TAVO ŽVILGSNIS 2015

44
Karo audros debesys
XIX a. pabaigoje tapo aišku, jog Britanija jau nėra tokia
galinga, kokia buvo anksčiau. 1885 metais knygoje, pavadintoje
„Anglija“, buvo pažymėta: „Mes esame pasiekę būklę,
kai daugiau neprogresuojame, bet netgi regresuojame... Mes
matome, kad kitos tautos pajėgios konkuruoti su mumis taip,
kaip dar nesame to patyrę.“ Europoje Vokietija tapo vieninga ir
labai stipri valstybė. Jos ekonominės perspektyvos buvo daug
didesnės nei Britanijos. Kaip ir Jungtinės Amerikos Valstijos, ji
gamino daugiau plieno nei Britanija ir naudojo tai pramonei
bei kariniam jūrų laivynui stiprinti.
Kodėl Britanija prarado pranašumus, kuriuos turėjo prieš
kitas šalis Pasaulinės parodos metu 1851 metais? Tam yra keletas
priežasčių. Kitos šalys, ypač Vokietija, turėjo daugiau gamtinių
išteklių, įskaitant akmens anglį, plieną ir žemę kviečiams
auginti. Dauguma britų mieliau investavo savo pinigus į
užsienį nei savo gimtinės pramonę. Britų darbininkai pagamindavo
mažiau nei darbininkai kitose šalyse, kitos šalys Britaniją
lenkė mokslo ir technologijų bei vadybos srityse, tačiau pati
Britanija nelabai stengėsi ką nors keisti. Valstybinės mokyklos,
privati švietimo sistema, skirta turtingesnei viduriniajai klasei,
neskatino verslo ar mokslinių tyrimų. Britanija neturėjo nieko,
kuo galėjo susilyginti su Vokietijos moksliniu techniniu švietimu.
Galiausiai, darbininkų klasė, pripratusi prie mažo uždarbio už
ilgo darbo valandas, nesijautė esanti gamybos partnerė.
Jėgos balansas Europoje, kuris taip gerai veikė nuo Vaterlo
laikų, pradėjo griūti. Britai tikėjo, kad ilgas taikos periodas buvo
Britanijos autoriteto pasaulio reikaluose rezultatas. Šis autoritetas
kilo iš Britanijos imperinės ir ekonominės jėgos. 1880 metais
britų prekybos laivynas buvo keturis kartus didesnis nei jis
buvo 1847 metais, kai jis jau buvo pasaulio lyderis. Daugiau
nei dvi iš trijų tonų krovinių, gabenamų per Sueco kanalą,
buvo britų. 1880 metais Britanija taip pat pirmavo pasaulyje
telegrafo ryšių srityje, turėdama linijas beveik kiekvienoje
pasaulio dalyje. Londonas, be abejonės, buvo augančios
tarptautinės finansinės sistemos centras. Bet nepaisant tokių
dalykų Britanija suprato, kad Vokietija, Prancūzija ir JAV vis
labiau konkuravo su ja. Britanija nebuvo pratusi turėti tokių
stiprių iššūkių.
Staiga Britanija suvokė, kad ji jau daugiau nevaldė jūrų
taip užtikrintai ir kiti turėjo galingesnes armijas ir galingesnę
pramonę. Augant tarptautinei prekybai Britanija darėsi mažiau
savarankiška, o dėl didėjančios JAV ir Vokietijos tarpusavio
konkurencijos ėmė daugiau prekiauti su menkiau išsivysčiusiu
ir mažiau konkurencingu pasauliu. Tokia patirtis padidino
jos politinio netikrumo jausmą. Britanija buvo nustebinta ir
šokiruota, kai beveik visa Europa Pietų Afrikos kare palaikė
afrikiečius , o ne Britaniją. Tai buvo reikšmingas priminimas,
kad draugystė Europoje buvo svarbi ir kad Britanija jau
nebuvo pajėgi nurodyti kitoms šalims, kaip jos turi elgtis, kaip
būdavo prieš penkiasdešimt metų. Ji buvo priversta su jomis
siekti susitarimo. 1902 - 1907 metais Britanija sudarė sutartis
ir savitarpio supratimo susitarimus su Prancūzija, Japonija ir
Rusija. Jai nepavyko pasiekti susitarimų su Osmanų imperija
ir su šalimi, kurios ji bijojo labiausiai, - Vokietija.
Karo su Vokietija pavojus buvo aiškus nuo šimtmečio
pradžios, ir tai buvo priežastis, dėl kurios Prancūzija ir Britanija
suartėjo. Britanija ypač bijojo modernaus Vokietijos laivyno,
kuris atrodė gerokai stipresnis negu jos pačios. Vyriausybė