TAVO ŽVILGSNIS 2015

Ivano Kupalos (Joninių) šventė: apeigos ir tikėjimai
Ivano Kupalos diena - viena iš seniausių švenčių, kilusi iš
pagonybės laikų, sutapatinta su saulės sugrįžtuvių švente.
Pagal krikščionišką tradiciją - tai Jono Krikštytojo gimimas,
švenčiamas birželio 24 (liepos 7)d. Senoviniuose kalendoriuose
įvardijama kaip Solstitum (saulėgrįža) arba Lampas
(fakelas, dienos šviesulys). Daugelis slavų tautų nuo Karpatų
iki šiaurės, įskaitant Baltijos šalis ir dalį Europos, tą
dieną šventė.
Pagonybės laikotarpiu didžioji dalis tautų papročių ir
žaidimų buvo skirta dievo Saulės ir šviesą skleidžiančios
Aušros vestuvių garbei. Saulės maudymas vandenyje buvo
vienas svarbiausių šių vestuvių dalykų, iš kurio tikriausiai ir
kilo slaviškas šventės pavadinimas - Kupala (maudymasis,
maudynės.). Vėliau pagoniška šventė susijungė su bažnytine
ir buvo pavadinta Ivano Kupalos (šventųjų Jono, Jano,
San-Džovanio, Sen-Žano, Hanso) diena.
Kupala - padėkos Saulei, vasaros brandos ir šienapjūtės
šventė. Manoma, kad šią dieną saulė veikia su ypatinga
gyvybine jėga, o Kupala įkūnija vasaros derlingumą. Jo
garbei vyksta dvi tradicinės apeigos: maudymasis vandenyje
ir rasoje bei šokinėjimas per degantį laužą. Tai seniausios
apsivalymo apeigos.
Ši šventė mistinė ir paslaptinga, bet tuo pačiu padūkėliška
ir linksma. Šventės išvakarėse, visą naktį ir visą dieną iki
kitos nakties, Kupalą garbina linksmai ir siautulingai. Žmonės
apsijuosia juostomis iš žolių ir gėlių, ant galvų užsideda vainikus,
dainuoja, šoka ratelius aplink laužus. Jaunimas ir vaikai
būtinai žaidžia „Paskutinė pora bėga“.
Pagrindinis Kupalos nakties elementas yra laužas.
„Gyva“ ugnis laužui būdavo išgaunama trinant sausus pagaliukus.
Viduryje laužo statydavo kartį su pritvirtintu ant
jos degančiu ratu - saulės simboliu. Aplink laužą ne tik linksmindavosi,
bet ir šokinėdavo per ugnį, kad apsivalytų nuo
praeities, taptų sėkmingesni ir laimingesni. Šokinėdavo per ją
po vieną ir poromis. Buvo tikima: jeigu šokinėjančių vaikinų
ir merginų rankos neišsiskirs, jie susituoks. Laužo liepsnose
pagal senovinę tradiciją motinos sudegindavo nurengtus sergančių
vaikų marškinėlius. Būdavo, kad per Kupalos ugnį
gindavo naminių galvijų bandą, kad apsaugotų nuo maro
ir kitų ligų.
Maudynės buvo antras privalomas šventės elementas.
Merginos mesdavo į upę puokštes ir vainikus ir burdavo:
jeigu vainikas greitai nuplaukdavo nuo kranto, tai žinok, jog
tavęs laukia laimingas ir ilgas gyvenimas arba sėkmingos
vedybos. Jeigu vainikas skęsdavo, tai mergina tais metais
neištekės arba jaunikaitis nustos mylėjęs.
Kupalą vadina žolynų arba žiedų diena, kadangi per
Jonines surinktos žolės ir gėlės ypatingai vertingos. Tiki: vi-
70