griežta askezė,
kuklus maistas, būdos dydžio buveinė tik rodo, kiek šis
kilmingasis sugebėjo nusižeminti. Pal. Mykolo Giedraičio
praktikuotas nusižeminimas ir atgaila mums gyvai primena
tuos askezės žygdarbius, kuriems ryždavosi ne vienas frankų
ar airių kilmingasis Vėlyvosios Antikos ar Ankstyvųjų
Viduramžių laikais, nusprendęs savyje „įveikti pasaulį" 1,14 .
144
Šioje vietoje specialiai pasitelkiu pavyzdžius iš tų kraštų ir iš
to laiko, kai juose dar tik kūrėsi vienuolinio gyvenimo pagrindai. Franpręvidit
tam appeteret. Itaque fratribus una cum priore ad se convocatis,
eorum orationibus se dUigenter comendabat, cobortans eosdem ad mutuant
charitatem, illudque loannisfrequenter usurpans: Deus est charitas, & qui
manėt in charitate, in Deo manėt, & Deus in eo.
290

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
Regulinių atgailos kanauninkų rašytose knygose ar
kituose rašto liudijimuose, kur tik minimas pal. Mykolas
Giedraitis, jis paprastai laikomas sektinu pavyzdžiu. Ko gero,
ankstyviausiu liudijimu, rodančiu, kaip jo gyvenimo pavyzdys
gali padėti Atgailos kanauninkams laikytis šv. Augustino
regulos, būtų pal. Mykolo Giedraičio konfratro
Stanislovo iš Bistryčios rankraštis, kuris vėliau buvo įrištas
į knygą, aiškinančią šv. Augustino regulą 145 .
5. Pal. Mykolo Giedraičio pomirtinis
kelias j Lietuvą
Kaip senovėje, taip ir dabar pagrindinė pal. Mykolo Giedraičio
kulto vieta yra Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčia. Gana
didelis pal. Mykolo Giedraičio užtarimu įvykusių stebuklų
skaičius XV-XVII a. pradžioje rodo nuolatos gyvą šio
palaimintojo kultą. Jau 1521 m. norint specialiai pažymėti
Palaimintojo kapo vietą buvo pirmą kartą atidarytas jo karstas.
Tuo metu kūnas buvo dar nesuiręs ir amžininkams tai
buvo dar vienas įrodymas dėl Palaimintojo šventumo.
kuose Lerins salos vienuolynas garsėjo efektyvia disciplina, kuri jauniems
aristoktatų kilmės vienuoliams sėkmingai išraudavo pasaulio puikybės
daigus. Savo ruožtu Lerins salos vienuolynas V a. buvo ne vieno garsaus
Galijos vyskupo pradinė dvasinio gyvenimo mokykla. Tokių pat asketiškai
užsigrūdinusių vienuolių daigynas kitame Europos kampe buvo
airiškas Jonos vienuolynas, kuris buvo savotiškos dvasinės imperijos
centras, iš kurio Geroji Naujiena VI­VII a. sklido po visą Britų salų
šiaurę (plačiau žr. P. Brown, The Rise of Western Christendom. Triumph
and Diversity A.D. 200­1000, Blackwell Publishing, 2003 (Il­as
leidimas), p. 111­112, 326­328).
145
Žr. išn. Nr. 111.
291

DARIUS
BARONAS
1589 m. po didelio gaisro kilus būtinybei atstatyti nukentėjusius
Sv. Morkaus bažnyčios ir vienuolyno statinius, pal.
Mykolo Giedraičio kapas buvo rekonstruotas ir papuoštas
antkapine plokšte, kurią puošė Palaimintojo atvaizdas. Bene
rimčiausių veiksmų, kuriais jau neabejotinai siekta įteisinti
pal. Mykolo Giedraičio viešąjį kultą, buvo imtasi
1624-1625 m. To meto Krokuvos vyskupas Martynas Šiškovskis
įgaliojo savo sufraganą Tomą Oborskį atlikti pal.
Mykolo Giedraičio relikvijų elevatio 146 . Tikėtina, kad jau
tada šios iškilmės galėjo prilygti oficialiai kanonizacijai,
tačiau kaip tik tuo metu išėjo popiežiaus Urbono VIII bulė,
labai sugriežtinusi kanonizavimo procedūrą, todėl tolesnės
pastangos kanonizuoti pal. Mykolą Giedraitį buvo paralyžiuotos.
Nepaisant to, Atgailos kanauninkai, bent jau Krokuvoje,
privačiai minėjo pal. Mykolą Giedraitį kiekvienų
metų gegužės ketvirtą dieną. Šia proga būdavo aukojamos
iškilmingos mišios, kviečiami Krokuvos šviesuomenės atstovai,
kurių ne vienas savo pagarbą Palaimintajam išreikšdavo
ir specialiai tai progai sukurtomis oracijomis. Tokios
iškilmės Krokuvos Šv. Morkaus vienuolyne buvo rengiamos
nuo 1617 iki pat 1807 m. 1 4 7
Savo žemiškąją kelionę pal. Mykolas Giedraitis užbaigė
Krokuvoje, tačiau jo švento gyvenimo garsas pasiekė
ir Lietuvą. Šis iš Krokuvos sklindantis garsas pasiekė ne tik
Lietuvą, bet ir tolimesnius kraštus, kaip galima manyti iŠ
jo užtarimo dėka įvykusių stebuklų. Jau minėjome apie iš
mirusių prikeltą Dunojaus skenduolį. 1614 m. karo Rusijoje
metu pal. Mykolo Giedraičio dėka pagijo keturi su-
146
147
A. Bruździński, Kanonicy regułami, p. 216­219.
Ibid., p. 221­223.
292

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
žeisti kariai 148 . Šie stebuklai rodo tą lauką - nuo Vengrijos
iki Rusijos - kuriame reiškėsi pomirtinis pal. Mykolo Giedraičio
kultas. Mums šiuo kartu turi rūpėti pal. Mykolo
Giedraičio kulto pėdsakų paieška jo gimtajame krašte.
Iš karto reikia pasakyti, kad neturime (galbūt kol kas
tik nežinome...) Lietuvoje pal. Mykolo Giedraičio užtarimo
dėka įvykusių stebuklų ar suteiktų malonių aprašymų. Todėl
negalime sau leisti prabangos, kad nepaminėtume to,
kas gali būti naudinga tolesnių tyrimų metu.
Garsas apie šventuosius pats savaime nesklinda, jį
perneša konkretūs žmonės. Labiausiai apčiuopiami pal.
Mykolo Giedraičio šventumo šaukliai Lietuvoje buvo jo
konfratrai - Atgailos kanauninkai. Ieškant pal. Mykolo
Giedraičio kulto pėdsakų Lietuvoje lygia greta ryškės ir šio
palaimintojo reikšmė Atgailos kanauninkų ordinui.
Reikia turėti omenyje, kad Atgailos kanauninkų ordinas
veikė ir Lenkijoje, ir Lietuvoje kaip vieningoje erdvėje.
Politiniai riboženkliai vargiai turėjo kokią nors įtaką jų
ordino vienuolių judėjimui, bendravimui ar paprasčiausiam
naujienų sklidimui. Tad galima a priori sakyti, kad
garsas apie pal. Mykolo Giedraičio šventumu garsėjusį gyvenimą
jau galėjo pasiekti jo konfratrus Lietuvoje dar jam
gyvam esant. Tarp jo amžininkų, kurie neabejotinai jį pažinojo
ar buvo girdėję iš jį gerai žinojusių žmonių, reikia
paminėti jau minėtą Bistryčios vienuolyno viršininką Stanislovą
bei Medininkų bažnyčios kleboną Lauryną ir Tverečiaus
bažnyčios kleboną Lauryną. Visi šie trys Atgailos kanauninkai
figūruoja tarp asmenų, kurių atmintimi apie pal.
148
Jan z Trzciany, Żywot Błogosławionego Michała Gedrocia, f. 2v.
293

DARIUS
BARONAS
Mykolą Giedraitį rėmėsi Jonas Tšcianietis. Tebūnie leista
šiuos asmenis traktuoti kaip savo bendruomenių reprezentantus.
Tad galime manyti, kad šie trys seniausi Atgailos
kanauninkų vienuolynai - Bistryčia (iki 1526 m.), Medininkai
ir Tverečius - ir buvo pirmosios vietos, kuriose saugotas
prisiminimas apie pal. Mykolą Giedraitį.
Atrodo, kad Bistryčios vienuolynas turėjo būti ypatingai
tinkama vieta pal. Mykolo Giedraičio atminimui
puoselėti, tačiau dėl nepavyzdingo Bistryčios vienuolių
gyvenimo būdo ir greitu laiku sekusio vienuolyno uždarymo
jis, galime būti tikri, plačiau nebuvo išplėtotas. Be
vienuolyno viršininko Stanislovo liudijimo, radome tik vieną
XV a. dokumentą, kuris tik netiesiogiai gali (atba negali)
sietis su pal. Mykolu Giedraičiu. Lietuvos Mokslų Akademijos
bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas iki šiol
nepublikuotas pergamentas, kuriame kalbama apie naujo
generolo rinkimus po Ordino generolo Augustino mirties
149 . Šis dokumentas, kuris turėjo būti išsiųstas popiežiui
Aleksandrui V (1409-1410) tam, kad Šv. Tėvas patvirtintų
naujai išrinktą generolą, rodo įtarimą keliančią datą - 1415-
Esama ir kitų požymių, rodančių, kad šis dokumentas
greičiausiai yra falsifikatas 150 . Kaip žinia, dažnai būna taip,
kad falsifikatai nekalba apie visiškai nebūtus dalykus. Mums
rūpimu aspektu reikia pastebėti, kad jame kalbama apie
Ordino generolą Augustiną, kuris mirė in partibus et extra
149
MAB RS, F3­65 (žr. R. Jasas, Pergamentų katalogas, p. 27,
Nr. 25).
150
Šioje vietoje plačiau diplomatinio tyrimo argumentų nedėstau,
nes ateityje ketinu šį dokumentą paskelbti spaudoje su reikiamais
komentarais.
294

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
curiam Romanam, t. y. apaštalaudamas misijų krašte. Kadangi
nėra žinoma kitų XV a. šio Ordino generolų, kurių
vardas būtų Augustinas, išskyrus tą Augustiną, kuris priėmė
pal. Mykolą Giedraitį į vienuolius, tebūnie mums leista
spėti, kad kažkam XV a. antroje pusėje (o gal ir XVI a. pradžioje)
rūpėjo iškelti generolo Augustino apaštalavimo nuopelnus,
kurių vienu iš vaisių galime laikyti ir tai, kad jis neapsirikdamas,
taikliai pastebėjo pal. Mykolo Giedraičio
neeilinės asmenybės bruožus. Minėto pergamento reverse
esanti užuomina apie Bistryčios vienuolyną rodo, kad jis
kažkaip susijęs su šiuo vienuolynu.
Medininkų bažnyčia buvo viena pirmųjų bažnyčių Lietuvoje,
funduota ir pastatyta L. k. ir L. d. k. Jogailos apie
1391 m. 1 5 1 Atrodo, kad Šią medinę bažnyčią aplenkė gaisrai,
karo audros (XVII a. vidurio tvanas!) ir ji išliko nepakitusi
iki pat XVII a. pabaigos. 1693 m. inventorius gerai
perteikia senos, skurdokos parapijos atmosferą: yranti bažnyčia,
grindinys-plika žemė 152 , keturi kuklūs altoriai, tačiau
čia pat - trečiajame altoriuje - elegantiškai tapytas Dievo
Motinos atvaizdas su 7 votais ir 4 sidabro karūnomis 153 .
151
Su apgailestavimu reikia pastebėti, kad šis pergamentas, kutį
dar spėjo aprašyti R. Jasas (Pergamentų katalogas, p. 23, Nr. 14) šiuo
metu jau yra dingęs.
152
B], 62411 III, f. 13: Actum in conventu Mednicensi in quo
tantum duo fratres habitant, Anno 1693 19 May... Ecclesia sub titulo
Ssmae Trini tatis antiqua nimis, quae iam labi t cum tecto etparietibns пес
reparari ullo modo potest, nisifiindata nova exaedificet... in ecclesia ipsa
pavimentum nullum sed nuda humus...
m
Ibid., f. I4v: Tertium altare antiquum exiguum in quo imago
В. V. Maioris, in eo vota argentea numero 7, coronae aigentcac 4. Ipsa imago
devotionem spiralis picturae degantis.
295

DARIUS
BARONAS
Vietinis Dievo Motinos kultas derėjo su pagarba pal. Mykolui
Giedraičiui, kuris savo laiku taip pat buvo didis Dievo
Motinos gerbėjas. Vietiniams tikintiesiems šią sąsają turėjo
priminti procesijų vėliava, kurios vienoje pusėje vaizduota
Dievo Motinos Dangun ėmimo scena, o kitoje - pal.
Mykolo Giedraičio atvaizdas 154 . Reikia pastebėti, kad prie
šios bažnyčios veikė Sv. Angelo Sargo brolija, kuriai galbūt
ir priklausė ši vėliava, nes juk būtent aktyvesniems tikintiesiems
labiausiai reikėdavo procesijoms ir kitoms iškilmėms
reikalingų vėliavų ir kitų rykų 155 . Brolijos egzistavimas
yra gyvybingo religinio gyvenimo liudijimas, kurį pagal
savo galimybes palaikė vietinis prepozitas. Vizitatorius pastebėjo,
kad minėtoji procesijų vėliava neseniai restauruota
Medininkų prepozito Juozapo Bildvičiaus rūpesčiu. Šis
prepozitas Medininkų bažnyčiai tai pat parūpino pasidabruotą
komuninę, nes jos anksčiau ši bažnyčia neturėjo 156 .
Sunku pasakyti, ar pakankamai reprezentatyvi yra kita
po 80 metų atlikta vizitacija, tačiau krenta į akis, kad minėtos
vėliavos — trapaus šiaip ar taip daikto - kaip ir kokių
nors kitų pal. Mykolo Giedraičio kulto pėdsakų ji jau ne-
154
Ibid., f. I4v: Vexilla numero 5. Primum exserico habens (?) ex
una parteimaginėm Assumptionis V. M. imaginėm ex altera parte B. Michaelis
Giedroyč, hoc vexillum restauratum studio admodum reverendi patris
praepositi moderni. Quatuor autem(?) caetera parva ex materia dicta
Sztam et caerulei colons duo. Rubei colons similiter duo.
155
Be to, reikia pastebėti ir tai, kad prie Videniškių bažnyčios
veikusi to paties vardo brolija turėjo vėliavą, kurioje vienoje pusėje buvo
pavaizduotas Nekaltas Švč. Mergelės Marijos prasidėjimas, o kitoje
pal. Mykolas Giedtaitis (žr. toliau).
156
Ibid., f. 14: Cimborium simplex, in eopixis deargentata ex aurichalco,
studia admodum reverendi patris Josephi Bildwicz moderni praepositi
miednicensis procurata, quia hucusque nulla fiat...
296

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
mini 157 . Tą patį galima pasakyti ir apie 1820 m. vizitaciją 158 .
Kaip matome, seniausiuose Atgailos kanauninkų vienuolynuose
Lietuvoje pal. Mykolo Giedraičio kultas buvo
dažniausiai paslėptas, galime nurodyti tik netiesioginius
arba labai trapius liudijimus. Visai kitą vaizdą matome Videniškių
vienuolyne, kuriam lemta buvo tapti Lietuvos Atgailos
kanauninkų centru XV1I-XVIII a.
Jau ankstyviausioje mūsų turimoje vizitacijoje matome
„stiprius" pal. Mykolo Giedraičio kulto ženklus. XVII a.
pabaigoje Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje buvo septyni
altoriai, tarp kurių vienas buvo dedikuotas pal. Mykolui
Giedraičiui: 1) Didysis altorius su Švč. Mergelės Marijos
atvaizdu; 2) Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo
brolijos altorius; 3) palaimintojo Mykolo Giedraičio; 4) altorius
su Nukryžiuotojo atvaizdu, tapytu ant lentų; 5) altorius
buvo įrengtas priešais ketvirtąjį; 6) Šv. Kazimiero;
7) altorius tuo metu dar nebuvo baigtas įrengti, bet jame
jau kabėjo šv. Antano Paduviečio atvaizdas 159 . Bažnyčios interjere
dominavo medinė Nukryžiuotojo skulptūra. Vieną
bažnyčios koloną puošė atvaizdai įvairių šventųjų, kuriuos
Atgailos kanauninkai laikė savais. Antroji bažnyčios kolona
buvo papuošta Nukryžiuotojo atvaizdu. Ant trečiosios
kolonos kabėjo pal. Mykolo Giedraičio atvaizdas. Jau tuo
metu šis atvaizdas buvo laikomas senosios tapybos pavyzdžiu,
jis kabojo virš pal. Mykolo Giedraičio altoriaus, at-
157
LVIA, F694—1—3381, f. 202: Visitatio residentiaemiednkensis
(1773 04 21).
158
BCzart, Pvkps 1979: „Xicga wizyt generalnych probostw Zgromadzenia
kanoników regularnych... z r. 1820", p. 33­49.
159
BJ, 62411 III, f. 80­80v.
297

DARIUS
BARONAS
vaizdą supo degančios žvakės ir jis garsėjo stebuklais 160 . Kaip
jau minėjome, neturime pal. Mykolo Giedraičio užtarimu
įvykusių stebuklų aprašymų, bet kad jų neabejotinai buvo,
rodo ne tik vizitatoriaus Silvestro K. Rodkiewicziaus žodžiai,
bet ir prie jam dedikuoto altoriaus prikabinti šeši
sidabriniai votai ir iš brangakmenių sudėtas vardas Jesus 161 .
Nežinome ir kada jie įvyko. Jeigu jie įvyko XVTI a. antroje
pusėje, kas yra visai tikėtina, jie gražiai „atsvertų" kun.
A. Bruździńskio pastebėtą pal. Mykolo Giedraičio užtarimu
įvykusių stebuklų stygių šio laikotarpio Lenkijoje 162 .
Kruopščiai ištyręs archyvinius dokumentus šis tyrinėtojas
rado tik vienintelę užuominą apie XVII a. antroje pusėje
įvykusį stebuklą - Vilniaus vyskupo sufraganas Mikalojus
Slupskis (1669-1696) buvo tiek sunkiai susirgęs, kad jau
įsakė jam paruošti kapą, tačiau pal. Mykolo Giedraičio
užtarimu jis atgavo prarastą sveikatą 163 . Šis stebuklas to meto
160
BJ, 62411 III, f. 80v: In medio ecclesie effigies Crucifixi sculpta
lignea. In columne imago variorum sanctorum Ordinis nostri. In secunda
columna imago propendens (?) Crucifixi Domini. In tenia columna imago
antiquaepicturae S. Michaelis Giedroic cum luminibus supra altare eius
et miraculis magna.
161
Ibid., f. 80v: tertium altare Beati Michaelis Giedroic parvum,
opere simp lici per partes deauratum ex assert bus factum, habens vota argentea
6 et nomen Jesus exgemmis factum...
162
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 136.
163
Archiwum Państwowe w Krakowie, rkps.XX. EM, 5/g, f. [8v]:
14to Testimonium illustrissimi Nicolai Słupski episcopi gratianopolitani,
archidiacono Vilnae quos in sua infirmitate tumba uteris in potu B. Michaelis
Gidroycsanatus. Sis įrašas padarytas 1740 m. Šv. Morkaus bažnyčios
generalinės vizitacijos metu. Prie įrašo kita ranka prirašyta: Bene notandum
= utile testimonium tempore canonizationis future, f. [9v] Utilissimum
erit hoc testimonium tempore processus canonizationis B. Michaelis
298

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
žmonėms buvo tiek svarbus, kad jis buvo laikomas svarbiu
faktu galimai Palaimintojo kanonizacijai. Mes, beje, galime
pastebėti, kad vyskupas M. Slupskis buvo tas hierarchas,
kuris 1684 m. liepos 27 d. konsekravo Videniškių bažnyčią
164 , tad galime manyti, kad jo ir Atgailos kanauninkų
ryšiai turėjo ir asmeniškai patirtos malonės atspalvį.
1693 m. vizitacijos metu Videniškių bažnyčioje buvo
7 šilkinės vėliavos. Iš jų dvi buvo su pal. Mykolo Giedraičio
atvaizdais. Brolijai priklausiusios pirmosios vėliavos
vienoje pusėje buvo pavaizduotas Švč. Mergelės Marijos
nekaltas prasidėjimas, kitoje - pal. Mykolas Giedraitis.
Septintosios vėliavos kompozicija buvo lygiai tokia pati 165 .
Kitos Videniškių bažnyčios vėliavos be šv. Kazimiero, šv.
Onos, apaštalų šv. Luko ir šv. Andriejaus tuiėjo ir paties Atgailos
kanauninkų ordino ypač gerbiamų šventųjų atvaizdus:
šv. Kieto ir šv. Monikos, šv. Ciriako ir šv. Augustino.
Apie šių šventųjų reikšmę Atgailos kanauninkų savimonei
jau kalbėjome. O mums šioje vietoje labai svarbu pastebėti,
kad Videniškių bažnyčios interjero ikonografinė programa
geriausiai vaizdinėmis priemonėmis perteikia tai, ką
Atgailos kanauninkai nešiojosi savo galvose ir ką, ko gero,
skelbė savo tikintiesiems. Pal. Mykolo Giedraičio įpinimas
į kitų Ordino šventųjų tarpą nebuvo atsitiktinis, jis buvo
Giedroyć (šie duomenys ir citatos paimti iš A. Bruździński, Kanonicy
regularni, p. 136).
ш
LVIA, Fl­694­3381, f. 109.
165
В], 62411 III, f. 81: Primum sericum(ł) dictum Kitayka mieniona
Confratemitatis, habens in una parte imaginėm pictam Conceptionis
В. V. altera parte B. Michaelis Giedroyć... 7mum materiae et colons eiusdem
habens imagines una parte conceptionis В. V., altera Beati Michaelis
Giedroic.
299

DARIUS
BARONAS
pakankamai gerai artikuliuotas, kaip mes galime aiškiai matyti
iš Silvestro Rodkiewicziaus knygos Opus miserentis Dei.
S. Rodkiewiczius buvo tikras, kad jo Ordinas nusipelnė
šventųjų jau tais laikais, kai šv. Tėvai gyveno Egipto
dykumose. Tai jų Ordinas šv. Kieto ir daugelio kitų kankinių
lūpomis išpažino Kristų Domiciano ir kitų Bažnyčios
persekiotojų akivaizdoje. Tai jų Ordinas kentėjo kartu
su šv. Laurynu, deginamu ant grotų. Tai jų Ordinas nulenkė
galvą prieš budelių, kurie nužudė šv. Kotryną, šv. Ceciliją
ir daugelį kitų, kalaviją. Tai jų Ordinas kartu su šv. Ciriaku
gėrė išlydytą šviną. Tai jų Ordinas kartu su keturiais visuotiniais
Bažnyčios Susirinkimais pasmerkė erezijas ir mokė
pasaulį kartu su šventaisiais Jeronimu, Grigaliumi, Ambraziejumi
ir Augustinu. Tai jų Ordino broliai šv. Baziliaus
pavyzdžiu derino aktyvų ir kontempliatyvų gyvenimo būdą.
Tai jų Ordinas uždegė pasaulį dangiška ugnimi didesnei
Dievo meilei, kurią nešiojo savo širdyje kartu su šv. Pranciškumi.
Tai Atgailos kanauninkų ordinas džiaugėsi ir darbavosi
kartu su šv. Bernardu, šv. Klara, šv. Kotryna Sieniete,
šv. Albertu-Vaitiekumi ir šv. Stanislovu. Galiausiai šiuo
paskutiniu metu jų Ordinas, sekdamas savo globėjos šv.
Kunigundos pavyzdžiu, leido išsiskleisti gražiausiam šventumo
žiedui - pal. Mykolui Giedraičiui 166 . Nors pal. Mykolas
Giedraitis nebuvo paskutinis Atgailos kanauninkas,
166
S. C. Rodkiewicz, Opus miserentis Dei, f. H4: Denique ad
imitationem S. Fundatricis suae divae virginis Cunegundis, protulitflorem
Sanctitatispulcherimum hoc ultimo saeculo Beatum Michaelem Giedroyč,
in Conventu Cracoviensi, & Sanctos Martyres in eodem Conventu statim
post introductionem sui in Poloniasper interfectores Tartaros, obtulit Deo
hostiam Sanctam & victimam vociferationis.
300

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
pagarsėjęs šventu gyvenimu 167 , tačiau jo reikšmės stiprus iškėlimas
S. Rodkiewicziaus veikale akivaizdžiai liudija apie
neeilinę šio palaimintojo reikšmę Atgailos kanauninkams.
Galima pastebėti, kad ir XVIII a. Atgailos kanauninkai palaikė
tą pačią tradiciją, gretindami pal. Mykolą Giedraitį
su jų ypač gerbtais šventaisiais. T. Strzestewskis pal. Mykolą
Giedraitį vaizdavo kaip šv. Onai - švč. Mergelės Marijos
motinai - ypač brangią sarmatišką gėlę, danguje malone
aiškiai spindinčią žvaigždę 168 . J. Rohnui jis buvo vertu
šv. Kieto pasekėju, kuris savo kantrybės ir ištvermės dorybe
nusipelnė tokios pat garbės, kaip ir kankiniai, ir kurio
atnešta garbe iki šiol džiaugiasi Atgailos kanauninkai 169 .
Todėl galime sakyti, kad XVII-XVIII a. pal. Mykolo Giedraičio
biografijose ir legendose apie Atgailos kanauninkų
ordino ištakas skaitome tai, ką matome pavaizduota Videniškių
bažnyčios interjere.
Toliau kalbant apie pal. Mykolo Giedraičio kulto
apraiškas Lietuvoje XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje,
167
Šioje vietoje galime priminti, kad cituojamoje S. Rodkiewicziaus
knygoje yra ir kito šventu gyvenimu pagarsėjusio Atgailos kanauninko
kunigo Jokūbo Sojeckio iš Przyrowo (1579—11659 04 29);
žr. S. C. Rodkiewicz, Opus miserentis Dei, f. L3­M4v: Vita servi Dei
venerabili Patris Iacobi de Przyrów Soiecki... XVII a. viduryje šis kunigas
kurį laiką gyveno Tverečiaus vienuolyne, o Lietuvoje pasiliko ir per niūriausius
Tvano metus. Manoma, kad vienu iš jo dvasinio gyvenimo pavyzdžių
buvo pal. Mykolas Giedraitis. Vėlesnės kartos XVII ir XVIII a.
gana gyvai atsiminė J. Sojeckį, šiuo metu jis beveik visai pamirštas (plačiau
apie jį žr. A. Bruździński, Kanonicy regalami, p. 137­144).
168
Т. Strzestewski, Książe u Świata у и Nieba, f. а2.
т
J. Rohno pratarmė šv. Kieto garbei išspausdinta kaip dalis įvado
į T. Strestewskio rašytą ir į vokiečių kalbą išverstą pal. Mykolo Giedraičio
biografiją; T. Strzestewski, Ein Fiirst vor der Welt und vor Gott, f. B­Bv.
301

DARIUS
BARONAS
reikia pastebėti, kad iš šio laikotarpio turime duomenų,
rodančių, kad Palaimintasis Lietuvoje buvo laikomas panašaus
rango šventuoju kaip ir šv. Kazimieras. Kun. A.
G. Dylis, tokį sugretinimą įžvelgė A. Vijūko-Kojalavičiaus
„Lietuvos istorijoje" 170 . Dar vieną tokio pobūdžio sugretinimą
galime įžvelgti panegirinėje kalboje, kurią Jonas
Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas dedikavo Žemaičių
vyskupui Kazimierui Pacui (1667-1695). J. J. Krišpinas-
Kiršenšteinas, beje, būsimasis Žemaičių vyskupas ir K. Paco
įpėdinis (1695-1708), tuo metu, kai dar buvo Krokuvos
universiteto studentas, 1674 m. gruodžio 24 d. šv. Jono
Kentiečio garbei pasakytoje kalboje į XV a. Krokuvos šventųjų
ir palaimintųjų vyrų tarpą įtraukė ir šv. Kazimierą 171 .
Sv. Kazimiero įtraukimas į Felix saeculum Cracoviae šven-
170
A. G. Dyl, Michał Giedroyč, t. 2, p. 297: Michała Giedroycia
uważano na Litwie za równego świętością św. Kazimierzowi królewiczowi.
Potwierdza to druga cześć Historii Litwy. Vis dėlto drįstame pastebėti,
kad mūsų supratimu nurodyta A. Vijūko­Kojalavičiaus „Istorijos" dalis
neleidžia tokio vienareikšmio teigimo (plg. išn. Nr. 23). Atrodo, kad
A. Vijūkas­Kojalavičius tik tiek tenorėjo pasakyti, kad pal. Mykolas Giedraitis
savo gyvenimo šventumu yra ne mažiau garsus negu savo kilme.
171
Caelestisgratiaeporta sancta ad initium Anni Gratiae, Magni
Iubilei in divo Ioanne Cantio, Regni Poloniae solennifestivitatis eius die...
a Ioanne Hieronymo Kryszpin Kirszensztein, Magni Ducatus Lithuaniae
thesaurarida, Philosophiae &c Eloquentiae in Alma Academia Cracoviensi
auditore, monstrata luciquepublicae aperta..., Cracoviae, 1674, f. Cv:
Saeculum illud eximiae Sanctitatis feracissimum, quo veluti cardinibus
suis mota, caelorum prodiga in humanum genus gratia, portam sanctam
aperuerat, per quam densissimo agmine viri in Polonia sancti, non tam
exivisse, quam prorupisse visi sunt. Cum Lateranense in D. Stanislao sydus,
in Isaia Bonar Augustianae togae sanctitas, seraphicus Šimonis de Lipnica
ardor, triumphatrix ducalium titulorum Michaelis Giedroc humilitas, Sventoslai
sigillum oris admirabile, divi Casimiri puri tas in principe phaenix...
302

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
tųjų ir palaimintųjų tarpą yra ganėtinai retas reiškinys, todėl
šiuo konkrečiu atveju aš įžvelgčiau literatūrinės vaizduotės
apraišką, padiktuotą to meto Lietuvoje, ko gero, labai tikėtinos
nuomonės teisėmis egzistavusio supratimo apie šv.
Kazimiero ir pal. Mykolo Giedraičio artumą. Kad poetinėje
vaizduotėje pal. Mykolas Giedraitis ir šv. Kazimieras buvo
kaimynai, galima matyti ir iš Samuelio Juozapo Butkevičiaus
Visvaino Žodžio, pasakyto 1682 m. gegužės 5 d. ir
dedikuoto Trakų vaivadai Martynui Oginskiui. Autorius,
užsiminęs apie Lietuvos miškų glūdumose pražydusią rožę
(pal. Mykolą Giedraitį), tuoj pat primena, kad Lietuva
nenusileidžia lelijomis (šventaisiais) garsiai Prancūzijai, dėl
šv. Kazimiero gyvenimo ir pavyzdžio nuopelnų 172 . Pal. Mykolo
Giedraičio ir šv. Kazimiero artumo ikonografiniu
pavyzdžiu galime laikyti XVII a. pabaigoje Tverečiaus bažnyčioje
buvusią procesijų vėliavą, kurios vienoje pusėje
pavaizduotas šv. Kazimieras ir pal. Mykolas Giedraitis, o
kitoje - Nukryžiuotasis 173 .
172
S. J. W. Butkiewicz, Omamentiim Divinae Cruris, Rosa Gedroyclana
in tumulo sacrorum cinerum, B. Michaelis Gedroyc e sanguine ducum
in Lithuania nati, Cracoviae in religione Ordinis S. Augustini Beatorum
Martyrum de Poenitentia mortui vitae sanctimonia et miraculorum gloria
celeberrimi, ipso annuae commemorationis eius, secundopostInventionem
Divinae Cruris die..., Cracoviae, 1682, f. B: Vos hic intelligoprofundiora
Lithuaniae Magnae nemora, quae olim inter vos natam Rosam feliciter
habuistis, nequaquam enim sterilis es, nequaquam florente liliis Gallia posterior
es & Ttt Lithuania in cuius commendationem iampridem innocens
Casimirus tot lilia tos centuriavit equites.
173
BJ, 62411 HI, f. 49: Vexilla duo minora de materia sericea dicta Kitayka,
iam ex parte dilecerata, coloris rubei, in uno eorum ex una parte imago
S. Casimiri et B. Michaelis Giedroyc ex altera parte imago Crucifixi Domini...
(1693 06 04 Tverečiaus bažnyčios ir vienuolyno vizitacijos aktas).
303

DARIUS
BARONAS
Prie XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje Videniškių
bažnyčioje buvusių pal. Mykolo Giedraičio kulto liudijimų,
o taip pat prie S. Rodkiewicziaus sakytų žodžių gerai
dera Lietuvos Atgailos kanauninkų bandymas 1717 m.
prašyti Vilniaus vyskupijos sinodo, kad būtų išspausdintos
maldos (officium), kurios galiotų vyskupijos mastu ir
faktiškai leistų viešą palaimintojo kultą. Tokiam prašymui
sinodo dalyviai neprieštaravo, tačiau kadangi toks sprendimas
priklausė Šventųjų apeigų kongregacijos kompetencijai,
buvo nuspręsta šiuo reikalu kreiptis į Šventąjį Sostą 174 .
Kol kas dar niekam nepavyko nustatyti, ar buvo imtasi kokių
nors žygių Romoje šia kryptimi, tačiau aišku, kad tais
laikais šiam siekiui nebuvo lemta realizuotis. Nepaisant to,
Atgailos kanauninkai uoliai saugojo 1717 m. sinodo dokumentus
ir toliau kreipė savo maldas į pal. Mykolą Giedraitį.
Buvo rašomos naujos pal. Mykolo biografijos: Krokuvoje
1736 m. išėjo T. Strzestewskio „Kunigaikštis
pasaulyje ir danguje pal. Mykolas Giedraitis", po ketve-
174
Decreta, sanctiones et universa acta synodi dioecesanae ab illustrissimo,
excellentissimo ас reverendissimo domino d. Constantino Casimiro
Brzostowski Dei et Apostolicae Sedisgratia episcopo Vilnensi... Anno Salutis
MDCCXVII sub diebus 3tia, 4ta et 5ta mensis Februarij in sua cathedrali
ecclesia Vilnae celebratae et per me Alexandrumjoannem Zebrowski S. TheoL
et J. U. doctorem, archidiaconum AlbaeRussiaepraesentissynodisecretarium
connotata, (toliau ­ Decreta, sanctiones et universa acta), Vilnae, 1717, p.
76: CaputXX. De Officio B. Michaelis Giedroyč... [по.] 163. Porrectae nobis
debitą cum supplicatione W. Canonicorum BB. MM. de paenitentia
preces, quibus adobtinendumpro dioecesi officium de B. Michaele Giedroyč,
ex eadem ordine, hujus M. D. Lituaniae patrono, synodi implorant opem.
Cum ob decretum S. Rituum Congregationis sintextra sphaeramjurisdictionis
nostrae, ideo eo fine supplicandum esse ad S. Sedem Apostolicam, precesque
synodi in volumine leggum inserendas appromittimus et declaramus.
304

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
rių metų šį veikalą į vokiečių kalbą išvertė ir Prahoje išleido
J. Rohnas, o po penkerių metų J. Demrowskis Vilniuje
išleido šio veikalo „Kompendiumą apie kunigaikščio pasaulyje
ir danguje dievotą gyvenimą". Visi šie duomenys
kartu paėmus leidžia mums XVII a. pabaigą - XVIII a.
pirmą pusę laikyti pal. Mykolo Giedraičio kulto pakilimo
Lietuvoje laikotarpiu.
Nepaisant to, kad Videniškių bažnyčia buvo, - jau
dabar galima sakyti, - pal. Mykolo Giedraičio kulto Lietuvoje
centras, jis, ko gero, ilgainiui neišsilaikė tokiose akštumose,
apie kurias kalbėjo S. Rodkiewiczius. Sunku pasakyti,
kas ir kada atsitiko per daugiau kaip pusę amžiaus,
tačiau 1766 m. vizitacijos akte pal. Mykolo Giedraičio kulto
ženklų kažkodėl matome žymiai mažiau. Pal. Mykolo
Giedraičio altorius ir toliau išliko, tačiau krenta į akis tai,
kad jo atvaizdas jau neturėjo jokių papuošimų 175 .
XIX a. pirmosios pusės vizitacijos fiksuoja Videniškių
bažnyčios ir vienuolyno padėtį, dar per daug nenutolusią
nuo XVIII a. realijų. 1804 m. vizitacijos aktas rodo tam
tikras naujoves, kurios buvo tiesiog neišvengiamos po paskutiniaisiais
XVIII a. dešimtmečiais patirtų smūgių. Turime
omeny Livonijos vyskupo Kosakovskio antpuolį prieš
Videniškių bažnyčią 1783 m. Šio antpuolio metu bažnyčia,
vienuolynas buvo nusiaubti 176 . Vienuoliams 1790 m.
175
LVIA, F694­1­3381, f. 113: 7mum altare ex oposito etiam
similis structurae etpicturae, imago Beati Michaelis Giedroyć, quiobiitin
Domino Anno 1485 die 4 Mail, sine ulla adornatione.
176
Šios vienuolyno gyvenimo peripetijos šiuo kartu nėra mūsų
dėmesio centre, todėl tik trumpai norėtume paminėti XVIII a. pabaigos
peripetijas. Livonijos vyskupas Kosakovskis, remdamasis 1782 m.
305

DARIUS
BARONAS
laimėjus bylą jie galėjo imtis atsikūrimo darbų. Atrodo,
kad kaip tik šiuo laikotarpiu prie Videniškių bažnyčios
ir turėjo būti pastatyta Pal. Mykolo Giedraičio koplyčia.
1804 m. inventorius ją jau mini, tuo tarpu ankstesnis mums
žinomas 1766 m. inventorius jos dar nemini 177 .
Rekonstrukcijos dėka iki tol bažnyčioje buvęs Pal. Mykolo
Giedraičio altorius buvo perkeltas j koplyčią. Kartu
su juo buvo perkeltas ir Palaimintojo atvaizdas, kuris, kaip
atrodo, būtent šiuo laikotarpiu buvo papuoštas iki šiol išlikusiais
auksuoto sidabro apkaustais. Šios koplyčios liturginė
reikšmė buvo sustiprinta šalia jos durų įrengus krikštyklą.
Pal. Mykolo Giedraičio ir kunigaikščių Giedraičių
sąsają turėjo sustiprinti virš koplyčios durų pakabintas fundatoriaus
portretas 178 .
177
Tiesa, kun. A. G. Dylis nurodo, kad minėta koplyčia pastatyta
1800 m., tačiau kol kas lieka neaiškūs pirminiai šaltiniai, kuriais
grindžiama tokia nuomonė; A. G. Dyl, Michał Giedroyć, t. 1, p. 94­100.
178
VUB RS, F57­B53­242 (inwentarz kościoła widzieniskiego z
opisaniem budynków klasztornych у sprzętów w nim znayduiących się
oraz folwarku Batanowa zastawnego z swoią ruchomością, sporządzony
Roku 1804 Msca Septembra dnia 10), f. 3: 5o Ołtarz. Wteyże kaplice
Błogosławionego Michała snicerskiey roboty niebiesko malowany rzniecie
mieyscoma pozłacane, srebro przy tym ołtarzu Promienie w koło głowy S­
popiežiaus bule, ketino paveržti Atgailos kanauninkų nuosavybės teises.
Sekė ilga byla, kurią galiausiai laimėjo Ignacas Giedraitis, kuris
1790 m. pasirūpino Videniškių vienuolyną atkurti iš naujo (de nova
radice). Vienuolynas toliau iš esmės laikėsi ne tiesiogiai administruodamas
jam skirtas žemes, bet nuo jų imdamas rentą. Ji, regis, buvo pakankama
bažnyčiai atnaujinti ir net leido iš dalies kompensuoti Videniškių
bibliotekos nuostolius (VUB RS, F57­B53­243: Inwentarz
kościoła i klasztoru widzieniskiego JXX Kanoników regularnych ВВ.
MM. od Pokuty Roku 1809, f. 6­6v).
306

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
XVII a. pabaigoje kitus pal. Mykolo Giedraičio kulto
pėdsakus aptinkame kai kuriose kitose Lietuvos Atgailos kanauninkų
bažnyčiose. Kaip jau minėta, XVII a. pabaigoje
Tverečiaus bažnyčioje būta šilkinės vėliavos su šv. Kazimiero,
pal. Mykolo Giedraičio ir Nukryžiuotojo atvaizdais 179 .
XVIII a. pirmos pusės Tverečiaus bažnyčios vizitacijos aktuose
tokia vėliava nebeminima, tačiau iš jų sužinome apie
bažnyčioje buvusį tapytą pal. Mykolo Giedraičio atvaizdą
180 . XVII a. pabaigoje pal. Mykolo Giedraičio atvaizdas
buvo ir Panemunio bažnyčioje. Jis minimas šalia šv. Kazimiero
atvaizdo turbūt neatsitiktinai 181 . 1773 m. kovo 4 d.
Panemunio bažnyčios vizitacijos akte pal. Mykolo Giedraičio
kulto pėdsakų nematyti, bet tai greičiausiai galima
paaiškinti šios vizitacijos akto lakoniškumu 182 . Dar viena
naujai atrasta pal. Mykolo Giedraičio kulto apraiška galima
laikyti Jūžintų bažnyčioje XVIII a. pabaigoje buvusią
procesijų vėliavą, kurios vienoje pusėje buvo pavaizduota
Dievo Motina, kitoje - pal. Mykolas Giedraitis 183 .
go, szata posrzebrzana serce s kryzykiem srebrenepozłocone... Przy drzwiach
kaplicy stoi chrzcielnica nowa orzechowo malowana na czterych nóżkach...
Wychodząc z kaplicy na drzwiami w Kościele Kaplicznem [?]portret 1­go
fundatora na płótnie.
179
Žr. В], 62411 III, f. 49.
180
LVIA, F 694­1­3381, f. 9v: ...Reliqua duo altaria opens tabular!.
In uno imago Sanctae Annae, in 2ndo B.Michaelis Giedroyc ducts
Lithvaniae... (ši vizitacija tiksliau nėra datuota).
181
B], 62411 III, f. 65: Imago B. Michaelis Giedroycpicturae antiquae.
Imago S. Casimiri confessoris antiqua... (1693 m. vizitacijos aktas).
182
LVIA, F694­1­3381, f. 194­196v.
181
VUBRS, F57­B53­1197 (Jūžintų bažnyčios inventorius, 1777
07 30), f. [5]: Chorągiew sztametowa biała zfrczkį włóczkową, maiąca
obrazy Nayswiętszey Matki у В. Michała Giedroycia.
307

DARIUS
BARONAS
Videniškių, Panemunio ir Tverečiaus bažnyčias galime
laikyti svarbiausiomis pal. Mykolo Giedraičio kulto
vietomis Lietuvoje. Kaip gerai pamename, pirmųjų dviejų
bažnyčių fundatoriai buvo kunigaikščiai Giedraičiai, ir
tai tik sustiprina įspūdį, kad pal. Mykolo Giedraičio kulto
palaikymas buvo jų ir Atgailos kanauninkų bendradarbiavimo
vaisius. Tverečiaus bažnyčios fundatorių giminės
istorija mums dar nėra pakankamai aiški, kad galėtume
bandyti aiškinti pal. Mykolo Giedraičio kulto pėdsakų
atsiradimą Tverečiuje jų pagarba Palaimintajam 184 . Vis
dėlto į akis krenta tai, kad tose Atgailos kanauninkų bažnyčiose,
kurių fundatoriai buvo ne Giedraičiai, aktyvesnio
pal. Mykolo Giedraičio kulto pėdsakų praktiškai
nėra. Tam tikrose bažnyčiose - tokiose kaip Bistryčia (iki
1526 m.), Medininkai ir kt. - pal. Mykolo Giedraičio kulto
ženklų atsiradimą galime aiškinti pačių Atgailos kanauninkų
iniciatyva. Be to, svarbu pastebėti, kad pal. Mykolo
Giedraičio kulto pėdsakai susitelkę tose bažnyčiose,
prie kurių veikė brolijos - patikimi aktyvaus religinio gyvenimo
liudininkai.
6. Rašto liudijimų pėdsakais
Atskirą pal. Mykolo Giedraičio kulto apraiškų grupę galime
įžvelgti rašytiniuose liudijimuose, kurie tiesiogiai kal-
184
A. Vojevodskaitė teigia, kad Tverečiaus vienuolyno fundatoriai,
Vieigailos­Vargalavičiai, buvo Giedraičių giminės atšaka (http://
postilla.mch.mii.lt/Tevuzeme/dvibylos.htm (žr. 2004 11 01). Aišku,
tokį teiginį reikia priimti labai atsargiai ir būtina jį kritiškai patikrinti.
308

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
ba apie Palaimintąjį arba jo kultą. Tai būtų jo biografijos
(knygos) ir su bandymais pradėti jo kanonizacijos bylą susiję
dokumentai. Tokio pobūdžio duomenys yra ganėtinai
pabiri, jie yra vienas sunkiausiai apčiuopiamų ir labai
nepatvarių liudijimų. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį ir į
juos, nes jie parodo tam tikrus ne visai tikėtus pal. Mykolo
Giedraičio kulto aspektus.
Kalbant apie nepatvarias praeities liekanas, skaitant
bažnyčių ir vienuolynų vizitacijas antrame plane iškyla viską
ryjančio laiko — tempus edax ­ vaizdinys. Raštui kaip
labilios žmogiškos atminties stabilizatoriui ir šiuo atveju
reikia dėkoti, kad mums išsaugojo kai kuriuos ženklus apie
pal. Mykolo Giedraičio kulto pėdsakus. Vienas iš atminties
apie pal. Mykolą Giedraitį išsaugojimo būdų, nuolatinis
priminimas buvo jo biografijos. Šiuo metu pagrindinėse
Vilniaus bibliotekose mums nepavyko aptikti XVII a.
pradžioje išleistos pirmosios Jono Tšcianiečio rašytos pal.
Mykolo Giedraičio biografijos. Vis dėlto aišku, kad bent
kai kuriuose Atgailos kanauninkų vienuolynuose Lietuvoje
jų tikrai buvo. Šiek tiek stebina toks dalykas, kad gana
išsamiuose Videniškių vienuolyno XVII-XVIII a. knygų
inventoriuose nepavyko aptikti Palaimintojo biografijos,
todėl šioje vietoje pagrįstai gali kilti nelengvai sprendžiamas
klausimas apie vizitacijų išsamumą, jų reprezentatyvumą
- klausimas, kurio dabar nebandysime narstyti.
Vis dėlto džiugiai nustebina, kad pal. Mykolo Giedraičio
biografijas randame tose Atgailos kanauninkų bažnyčiose,
kuriose kokių nors kitų Palaimintojo kulto pėdsakų
nematome. Štai Vilniaus Užupio Atgailos kanauninkų vienuolyne
XVII a. pabaigoje buvo vienas pal. Mykolo Gied-
309

DARIUS
BARONAS
raičio biografijos egzempliorius 185 . Kitas Palaimintojo biografijos
egzempliorius XVIII a. buvo tarp Salako vienuolyno
knygų 186 . Galbūt iš pirmo žvilgsnio tokių liudijimų vertė
atrodo nedidelė. Vis dėlto geriau įsigilinus norisi galvoti
kitaip ir teigti, kad jų vertę generuoja jų retumas. Be to,
tokių nepatvarių liudijimų kaip knyga ar procesijų vėliava
vertė, — ypač kai jie aptinkami tuo metu, kai kitų liudijimų
reta, o pats Palaimintojo kultas atrodo praradęs savo ankstesnį
intensyvumą, atrodo ypač svarbi, nes ji teikia konkrečių
argumentų apie nenutrūkstamą pal. Mykolo Giedraičio
kultą. Šio kulto palaikymo ir tradicijos perdavimo
šviesoje reikia traktuoti ir Atgailos kanauninkų pastangas
išsaugoti dokumentus, kurie susiję su bandymais inicijuoti
pal. Mykolo Giedraičio kanonizaciją.
Viena tokios veiklos apraiškų galime laikyti pastangas
išsaugoti 1717 m. Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimus,
išspausdintus atskira knyga, kurioje, kaip jau minėta, buvo
ir Atgailos kanauninkų prašymas dėl liturginių maldų
pal. Mykolui Giedraičiui - prašymas, kurio patenkinimas
iš esmės būtų reiškęs jo viešo kulto pripažinimą. Tad neatsitiktinai
Atgailos kanauninkų knygų rinkiniuose randame
ir knygą, įvardintą Synodus Brzostoviana (pagal Vilniaus
vyskupą Konstantiną Bžostovskį, ėjusį ganytojiškas
185
B], 62411 III, f. 8v: ...19no Forteca Polska in quarto, 20mo
Vita B. Michaelis Giedroyč, 21 Vita Beati StanislaiKostka... (1693 05 14
vizitacijos aktas). Tiesa, vėlesniuose Užupio vienuolyno vizitacijų aktuose
jos jau neberandame. Tai tebūnie tik vienas iš daugelio pavyzdžių,
kaip dažnai tenka susidurti su negrąžinamai prarastu kultūriniu paveldu.
186
Vc75^5,F57­B53­1064: Roku 1766 dnia 12 Junii zjechawszy
na wizitę do klasztotu sołockiego takowe opisanie sporządziliśmy,
f. 5: ...Xiaika in quarto Zycie Błogosławionego Gedroycia...
310

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
pareigas 1687-1722 m.). Įdomu pastebėti, kad šią knygą
aptinkame ne tarp vienuolynui, bet tarp tiesiogiai bažnyčiai
priklausančių knygų. Tokią padėtį fiksuoja Videniškių
bažnyčios 1766 m. inventorius 187 .1717 m. sinodo nutarimams
teikta svarba bene geriausiai atsiskleidžia iš tam
tikrų Videniškių vienuolyno bibliotekos istorijos faktų. Iš
1804 m. Videniškių vienuolyno vizitacijos galime sužinoti,
kad 1783 m. dėl Livonijos vyskupo Kosakovskio antpuolio
Videniškių biblioteka prarado geriausias savo knygas, bet
joje dar liko šimtas aštuoniasdešimt įvairių senų lotyniškų
knygų 188 . Kitos 1809 m. vizitacijos aktai mini tas pačias
šimtą aštuoniasdešimt knygų, bet taip pat nurodo ir naujai
įsigytas, tarp kurių randame turbūt ne ką kita kaip „Bžostovskio
sinodą" 189 . Atgailos kanauninkų pastangos Videniškėse
kaupti oficialią medžiagą apie pal. Mykolą Giedraitį
gerai atsiskleidžia iš 1820 m. inventoriaus, kuriame
tarp kitų dokumentų pastebime ir 1625 m. dokumentą,
liudijantį apie pal. Mykolo Giedraičio palaikų inventio,
sublevatio ir translation. Tuo metu Videniškėse buvo oficialus
dokumentas, kurį išdavė Krokuvos vyskupo Martyno
Šiškovskio (1616-1630) sufraganas Tomas Oborskis
187
LVIA, F694­1­3381, f. 113.
188
VUBRS, F57­B53­242, f. 14: Biblioteka widzieniska w czasie
zaiazdu Widzieniszek z nay lepszych książek została ogołoconą. Teraz ksiąg
starych pod różnym tytułom oprawnych у nieoprawnych łacińskich у pysanychy
drukowanych —180.
•в» VUB RS, F57­B53­243, f. 6v: Synodus diaecesana wilnensis
in 4to tom — 1.
1,0
BCzart, Rkps 1979, p. 97: Roku 1625 sublevatio Beati Michaelis
Giedroyc ordinis Canonicorum Regulttrium de Poenitentia Cracoviae
na Pergaminie z pieczęcią wiszącą blaszaną.
311

DARIUS
BARONAS
(1614-1645). Šiame dokumente smulkiai aprašytos 1624—
1625 m. Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje vykusios iškilmės,
kurių metu pal. Mykolo Giedraičio palaikai buvo
sudėti j naują karstą, kuriam saugoti buvo pastatytas antkapinis
paminklas, išlikęs iki mūsų laikų. Mums dokumento
turinys žinomas iš jo publikacijos Acta Sanctorum
gegužės mėnesio pirmajame tome 191 . Iš šio leidinio sužinome,
kad XVII a. šis dokumentas saugotas specialioje skrynioje,
laikytoje netoli Palaimintojo kapo 192 . Pagrįstai gali
kilti klausimas, kaip ir kodėl šis dokumentas iš Krokuvos
atsidūrė Videniškėse.
XVIII a. antroje pusėje Atgailos kanauninkų ordinas,
panašiai kaip ir kitos vienuolijos, išgyveno ne patį geriausią
savo istorijos laikotarpį. Apšvietos epochos idėjų šviesoje
vienuolijos atrodė kaip praeities atgyvena, tad didelėje
Europos dalyje įsigalėjusios absoliutinės monarchijos, siekusios
Bažnyčios pajungimo savo valdžiai, nevengė taikyti
administracinio poveikio priemonių, nukreiptų prieš vienuolijas.
Visa tai vedė prie pašaukimų skaičiaus smukimo.
Dėl tokios politikos Atgailos kanauninkų ordinas buvo pasmerktas
išmirimui. Šio ordino padėtį dar labiau komplikavo
tuo metu kilę nesutarimai ir juos lydėjęs susvetimėjimas
tarp Lietuvos ir Lenkijos Atgailos kanauninkų. Ne
191
Acta Sanctorum Maii, vol. 1, ed. G. Henschenius et D. Papebrochius,
Antverpiae, 1680, p. 558­560. Šiame leidinyje šis dokumentas
vadinamas lnstrumentum publicum inventionis, sublevationis et translationis
ossium Beati Michaelis Gedrocii Anno Domini MDCXXIVdie IVIuniii.
192
Ibid., p. 560: Praesentes litterae &tbisper omnia similes habentur
in speciali šerinio, circa Reliquias B. Michaelis, in ecclesia S. Marei Cracoviae
tumulati, deposito, quae sunt manibus notariorum publicorum subseriptae,
& ibidem tempore levationis ejusdem Sancti reliquiarum asservatae.
312

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
paskutinį vaidmenį Ordino užgesimo byloje suvaidino ir
problemos dėl vidinės disciplinos palaikymo, dėl ko pagrindinis
Šv. Morkaus vienuolynas praretėjo. Jau 1807 m.
trys likę paskutiniai Krokuvos Atgailos kanauninkai Austrijos
valdžios sprendimu buvo priversti savo vienuolynu
dalintis su kunigais emeritais. Politinėmis priemonėmis
užgintas naujokų priėmimas, galiausiai viskas baigėsi tuo,
kad paskutinysis Šv. Morkaus vienuolyno Atgailos kanauninkas
(kun. Mykolas Ostalowskis) savo žemiškąją kelionę
baigė 1831 m. rugsėjo 17 d. 193
Atgailos kanauninkų ordino paskutinių akimirkų šviesoje
mes ir turime žiūrėti į 1625 m. dokumento atsiradimą
Videniškėse. Reikia turėti omenyje, kad Lenkijos ir Lietuvos
valstybę pasidalinusios Prūsija, Austrijos ir Rusijos imperijos
dirbtinai trukdė bendravimą tarp skirtingose šalyse
atsidūrusių tos pačios vienuolijos narių. Tad savaime suprantama,
kad mums nežinomos 1625 m. dokumento atsiradimo
Videniškėse aplinkybės buvo anaiptol nepaprastos.
Pastangos išsaugoti šią Atgailos kanauninkams brangią
relikviją - tai tarsi desperatiškas bandymas pasipriešinti
fatališkai išnykimo grėsmei, tai tarsi bandymas neprarasti
paskutinės vilties, kad kada nors pal. Mykolas Giedraitis
susilauks altoriaus garbės.
1625 m. dokumento buvimą Videniškėse fiksuoja
dar vėlesnis - 1823 m. - Videniškių Atgailos kanauninkų
dokumentrų registras 194 . Tačiau jau 1830 m. Videniškių
A. Bruździński, Kanonicy regularni, p. 90­96.
m
LVIA, F694­1­547, f. 6: Sublevatio B. Michaelis Giedroyc Ordinis
canonicorum regularium de Paenitentia Cracoviae napargaminie z
pieczęcią tvisztįcą po łacinie.
313

DARIUS
BARONAS
vizitacijos aktuose jo jau nepastebime 195
ir jo pėdsakų grandinė
nutrūksta...
Tai buvo metas, kai ir Lietuvoje Atgailos kanauninkai
skaičiavo paskutines savo dienas. Pagrindiniai jų vienuolynai
— Videniškės, Panemunis - buvo uždaryti 1832 m.,
o likę vienuoliai savo dienų baigti perkelti j Vilniaus Užupį,
kur jų vienuolynas veikė iki 1845 m. Tai metais likę
gyvi Atgailos kanauninkai buvo išskirstyti po kitus dar
veikusius kitų ordinų vienuolynus, kur jie tyliai išmirė 196 .
v
Šioje vietoje ir mums tenka kuriam laikui sustabdyti
savo tyrimą. Kaip matyti iš jau išdėstytos medžiagos, užsimojus
tirti pal. Mykolo Giedraičio kultą Lietuvoje, teko
tam tikra prasme eiti iš Krokuvos į Lietuvą, eiti nuo pagrindinio
jo kulto šaltinio ir ieškoti jo atšvaitų Lietuvoje.
Tokiu būdu tyrimas neišvengiamai tapo panašus į pal. Mykolo
Giedraičio pomirtinės šlovės ataidėjimą iki Lietuvos.
Teko susipažinti ir patyrinėti pagrindinį šaltinių apie
pal. Mykolą Giedraitį korpusą, stengiantis jo šventumo tipą
lokalizuoti istoriniame kontekste. Tokia užduotis nėra
lengva akivaizdžiai matant ir šaltinių stygių, ir jų išsibarstymo
faktą. Dabartiniame tyrimų etape jau išryškėjo tam
tikra vietinė jo kulto specifika. Pirmiausia į akis krenta pal.
Mykolo Giedraičio ir šv. Kazimiero gretinimas, jų kaimynystė
tikinčiųjų savimonės erdvėje. Antra vertus, matyti ir
tam tikri neatitikimai, tarsi vėluojantis jo kulto pulso apčiuopimas
Lietuvoje. Jeigu Lenkijoje jo kulto stipresnis
pakilimas fiksuojamas XVI-XVII a. sąvartoje, tai Lietuvo-
195
Pig. LVIA, F694­1­3791, f. 13­13v.
196
R. Janonienė, „Vilniaus buvęs atgailos kanauninkų vienuolynas
ir Šv. Baltramiejaus bažnyčia", in: Lietuvos vienuolynai, p. 260­261.
314

M Y K O L O GIEDRAIČIO GYVENIMAS IR KULTAS LIETUVOJE XVI-XIX A. PR.
je tokio kulto apraiška galbūt jau dabar galima laikyti
Videniškių vienuolyno ir bažnyčios fundaciją. Tuo tarpu
kai Lenkijoje XVII a. pabaigoje fiksuojamas pal. Mykolo
Giedraičio užtarimo dėka Įvykusių stebuklų stygius, atrodo,
kad kaip tik to meto Lietuvoje jų būta daugiausiai. Sis
XVII a. pabaigoje prasidėjęs Palaimintojo kulto kilimas
savo zenitą pasiekė turbūt apie 1717 m., kai Lietuvos Atgailos
kanauninkai Vilniaus vyskupijos sinodo prašė jo viešojo
kulto patvirtinimo. Ypač įdomūs pal. Mykolo Giedraičio
kulto pėdsakai, kuriuos aptinkame XIX a. pradžioje
Videniškėse. Tai buvo Atgailos kanauninkų saulėlydžio
metas, ir tas paskutinis jų bandymas gelbėti ir išsaugoti
ateinančioms kartoms Palaimintojo atminimo pėdsakus yra
gyvas testamentas šiems laikams.
P. S. Tariu nuoširdų ačiū habil. dr. Aldonai Prašmantaitei ir
prof. kun. Andrzejui Bruździnskiui, kurie man praskynė kelią prie
pal. Mykolo Giedraičio.
315

Si knyga - pirmas originalus leidinys Lietuvoje,
skirtas sventqjij kulto istorijai.
Sventiyij pavyzdys ir kliovimasis jij uztarimu
neabejotinai veike ir veikia zmoniij mentalitet|,
jij kuryb^ ir gyvenimo formas.
Istorikai Lietuvoje jau iesko sio poveikio pedsakij
Lietuvos Didziosios Kunigaikstijos gyvenime.
ISBN 9955­656­15­8
9 78995 5 656 1 59
www.aidai.lt
Virsetyje; Nezinomas dail. zyxwvutsrqponmlkjihgfedcba
^ventoji Seima su Sv. Ona ir Sv. Joakimu
' XVI a. I p. ­ XVH a. pr.