Petras Plumpa "Artimiausias bičiulis"

ARTIMIAUSIAS BIČIULIS 

VERTĖJO ĮŽANGA 

Apie 1964 m. viename Mordovijos politinių kalinių lageryje praktikuojantys katalikai 

turėjo galimybę gaivintis J. Skriverso (J. Schrijvers, C.SS.R) rekolekcijų knyga 

“Dieviškasis Bičiulis”. Tas nežinomo kunigo į lietuvių kalbą išverstas rankraštinis 

tekstas mums atrodė mielesnis už bet kokią kitą knygą: susėdę kur nors nuošaliame 

užkampy, tuos nuostabius žodžius apie Meilės Šalį konvertitai gerdavo lyg dykumos 

keleiviai vandenį! Ten, kur klesti prievarta, neteisybė, pažeminimas, kur sklinda 

įsakymai, grasinimai ir keiksmai, yra didi paguoda skaityti žodžius apie Meilės grožį, 

didybę ir galybę. Susibūrę maldos grupės nariai ištisas valandas aptarinėdavo šios 

knygos puslapius, derindami jos mintis su Šv. Raštu ir savuoju gyvenimu. Iš to 

išsivystydavo įdomiausi ir prasmingiausi pokalbiai. 

Po 11 metų patekęs į šiaurės Uralo lagerius, aptikau tos pačios knygos lenkišką 

variantą. Ją kaliniams dar 1963 m. buvo palikęs ukrainiečių unitų kardinolas Josifas 

Slipyj, kuomet, sovietiniuose lageriuose atkalėjęs 18 metų, po Šv. Tėvo Jono XXIII 

asmeniško kreipimosi į N.Chruščiovą, buvo paleistas. 

Uralo lageriuose lietuviškojo tos knygos varianto jau nebebuvo, todėl ėmiausi ją 

versti iš lenkų kalbos. Kadangi knygos dvasingas tekstas buvo parašytas trumpais 

sakiniais, todėl nusprendžiau jungti du ar tris sakinius į vieną, kad stilius geriau 

atitiktų turinį, o pats skaitymas būtų lyg meilės jūros bangavimas… Vėliau išverstus 

lapukus įvairiais būdais išsiuntinėjau į Lietuvą, kad galėtų pasinaudoti nelegalių 

rekolekcijų rengėjai. 

Skaitytojai iškart pastebės, jog šių apmąstymų autorius kreipiasi ne į žmogų, bet 

tiesiog į jo sielą, nes būtent sielai yra skirtas amžinasis gyvenimas. Kuomet 

krikščionis šią tiesą pamiršta ar nebekreipia į ją dėmesio, tuomet dažnai lemiamą 

vaidmenį gyvenime apsprendžia tokios žmogiškosios savybės, kurioms neskirta 

pasiekti amžinybę. Tai reiškia, kad tokio žmogaus siela tarnauja mirtingam kūnui, o 

ne atvirkščiai, ir tuo pačiu ji sau nulemia pražūtingą likimą. 

J.Skriverso rekolekcijų knyga yra parašyta dar gerokai iki Vatikano II Susirinkimo 

ir daugiau skirta pašvęstojo gyvenimo asmenims, todėl šių dienų pasauliečiams tenka 

pateikti ketvirtadaliu sutrumpintą tos knygos variantą. Dėl tokio specialaus 

sutrumpinimo, dėl vertimo iš tarpinės kalbos ir dėl pakeisto stiliaus knyga prarado 

autentiškumą, bet nepraranda aktualumo. Turint omenyje, kad ši mąstymų knygelė 

dėl santrumpų bei pakeisto kalbos stiliaus gerokai skiriasi nuo J.Skriverso knygos 

originalo, ją reiktų laikyti modifikuotu “Dieviškojo Bičiulio” variantu, parengtu 

specialiai dabartiniams ateitininkams – jų maldos grupių nariams. 

Petras Plumpa 

1

MĄSTYMAI APIE DIEVIŠKĄJĄ MEILĘ 

Norintieji atlikti Meilei pašvęstus mąstymus, turi išvaduoti savo protą nuo visų 

pašalinių minčių; palikti rūpesčius ir atidėti darbus. 

Kaip kempinė paneriama į vandenį, taip siela turi pasinerti į Jėzaus Širdį, o meilės 

vandenys ją apims ir persunks. 

Reikalinga susikurti vidinę ir išorinę vienatvę. Tartum apsiaustu reikia apsisiausti 

tylėjimu. Atsisėsk prie Mokytojo kojų, visai čia pat; pažvelk į Jo pilnas gerumo akis 

ir paprašyk: Dieviškasis Mokytojau, kalbėk man apie meilės šalį! 

Atmink, kad šiuos mąstymus turi vesti pats Jėzus. Tu esi tartum mažas mokinukas, 

dar nežinantis mokslo pradmenų. Jis turi tave mokyti, o tu – klausyti. 

Neapsisunkink ieškodamas gražių minčių, nes Viešpačiui Jėzui ne to reikia. Jis 

neketina tave praturtinti giliomis mintimis, bet trokšta paveikti tavo širdį ir ją nuvesti 

su savimi meilės ir aukos keliu. 

Atiduok Jam savo širdį tyrą ir nuolankią. Šie mąstymai daugiau malda negu 

veiksmas. Kai skaitysi čia tau pateikiamas mintis, tegu tavo širdis meldžia Viešpatį 

Jėzų, prašydama išminties visa tai suprasti. 

Visą tavo žinioje esantį laiką gali paversti ištisa malda į Viešpatį Jėzų. Tada 

Dieviškasis Mokytojas išmokys suprasti Jo kalbą, Jo žodžius pamilti ir gyvenimu 

paversti. 

Kad mąstymas būtų geras, nereikia per daug įtempti savo protą ir širdį. Nereikia 

save versti kasdieną griežtai perskaityti tam tikrą kiekį minčių. Perskaityk visa, kas 

kelia aukštyn širdį; paskiau kartok tol, kol širdis prisisotins; įsisavink visa, kas tavo 

sielą atitinka. 

Galbūt Dievas šiuose puslapiuose tau paskyrė tik vieną vienintelį žodį, tačiau ta 

mintis gali tavo sielą maitinti per ištisas dienas, ir net per visą gyvenimą. 

Visada išlaikyk proto ir širdies laisvę bei ramybę. Saugokis bereikalingo 

pervargimo. Per daug neapsisunkink pratybomis. Jei nuvargai, imkis dvasinio 

skaitymo ar rankų darbo. 

Negalvok jog tavo tobulybės priešas leis džiaugtis visiška ramybe. Gal sukels 

nerimą iš praeities ar baimę dėl ateities. Pasės tavo širdyje nepasitikėjimo ar nenoro 

grūdą. Stengsis tau įteigti, jog nesi pašauktas gyventi meilės aukštumoje. 

Nesibijok tų klastingų tavo priešo pastangų. Viešpats Jėzus tave myli – kas gi gali 

tau pakenkti? 

Tačiau reikia Dieviškajam Mokytojui padėti - nesirūpinti dėl tų niūrių minčių, 

neskirti joms net niekinančio žvilgsnio, o tik kartoti: Jėzau, myliu Tave; pasitikiu 

Tavimi, tikiu Tavo meile! 

Jei kuris nors teiginys tave prislegia ar nuliūdina, palik jį ten ir eik toliau, nes tai, 

kas atgrasina, ne tau rašyta. 

Turėk saiką net skaičiuodamas savo kaltes. Baimingai nenagrinėk savo nuodėmių ir 

nesistenk smulkmeniškai stebėti savo kilimą dorybėse. Visa tai gali tik atgrasinti, o 

juk nereikia būti menkadvasiu tuo metu, kai pats Jėzus imasi tavo sielos tobulinimo. 

Kad išgirstum Jėzaus balsą, nieko daugiau nereikia, tik tylėjimo, nuolankumo, 

maldos, proto laisvės ir širdies ramybės! 

2

Prie viso to pridėk dalelę apsimarinimo. Nesibijok savo silpnumo: Viešpats Jėzus 

tau parodys, kad kryžius yra saldus, o baigiantis Jo dieviškoms lekcijoms, pajusi 

karštą troškimą save nugalėti ir apsimarinti. 

Tačiau jau dabar Jėzus reikalauja iš tavęs keleto menkų aukų gana mažuose 

dalykuose: nugalėti savo tinginį, bjaurėjimąsi, nenorą; atsisakyti nereikalingų 

žvilgsnių, nenaudingų minčių, tuščių svajonių, patogumų, smaguriavimo, smalsumo 

ir savimeilių minčių apie save. 

Argi galėtum atsakyti tokius mažus dalykus taip didžiam Dievui? O tačiau su 

tokiomis smulkmenomis Jėzus sieja savo malonę mąstymuose. 

Ir nieko nepakeisi, nes Jėzus visada taip daro. Jei siela save nugali, Jėzus būna 

patenkintas ir prie jos artėja. Kuomet tų mažų aukų jam atsakoma, Jėzus nuliūsta, nes 

Jo Širdis tada negali pilnai atsiduoti. 

O kaip Jėzus trokšta, kad nors tik per vieną žingsnį priartėtumei prie Jo. Jis jau būtų 

laimingas. 

Tačiau gali ne tik eiti į tobulybę: Jėzus tau duos sparnus, kad galėtum skristi! 

Pripildyk savo sielą pasitikėjimo Jo begaliniu gerumu, o taip pat visišku 

nepasitikėjimu savimi. Šiais dviem sparnais ir pakilsi į meilės aukštumas. 

Laimingoji siela! Pasikeis visas tavo gyvenimas. Gyvuosi antgamtinėje erdvėje, 

kvėpuosi visai kitu oru. Buvosi iš tiesų dieviškoje šalyje. 

ŠVENTUMAS – TAI MEILĖ JĖZUI 

Mes mylime, nes Dievas mus 

pirmas pamilo (1 Jn 4,19). 

Jau Senajame Įstatyme Dievas sakė žmogui: Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo 

širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis (Ts 6,9). Viešpats Jėzus pakartoja tą 

patį įsakymą, vartodamas tuos pačius išsireiškimus: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa 

širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmas įsakymas (Mt 22, 37-38). 

Vėliau apaštalai tą tiesą skelbė visoms tautoms. Dievas yra meilė, - sako šventasis 

Jonas, - ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame (1 Jn 

4,16). Viršum viso šito, - rašo šv. Paulius, - tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis 

(Kol 3,14). Mylėti Dievą kaip įmanoma - tai įsakymas, tai vienintelis žmogaus 

tikslas žemėje, tai šventumas. 

Būti šventu, tai nereiškia stebuklus daryti, bet mylėti Jėzų visa širdimi, Jam 

besąlygiškai atsiduoti, Jo meile visiškai tikėti. 

Būti šventu, tai nereiškia klaidų nedaryti, o tik laisvanoriškai nenusidėti, neprisirišti 

prie savo nuodėmių, ieškoti pagalbos Jėzaus glėbyje ir po kiekvieno nuopuolio 

prašyti, kad Jis pagydytų. 

Būti šventu, tai nereiškia save alinti griežtomis atgailomis, pasislėpti nuo pasaulio 

dykumoje ar stebinti pasaulį antgamtinių darbų didybe bei jį nugalėti žodžio galybe. 

Anaiptol. Būti šventu, tai reiškia ramiai vykdyti savo luomo pareigas, stengiantis 

Viešpačiui Jėzui suteikti malonumą; nukęsti gyvenimo priešingumus, kad būtum į Jį 

3

panašus, ir suteikti Jam visišką laisvę savo nuožiūra valdyti tavo sielą ir kūną, 

sveikatą ir visas gėrybes. 

Jėzus trokšta tik širdies. Visa gerai, jeigu tik Jis mylimas. Genovaitė ir Paschalis 

Beilonas buvo piemenukai, tačiau mylėjo Jėzų ir tapo šventais. Izidorius buvo 

žemdirbys, Zita – tarnaitė, Krispinas – batsiuvys, Benediktas Labtre – elgeta. Ir visi 

jie darė tą patį: be ribų mylėjo Jėzų, patys save užmiršdami. 

Ar negalėtumei prisijungti prie to būrio didžiadvasių sielų iš visų luomų, visų 

amžių ir kraštų, kurios sudaro iškilmingąją Kristaus Karaliaus palydą? 

Iš tiesų, jų yra legionai. Dieviškasis Mokytojas kasdien vis naujas pažadina 

didžiulėse naujųjų laikų sodomose ir mažuose kaimuose, galingųjų rūmuose ir elgetų 

pirkelėse. 

Tartum bijodamas, kad nepritrūktų laiko įvykdyti savo meilės darbus žemėje, Jis 

dosniai savo malonėmis apdovanoja sielas nuolankias ir Juo pasitikinčias. 

Ir tave Jis nori padaryti šventu. Tave šaukia pas save: kviečia į meilės apmąstymus. 

Lai tavęs nebaugina tavo silpnumas ir nepastovumas. Jėzus yra geras ir galingas. 

Viena akimirka gali ištaisyti tavo praeitį. Atsiduok Jo malonei, pasidaryk meilės 

grobiu. Niekada neabejoti Jėzaus gerumu – tai būdas Jo Širdžiai palenkti ir viskam 

įgyti. 

Pagaliau apmąstyk, jog šventumas, kurį norėdamas gali pasiekti, tai be galo kilnus 

dalykas, tai žavingas idealas. 

Tavo tobulumas, tai dviejų širdžių susitikimas: Jėzaus Širdies ir tavosios; 

susitikimas meilėje, kuri tęsiasi visą gyvenimą; tai stebuklinga komunija, 

susijungimas, kai Dievas atsiduoda sielai, o siela Dievui; tai nesuvokiamas dviejų 

dvasių suartėjimas – Dievo ir sielos. 

Būti tobulu – tai mylėti Jėzų ir leisti, kad Jis mus Savyje ir per Save pakeistų; tai 

gyventi šioje žemėje tokia pat meile, kokia Dievas gyvena Danguje; tai reiškia atverti 

sielai, sujungtai su kūnu, tokį gyvenimą, kokiu gyvena trys Dieviškieji Asmenys 

Švenčiausioje Trejybėje. 

O toks dieviškas gyvenimas atsiveria kiekvieną kartą, kai sužadini meilės aktą ar 

atlieki pareigas, norėdamas Dievui patikti. 

Juo karštesnė, gilesnė ir tyresnė yra tavo meilė, tuo labiau suartėsi su Švenčiausiąja 

Trejybe, tuo ryškiau Jėzaus gyvenimas atsispindės tavyje. 

Kokia svajonė! Jau šioje žemėje patirti tą gyvenimą, kuris tęsis per amžių amžius! 

Be to, nors ir norėtumei, jau nebeturėsi teisės žemėje daryti ką nors kita, kaip mylėti. 

Šventumo idealas yra įpareigojantis. 

Girdėjai Dieviškojo Mokytojo balsą: Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis 

Tėvas yra tobulas (Mt 5,48). Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi (Mt 22,37). Kas 

ne su manimi, tas prieš mane (Mt 12,30). 

Girdėjai apaštalą, kuris priminė šį Viešpaties priesaką: Išrinko tave prieš pasaulio 

sutvėrimą, kad būtumei šventas ir nesuteptas prieš Jo Veidą meilėje. 

Jei ir pajėgtumei kūno ausis užsikimšti Jėzaus balsui, tai širdies balso neužslopinsi. 

Atpirkėjas numirė, kad tavo meilę įgytų. 

Tad kaip gi meilė turi deginti Dievo Širdį, jei taip daug reikšmės skiria net ir 

vienintelio savo tvarinio meilei, net ir menkiausio, net ir mažiausiai žinomo 

pasaulyje! 

4

Kas gi yra ta meilė, kurios žmogus gali ryžtis siekti, kad net ta be galo didi Esybė 

nusileidžia žemyn tos meilės trokšdama, ir net ta Esybė sutiktų geriau prarasti 

tūkstantį pasaulių, negu apleisti vargšą mirtingąjį, tiesiantį aukštyn maldaujančias 

rankas?! 

Kaip gi gilus yra tas Dievo pasaulis! 

Dangus ir pragaras stebi mane. Seka kiekvieną mano širdies poslinkį: nori žinoti ar 

ji atiteks Jėzui, ar Jo priešui velniui. Jei neatliksiu savo pareigų Jėzui, Jam neatiteks ir 

mano širdis. Angelai ir šventieji liūdės matydami, kad amžinos garbės dalelė praėjo 

pro jų Viešpatį, jog vienas tvarinys amžiams nuo Jo nusigręžė. 

Ir priešingai: jei atliksiu Jam savo pareigas - Jam suteiksiu daug džiaugsmo, Jo 

Dievišką garbę sužadinsiu ir pamatysiu Jį besilenkiantį prie Savo mažo tvarinio 

dėkingumui išreikšti. 

Krikščioniškoji siela, ar nori pradėti tą meilės gyvenimą? Susirask Jėzų savo širdies 

gilumoje, Jį nuolankiai paprašyk, kad paimtų tave už rankos ir vestų į dvasinį 

gyvenimą. 

Į tą kilnų gyvenimą keliai yra visur. Pranašas matė didžiules minias, einančias į 

dangiškąją Jeruzalę; ėjo iš rytų ir vakarų, buvo ten iš visų luomų ir amžių, iš 

kiekvienos tautos ir kiekvienos kalbos. 

Norint kilti tobulybėje, užtenka Jėzų mylėti, o jeigu nori Jį mylėti, tai labai ir 

pamilsi, jeigu trokšti Jį mylėti kaip šventieji, net ligi užsimiršimo – susilyginsi ir su 

jais tobulumu. 

Tad siek šventumo, nes tai yra realus idealas – kilnus ir įpareigojantis. 

Švenčiausioji Motina, palaimink mano pirmąjį pagrindinį pasiryžimą: noriu taip 

Jėzų mylėti, kaip Jį šventieji mylėjo. 

ŠVENTUMAS – PERSIKEITIMAS Į JĖZŲ 

Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip 

nešiosime ir dangiškojo paveikslą (1 Kor 15,49). 

Jėzų nuoširdžiai mylėti reiškia Jį sekti, Jį savyje atkurti, Jo mintimis persisunkti, 

pomėgius ir jausmus išgyventi; tai reiškia atsisakyti savo gyvenimo, kad pradėtum 

naują – Jėzaus gyvenimą. Kuo labiau siela pajėgs save pakeisti į Jėzų, tuo geriau 

pavyks Jį sekti, teisingiau ir giliau gyvenime išreikšti. Pasieks tobulumą, kai Dievo 

meilė pilnai sielą užvaldys ir kai pajėgs joje visiškai sunaikinti savimeilę. 

Visad reikia nuolankiai kartoti maldą, kurios mus pats Jėzus išmokė: Teateinie 

Tavo karalystė (Mt 6,10). Teateinie Tavo karalystė ir teužvaldo mano širdį! 

Tokį perkeitimą esmėje vykdo Jėzus. Siela bendradarbiauja nedarydama kliūčių 

Dieviškojo Mokytojo veikimui, dirba kartu su Juo, kiek atitinkamai gauna malonės. 

Jei sielos būtų nuolankios ir kantrios, tai Jėzus, be abejo, įvykdytų Savo darbą 

kiekvienoje iš jų. Jis yra tobuliausias Menininkas, Jis – amžinasis Bičiulis, Jis – 

Visagalis Dievas. 

Deja, kai kuriose sielose tik keletą savo Dieviškosios tobulybės bruožų Jėzus 

tepajėgia atkurti. Tokia siela gyvena Kristaus gyvenimą, tačiau tik dieną, valandą, 

5

minutę… Kai kurie Jėzų seka tik ligi lopšio, kiti – ligi viešojo gyvenimo, ir tik 

keletas eina su Juo į Kalvariją. 

Daugelis linkę sekti išorinį Jėzaus gyvenimą, mielai Jį lydi Jo apaštalinėse 

kelionėse. Kiti labiau mėgsta Mokytojo sielos gyvenimą, Jo jausmus ir pomėgius: 

priglausti galvą prie Jo krūtinės ir sielos vienatvėje gyventi šventa malda. 

Labai daug yra tokių, kurie tik retkarčiais prisimena Mokytoją. Pakviečia Jį prie 

savo stalo; susitinka gatvėje, stebi ir klausosi kaip praeiviai; tik kai kurie pasiteirauja 

kur Mokytojas gyvena ir eina su Juo kaip apaštalai ar Jeruzalės moterys, vaišina Jį 

savo namuose kaip Morta ir Marija, arba kaip Juozapas Arimatietis Jį svetingai 

priima savo širdyje, tyroje ir laisvoje nuo nuodėmių. 

Laimingas, kas atidavė Jėzui visas savo gėrybes, kūną, sielą ir visus troškimus, 

mintis ir jausmus, kuris nieko sau nepasiliko, tik rūpestį labiau už viską mylėti Jėzų ir 

vykdyti Jo šventą valią! 

Laimingas, kas supanašėjo į Jėzų visais savo troškimais ir kas minutę deda į 

Dieviškąją Širdį visus savo rūpesčius, kad įgytų visus Jo nuopelnus; kas nuolat Jam 

atiduoda savo valią ir visą meilę, kad Jėzus apvalytų, sukilnintų, sudievintų ir visa tai 

Amžinajam Tėvui įteiktų. 

Toks pasikeitimas įvyksta palaipsniui. Nors Jėzus užvaldo sielą, tačiau neatima jos 

savito gyvenimo, nes kartu su ja tampa antgamtinio gyvenimo ir veiklos ląstele. 

Kai protinga būtybė atlieka kokį nors veiksmą, Dievas veikia kartu su ja. Ne tik 

tvariniui padeda, bet ir persunkia jo esmę bei gabumus; jį pažadina ir tampa kartu su 

tvariniu jo veiklos šaltiniu. Tas susivienijimas yra toks glaudus, kad abipusiu 

Sutvėrėjo ir tvarinio veikimu atsiranda vienas veiksmas, kuris visai priklauso nuo 

Dievo ir kartu pilnai nuo tvarinio. 

Panašiai, nors daug paslaptingiau ir glaudžiau, Dievas veikia ir antgamtiniame 

gyvenime. Dieviškąja visagalybe jis leidžia žmogui dalyvauti savo Dieviškoje 

prigimtyje, kuri apima sielą iki pačių gelmių ir, pačios sielos nesunaikindama, kartu 

su ja kuria naują antgamtinę būtybę, tinkamą dieviškam gyvenimui ir dieviškam 

veikimui. 

Visa tai daro nesutvertoji Meilė, kuri iš Dievo išsiliejo į Jėzų Kristų, kad 

pašventintų Jo tobulą žmogystę, o iš Jėzaus liejasi į kiekvieną teisiąją sielą. 

Todėl Jėzus yra viso tavo antgamtinio gyvenimo pirmoji priežastis, o tu esi antroji 

priežastis. Pasekmės priklauso ir priklausys nuo tavo veiksmų ir gyvenimo, tačiau 

kartu priklausys ir nuo Jėzaus Kristaus. 

Tad pritaikyk visa tai visam savo gyvenimui, visiems troškimams ir siekimams. 

Viskas nuo tavęs priklauso, tačiau nuo tavęs – pasikeitusio į Jėzų: Aš gyvenu, tačiau 

nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2,20). 

Vieno reikia, kad gyventumei ir kad Jėzus, romus ir nematomas, tavyje puoselėtų 

Dieviškojo gyvenimo pradą, kurį tavyje įdiegė per pašvenčiančiąją malonę. Reikia, 

kad tavo netrukdomas Jėzus kurtų tą šedevrą, kuriame tavo siela bus visą amžinybę. 

Reikia, kad tavyje įgyvendintų savo troškimus, amžinuosius stebuklingojo 

susivienijimo troškimus, reikia kad tavyje ir per tave garbintų ir be galo mylėtų savo 

dangiškąjį Tėvą. 

Jei taip glaudžiai su tavimi bendrauja, tai trokšta tavyje pratęsti savąjį gyvenimą, 

savo atpirkimo darbą, savo kentėjimus, mirtį ir prisikėlimą. 

6

Gyveni, tačiau nebe tu, nes tavyje gyvena Jėzus. Tai Jis tavyje dirba ir meldžiasi, 

kenčia ir džiaugiasi, gelbsti ir guodžia artimą. Jis per tave gelbsti nusidėjėlius, žadina 

ir skatina teisiuosius. Jis kalba tavo lūpomis, rašo tavąja ranka, žiūri tavo akimis, 

mąsto tavuoju protu ir myli tavąja širdimi. 

Tai toks gali būti ir tokiu nuo šiol pasidarys tavo gyvenimas. Tavo gyvenimas bus 

tobulas Jėzaus Kristaus sekimas, beveik susiliejimas su Dieviškuoju Mokytoju, 

beveik susitapatinimas. Mus Paskyrė tapti panašiais į jo Sūnaus pavidalą (Rom 

8,29). 

Vieninteliu šių mąstymų tikslu tebus meilė Jėzui, nuolatinis tos meilės reiškimas ir 

prašymas. 

DVILYPA MEILĖ – KOVA 

Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su 

manimi, tas barsto (Lk 11,23). 

Kuomet Jėzus užvaldo sielą, į ją skleisdamas šventąją meilę, tai tuo Jis dar 

nesunaikina ir net nenuginkluoja savojo priešo – mūsų savimeilės. 

Priešas įsliuogia į labiausiai nepasiekiamą sielos kampelį, įsitvirtina ir iš ten puola 

gėrį. Todėl pradedant meilės kovą yra būtina žinoti priešo jėgas. 

Savimeilė yra galingas priešas, kuris įėjo į sielą kartu su gimtąja nuodėme ir 

užvaldė visas žmogaus jėgas. Dėl to susilpnėjo valia ir palinko į blogį, protas 

pritemo, o vaizduotė tapo nevaldoma. Sukilo aistros, tad jausmai ėmė prieštarauti 

sveikam protui. Amžių eigoje savimeilė įsitvirtino sieloje. Visą vaikystės ir jaunystės 

laikotarpį, deja, ji paskyrė savimeilės ugdymui. Dėl to savimeilė giliai įsišaknijo 

mūsų įpročiuose ir polinkiuose. Visos mūsų būtybės sferos, mūsų organizmo ląstelės 

yra tartum persunktos savimeile. Visos mintys, užimančios protą, visi vaizdai, 

kuriami vaizduotėje, visi žodžiai, kuriuos ištaria lūpos, yra daugiau ar mažiau tais 

nuodais užnuodyti. 

Nors tas blogis, kaip toks, yra savaime didelis, jį dar padidina visa tai, kas supa 

žmogų. Pasaulietiški principai neturi kito pagrindo, kaip savimeilė. Pasaulis garbina 

tik tuos, kurie paklūsta savimeilės taisyklėms. Pašaipa, pyktis, įžeidinėjimai, 

persekiojimai ir papiktinimai vienas už kito stengiasi atstumti nuo Dievo meilės tas 

sielas, kurios nuoširdžiai nori gyventi Kristuje. 

Be to, pats šėtonas betarpiškai puola tuos, kurie nori sekti Jėzų. Jo metodas 

paremtas nuolatiniu savimeilės žadinimu. Jis retai kada akivaizdžiai pasirodo, nes jo 

išvaizda tokia šlykšti, kad sielą tik išgąsdintų ir visam laikui atstumtų nuo savęs. 

Todėl jis žadina netvarkingus kūno polinkius; žadina puikybę, tuščios garbės 

troškimą, skverbiasi į sielos gelmes, skatindamas ją blogiui. Kad pasiektų savo tikslą, 

naudojasi visomis išorinėmis progomis ir kiekviena vidine sielos nuotaika. Savo 

baisią galybę, kurios Dievas iš jo neatėmė, vartoja žmonių gundymui, panaudodamas 

tūkstantmečiais sukauptą niekšybės patirtį, visokią klastą ir prievartą, kylančią iš 

Dievo ir Jo tvarinių neapykantos. Visos jo pastangos nukreiptos sieloje ugdyti 

prigimtą savimeilę ir naikinti Dievo meilės sėklą. 

7

Toji Dievo meilė sieloje iš pat pradžių tėra tik daigas, ir labai silpnas. Žemė, į kurią 

Jėzus savo sėklą pasėjo, yra nederlinga ir piktžolėmis užaugusi. Ta žemė – tai 

žmogaus prigimtis, kurios šaknys įaugusios kūne ir kraujyje. Tad kaip toji dvasinė 

meilė gali augti taip nederlingoje žemėje? 

Tačiau nereikia apsileisti: nors priešas ir stiprus, bet Jėzus galingesnis. Visada 

prisimink, kad Jis sutvėrė tavo širdį. Nors vėliau ji sumenkėjo, tačiau išsaugojo tikrą 

kilnumą, gilų laimės, ramybės ir nemirtingumo poreikį; tokį meilės troškulį, kurio 

joks sutvertas gėris nepajėgia patenkinti. Tai nematomi, tačiau stiprūs saitai, kuriais 

Jėzus sielą prilaiko ar net iš naujo prie savęs pritraukia. 

Be to, Dievas įeina į sielą kartu su pašventinančiąja malone, - tada siela tampa 

Švenčiausios Trejybės sostu ir Jėzus užvaldo jos gyvenimą. O jeigu jau kartą siela 

atsidavė to visagalio Mokytojo vadovavimui, tai Jis jau nebenuleis nuo jos akių: Jo 

žvilgsnis ieško žmogaus vaikų (Ps 10,5). Jo gerumas pralenkia sielą, su ja draugauja ir 

ją lydi. Jo malonė sielą palaiko, pakelia, sutvirtina ir išgydo. Jėzus yra ištikimas: nors 

pragaro jėgos ir galingos, tačiau Jis niekada neleis, kad jos viršytų sielos jėgas. 

Jėzus yra dosnus: Jis savimi kasdien maitina sielą, jei tik ji to nori. Leidžia 

mazgotis savo Kraujyje, juo nuplauti ydas ir užgydyti žaizdas. Jis dosniai dalina savo 

malones, įkvėpimus, paguodas, savo mokslo šviesą, patarimus ir gerus pavyzdžius. 

Sielos naudai sudaro visokias vidines ir išorines sąlygas, priešingumus, 

persekiojimus, sausras, abejones, sąžinės neramumus. Jos apsaugą paveda saviesiems 

dangaus kunigaikščiams, kurie turi griauti šėtono klastą, o sielą kelti aukštyn, skatinti, 

uždegti gėriui. 

Pagaliau Jėzus paveda sielą savo mieliausiajai Motinai, kad ją globotų savo 

nuoširdžiu motinišku rūpestingumu. 

Deja, ta nuolatinė ir veiksminga pagalba dažnai lieka beveik nepastebėta. Tikėjimo 

įvaizdžiai mums uždengia taip mielą Jėzui artumą; labiausiai uždegančios tiesos vos 

prasiskverbia pro tamsius debesis; malonės veikimas yra toks švelnus ir subtilus, kad 

siela dažnai vos pastebi jos alsavimą nepatirdama džiaugsmo. 

Tokios yra kovos sąlygos tarp meilės ir savimeilės, tarp dangaus ir žemės, tarp 

garbės karaliaus Jėzaus ir tamsybių kunigaikščio šėtono. Žmogaus siela yra tos kovos 

priežastis, tačiau ji yra ir teisėjas. Šėtonas tau nieko negalės padaryti, jeigu jam 

neleisi. Tačiau ir Jėzus nieko negalės padėti, jeigu Jam neatsiduosi. Jis suteikė tau 

laisvą valią ir niekada jos nepažeis. Tu pats pasirinksi Jėzų ar šėtoną, Dievo meilę ar 

savimeilę; džiaugsmą, kurį gali suteikti gerajam Mokytojui, už tave ant kryžiaus 

numirusiam, ar liūdesį, kurį Jam suteiksi savo neištikimybe. Tu pats nuspręsi ar 

priklausyti Jėzui ir kiek priklausyti: būti paprastu krikščionimi ar rinktine siela, vilkti 

gyvenime savimeilės grandines ar skristi Dievo meilės sparnais. 

Mielasis Jėzau, padėk kovoti man meilės kovą! 

8

MEILĖ SUŽADINA VALIĄ 

Pamiršęs, kas užpakalyje, aš veržiuosi 

pirmyn (Fil 3,13). 

Vienintelis gyvenimo tikslas, tai Jėzų karštai mylėti. Dėl to siela tampa panaši į 

šykštuolį: nebeturi kitos minties, kito troškimo, kaip surinkti didesnį 

meilės lobį, ir ne tiek sau, kiek Jėzui, sielą užvaldžiusiam. 

Prieš tave atsiveria pasiaukojimo kalnai. Tavo darbai, troškimai, jausmai, mintys, 

net menkiausi veiksmai, - viskas gali pavirsti į gryniausią auksą; reikia tik norėti. 

Taip pat apsvarstyk, kad kiekis ir kokybė meilės aukso, surinkto šiame gyvenime, 

pasiliks tokie pat visą amžinybę. Meilė danguje esmėje nesiskiria nuo meilės žemėje. 

Kokia skriauda bus Jėzui ir tau, jei dėl savo kaltės per visą amžinybę Jį mažiau 

mylėsi! 

Pagaliau, argi neturėtumei suteikti malonumo tam Jėzui, kuris tave taip labai 

numylėjo? Kuomet mirė ant kryžiaus, apleistas žmonių ir paties Tėvo, Jo pritemęs 

žvilgsnis jau tave regėjo būsimųjų amžių glūdumoje, o Jo iškankinta Širdis guodėsi 

viltimi, kad kada nors Jį besąlygiškai mylėsi. Argi norėtumei apvilti Jo lūkesčius? 

Pasiryžk visą save jau dabar pašvęsti meilei, ieškoti būdų kuo labiau padidinti savo 

meilės galimybes. Tam yra du būdai. Vieną jų įsteigė pats Viešpats Jėzus. Tai 

sakramentai gyviesiems, ir net mirusiesiems, priimami malonės būvyje, kuomet Jėzus 

pats Savimi, tartum automatiškai, padidina pašventinančiąją malonę. Šventoji 

Komunija ir Išpažintis yra du neišsenkantys šaltiniai, iš kurių teka Jėzaus gyvybė į 

sielą. 

Su kokiu godumu reikia nuolat artintis prie Švenčiausiojo, gerti ir valgyti Dievo 

Meilę! Jeigu sielos suvoktų kas yra Šventoji Puota, reikėtų užrakinti bažnyčias, 

tabernakulį laikyti už geležinių grotų, kad išalkę sielos, degančios karštu troškimu, 

neišgrobstytų Jėzaus savo maistui. Kiekviena Komunija ir kiekviena Išpažintis 

padaugina sieloje, veltui ir be pastangų, amžinuosius lobius, Jėzaus Kristaus gyvybę, 

Dievo meilę. Tad argi galėtum abejingai praeiti pro tuos visad trykštančius amžinos 

gyvybės šaltinius ir nenumalšinti meilės troškulio, nepasinerti į tuos vandenis, kad 

galėtumei atsigaivinti ir dėmes nusiplauti? 

Galima suprasti Jėzaus Širdies skausmą ir nuliūdimą, kad taip mažai Jis vertinamas 

tame Meilės Sakramente, kad trokšdamas išsilieti srautu, neranda širdžių, kurios Jo 

meile gaivintųsi. 

Tuos sakramentus priimdamas neieškok asmeninio pasitenkinimo ar paguodos. 

Reikia ne save patenkinti, bet pasistiprinti; ne paguodų laukti, bet semtis jėgų, kad 

pasiektum meilės aukštumas. 

Kitas būdas meilei padidinti, tai meilės aktas. Kiekvienas toks aktas, valios 

pastangomis sužadintas, tampa nauju meilės šaltiniu. Tai vaisingiausia 

pašventinančios malonės dauginimo priemonė, kuria galima naudotis kiek tik norint 

visomis jėgomis ir uolumu. Tačiau žinok, kad tai grynai dvasinis aktas, valios 

veiksmas, kuris nepalyginamai aukštesnis už jausmingumą, todėl jausmais niekada 

nepasiekiamas. Kuo tas aktas dvasingesnis, ramesnis ir tyresnis, tuo būna gilesnis ir 

pilnesnis. Kartais jį gali lydėti susijaudinimas, kuris jo vertės nepadidina, nes tai tik 

9

jausmingumas – dvasinės meilės atspindys jausmuose; o dažnai toks jausmingumas 

terodo silpnumą organizmo, nepajėgiančio ramiai sutikti dvasinę meilę. Jeigu nori, 

kad tavo tobulėjimo pagrindas būtų tvirtas, niekad nepamiršk to esminio skirtumo 

tarp valios ir jausmų. Nedovanotiną skriaudą daro sau sielos, kurios meilės gyvenimą 

stato ne ant valios, bet ant jausmų. Nereikia niekinti dvasinės paguodos, kai ją Dievas 

duoda, tačiau nuo jos neturi priklausyti tavo uolumas, sielos ramybė ir pradėto darbo 

vykdymas. 

Tegul tavo svarbiausiu ir nuolatiniu rūpesčiu būna kuo tyresnis meilės akto 

sužadinimas. Jėzau, myliu Tave, noriu Tave mylėti visa siela! Noriu šiuo aktu Tau 

visiškai atsiduoti - valdyk mane pagal Savo norą! 

Toks aktas, ramiai sužadintas valios gilumoje, gali turėti bet kokią formą, svarbu, 

kad siela visiškai atsiduotų Jėzui. 

Kuo daugiau pagilinsi savo širdį, kuo labiau ją troškimu praplėsi, tuo daugiau ją 

Dievas pripildys, nes tai vandenynas neturintis ribų. Per trumpą laiką meilė taps tavo 

gyvenimu. Mylėti Jėzų bus tavo užsiėmimas, pripildantis tavo laiką žemėje. Viskas 

pavirs į meilės giesmę: tavo darbai ir kentėjimai, liūdesys ir skausmas, pagundos, 

abejonės ir sausros. Tą giesmę kartosi visada visokiomis aplinkybėmis: Jėzau, myliu 

Tave! Man gyvenimas – tai Kristus (Fil 1,21). 

MEILĖ PAJUNGIA LAISVĘ 

Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl 

įkinkomi į vergystės jungą (Gal 5,1). 

Kuo daugiau žmogus save laiko laisvu, tuo labiau yra priklausomas, pats to 

nesuvokdamas. Paklūsta viešajai nuomonei, papročiams, viešpataujančioms idėjoms, 

madai, savo aistroms, tikriems ar įsivaizduotiems rūpesčiams, savo fantazijai ir savo 

įgeidžiams. Pataikauja savo viršininkams, o dar daugiau – pavaldiniams; priklauso 

nuo sau lygių, nuo jų papročių, pavyzdžių ir pašaipų. Kiekvieną žmogų, nori jis to ar 

nenori, veikia knygos, kurias skaito, įvertinimai, kuriuos girdi, kritika, kuri jį liečia, 

pagyrimai, kurių trokšta. Tokiu būdu dauguma žmonių, laikančių save laisvais, 

tikrovėje yra vergai. 

Jeigu kas savo mintimis, troškimais ir veiksmais priklausytų vien tik nuo Dievo, tas 

įgytų tikrą laisvę. Jeigu leistumei tavyje gyvenančiam Kristui visiškai užvaldyti tavo 

valią, būtumei visai laisvas, kaip yra laisvas Dievas. Tai yra būtent tas išlaisvinimo 

darbas, kurį Dieviškasis Menininkas tavyje stengiasi pagreitinti. Su Jo pagalba ir Jo 

meilės jėga tavo siela gali išsivaduoti iš retežių, kuriuos nukalė nuodėmė, pasaulis ir 

tavo aistros. 

Kita vertus, saitai su Jėzumi yra tokie įvairūs, o dažnai tokie malonūs ir 

nepastebimi, kad sielai Jo nelaisvė atrodo kaip pilniausia laisvė. Tokia yra tiesa, kad 

be Jėzaus Kristaus viskas yra tamsa ir paklydimas. 

Laisvę suteikia paklusnumas Dievui, o tobulą laisvę įgyja tas, kas Jo klauso visada. 

Jeigu kas visur Dievo klausytų, išskyrus tik kokią smulkmeną, tai toje srityje patektų 

tvarinio priklausomybėn, nes žmogus yra priklausoma būtybė. 

10

Tad leisk Jėzui tavyje įsteigti Savo karalystę tobulai ir besąlygiškai. 

MEILĖ SKAISTINA PROTĄ 

…Priverčiame kiekvieną protaujantį žmogų 

paklusti Kristui (2 Kor 10,5). 

Protui tenka labai didelė tavo tobulėjimo darbo dalis. Be jo pagalbos valia nieko 

negali pasiekti, o tai, ką pasirenka, galų gale priklauso nuo proto įtakos. Kokia tad 

didelė tau paskata sergėti protą ir niekad jo neišleisti iš Jėzaus valdžios! 

Proto paskirtis tau pasirodys dar svarbesnė, jei gerai apsvarstysi minties jėgą. 

Kiekvienas proto veiksmas – mintis, sprendimas, o dar labiau minčių kompleksas, 

sąvokų eilė – slepia savyje energiją, vystymosi jėgą. Mintis pažadina veiksmą. Gera 

ar pikta mintis, kuri užvaldo protą, tuoj pat įtaigoja valią ir ją lenkia priimti tai, kas jai 

siūloma. O jei ta mintis subrendo ilguose svarstymuose, sukėlė kokią aistrą, tuomet 

prasiskins sau kelią net prieš valią ir kitas pajėgas, kol savęs neišreikš ar neįvykdys 

kokio veiksmo ar dalyko. Tada ji panaši į uolą, krintančią nuo aukšto kalno: 

risdamasi žemyn laužo ir trupina viską, kas pasitaiko ant kelio. Tai lyg katile 

suspaustas garas: gerai panaudotas, jis gali pakelti milžinišką svorį. 

Tad valdyti savo protą yra nepaprastai svarbu. Laisva valia gali tą jėgą sukaupti, ją 

padauginti mąstymo pagalba ir panaudoti geram, bet ją galima ir veltui išeikvoti. 

Tikrovėje kiekviena mintis, kuri neveda į tikslą, t.y. į Dievą, ir nežadina meilės Jam 

ar nepadeda vykdyti pareigų, yra veltui išeikvota jėga. Tokią mintį reikia atstumti. 

Tai reiškia karo paskelbimą palaidoms, nereikalingoms mintims. Prie tokių minčių 

priklauso svajos, ateities planai, praeities prisiminimai, tariami ketinimai, tuščias 

nerimas, dvejonės. 

Kenksmingiausios yra tos mintys, kurios žadina nuodėmę, palaiko 

silpnadvasiškumą, žadina atgrasumą. Pokalbiai, reginiai, skaitymai, kurie tokias 

mintis žadina, suteikdami joms žavumo, yra nesutaikomi tobulumo priešai. 

Jei nori pasiekti šventumą, turi gyventi tik Dievui. Atstumk visas mintis ir 

pokalbius, kurie tave blaško ir kurie nebūtini nei tikram reikalui, nei meilei, nei 

draugiškumui. Savo širdies gilumoje užsiimk vien Dievu. Nereikalingos mintys, 

tuščios svajonės pripildo galvą, kaip bičių spiečius užpildo avilį, nuolat joje 

dūgzdamos. Argi tuomet gali ramiai užsiimti Dievu? Uždaryk savo proto duris ir 

neįsileisk kitų minčių, o tik tas, kurios gali tau padėti mylėti Dievą. 

Nereikalingos mintys ne tik sugeria dalį sielos energijos, bet tą energiją paverčia 

visiškai svetima ardančia jėga, sąmyšio priežastimi. Įsivaizduok savo sielą lyg 

stebuklingą mašiną, kurios visos galios, lyg maži rateliai, turi kiekvienas atitinkamą 

judėjimą, tarnaujantį galutinio tikslo pasiekimui. Jeigu įsileisi kitokią mintį – savo 

proto rateliams suteiksi atvirkščią judėjimą. O jeigu ta mintis ims kartotis, gali 

sustabdyti visą mechanizmą. Tuomet su tobulėjimo darbu teks atsisveikinti. 

Dabar supranti iš kur kyla tavo dvasinio gyvenimo svyravimai, tavo nepastovumas, 

keistumas ir tuštumas? Nevaldei savo proto, puoselėjai nereikalingas, liūdnas ir 

11

pesimistines mintis, knaisiojais savyje, savo silpnybėse, savo nuopuoliuose, 

nesistengdamas iškart stumti tų minčių į šalį. 

Todėl tvirtai pasiryžk nugalėti nereikalingas mintis. Valia turi didelę įtaką protui: 

gali laisvai pakeisti minčių kryptį, nutraukti jų eigą ir pakeisti kitomis. Kiekvieną 

kartą, kai pastebėsi jog protas užsiima nereikalingomis mintimis, ramiai jį pakreipk į 

Dievą, sužadindamas karštą meilės ir atgailos aktą: Jėzau, myliu Tave, - atleisk man 

ir padėk! 

Po to užsiimk proto malda, mokslu, naudingu skaitymu ar savo pareigų vykdymu. 

Atlik tą darbą ramiai, kantriai, nes kasdieną jį reikės pradėti iš naujo. Nereikalingas 

mintis stenkis nugalėti ne tiesiogiai, bet nekreipdamas į jas dėmesio ir užimdamas 

protą kuo nors kitu. Tokiu būdu greit susigrąžinsi visą proto jėgą ir galėsi ją paskirti 

savo Viešpačiui, kad galėtų tavyje užbaigti tavo tobulėjimo darbą. 

MEILĖ SUTELKIA PROTĄ 

Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to 

jums reikia (Mt 6,32). 

Nereikalinga mintis tai piktžolė, kuri siurbia mūsų sielos gyvybinius syvus, tai 

parazitas, gyvenantis proto sąskaita. Deja, mūsų protas serga ir kitokiomis ligomis. 

Tai nereikalingi rūpesčiai, noras viską teisti, o dar blogiau – kišimasis į svetimus 

reikalus. 

Tuščių rūpesčių šaltinis yra savimeilėje. Tokie rūpesčiai kyla iš nesaikingo sėkmės 

troškimo, iš baimės būti pažemintam, iš prisirišimo prie pamėgto darbo, iš nerimo dėl 

praeities ar ateities. Tai nereiškia jog reikia niekinti protingas pastangas, kurias 

privalo dėti kiekvienas žmogus, numatydamas net medžiaginius ateities reikalus, 

tačiau čia neturi būti baimingo nerimo. Tokios rūšies darbams turi būti savas laikas. 

Taip suprastas rūpinimasis priklauso luomo pareigoms. 

Jei esi linkęs prie nereikalingo susirūpinimo, stenkis laisvu noru to nedaryti. 

Trumpai pamąstyk jog toks susirūpinimas yra nuolatinis Jėzaus Galybės, Išminties ir 

Gerumo įžeidinėjimas; to Jėzaus, kuris tavyje nori gyventi ir viešpatauti, ir kad tai yra 

juokingas pasikliovimas savuoju apdairumu ir gudrumu. 

Galvoji, kad gali viską geriau sutvarkyti negu Viešpats Dievas, kad tas Jėzus, kuris 

už tave numirė ir tave maitina savo Kūnu ir Krauju, neturi pakankamai širdies, kad 

tave globotų ir duotų medžiaginės duonos... 

Kiekvieną kartą, kai tave apima baimė dėl galimų nelaimių, kai pamiršti visas 

ankstesnes Dievo geradarybes – daraisi blogesnis už žydus dykumoje. Težinai skųstis 

ir murmėti! 

Su meile atsiduok į Jėzaus rankas. Suteiksi Jam džiaugsmo ir Jis rūpinsis tavimi. 

Jei tokie rūpesčiai apniks tave prieš tavo valią, ramiai kartok meilės ir pasitikėjimo 

aktą, stumk tokias mintis ir baimę, o jei ir visą tavo mąstymo valandą užims 

kartojimas žodžių Jėzau, nenoriu baimintis, esu Tavo! – tai bus puiki malda, nors 

protą ir užimtų neramios mintys. Tokiais nemaloniais momentais taip pat prisimink 

Viešpaties Jėzaus žodžius: Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, 

12

arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų labai vaikosi pagonys. 

Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite 

Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 31-33). 

Jei tuos žodžius pasakė, tai ne veltui, o jeigu jie taikyti ne tau, tai kam gi kitam 

galėtų būti taikomi? Priimk tad pilnai visus tuos žodžius, atmesk bet kokią baimę ir 

paprasčiausiai vykdyk savo pareigas. Jeigu tavo išvadavimui iš rūpesčių bus 

reikalingi stebuklai, Jėzus juos padarys. 

Kokia ramybė būtų tavo sieloje ir koks laisvas būtų tavo protas, jeigu sugebėtum 

pašalinti bet kokį susirūpinimą ir visiškai atsiduoti Dievui, nesvarstydamas ir 

nesvyruodamas! 

Saugokis bereikalingai teisti kitus. Kitų teisimas yra ne tik nenaudingas proto jėgų 

švaistymas, bet dažnai būna nusikaltimas prieš teisingumą. Mes nežinome žmogaus 

vidinių paskatų. Teisiame pagal savo įspūdžius, pomėgius, pagal savo siauras, 

nepakančias pažiūras, nagrinėjame kitų elgesį, ypač jei jis mums nepatinka, 

priskirdami jam negerus ketinimus, slaptus sumanymus. Tad kokia daugybė klaidų! 

Kartais noras teisti ir viską aiškinti blogiu pavirsta į ligą. Tai užkietėjimo ir kritikos 

dvasia, kuri skatina viską vertinti iš blogosios pusės ir viską neigti. 

Neteisk kitų, ir palenksi Jėzaus Širdį, kuri mėgsta nuolankią ir tylią sielą, 

sakydama: Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami (Mt 7,1). Palenksi kitų 

širdis, nes visi žinos, kad su tavim būnant nenukentės jų geras vardas. Be to, tuo 

įrodysi savo nusižeminimą. Pakantumas kitų žmonių atžvilgiu rodo žmogiškojo 

silpnumo supratimą savyje ir kituose. 

Kuo labiau artėjame prie Dievo, tuo tampame atlaidesni kitų silpnybėms, nes Dievo 

Dvasia yra pakanti, plati ir kur kas aukštesnė už mūsų smulkmenišką galvojimą. 

Kas yra įpratęs kitus teisti, tas, be abejo, greit įsivelia į kitų reikalus. Ir nieko nėra 

priešingesnio vidinei ramybei, kaip neprotingas lindimas į visus reikalus. Geriau 

pirma išimk rąstą iš savo akies, užuot stengęsis išimti krislą kitam. Taip Jėzus 

pajuokė ydą teisti kitus. 

Kas neturi pašaukimo, tas neturi malonės taisyti kitų trūkumus. Žmones atversti ir 

palenkti į gera yra antgamtinis darbas, ir net aukštai stovintys asmenys šiame dalyke 

dažnai klysta. Malda, nepriekaištingas gyvenimas, geras ir pastovus būdas yra kur kas 

veiksmingesnės priemonės už bet kokius priekaištus. 

Anaiptol ne visada mes sutvarkome savo pačių reikalus. Jei ir šimtą metų 

stengtumeis atsikratyti kad ir vienos ydos, niekad nei žingsnio nepakilsi, jeigu Jėzus 

nepadės. O bandydamas kitus pakelti, greičiau pats apsijuoksi. 

Dvasinio gyvenimo pažangai reikia turėti stiprų potraukį į širdies vienatvę, vengti 

bet kokių nereikalingų santykių su žmonėmis, užmerkti akis, užsikimšti ausis ir kitais 

užsiimti tik tiek, kiek reikalauja būtinybė, mandagumas ar krikščioniškoji meilė. 

Reikia drąsiai išmesti iš savo gyvenimo visas nereikalingas mintis ir nesikišti į 

svetimus dalykus. Lai tavo protas mąsto apie Dievą ir apie tavo pareigas, nes tik 

tokiam tikslui jis yra duotas. 

Skaityk tik reikalingus ar naudingus dalykus. Iš gerų knygų pasirink geriausias, nes 

visos mintys, kurias knygose randi, turi savo gerą ar blogą atgarsį tavo gyvenime. 

Poilsis ir pramogos, kurių reikalauja protingas rūpinimasis sveikata, neprieštarauja 

tobulumui, nes atgaivina protą ir suteikia jam jėgų, o tuo pačiu įeina ir į Dievo planą. 

13

Proto skaistinimas ir sutelkimas turi vykti ramiai, tačiau su šventu atkaklumu. Kai 

ateina nereikalinga mintis, protas neturi į ją kreipti dėmesio, leisdamas jai praeiti, 

kaip kad praleidžiami gatvės praeiviai į juos net nepažiūrėjus. Valia greit apvaldys 

protą ir galės jį lengvai nukreipti į dieviškus dalykus. Tuomet ateis vaisingo darbo 

metas. 

Kuo labiau siela apvaldys ir sutvarkys protą, tuo geriau jį galės panaudoti savo 

tobulėjimui ir kitų naudai. 

Mano Jėzau, noriu Tave mylėti. Noriu surinkti, kaip į taurę, visas savo proto jėgas, 

kad galėčiau vykdyti pareigas, kurias man skiri, ir rodyti meilę, kurią Tau esu 

skolingas. 

MEILĖ LYGINA SPRENDIMUS 

Jei kas mažutėlis, teateinie pas mane 

(Pat 9,4). 

Jeigu nori patikti Jėzui, palenkti Jo Širdį visam laikui ir priversti Jį daryti tavyje 

stebuklus, pasidaryk mažu vaikeliu, neturinčiu reikalavimų nei pasitikėjimo savimi. 

Kaip gali Jėzus užvaldyti protą ir jį panaudoti savo tikslui, jei tą protą yra iškreipęs 

perdėtas savo vertės suvokimas? Kaip gali Jėzus užvaldyti valią ir pasidaryti visų jos 

siekimų centru, jei ta valia pati save laiko viso gyvenimo centru? 

Deja, Jėzus negyvena išpuikusiame žmoguje, nes mėgsta gyventi tik 

nusižeminusiame. Todėl ir sako: Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, 

kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams (Mt 11,25). 

Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies (Mt 11,29). Iš tiesų sakau 

jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę 

(Mt 18,3). 

Joks žmogus nemėgsta išpuikėlių draugijos. Nes išdidūs žmonės verčia varžytis. Su 

jais esant nebūna nuoširdumo, kuris bendravimui suteikia žavesį. O Jėzaus Širdis yra 

panaši į mūsų. 

Išpuikėlio būsenoje yra kažkas baisaus. Dievas ir visi tvariniai stoja prieš jį; bendri 

audringojo pasaulio dėsniai prieš jį sukyla pašėlusiu grėsmingumu, o jis vis tiek 

akiplėšiškai stengiasi tuos priešingumus įveikti. 

Puikybė sielą daro panašią į velnią. Ji išpuikėlio kaktoje įspaudžia žvėries ženklą: 

“Kuomet matau išdidžią sielą, save laikančią išmintingiausia, didžiai išsimokslinusia 

ir doresne už kitus, mane apima siaubas, nes pasijuntu lyg būčiau šalia įsikūnijusio 

velnio”. Tai nusižeminusio šventojo Alfonso Liguori žodžiai. 

Bet dar nuostabiau ir baisiau yra tai, kad išdidusis niekad nemato savo puikybės. 

Retai pasitaiko siela, matanti savo tikrąją vertę, o dar rečiau būna tokių, kurių jausmai 

ir gyvenimas derintųsi su tikruoju savęs pažinimu. Reikia didžiulės vidinės šviesos, 

kad save pamatytumei tokiu, kokiu tikrovėje esi. Tik šventieji moka vertinti save be 

iliuzijų. 

Kas nenusimena patirdamas nepagarbą, nesėkmę ar pažeminimą? Kas nemėgsta 

būti giriamas, vertinamas, pripažįstamas ir ieškomas? Ir kas nesibijo papeikimų, 

užmiršimo ir pajuokos? Žmogiškoji siela, net ir labai nuoširdi, nuolat savyje jaučia 

14

maištą prieš nusižeminimą, nuolatinį ginčą tarp gero savęs vertinimo ir to sprendimo, 

kurį joje atskleidžia amžinoji Tiesa. 

Žmonės, save laikantys tobulybėmis, jei pradeda save tyrinėti, pastebi, kad beveik 

visuose jų laisvuose poelgiuose glūdi netvarkingas savęs ieškojimas. Būtent save jie 

laiko svarbiausiu savųjų troškimų, minčių ir viso gyvenimo centru. 

Kuris gi rimtai mąstantis žmogus neišsigąstų matydamas tokį gilų ir nuolatinį visko 

pervertinimą, kurį sukelia puikybė? Jeigu mūsų akys nebūtų užrištos puikybės 

raiščiu, galėtume matyti, kad kiekvienas žmogus yra be galo nuodėmingas. Aiškiai 

suvoktume, jog kiekvienas tvarinys priklauso nuo Dievo bet kuriuo atžvilgiu: savo 

esme, savo egzistavimu, amžiaus trukme ir visomis savo vystymosi sąlygomis. 

Prisimintume ir nesuskaičiuojamas savo nuodėmes, padidintas nuolatinio 

nedėkingumo. Įsisąmonintume ir pastovias savo blogybes: prisirišimą, bailumą, 

ištvermės stoką, nuolatinį galvojimą apie save, susijusį su nerimu ar irzlumu. 

Mūsų gerasis Mokytojas gerai žino iš kokio molio esame nulipdyti ir koks 

beprotiškas yra mūsų prigimties aršumas. Jis mus myli ir Jam užtenka jau vien to, kad 

mus nuolat mato susigėdusius dėl savojo niekingumo, visad pasitikinčius Jo gerumu, 

visad pasirengusius siekti nuolankumo. 

Reikia nuolat prieš Dievą atsižadėti tūkstančių nepagrįstų pretenzijų, kurios 

sąmoningai ar nesąmoningai gyvuoja širdies užkampiuose, Jį atsiprašyti dėl savojo 

bjaurumo, Jam dėkoti, kad mūsų nepalieka puikybės bedugnėje. 

Pagaliau reikia prašyti šviesos, kad pažintume savo būseną, kad pamėgtume mąstyti 

apie savo menkumą ir kad įgytume drąsos trokšti, jog su mumis būtų elgiamasi pagal 

mūsų vertumą. 

Nėra tokio meilės gaisro, kokio Jėzus negalėtų sieloje uždegti. Tik tereikia kad siela 

visiškai nepasitikėtų savimi. 

O Dieviškasis Sakale, pakelk mane aukštai į meilės dangų! 

MEILĖ SUŽADINA MĄSTYMĄ 

Jeigu esate su Kristumi prikalti, siekite to, kas 

aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje (Kol 

3,1). 

Šioje žemėje žmogų paprastai gaubia klaidų atmosfera. Politiniai įvykiai, 

medžiaginiai rūpesčiai, visuotinai priimtų principų vergija, pasaulio papročiai, 

draugystės ryšiai, prabanga, mada ir tūkstančiai kitų priežasčių palaipsniui taip 

atitraukia dėmesį, kad žmogus tiesiog pamiršta, jog šalia šio pasaulio yra dar kitas – 

amžinybės pasaulis. 

Žmonių nuomonė, prisirišimas prie kokio nors asmens, prie daikto ar tarnybos, 

netgi prie užsiėmimo, smulkus pavyduliavimas, charakterių neatitikimas, dažnos 

pretenzijos – visa tai ir daugybė kitokių smulkmenų net ir kilniausią sielą nukreipia 

nuo paties svarbiausio dalyko. Kuomet protas būna taip išblaškytas ir nukreiptas į 

išorę, Jėzus negali jo užimti vidiniais dalykais. 

15

Visada reikia priešintis tam, ką Šventoji Dvasia vadina susižavėjimu 

smulkmenomis. Kad galėtume visad pakilti virš iliuzijų ir siekti tiesos, reikalinga 

dažnai ir giliai susimąstyti apie gyvenimo svarbą ir apie tai, kas po to seks. 

Pirmiausia, kas tai yra žmogaus gyvenimas? Lyginant su Dievo amžinybe, tai tik 

akimirka, tik sekundės dalelė. Žmogus trumpam laikui pasirodo šioje žemėje, pabūna 

joje keletą dienų, lyg keleivis kiek užtrunka kelyje, kad po to įeitų amžinybėn. 

Šioje didžiulėje visatoje žmogaus vieta yra labai ribota, o jo valia visai 

mažareikšmė; čia nedaug kas žmogų žino ir dar mažiau kas juo rūpinasi. Erdvė, kurią 

užima jo namai ir jo nuosavybė, yra gana mažytė, o po mirties ji dar labiau sumažės. 

Ta žemė, kurioje žmogus taip maža vietos teužima, tėra tik atomas lyginant ją su 

dangaus platybėmis. 

Visi tie žmonės, kurie taip godžiai vaikosi pelno ir malonumų, visos tos tautos, 

kurios tarpusavy plėšosi kad užsitikrintų viešpatavimą pasaulyje – tai tik saujelė 

skruzdžių, besitampančių dėl šiaudelio. O tuo metu, kol siekia savo išsvajoto tikslo, 

nejučia prisiartina prie karsto, kuris praryja visas jų puoselėtas viltis. 

Tik nedaugelis išrinktųjų sielų mintimis ir širdimi pakilo virš tų muilo burbulų ir 

rūpinosi amžinuoju gėriu. Tačiau net ir jie kentė savo bendrakeleivių patyčias ir 

persekiojimus. Nes tyčiojamasi iš teisuolio paprastumo (Job 12,4). Kaip gi tinka čia 

prisiminti Šventosios Dvasios žodžius, jog kvailių skaičius yra begalinis! 

Mirtis viską greit užbaigs ir viskas praeis: didybė, turtai ir malonumai. 

Krikščioniškoji siela, pamąstyk apie mirtį, kuri lyg po kelių minučių jau turėtų ateiti. 

Mirtis - tai perėjimas iš laikinumo į amžinybę, iš žinomo į dar nežinomą, iš iliuzijų į 

tikrovę, iš kintamumo į pastovumą. Tą slenkstį sielai tenka pereiti vienai, be jokio 

tvarinio pagalbos. Už karsto lentos jau niekas su tavim nebedraugaus, ir tik tavo geri 

ar blogi poelgiai pasiliks prie tavęs. Tavo giminės ir draugai išlies keletą ašarų, prie 

tavo karsto sukalbės keletą maldų, daugiau mąstydami apie savo nelaimę, negu apie 

tavo amžinąjį likimą. Po kurio laiko jų gailestis nurims, prisiminimai susilpnės, 

užsiėmimai juos išsklaidys, ir taip mirusio mylimojo atminimas išblės. Kaip tu 

pamiršti mirusiuosius, kurie pirma tavęs nuėjo amžinybėn, taip būsi pamirštas ir tu 

pats. 

Mirties akivaizdoje, išskyrus Jėzų, viskas yra tuštybė – net didžiausia draugystė, net 

amžinos ištikimybės priesaikos. O jei kartais ir atsirastų taip mylinti širdis, kuri visad 

tave prisimintų, tai ką tau padėtų jos ištikimybė? 

Tik Jėzus tau gali realiai po mirties padėti, tik Jis yra ištikimas ligi galo. Bet kokia 

kita draugystė yra trapi arba bejėgė. 

Tuoj po mirties įvyksta teismas. Siela atsiduria prieš Teisėją ir aiškiai išvysta visą 

savo gyvenimą su jo džiaugsmais ir liūdesiais, su dorybėmis ir nuodėmėmis, su visa 

daugybe smulkmenų. Siela pati save teisia ir žino, kad tas teismas yra teisingas. Tai 

būna pirmas susitikimas su Jėzumi. Pirmasis Dievo išvydimas! Tad koks bus tas 

pirmasis žvilgsnis: palankus ar priekaištingas, smerkiantis ar išteisinantis, Bičiulio ir 

Brolio nusišypsojimas ar prakeiksmo žaibas? 

Ką reiškia pasaulis, jo pripažinimas ar pajuokos, lyginant su ta baisia teismo 

didybe? Ką man reiškia pagyrimai ar papeikimai, užtarimas ar patiriami 

persekiojimai iš tų menkų būtybių, kurios vadinamos žmonėmis? 

16

Visa tai reikia ramiai ir ilgai apmąstyti, įsigilinti ir įsijausti į šitų didžių tiesų 

smulkmenas, iki sielos gelmių persiimti tais svarbiais įspūdžiais ir juos nuolat 

priešpastatyti vaikiškumui, smulkmeniškumui bei tuščioms svajonėms, kurios sielą 

apgaubia kaip tiršta, klaidinanti migla. 

MEILĖ VALDO VAIZDUOTĘ 

Geriau kantrus vyras už galingą, o valdantis 

savo širdį – už miestų valdovą (Pat 16,32). 

Turime būti šventi kaip žmonės, o ne kaip angelai. 

Dievas visai nereikalauja sunaikinti jausmus nei įgimtus potraukius; Jis nedraudžia 

mums gyventi pagal savo prigimtį, kurią pats mums suteikė; Jis nedraudžia mums 

džiaugtis grožiu, kurį taip gausiai išbarstė aplink mus: Jis tenori, kad visu tuo 

naudotumės pagal Jo nustatytą tvarką. Juk Jis pats mums davė tą įsakymą: Mylėk 

Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis. 

Taigi turime mylėti, kaip pats Jėzus mylėjo: pojūčiais, jausmais ir vaizduote. 

Kuomet Jėzų įsileisime į savo sielą ir leisime ją valdyti kaip Jam patinka, tuomet Jis 

mums greit parodys, jog kiekviena mūsų galia, kiekviena mūsų žmogiškos prigimties 

dovana, Jo išgydyta, nėra kliūtimi Jo meilei reikštis, kad mus padarytų į Jį panašiais. 

Jeigu Jis mums davė jausmingą širdį, tai turi teisę ir geisti, kad ji tik Jam 

priklausytų; jeigu mums davė gyvą vaizduotę, tai nenori, kad mes skųstumės iš jos 

kylančiais sunkumais, bet trokšta, kad mes ją valdytume pagal Jo valią. 

Kelyje į tobulumą vaizduotė turi paskirtį abstrakčias tikėjimo tiesas paversti gyvais 

vaizdais, jas išryškinti bei protiškai sukonkretinti ir patraukliu būdu pateikti valiai. 

Pavesk vaizduotei amžinųjų tiesų išryškinimą, pragaro kančių įsivaizdavimą, 

didelio pasitikėjimo sužadinimą amžinos palaimos viltimi. Ji išryškins prieš tavo akis 

šlovingąjį Išganytoją Jėzų Kristų, atvers tau Jo dieviškojo gyvenimo smulkmenas nuo 

prakartėlės iki kryžiaus; tave nuves ligi Jo Dieviškos Širdies, kad išgirstumei Jos 

meilės tvinksnius, parodys tau Jo gerumą, meilingumą, nuolankumą ir nepalyginamą 

kantrumą. 

Tad vaizduotės pagalba yra vertinga, stenkis jos nepražudyti piktnaudžiavimu, 

elgdamasis neatsargiai. Neapvaldyta vaizduotė pasireiškia visose srityse. Aiškinant 

paprastus kasdieninio gyvenimo įvykius, o ypač politinius ir istorinius reiškinius, 

vaizduotė linkusi viską pakeisti, viską perdėti. Jos siūlomi sprendimai būna šališki, 

neteisingi, nepakantūs. Dėl tokio nuolatinio perlenkimo į vieną ar kitą pusę, 

vaizduotė padaro žmogų, paklūstantį jos įtakai, netinkamu jokiam savarankiškam 

darbui, o ypač šventumo reikalui. 

Vaizduotė taip pat iškreipia žmogaus nuomonę apie savo nuopelnus. Keista, kad 

išskyrus šventuosius, visi apie save galvoja geriau, negu kad apie juos galvoja kitas. 

Ar maža tokių, kurie neužkibtų už nepagrįstų svajonių, kurie nekurtų tuščių ateities 

planų, sau juose priskirdami kuo žymiausią vaidmenį? 

Tokias svajones reikia iškart nutraukti ir vaizduotę sugrąžinti į tikrovę. 

17

Vaizduotę gali labai uždegti ir nesveikas protavimas, kuomet patiriame kitų mums 

daromus nemalonumus. Užtenka žodžio, poelgio, judesio, šypsnio, kad kiltų išvada 

apie pasityčiojimą, įžeidimą, panieką. Iš smiltelės pasidaro kalnas, viskas išvirsta į 

blogį, viskas išverčiama, padidinama, perdedama. 

Išmintingas žmogus tokiems vaizduotės antpuoliams nepasiduoda, bet ją sulaiko jau 

iš pirmos akimirkos. Išmintingas apsigalvojimas, prisiminimas ankstesnių nuopuolių, 

kuriuos praeityje vaizduotė jau buvo sužadinusi, gali sulaikyti pirmąjį antplūdį. 

Nieko nereikia daryti stipraus įspūdžio įtakoje. Sudirgintiems nervams reikalinga 

duoti laiko nusiraminimui. Vėliau sveikas protas nuspręs ką reikia daryti. 

Dvasinė pažanga daugiausia nukenčia dėl neapvaldytos vaizduotės. Siela, jai 

pasidavusi, nori vaizduotę įsileisti į visus savo dvasinius reikalus, nors tikrumoje 

beveik visada ją reikia nuo tų dalykų laikyti atokiai. 

Nėra reikalo slankioti po labirintus, kuriuos vaizduotė sukuria: tereikia nuo jos 

nusigręžti, atstumti jos pasiūlymus, jos teiginiams priešpastatyti karštą meilės aktą 

Jėzui ir Marijai. 

Mokykis gyventi valingai, išugdyk sieloje ištvermę, kurios negalėtų pajudinti 

sunkumai, neatskiriami nuo jokio svarbaus užsiėmimo, tuo pačiu ir nuo tobulybės 

siekimo. 

Sausrose ir dvasinės vienatvės metu, kuomet jausmai pavargsta, prisimink jog 

tobulumo pagrinde yra vienijimasis su Dievu per paprastą valios aktą ir savo pareigų 

vykdymą. Kai suprasi tą pagrindinę tiesą, gana greit išsivaduosi iš vaizduotės jungo. 

MEILĖ SUTRAMDO AISTRAS 

Duodu jums savo ramybę (Jn 14,27). 

Žmogus yra nuostabiai sukurtas. Trys skirtingos gyvenimo rūšys viena kitą 

pranoksta, palaiko ir jį visą apima: jausmų gyvenimas, proto gyvenimas ir dieviškasis 

gyvenimas. Kiekvienas jų susideda iš pažinimo ir meilės. 

Jausminio gyvenimo pažinimas išauga išoriniuose ir vidiniuose jausmuose, o jų 

pateiktą jausminį gėrį myli ir jo geidžia taip vadinamas jausmų troškulys. Ši žmogaus 

savybė, siekianti jausminio gėrio ar, priešingai, blogio, vadinama aistra arba 

jausmingumu. Tai bangavimas meilės ar neapykantos, geidimo ar pasibjaurėjimo, 

džiaugsmo ar liūdesio, vilties ar nusiminimo, drąsos, baimės arba pykčio. 

Šios aistros, kaip tokios, nėra nei blogos nei geros. Jų gerumas ar blogumas 

priklauso nuo priežasties, kuri jas sužadina. Išmintinga valia turi joms suteikti 

atitinkamą pagrindą. Aistros turi būti valios tarnaitėmis. Jų uždavinys yra jausmų 

pagalba stiprinti valingus meilės aktus. 

Dievo planuose jausmai yra tartum eiklūs žirgai, kurie turi sielos karietą greičiau 

nuvežti į šventumą. Bet tie žirgai yra nedresiruoti, kiekvienas jų nori žmogų traukti 

savo kryptimi. Dėl to reikia vežėjo arba jėgos, valios ir kantrybės, kad juos išmokytų 

paklusti, kad pasuktų viena kryptimi, paragintų, o dažniausiai – kad tramdytų jų 

užsidegimą. 

18

Tai puikus darbas, ir kai valia savo jausmus užvaldo bei juos tvarko pagal savo 

norą, tuomet greitai eina į šventumą. Tad reikia ryžtis šitam jausmų apvaldymo 

darbui ir jį vykdyti atskirai kiekvienai aistrai. 

Siela turi stengtis, kad tie nevalingi jausmai nepasireikštų išorėje, ypač kai 

antipatiją sukelia charakterių skirtumas, kai ji kyla iš aiškių ydų ar iš savotiškos 

elgsenos. Su tokiais jausmais reikia smarkiai kovoti ir jiems priešpastatyti meilę. 

Didelė dvasinio žmogaus yda yra pasipūtimas, nekalbėjimas, tuo išreiškiant 

nepasitenkinimą dėl nepakankamo jo įvertinimo. Net vaikui toks elgesys yra vargiai 

pateisinamas. Siela, kuri šiai ydai pasiduoda dėl nevykusio ankstyvojo auklėjimo, turi 

imtis reikalingų, kartais didvyriškų pastangų, kad tą aistrą apvaldytų. 

Po to reikia suvaldyti troškimus. Reikia įprasti nieko netrokšti, tik Dievo meilės ir 

savo pareigų vykdymo. Kai tik pasireiškia kitokie troškimai, nors geri ir nekalti, valia 

turi kreiptis į Jėzų, kad pažintų Jo mintį, ir jei tie troškimai nesiderina su Mokytojo 

planais, - juos reikia atmesti. 

Ypač nereikia klysti ieškant priemonių tobulybei siekti. Siela net neturi daugiau 

trokšti skurdo negu prabangos, pažeminimų negu pagarbos, labiau kryžiaus negu 

džiaugsmų (net jeigu Jėzus tam duotų aiškų įkvėpimą, kas gana dažnai pasitaiko). O 

ypatingai nereikia trokšti labiau sveikatos negu ligos, labiau veiklumo negu ramybės, 

vienumos negu įvairiausių darbų, paguodos negu sausros. Dievui visa tai turi vienodą 

reikšmę. Svarbu tik žinoti, ką Dievas sielai skiria. 

Reikalinga taip pat suvaldyti baimę, neramumą dėl praeities, perdėtą rūpestį dėl 

ateities, būgštavimą dėl dabartinių pareigų atlikimo. Nes mes nesame vergai, bet 

tikrieji vaikai mūsų dangiškojo Tėvo, kuriam žinomas mūsų silpnumas ir 

nepastovumas. Jeigu pakiltume virš savęs, tai patikėtume Evangelija, kuri mums 

kalba paties Jėzaus žodžiais: Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, 

o visa tai bus jums pridėta (Mt 6,33). 

Kad galėtume valdyti savo sielą, reikia apriboti net džiaugsmą. Išmintingasis 

nesimėgauja perdėtais džiaugsmais, nes žino, kad žemėje nėra nieko pastovaus ar 

nekintamo. Kuomet Dievas per aplinkybes, asmenis arba tiesiog pats pasiunčia į 

gyvenimą saulės spindulį, siela atsiveria jį priimdama ir už jį dėkoja visokio gėrio 

Kūrėjui. Bet ir šis džiaugsmas yra ribotas. Tik vienas dalykas gali be ribų džiuginti 

Dievui atsidavusią sielą: tai mintis, kad Jėzus joje ir per ją gyvena, ir amžinos meilės 

viltis – danguje nenutrūkstamai susijungus. 

Dar labiau negu perdėtą džiaugsmą reikia šalinti liūdesį, nes tai pavojinga būsena. 

Jo priežastį dažnai sunku pastebėti; jis palaipsniui kyla, vystosi ir plečiasi. Dažnai 

atsiranda dėl smulkių priešingumų pertekliaus. Taip pat turi reikšmės sveikatos būklė 

ir oro įtaka. 

Liūdesys atsiranda gilumoje sielos, kuri ilgisi draugystės, ramybės, linksmybių, bet 

sutinka tik tuštumą, šaltumą, darbą ir nemalonumus. Siela, kuri nenori anksčiau ar 

vėliau patekti į pražūtį, turi nugalėti liūdesį. Liūdesys yra aistra, ir jeigu leisi jam 

užaugti, tai greitu laiku apims visą sielą. Reikia iškart sulaikyti jo veikimą, kreiptis 

malda į Dievą, o jeigu apatiška siela nenori melstis ir užsikerta liūdesyje, būtina ją 

priversti melstis. Reikia veržtis prie Dievo per atsidavimo aktą, pateikti sielai 

įtikinančias mintis, kurios silpnintų liūdesio išraišką. 

19

Liūdesys niekam netinka. Jis naikina sielos jėgas, atima sugebėjimą melstis ir 

dirbti, padaro žmogų nemielą sau ir kitiems. Jėzus nenori, kad Jo tarnų veidai būtų 

liūdni ir paniurę; Jam nemielos sielos, kurios visur mato tik tamsias spalvas, o 

pesimizmą vertina kaip doros požymį. Jėzus mato mūsų silpnybes, kurios Jo 

neįžeidžia, ir dėl to Jis piktai neprikaišioja, bet greičiau linkęs mus išteisinti ir 

meilingai padėti. 

Krikščioniškoji siela, jeigu nori patikti Jėzui, priimk Jo ramybės, gailestingumo ir 

kantrybės dvasią. Jeigu kokiame nors dalyke būtų tik viena pusė gera, o 

devyniasdešimt devynios blogos, žiūrėk vien tik į gerąją, kaip kad darydavo švelnusis 

šv.Pranciškus Salezietis. Viską paversk į gera, nekritikuok kitų, bet nedarkyk ir savęs. 

Sudėk visas savo ydas prie Jėzaus Širdies, didžiai nusižeminęs prašyk, kad Jis viską 

ištaisytų; leisk Jam tokiu būdu tavyje vykdyti atpirkimo darbą. Jis už tai tau bus 

dėkingas. 

O kai kenti, neskelbk visiems savo nelaimės, kad tavęs gailėtųsi ar dėl tavęs 

krimstųsi. Eik pas Jėzų, atverk Jam savo skausmą, verk jei nori, tačiau nedelsk Jam 

pro ašaras nusišypsoti. 

Tokiu būdu išlaikysi vidinę ramybę bet kokiose aplinkybėse, o tavo jausmai 

niekuomet nebus tokie karšti ar smarkūs, kad ištrūktų iš tavo valios ir ją išvestų iš 

gero kelio. 

Taip įsigysi pastovią nuotaiką, kurios negalės sudrumsti joks išorinis įvykis ir jokia 

vidinė reakcija. Tokia vidinė pusiausvyra ir ramybė leis Jėzui greitai ir 

nenutrūkstamai tavyje užbaigti Jo darbą. 

MEILĖ SAUGO JAUSMUS 

Argi nežinote, kad jūsų kūnas yra Kristaus 

nariai? (1 Kor 6,15). 

Dievas mus taip sutvėrė, kad kūnas, raumenys, nervai, jausmai mūsų gyvenime turi 

svarbų vaidmenį. Iš tokios žemos prigimties Dievas nori išugdyti begalinę garbę; Jis 

nori, kad ta būtybė, kurios šaknys įleistos į žemę, savo viršūne pasiektų pačias 

dieviškojo gyvenimo aukštumas. 

Dėl to reikia taip išmintingai valdyti jausmus, kad jie visada ištikimai tarnautų 

sielos reikalams. Nevykęs šios srities sutvarkymas gali turėti labai blogas pasėkas, 

kurios sieloje susilpnina Dievo meilę ir net ją visai sunaikina, iš naujo prikeldamos 

savimeilę. 

Visada reikia saugoti nervų sistemos pusiausvyrą, kad nenukryptų į perdėtą 

jausmingumą ar liguistą irzlumą. Kai kurios pamaldžios sielos į šią silpną savo 

gyvenimo pusę nekreipia dėmesio. Asmeniniame gyvenime - dirbant, skaitant, 

bendraujant, pramogaujant - prieraišumą prie to, kas žadina jausmingumą, sukelia 

emocijos. Tokiems asmenims susijaudinimas yra lyg narkotikas, kuris migdo ir 

laikinai nuramina jų nervų sistemą. Bet nedaug tereikia, kad irzlumas pasireikštų dar 

stipriau. 

20

Tokiose sielose Dievas negali laisvai viešpatauti. Rafinuota savimeilė, stiprių 

įspūdžių poreikis jose per daug užima vietos. Įspūdžiai sugeria visas gyvybines jėgas, 

jausmingumas sunaikina gyvybės syvus. Po tokių jausmingumo malonumų ateina 

nuovargio ir negalios dienos. Pertempta nervų sistema reikalauja poilsio. 

Tokio nervinio sužadinimo siela turi rūpestingai vengti. Maldoje neturi siekti 

susijaudinimo. Paguodos minutėmis ar bendraujant su Dievu turi vengti jausminės 

pusės išryškinimo ir stengtis sužadinti grynai dvasinius meilės aktus aplenkdama 

jausmingumą. 

Kad gyventume, reikia palaikyti kūną. Be kūno jėgų nėra ir valios jėgos. Tačiau per 

daug lepinamas kūnas maištauja, todėl reikia laikytis vidurio. Pragaištinga kūnui 

duoti viską, ko jis geidžia. Kuo daugiau jam nusileidžiama, tuo daugiau jis reikalauja, 

o kuomet įgyja valdžios, ima klastingai apgaudinėti sielą. 

Kūnas yra vergas, todėl su juo reikia atitinkamai ir elgtis, tai yra, duoti jam tik tai, 

kas reikalingiausia. Kūnui reikalingas poilsis, pertraukos ir maistas. Būtų pražūtinga 

klaida, kurią daro kai kurios sielos, neduoti kūnui palengvinimų ir reikalingo poilsio. 

Kasdienė patirtis rodo, jog dažnai liūdesys, sausros, prislėgtumas kyla dėl to, kad 

kūnui neduodama reikalingo atokvėpio. Sunkumai, kurie rodėsi nenugalimi, po 

nakties poilsio išnyksta lyg užburti: protas lengvai randa išeitį beviltiškoje padėtyje, 

sugrįžta drąsa, sustiprėja valia, nurimsta nervai ir vaizduotė, prašviesėja mintys. 

Žmogus privalo išnaudoti kūniškąją savo asmenybės dalį kaip galima daugiau. 

Jeigu kūno gyvenimas tvarkomas išmintingai jį apribojant, tai iš jo galima tikėtis 

didelių ir rimtų paslaugų. 

Jėzus, kuris gerai pažįsta mūsų prigimtį, iš daugumos sielų nereikalauja didelių 

išorinių apsimarinimų. Nebent Dieviškasis įkvėpimas, patirtas per dvasinį vadovą, 

reikalautų išimtinio griežtumo. 

Krikščioniškoji siela, dvasiniame gyvenime tereikia būti vaiku. Dideli 

apsimarinimai yra skirti didžioms sieloms. Tačiau, jeigu nori, gali savo mažumą 

papildyti didvyriška ištverme savarankiškai apsimarinant ar atgailaujant. O jei 

nusprendei ką nors dėl Jėzaus padaryti, tai stenkis ir įvykdyti; tuo Jam suteiksi didelį 

malonumą. 

Perdėtas pataikavimas kūnui ir pasidavimas liguistam jausmingumui, tai du labai 

blogi dalykai, kurie veda prie trečio, dar blogesnio: jausminio užsispyrimo, kuris 

naikina angeliškąją dorybę - gražų ir mielą skaistumą. 

Jausmai, kad atliktų savo paskirtį, turi iš išorinių dalykų priimti tik tai, kas 

neprieštarauja galutiniam tikslui ir nesusilpnina valios siekiant Dievo meilės. Tačiau 

tikrovėje jausmai pasirenka dalykus labiausiai priešingus dvasiai ir lenkia žmogų 

ieškoti malonumų, esančių kuo toliausiai nuo grynos Dievo meilės. Todėl kova už 

angeliškąją [skaistumo] dorybę kartu yra reikalingiausia, sunkiausia ir 

nenutrūkstama. Ji reikalauja nuolatinio budrumo. Užtenka minutei apsileisti, ir gali 

būti vėlu. Net amžius neišvaduoja nuo kovos. Kas nėra įsitikinęs, kad ta kova tęsis 

net ligi mirties, tas negali būti saugus. Šioje žemėje kiekvienas žmogus turi žinoti, jog 

visad stovi ant bedugnės krašto, ligi kurio tėra vos keli coliai. 

Daug yra priežasčių, dėl kurių ta kova yra būtina, sunki ir nuolatinė. Polinkis į blogį 

yra taip įsišaknijęs nupuolusio žmogaus prigimtyje, kad mažmožis gali jį sužadinti ir 

21

kartu nustumti į prapultį. Patirtis rodo, kad vienas žvilgsnis, žodis ar vaizdas gali 

viską sugriauti. Viena kibirkštis gali sukelti baisų gaisrą. 

Iš kitos pusės, žmogus yra taip silpnas, kad jokia dorybė, joks skaistus įprotis, joks 

atsargumas negali jo visiškai apsaugoti. Būna pagundų tokių švelnių, tokių įkyrių, 

taip apgaubtų patraukliomis aplinkybėmis, kad jokia žmogiškoji širdis negali savęs 

laikyti pakankamai pajėgia joms atsispirti. Reikia prašyti Dievą, kad niekad mums 

tokių pagundų neleistų. Jėzus yra ištikimas kuomet Jo prašo: Jis neleis, kad pagundos 

viršytų mūsų jėgas. 

Tačiau sielos, net iš gerųjų tarpo, rodo nesuprantamą pasitikėjimą savimi, kai 

angeliškajai dorybei gresia tikras pavojus. Kaip labai Jėzus jas turi mylėti ir dėl jų 

nekaltumo pavyduliauti, kad taip saugo nuo nupuolimo, kai tuo tarpu pačios sielos 

nesilaiko jokio atsargumo! 

Krikščioniškoji siela, kur tik bebūtum, - užsidariusi vienuolyne ar gyvenanti tarp 

pasaulio pavojų ir vilionių, - pasiryžk dar šiandien saugoti savo pojūčius, ypač 

regėjimą. Kuo labiau apvaldysi jausmus, tuo saugesnė būsi, tuo glaudžiau susijungsi 

su Dievu, tuo daugiau patirsi širdies ramybės. 

Be to, nepamiršk nuolat melsti šventos skaistumo dorybės. Atsižvelgdamas į tavo 

maldą, Dievas atitolins nuo tavęs daugelį pavojų, kuriuose slypi nupuolimas. 

Dažnai kasdien slėpkis po Mergelių Karalienės apsiaustu. Pavesk Jai savo akis, 

ausis, širdį, visą save, kad tave tvarkytų kaip savo nuosavybę ir tave saugotų visuose 

tavo keliuose. O jei kur ir parpulsi, iškart nukratyk nuo kojų tas dulkes karštu atgailos 

aktu arba nuolankia išpažintimi. 

MEILĖ TVARKO IŠORINIŲ DALYKŲ VARTOJIMĄ 

Žmogus yra gyvas ne vien duona (Mt 4,4). 

Viskas yra jūsų, - sako šventasis Paulius, - bet jūs esate Kristaus, o Kristus Dievo. 

Visi tvariniai, visi išoriniai dalykai, visa gamta priklauso žmogui. Jis gali juos laisvai 

vartoti su sąlyga, kad visa tai pasitarnaus tikslui, kuriam jie yra duoti. 

Būtų klaida manyti, kad šventųjų protas ir širdis buvo uždaryti išoriniam pasauliui. 

Niekas taip nemylėjo gamtos ir taip švelniai bei nekaltai ja nesimėgavo, kaip Dievo 

žmonės. Jie gerai suprato esą Karaliaus vaikais, ir kad visi tvariniai turi jiems tarnauti 

bei nuolat priminti Tėvą, esantį danguje. 

Vidutiniškoms sieloms tvariniai, užuot buvę priemone vedančia į Dievą, pavirsta 

tikslu, prie kurio prisirišama. Užuot priminę Dievą ir Jo dievišką tobulumą, tvariniai 

pririša žmogaus dėmesį ir širdį prie savęs; užuot buvę medžiu, kuris prie kelio 

pasodintas teikti pavargusiam keleiviui savo vaisius ir pavėsį, pavirsta kliūtimi, 

užtveriančia kelią. 

Kiekvienas tvarinys, kurį žmogus panaudoja ne tam, kad padidintų savyje Dievo 

meilę, ugdo išlepimą, tinginystę, gobšumą, žodžiu – įvairiausią savimeilę. 

Vartodama išorinius dalykus siela neturi turėti kito tikslo, kaip suartėjimą su Dievu, 

meilės aktų sužadinimą, sėkmingesnį savo darybių ugdymą, pareigų atlikimą ir 

apsisaugojimą nuo nuodėmių. Tokiu būdu vartoti tvarinius reiškia būti nuo jų 

22

nepriklausomam, būti beturčiu dvasioje. Tai reiškia priklausyti skaičiui tų, kuriems 

Jėzus Kristus skyrė savo pirmąjį palaiminimą: Palaiminti turintys vargdienio dvasią: 

jų yra dangaus karalystė (Mt 5,3). 

Tad dvasios neturtas visų pirma yra neprisirišimas prie turimų ar neturimų šios 

žemės gėrybių. Beturtis dvasioje atsisako pertekliaus rinktinių gyvenimo patogumų, 

pramogų išsiblaškymui. Tenkinasi paprastu maistu, drabužiais ir pastoge. 

Beturtis dvasioje nors ir neniekina bendravimo su galingaisiais, tačiau mieliau 

pasirenka mažųjų ir nuolankiųjų draugiją. Jis protingai rūpinasi gėrybėmis, kurias 

valdyti jam Dievas patikėjo; tas gėrybes jis laiko lyg iš Dievo pasiskolintu kapitalu, 

kurio procentus turi išdalinti vargšams ar panaudoti šventiems dalykams. 

Toks išsivadavimas nuo tvarinių, gyvenant tarp kitų, yra įmanomas. Tokių žmonių 

buvo visais amžiais iš visų luomų, tokių yra ir dabar. Tai vienas iš puikiausių 

įrodymų, ką malonė gali padaryti žmogaus sieloje, iš prigimties taip geidžiančioje 

gyvenimo džiaugsmų ir gėrybių. 

Dažnai visiška šio pasaulio gėrybių nuosavybė būna kliūtimi siekiant tobulo 

dvasios neturto. Taip sakė pats Jėzus, kuris gerai pažįsta mūsų menkumą. 

JĖZUS YRA MALONUS 

Kas laikys save mažu… (Mt 18,4). 

Geros širdies požymis yra būti mandagiu su visais. Veidas visada giedras, visada 

nuoširdus, visada malonus, visad rodantis sielos gerumą. 

Toks yra Jėzus. Savo žemiškojo gyvenimo metu visus priimdavo su vienodai 

maloniu gerumu. Jo kakta visada būdavo giedra, o akys besišypsančios. Visi galėjo 

prie Jo prisiartinti be būgštavimo, ir iš tiesų visi prieidavo. 

Fariziejai ir sadukiejai ateidavo norėdami Jam sudaryti sunkumų ir statyti pinkles. 

Jėzus ardo jų intrigas išmintingu žodžiu, nelauktu posūkiu, stebuklu, tačiau jų 

nesikrato. 

Turtuoliai kviečia Jį prie savo stalo, vieni nuoširdžiai žavėdamiesi, kiti norėdami 

pasirodyti. Jėzus priima jų kvietimus, o kartais apsilanko ir neprašytas. Užeina į 

didžiūnų namus ir į vargšų trobeles; eina ilsėtis į Lozoriaus sodybą ir į Petro uošvės 

pirkelę. Su vienodu gerumu sutinka turtingą jaunuolį, mokytą Juozapą Arimatietį, 

prie kelio sėdintį aklą elgetą ir nelaimingą raupsuotąjį, kuris iš tolo šaukėsi Jo 

gailestingumo. 

Savo gerumą Jis dalina visiems. Prikelia Lozorių, savo bičiulį, ir prigydo ausį 

Malkui, savo persekiotojui. Prikelia gyvenimui sinagogos vyresniojo Jajiro dukterį ir 

našlės iš Naimo vienturtį sūnų. Jėzus yra visada geras, visada malonus. 

Tačiau Jis turi savo numylėtinių: vaikučius, vargšus, nuolankiuosius, šio pasaulio 

nelaiminguosius. Ir būtent tuo pasireiškia ypatingas Jėzaus Širdies jautrumas. 

Gerasis Mokytojas myli vaikus ir to neslepia. Mėgsta būti tarp vaikų, juos 

glamonėja, laiko ant kelių ir laimina; o kai Petras, galvodamas kad tas mokinių 

įkyrumas ir vaikų grūdimasis apsunkina Viešpatį, ėmė juos varyti šalin, Jėzus imasi 

juos ginti. 

23

Iki Išganytojo atėjimo vaikai nebuvo vertinami nei mylimi. Kai kuriose tautose, 

gimus vaikui, svarstydavo ar jis turi gyventi, ar būti sunaikintas. 

Tačiau nuo tada, kai Jėzus subūrė vaikučius apie Save, visame pasaulyje atsirado 

lopšeliai, našlaičių namai, visokiausios įstaigos. Dievui pasišventusios mergelės, 

Karalių Karaliaus numylėtinės, tapo slaugėmis, auklėtojomis ir motinomis vargšų 

vaikučių, paliktų pasaulyje be globos, be namų ir be meilės. 

Kaip gi sunkus yra vargšo likimas! Jėzus, sujaudintas to nelaimingųjų vaizdo, atėjo 

į žemę visų pirma tam, kad išgelbėtų ir paguostų mažuosius bei apleistuosius. Kad 

veiksmingiau jiems padėtų ir su didesne meile juos išvaduotų, maloningasis Jėzus 

tapo vienu iš jų: anot šventojo Pauliaus, prisiėmė tarno išvaizdą. Gimė neturtingoje 

šeimoje. Jo motina ir tariamasis tėvas nėra gerbiami; jiems visos durys uždarytos, o 

pasaulio Sutvėrėjas turi gimti tvarte, gulėti ėdžiose ir būti šildomas gyvulių 

kvėpavimu. Netrukus Jį tuoj ima persekioti šio pasaulio galingieji, kad net tenka bėgti 

į Egiptą. 

Sugrįžęs į Nazaretą tampa dailidės Juozapo mokiniu. Su savo tariamuoju tėvu 

ištisas dienas dirba, vakare kartu grįžta namo, ant pečių nešdamiesi jo įrankius. Tokį 

nuolankaus darbininko gyvenimą pasaulio Sutvėrėjas pragyveno ligi trisdešimtųjų 

savo amžiaus metų. 

Mokyti vargšus, padėti mažiesiems, guosti sielvartaujančius, išlaisvinti 

prislėgtuosius – tokia buvo Dieviškojo Mokytojo užduotis. Jis tai paskelbė jau 

pirmuoju Savo viešu pasisakymu. Nuo tada nuolat apie Jį telksis vargšai, ligoniai, 

luoši, akli, kurti, nebyliai, visokie nelaimingieji, kurie Jo prašys sveikatos, patarimo, 

paguodos, apgynimo nuo priešų ir šmeižėjų. 

Gerasis Mokytojas visus priima su vienodu maloningumu: išgydo, pakelia, apgina. 

Jis yra liaudies žmogus ir liaudis tą gerai jaučia: nori Jį net savo karaliumi padaryti. 

Ir iki šiol nepasikeitei, gerasis Jėzau! Šimtmečių eigoje mėgai būti tarp mažutėlių, 

nuolankiųjų ir tų, kurie į juos panašūs. Myli, Jėzau, mažąsias sielas, nepasitikinčias 

savimi ir nežinančias kitos užuovėjos, kaip Tavo gerumas, kitos atramos, kaip Tavo 

Širdis ir kitokio mokslo, kaip Tavoji Meilė. 

JĖZUS YRA GAILESTINGAS 

Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad 

būtų gailestingas (Žyd 2,17). 

Visi esame nuodėmingi ir labai reikalingi bičiuliškos širdies, kuri atjaustų mūsų 

menkystę, suprastų mūsų silpnumą, padėtų mums, padrąsintų, ir kurios atlaidumas 

niekad neišsektų. 

Bet kur surasti tokią širdį? Juk pasaulis atšiaurus ir egoistiškas. Net geriausi draugai 

mane dažnai apvilia, pagaliau ne visada suvokia mano varganą padėtį. 

Tad į Tave kreipiuosi, mano Jėzau, kuris esi pilnas meilės ir gailestingumo. 

Vargšų nusidėjėlių gailėjimas atvedė iš dangaus Dievo Žodį. Jėzus negalėjo be 

užuojautos žiūrėti į nelaimę, todėl kvietė: “Ateikite pas mane visi, kurie kenčiate ir 

24

esate apsunkinti, o Aš jus atgaivinsiu”. “Jeigu kas trokšta, teateinie pas mane ir 

tegeria”. 

Jėzus yra geras. Taip geras, kad būtų atleidęs ir išdavikui Judui, ir net norėtų 

numirti už pasmerktuosius, jei tik jie išsigelbėti galėtų. Pats tai yra apreiškęs vienai 

šventajai. Jis yra toks gailestingas, kad mielai iškentėtų visas savo kančias tiek kartų, 

kiek žemėje yra nusidėjėlių, jei tik tuo galėtų suminkštinti jų širdis. 

O jeigu tu, krikščioniškoji siela, būtumei vieninteliu nusidėjėliu žemėje, Jėzus 

norėtų tik dėl tavęs įsikūnyti ir numirti, kad tave nuo pragaro apsaugotų ir tavo meilę 

laimėtų. 

Bet kodėl taip atsitinka, kad taip dažnai Dievo bijaisi? Kuomet nusidedi, tavo širdis 

susigūžta ir užsidaro savyje. Veltui tada Jėzus beldžiasi į tavo duris, ragindamas Jam 

atidaryti ir su Juo susitaikyti: bėgi nuo Jo kaip Adomas rojuje. 

Stoka pasitikėjimo Dievo gailestingumu po nuodėmės yra viena didžiausių kliūčių 

kelyje į tobulumą. To priežastimi yra užslėptas pasitikėjimas savimi; tai susierzinimas 

matant savo menkumą. 

Ne kažin koks menas yra pasitikėti Jėzumi, kuomet siela Jo nėra įžeidusi, kai būna 

Jo malonėje. Tačiau pasitikėti po nusidėjimo, tūkstantį kartų tą pačią nuodėmę 

padarius, - toks pasitikėjimas, vėl ryžtantis nebenusidėti, sužavi Jėzaus Širdį ir 

pagarbina Jo neišsenkantį gailestingumą. Tai toks pasitikėjimas, kokio Jis trokšta. O 

Jėzus visada toks pat. 

Didžiausias malonumas, kokį Man galima suteikti, tai tikėti Mano Meile; kuo 

daugiau ja tikima, tuo Mano džiaugsmas didesnis, o jei kas nori, kad jis būtų 

milžiniškas, tegul be galo tiki Mano Meile (Soeur Benigne Consolata). 

Jėzau, pasitikiu Tavimi, myliu Tave! 

JĖZUS YRA IŠTIKIMAS 

Niekas jų nepagrobs iš mano rankos (Jn 10,28). 

Mūsų širdis yra taip sukurta, kad nuolat ieško ištikimo draugo, o kuomet jį suranda, 

jaučiasi lyg lobį įgijusi. Ištikimas draugas yra esminiai vertesnis už auksą ir sidabrą, 

nes turtai neturi vertės, jeigu širdyje nėra meilės. Atvirkščiai - vargas, trūkumai ir 

kentėjimai praranda savo kartėlį, kuomet visa tai su mumis dalinasi bičiulio širdis. 

Jėzus žino tą žmogiškos širdies savybę, tad nori būti mūsų ištikimu bičiuliu. Dar 

daugiau: pripildė mūsų širdis taip didžiais troškimais ir paliko jose tiek silpnumo, kad 

joks žemiškas draugas nepajėgia jų pilnai patenkinti nei užpildyti. 

Tai didelė tiesa. Niekas, išskyrus Dievą, nepajėgtų būti su mumis pakankamai 

kantriu. Esame tokie nepastovūs, kaprizingi, o, be to, tokie reiklūs, kad tik Jėzaus 

begalinis gerumas gali mūsų neapleisti. Šiandien esame linksmi, o ryt jau nuliūdę; 

šiandien mandagūs, o rytoj subjurę, savimeilūs, nepakantūs. Patys gi norime, kad 

mūsų aplinkiniai visada būtų geri, romūs, kantrūs, atidūs ir paslaugūs. 

Iš tiesų, niekas negali būti toks dorybingas, kad šalia tokios daugybės trūkumų 

visad išliktų mums ištikimu. Todėl į Tave kreipiamės, Jėzau: Tu esi ištikimas 

Bičiulis, kuris niekad neapgauni, kuris mane visad pakęsdavai, visad kantriai 

25

laukdavai. O kai aš, nusivylęs visais žmogiškais džiaugsmais, atsigręžiau į Tave, 

mane švelniai sutikai. 

Mano Jėzau, Tu esi ištikimas, Tu mano Dieviškas Bičiulis visam laikui, kuris esi 

pasakęs: Aš guldau savo gyvybę už savo avis. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą, ir 

jos nepražus per amžius; niekas neišplėš jų iš mano rankos. 

Krikščioni, brolau mano, jeigu nori būti Jėzaus bičiuliu, jeigu nori Jį mylėti visa 

širdimi, - dangus ir žemė gali pražūti, tačiau tavoji siela nepražus! Sunkiomis 

minutėmis prisimink tą tiesą. 

Žinoma, jog kartais liūdesys į duris beldžiasi. Ištrėmimas toks ilgas, kelias toks 

vienodas, o Jėzus taip toli! Siela, tiek daug gero girdėjo apie tą meilės šalį, apie tuos 

mūsų Tėvo namus, o tačiau turi dejuoti šitoje tremties žemėje. Kiek daug sielai yra 

kalbėta apie Jėzų, apie Jo jautrią meilę ir švelnų palankumą, apie tėvišką 

rūpestingumą, kuriuo apgaubia kiekvieną sielą, pats gi likdamas šešėlyje. Ir kyla joje 

niūrios mintys: kas žino, ar Jėzus užsiims jos menka būtybe, kuri buvo tokia 

neištikima, tokia baili ir tokia nepatikli? Kas žino, ar jos šventumo planai nėra tik 

svajonės, kurios išsisklaidys, kai prisiartins gyvenimo vakaras? 

Tai iš tiesų niūrios mintys. Tačiau jos kyla ne iš Jėzaus, bet iš tavojo priešo, kuris 

sunkiomis minutėmis stengiasi tau atimti drąsą. Nes Jėzus tikrai iš tavo širdies 

neišėjo! Tavo širdis Jam yra miela buveinė, kurioje randa malonumo, kurioje su 

džiaugsmu stebi tavo pastangas būti panašiu į Jį ir, kurioje būdamas, tau siunčia 

pagalbą, kad kovoje nepasiduotum. 

Vieną dieną apaštalai plaukė Genezareto ežeru; Jėzus nuvargęs miegojo valtyje, kai 

staiga pakilo smarki audra, todėl apaštalai buvo nusigandę. 

Jėzus tavo sieloje taip pat kartais miega. Jam miegant lyg siaučiančios bangos 

pakyla išsiblaškymai, nuobodulys, sausros, pagundos, abejonės ir niūrios ateities 

prognozės, grasindamos paskandinti tą silpną valtelę. Nerimas apima tave, tad skubiai 

žadini miegantį Mokytoją. Skundiesi kartodamas, jog Dievo nemyli, kad Jėzus miega 

dėl tavo nuodėmių kaltės, kad tavo valtis nuskęs. Pasakoji savo bėdas kiekvienam, 

kas tik nori klausyti. Be to, taip pasimeti, jog Jėzus noromis nenoromis turi nubusti, 

kad įsakytų vėjams ir jūrai, arba kad tau pasakytų: žmogau menko tikėjimo, kodėl 

suabejojai? 

Tegul tave paguodžia tai, kad nebuvo ir niekad nebus sielos, nors ir kaip ji uoli 

bebūtų, kuri dabar ar anksčiau nebūtų patyrusi nuotaikų, panašių į tas, kurios tave 

kamuoja. 

Kaip mažai žmonės nutuokia apie savo tikrąją naudą! Jeigu leistų Jėzui jose vykdyti 

Jo valią, visada gerą – žengtų milžiniškais žingsniais šventumo keliu. Deja, jie nori iš 

anksto žinoti Dieviškojo menininko darbus, nori turėti užtikrinimą, o dar daugiau – 

nori pasinaudoti Jėzumi. Sutinka Jį mylėti, bet kad už tą meilę jau šioje žemėje gautų 

atlyginimą. Nori tarnauti Jėzui, tačiau trokšta, kad ir Jis taip pat jiems tarnautų. 

Jėzus tau buvo geras su kaupu, tad ar Jis neturi teisės laukti pasitikėjimo Jo 

draugyste? Juk čia gyveni tikėjimo šešėliuose, tad ar galima jau dabar reikalauti 

aiškaus regėjimo? Koks čia nuopelnas, jei myli Jėzų čia pat esantį ir tau gausias 

malones duodantį? Ir koks čia garbinimas, jei prie Jo prisiriši priviliotas Jo gerumo ir 

dovanų? Taip ir pagonys galėtų mylėti. 

26

Tad būk stiprus ir didžiadvasis, nes ne samdinys esi. Sutemose, išsiblaškymuose, 

vidiniuose kentėjimuose, nesant šalia regimojo Jėzaus, galima geriausiai Jam įrodyti 

savąją meilę. Pagyvink tada savo tikėjimą prisimindamas Jėzaus žodžius, kad niekas 

tavęs neišplėš iš Jo rankų. Atmink, kad tavimi Jis užsiima daugiau negu visu 

medžiaginiu pasauliu; kad atidžiai klauso tavųjų pasiaukojimo žodžių; kad Jo Širdis 

virpa iš džiaugsmo, kai paaukoji net ir menkutę auką. 

Tu neįsivaizduoji kaip esi mylimas! Juk esi tikrasis vaikas, tačiau, deja, dar 

tremtyje. Ten, aukštybėse, Tėvas ir Motina rūpinasi visais tavo reikalais, broliai ir 

seserys jau skaičiuoja dienas, kurios tave dar skiria nuo meilingojo ir 

nesibaigsiančiojo pasimatymo! 

Net sunku patikėti, kad mano likimo man pavydi, jei taip galima sakyti, net 

šventieji, kurie taip troško kentėti dėl Jėzaus, bet dabar jau nebegali, o aš dar galiu dėl 

Jėzaus dirbti ir dėl Jo kentėti. 

Jau nebenoriu daugiau nerimauti, nei abejoti ar apgailestauti, kad gyvenimas toks 

ilgas, kelias toks tamsus, o Tėvynė taip tolima. Esu tikras vaikas, ten aukštybėse 

nekantriai laukiamas, kurį jautrioji Motina ir ištikimasis Bičiulis Jėzus, mano 

mylimiausias Brolis, mane širdingai myli ir rūpestingai saugo. 

JĖZUS MEILINGASIS 

Štai kaip jis jį mylėjo! (Jn 11,36). 

Niekas mūsų taip nemylėjo ir nemylės kaip Jėzus. Sukūrė mūsų širdį panašią į 

Savąją, kad ją geriau galėtų mylėti ir pažadinti abipusei meilei. Jis žino visas mūsų 

širdies paslaptis, mato visą jos kilnumą ir visas silpnybes, skaičiuoja visus jos dūžius. 

Budi prie mūsų, kaip jokia motina prie savo vaiko budėti nepajėgtų. 

Jėzus mus taip mylėjo visada: Amžina meile tave numylėjau, todėl priglaudžiau 

gailėdamas (Jer 31,3). Jis iš tiesų mus aplenkė: matydamas mūsų skurdumą, 

pritraukė prie Savo Širdies ir laikys mus ligi pat mirties, bijodamas kad nuo Jo 

nenuklystume. 

Jėzaus meilė – tai degantis laužas, kurio tik keletą kibirkštėlių matome šiame 

gyvenime. Kai kurios kibirkštėlės krito iš Jėzaus Širdies, kai Jis gyveno šioje žemėje. 

Tai nesuprantamos meilės įrodymai, kuriuos mums atskleidė pasirodydamas vaikelio 

pavidalu, kuris verkė ir rankutes tiesė, siekdamas mus apkabinti. Tai dieviško 

jautrumo pasireiškimai įvairiems nelaimingiesiems Jo viešojo gyvenimo metu; Jo 

meilė vaikams, rūpinimasis vargšais ir šio pasaulio bedaliais. Tai Jo žiauri kančia, 

mirties išvakarėse įsteigimas Švenčiausiojo Sakramento ir noras pasilikti su mumis 

ligi pasaulio pabaigos. 

Kiek daug jautrumo tuose Jėzaus žodžiuose mokiniams, belikus kelioms valandoms 

ligi mirties: Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Tegul neišsigąsta jūsų širdys! 

Vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Nepaliksiu jūsų 

našlaičiais – ateisiu pas jus (Jn 13,33; 14, 1.3.18). 

Kiek daug gerumo ir maloningumo Jo asmeniniuose apsireiškimuose, kai po 

prisikėlimo pasirodė mokiniams ir uoliajai Magdalenai; kaip rūpinosi kad nevargtų, 

kai Jo nebebus, kad neliūdėtų, kai Jis įžengs į dangų! 

27

Nėra tokios visiškai Jėzui atsidavusios sielos, kuri jau šioje žemėje nebūtų patyrusi 

to paslaptingo artumo, to nuostabaus draugavimo su Jėzumi; o kai kuriose sielose tas 

antgamtinis bendravimas pasiekė stebėtiną lygį. 

Tiesa ir tai, kad Jėzus kartais sielai atima Jo artumo pajautimą. Net labiausiai 

privilegijuotieji patyrė tą išbandymą. Jėzus taip elgiasi todėl, kad sustiprintų jų meilę. 

Palieka sielą tamsoje, kad ji neprisirištų prie dvasinių malonumų, o tik prie Jo 

Dieviškojo Asmens. Turime tiesiog bijoti, kad tas Dieviškasis Bičiulis, turintis tokią 

jautrią ir taip pasiaukojusią sielą, kartais nepajustų tos baisios ir skaudžios širdies 

vienatvės. 

Kiek yra altorių, kur apie Jį slankioja širdys šaltos ir net slaptai priešiškos, 

neturinčios Jam jokio švelnesnio palankumo. Dažnai nebūna nei vieno artimo bičiulio 

visoje parapijoje, kartais visame vienuolyne; nei vienos sielos, kuriai galėtų atsiverti, 

laisvai ir artimai su ja pasikalbėti! Kaip vienišas jaučiasi Jis tose vietose, kaip turi 

būti sunku Jam ten pasilikti! 

Mylinčioji siela, ar niekad negirdėjai tylaus Dieviškojo Kalinio nusiskundimo, 

sklindančio iš Tabernakulio: Žmonės man rodo daugiau pagarbos negu meilės. Aišku, 

priimu jų pagerbimus, bet geidžiu turėti jų širdis, nes nuo tos visos pagarbos 

jaučiuosi tarp jų lyg viršininkas, kurio varžomasi, lyg monarchas, kurio galybės 

bijomasi. Labiausiai ko noriu, tai vaikiško atsidavimo, jautrumo, paprastumo. Turiu 

žmogišką širdį. Noriu daugiau pasitikėjimo, daugiau atviro nuoširdumo, daugiau 

laisvės tarp manųjų vaikų ir manęs… 

JĖZUS SIELVARTAUJANTIS 

Mano siela mirtinai nuliūdusi (Mk 14,34) 

Prieš dvidešimt amžių, kai apie mane dar niekas negalvojo, niekas įtarti negalėjo, 

kad kada nors gyvensiu, jau tada viena Širdis mane mylėjo, rūpinosi mano laime, 

liūdėjo dėl būsimųjų mano nuodėmių. Krikščionių padavimas pasakoja, kad kai Jėzus 

paaugo ir pradėjo ateiti prie dirbančio Juozapo, kartą, paėmęs du medžio gabaliukus, 

sudėjo juos kryžiaus pavidalu ir nunešė parodyti Švenčiausiajai Mergelei. Tai matant 

Motinos akys prisipildė ašarų, o Jėzaus širdis – liūdesio. 

Koks sielvartas Širdžiai tos Motinos ir to Sūnaus, kurie viską iš anksto regėjo. Ir 

kuo labiau artėjo ta diena, tuo nuožmesnis darėsi skausmas. Keletas Evangelijos 

žodžių mums kalba apie tai, ko net mūsų širdis negalėtų atspėti. Vieną dieną eidamas 

per Galilėją Jėzus tarė mokiniams: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas. Ir 

jie nužudys jį, o trečią dieną jis prisikels (Mt 17,22-23). O mokiniai labai nuliūdo (Mt 

17,23). 

Kitą kartą eidamas į Jeruzalę, Jėzus paėmė su savimi dvylika savo mokinių ir jiems 

kalbėjo: Štai mes keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas į aukštųjų 

kunigų bei Rašto aiškintojų rankas. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, 

nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels iš numirusių (Mt 20,18). 

Ir net Jo šlovės dieną, atsimainymo metu ant Taboro kalno, Mozė ir Elijas kalbėjosi 

su Juo apie žiaurią kančią, kurią turės iškentėti Jeruzalėje. 

28

Ir po dvidešimt amžių širdyse, visada tokiose šaltose, sukyla gailestis, skaitant tuos 

Evangelijos žodžius: Jėzus labai susijaudino ir tarė: ‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: 

vienas iš jūsų išduos mane’ (Jn 13,21). Bet geradaris Jėzus, pamiršęs savąją kančią, 

dar pridūrė, paguosdamas savo mokinius: Jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl 

pamatysiu; tada jūsų širdis džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų neatims (Jn 

16,22). 

Jėzus tuos žodžius kalbėjo pakeliui į Alyvų kalną. Kai atėjo, pradėjo liūdėti ir 

sielvartauti, ir jiems tarė: Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu 

su manimi (Mt 26,38). Jėzus tartum paniro į priešmirtinį nerimą, o kruvinas prakaitas 

apliejo visą Jo kūną, persunkė Jo drabužius ir ant žemės lašėjo. 

Tokį sielvartą Jėzus iškentėjo dėl mūsų nedėkingumo. Numatė tada, kad tokie 

dideli kentėjimai atneš taip maža vaisių; kad daug žmonių praeis pro Jo kryžių, kad 

daugelis nenorės Jo pažinti; dar blogiau – piktžodžiaus ir stengsis paprastas sielas nuo 

Jo atitolinti; be to, kad nesuskaičiuojama daugybė sielų net Jo vardo niekad neišgirs. 

Gerasis Mokytojau, atleisk mums mūsų kaltes, kaip kad ant kryžiaus atleidai, ir 

visiems žmonėms suteik gausių malonių, kad visi Tave pažintų ir pamiltų. 

Myliu Tave, o Jėzau, noriu Tave paguosti meile ir kantrybe! 

JĖZUS UŽ MUS MIRŠTA 

Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome 

nusidėjėliai (Rom 5,8). 

Nėra didesnio meilės įrodymo, kaip kentėti už mylimąjį. Tai sakė pats Jėzus: Nėra 

didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15,13). 

Jėzus buvo geras žmonėms per visą savo gyvenimą. Tačiau paskutinę gyvenimo 

dieną davė tokio gerumo įrodymų, kurie nustebino dangų ir žemę. Kad išgelbėtų 

nuodėmingą žmogų ir įrodytų jam savo meilę, sutinka būti nuskandintas į 

pažeminimų ir kančių jūrą. 

Kad ką nors suprastume tame negirdėtame vidinių ir išorinių kančių telkinyje, 

reikalinga visų pirma susimąstyti apie giliausias Jėzaus kančios priežastis. Jėzus 

norėjo pirma pats iškentėti savame kūne visas kančias, kokias kada nors iškentėti 

turės kiekvienas Jo išrinktųjų. Dar daugiau, Jėzus savo kančioje turėjo atgailauti už 

visas mirtinas ir kasdienes nuodėmes kiekvieno žmogaus, kuris jau gyveno ar dar 

turėjo gyventi žemėje: už visas neteisybes, nešvankybes, žiaurumus, nedėkingumus, 

visus keiksmus, visus papiktinimus. Turėjo atgailauti už kiekvienos tokios nuodėmės 

blogį. O tas blogis yra beribis. Nes nuodėmė yra Dievo įžeidimas, paniekinimas, kurį 

žemės kirminas sviedžia į karalių Karaliaus veidą. Tas nuodėmių kalnas su visa jų 

begaline piktybe prislėgė Dieviškojo Atpirkėjo Širdį. Jis turėjo tiksliai ir smulkiai už 

viską atlyginti. Be to, Jėzus turėjo atlikti bausmę, užtrauktą tomis visomis 

nuodėmėmis. Turėjo atlyginti pilnai ir atlyginti vienas pats. 

Kaip galėjo vienas žmogus, tegul ir būdamas Dievas-Žmogus, tiek daug iškentėti 

širdimi ir kūnu, kad pilnai atlygintų Dieviškąjį Teisingumą? Mums tai lieka 

29

paslaptimi. Niekas, net Švenčiausioji Motina nepasiekė tos skausmo bedugnės, 

kurioje Jėzus mirė. Žinome tik tai, kad numirė iš skausmo. 

Žinome dar tai, kad Dievas Tėvas savo Sūnui suteikė kūną ir širdį, pritaikytus 

kentėti ir jiems davė tokį imlumą bei paslaugumą, kad kentėjimai galėjo pasiekti lygį, 

kokio reikalavo Teisingumas. 

Pagaliau žinoma, kad ir Dieviškasis Teisingumas ir pragaro įniršis taip be galo 

didino kančias ir jas taip baisiai įvairino, jog vargšė Auka tiesiog nuskendo skausmo 

jūroje: Vandens gelmėse atsidūriau, virsta per mane vilnys (Ps 68,3). 

Jėzus buvo surištas, tampomas, mušamas, Jo kūnas geležimis sudraskytas, galva 

sužeista aštriais erškėčiais, veidas apspjaudytas bjauriais skrepliais; pečiai prislėgti 

kryžiaus medžio, rankos ir kojos prikaltos vinimis; nariai ištampyti, nervai sudarkyti, 

sąnariai išnarstyti, barzda išrauta, lūpos iš troškulio sukepusios, akys krauju užlietos, 

ausys keiksmažodžiais užgautos. 

Ginkluotos minios buvo suimtas Alyvų sode, Ano įžeistas kaip apsišaukėlis 

pranašas, Piloto apkaltintas tautos suvedžiojimu ir melavimu, Erodo išjuoktas kaip 

beprotis, minios pripažintas blogesniu už žmogžudį Barabą ir vertu mirties, atiduotas 

kareivių patyčioms kaip apsimetėlis karalius, pajuoktas sinagogos vyresniųjų, tautos 

vergų ir nusikaltėlio, kartu su Juo nukryžiuoto. 

Ir visi, draugai ir priešai, prisidėjo prie tos kančios. Dangaus Tėvas – Savo griežtu 

teisingumu, pragaras – įniršimu, Judas – išdavyste, mokiniai – bailumu, Petras – 

išsižadėjimu, tarnai – įžūlumu, kareiviai – žiaurumu, kunigų vyresnieji - 

klastingumu, Pilotas – pataikavimu žmonėms, Erodas – panieka, minia – 

nedėkingumu, šventos moterys – savo bejėgiu gailesčiu, o Dievo Motina – savo 

nepaguodžiamu skausmu. 

O visus tuos kentėjimus papildė ir juos be galo padidino – tai Dangiškojo Tėvo 

apleidimas, kurį patyrė Jėzaus šventa žmogystė ir kuris Jam išplėšė tą perskrodžiantį 

šauksmą, skausmu pervėrusį Marijos Širdį: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane 

apleidai?! (Mt 27,46). 

Mieloji siela, ilgai ir smulkiai apmąstyk tavojo Jėzaus kančią: niekad nepasieksi tos 

prarajos dugno. Ir paklausk savęs, dėl ko visi tie kentėjimai? 

Jų reikėjo vien tam, kad atpirktų tavo nuodėmes ir įgytų tavo meilę. 

Tad išsiugdyk išganingą ir begalinį pasibjaurėjimą nuodėme, o paskiau pasiryžk 

duoti Jėzui tai, ko Jis iš tavęs taip labai trokšta: atiduok Jam savo širdį. 

Mano Jėzau, myliu Tave! 

Šiuos žodžius, taip brangius Jėzaus Širdžiai, kartosiu nuolatos: jie bus mano 

dvasinio gyvenimo pradžia, vidurys ir pabaiga. 

JĖZUS – EUCHARISTIJA 

Aš esu gyvoji duona (Jn 6,51). 

Atrodytų, kad atidavęs už mus gyvybę, Dieviškasis Mokytojas jau nebeturėjo ką 

mums duoti. Ir jei kadaise būtume kartu su Juo gyvenę, mes nebebūtume galėję Jam 

pasiūlyti dar kitokio būdo Savajai meilei mums išreikšti. 

30

Tačiau begalinė Išmintis ir Gerumas turėjo atsargoje geradarybę už visas didesnę, 

kuri didumu, pastovumu, visuotinumu turėjo viršyti visas kitas, kiekvieną iš jų 

pakeldama tam tikru laipsniu, jų vertę ir veiksmingumą prailgindama net ligi amžių 

pabaigos. 

Iš tiesų Jėzus yra nuostabus. Atsidavė žmonėms gimdamas dėl jų iš Mergelės, 

gyvendamas su jais, pasiaukodamas už juos, o štai Šventoji Eucharistija visas tas tris 

geradarybes atnaujina nesuprantamu būdu. 

Kiekvieną dieną kunigų rankose Jėzus užgims taip realiai, kaip kadaise gimė iš 

skaisčiausios Mergelės Marijos. Tad Jo atėjimas nebus laikinas. Tas Jėzus, kuris 

trisdešimt trejis metus buvo su žmonėmis, dabar tarp jų įsteigė savo buveinę visam 

laikui. Kiekvienas galės prie Jo prisiartinti, pateikti Jam savo prašymus, patikėti 

sielvartus, o visų pirma – Jam išreikšti savąją meilę. Kadaise Juozapas Arimatietis Jį 

turėjo aplankyti naktį, o dabar visi be baimės gali buvoti kada tik nori. Pagonys 

kreipėsi į Pilypą prašydami, kad praneštų Viešpačiui, jog jie trokšta su Juo pakalbėti; 

dabar gi kiekvienas, net nusidėjėlis, gali nesiklausdamas ateiti, ir visada iškart bus su 

dievišku gerumu priimtas. 

Gal pavydėsime tiems ištikimiesiems, kurie dalyvavo didžiojoje Kryžiaus Aukoje, 

kai pasaulio Viešpats mirė už savo vergus? Čia apdairi Jėzaus meilė paliko mums 

šventąsias Mišias – nekruviną, bet tikrą Kalvarijos dramos atkartojimą, kur 

kiekvienas ištikimasis gali pasinaudoti begaliniais tos Aukos nuopelnais, arba juos 

aukoti už sielas, kurias trokšta išgelbėti. 

Ir taip bus net ligi paskutinės pasaulio dienos, nes Jėzus pažadėjo, kad mūsų 

nepaliks našlaičiais, kad pasiliks su mumis ligi amžių pabaigos. 

Tačiau yra kai kas dar nuostabesnio. Jėzui per maža būti tik mūsų Svečiu šventame 

Tabernakulyje. Jis nori mumyse gyventi Kūnu ir Siela, žmogiškumu ir Dieviškumu. 

Kad geriau pasiektų mūsų širdį, kurios meilės trokšta, pasidaro mūsų maistu, 

prasiskverbia į mūsų žmogiškosios būtybės vidų, apima mūsų galias, jas apvalo, 

pripildo ir pakeičia. Todėl Jis ir skelbia: Aš esu gyvoji duona; jei nevalgysite 

Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo. 

Jėzus yra gyvoji Duona; Jis yra Gyvenimas, todėl, norėdamas pilniau juo su mumis 

pasidalinti, liepia mums Jį valgyti ir gerti. Valgyk gyvenimą, - sako šv. Augustinas. – 

gerk gyvenimą, ir taip turėsi tobulą gyvenimą. 

Kokius gi stebuklus daro geranoriškoje sieloje Tas, Kuris ateina vien tam, kad 

duotų? Jis yra gyvenimo Esmė: Kas mane valgo – sako Jis – bus gyvas per mane. 

Jis yra Šviesa: kai prisiartina, bet kokia tamsa iškart išnyksta. 

Jis yra Meilė: kuri gi širdis, nors būtų ir ledinė, neištirptų, kuomet karšta būtybė, 

begalinė Meilė, iš visų pusių ją apima ir persunkia? Tas visas malones Jėzus turi 

paruošęs iki amžių pabaigos kiekvienai sielai, kuri tik panorės pas Jį ateiti. 

Tačiau Švenčiausios Eucharistijos įsteigimui Jėzus turėjo įveikti kalnus kliūčių. Bus 

sužadintas nepasitikėjimas tų, kurie nenori tikėti Jo meile. Taip pat bus daug 

įžeidinėjimų. Numatė, kad amžių bėgyje Jo priešai stengsis Meilės sakramente Jį 

įžeisti, grobs konsekruotas Ostijas tam, kad savo nedorose sueigose jas išniekintų 

keiksmais ir nešvankybėmis. Dar turėjo susidurti su tikinčiųjų abejingumu, ar net 

blogiau – su kai kuriais kunigais, kurie konsekruos tik tam, kad Jį įskaudintų ir 

31

nugramzdintų į akmeninę širdį. Tai, be abejonės, buvo skaudžiausia Jėzaus Širdies 

kančia, tai Judo pabučiavimas, kartojamas amžių bėgyje. 

Tad Jėzus žinojo visa, kokie Jo laukė įžeidimai, išniekinimai, nedėkingumai, 

abejingumai – jeigu Jis pasiliks tarp mūsų. Tačiau taip pat žinojo, kad kai kurios 

sielos Jį atsidavusiai mylės net ligi mirties. Žinojo, kad paprastoms sieloms Jo 

buvimas suteiks džiaugsmo, paguodos ir jėgos. Argi Jis galėjo, būdamas toks geras, 

joms atsakyti tokių malonių? 

Esi sakęs, Jėzau, šventajai Matildai, kad bitė su mažesniu godumu veržiasi į gėlės 

taurelę čiulpti medaus, negu kad tavoji Širdis skuba pas sielą, geidžiančią Tave 

priimti. Aš tuo tikiu, gerasis Mokytojau. Tad ateiki, Dieviškoji Bite - Tau plačiai 

atskleisiu savo sielos taurę. Įeik į mano širdies gelmę ir mane mylėki! Kas daugiau 

belieka skurdžiai gėlei, neturinčiai kvapo nei patrauklumo, kaip atsiduoti Tavajai 

meilei, kuri nežiūri nei mano nuopelnų, nei savybių, o tik geros valios. 

JĖZUS YRA VISKUO VISAME 

Visa sutverta per Jį ir Jam (Kol 1,16). 

Jėzus yra Pradžia ir Pabaiga, Alfa ir Omega. Buvo vakar, yra šiandien ir bus per 

amžius! Jėzus savyje jungia ir vienija Dieviškąjį pasaulį ir sutvertąjį pasaulį. Savo 

Asmenyje Jis pakelia, pašventina ir pakeičia gamtos bei malonės pasaulius ir juos 

savimi perkelia į nesutvertąjį malonės pasaulį. 

Jėzus yra sutvertojo pasaulio centras. Viskas Jo sutverta, per Jį egzistuoja, vystosi ir 

tobulėja. Jėzus yra bet kokio tvarinio pradininkas; dangiškojo Tėvo mintyje pasaulis 

tik tam egzistuoja, kad Jėzui teiktų naujas sielas, kurias Jis turi pakeisti į Save. 

Jėzus yra istorijos centras. Savo pranašams liepia surašyti Senojo Įstatymo istoriją, 

vieną paskui kitą sekančias valstybes, revoliucijas ir karus. Atėjęs į žemę, keliais 

žodžiais, tartum atsitiktinai pokalbyje ištartais, nurodo svarbiausių ateities istorijos 

įvykių eilę. 

Jėzus yra viso pasaulio veiklos centras. Kaip buvo vakar, taip yra šiandien ir bus 

rytoj. Ir kuo labiau abejinga ir priešiška visuomenė nori nustumti religinius 

klausimus, tyliai apeiti Bažnyčią ir Kristų, tuo dažniau žvelgiama į Popiežių, tuo 

labiau išauga ir sustiprėja Kristaus Vietininko galia ir reikšmė. 

Jėzus yra kiekvienos tikros civilizacijos židinys. Ten, kur Jis viešpatauja, su Juo 

klesti mokslas, menas ir meilė. Ten, kur Jis praėjo, tamsa sumažėjo, papročiai 

sukultūrėjo, žmonės tapo mažiau žiaurūs. 

Kristaus tiesa savo spindėjimu perkeitė visuomenę, šeimą ir asmenybę, o 

barbariškumo vietą užėmė civilizacija. 

Jėzus yra proto Saulė. Kuo labiau žmonės nori užtemdyti Jo šviesos spindesį, tuo 

daugiau ji žėri ir apšviečia. Amžių bėgyje pragaras nesiliovė kurstyti schizmas, kad 

tuo suskaidytų protus ir juos atplėštų nuo Jėzaus. Rezgė nesuskaitomas erezijas, kad 

užtemdytų Kristaus tiesą. Vartojo gudrumą, melą, prievartą, civilinės valdžios 

pagalbą, kad suniekintų Kristaus mokslą. 

32

Bet viskas buvo veltui: Jėzus budi, tiesa pasilieka. O tuo metu, kai visos klaidos 

suskyla į daugelį sektų, praranda pagrindą ir pačios sunyksta, tiesos rūmas darosi vis 

puikesnis. 

Žibintas, kurį Jėzus uždegė, apšviečia ne tik tikėjimo ir papročių tiesas, bet taip pat 

pasaulietiškus mokslus, padeda suvokti visa tai tvarkančius dėsnius, viso to pamatus 

ir nuostabią vienybę, kuri viską jungia su pirmąja Priežastimi – Dievo Žodžiu, 

amžinąja Išmintimi, šviesybių Šviesa, nesutvertąja Tiesa. 

Nepataikaudamas protui ir širdžiai, Jėzus patraukė įžymiausius pasaulio protus, 

išsiskiriančius giliomis ir visapusiškomis žiniomis. Jėzaus mokslas yra tvirtas, jis 

nepataikauja puikybei ir aistroms: išpuikusiam žmogiškajam protui Jo paslaptys lieka 

nesuprastos. 

O Jėzau, Tu garbingai valdai protus. Apie tai liudija visi amžiai, neatsilieka ir mūsų 

modernūs laikai. Kartais, kai pusinis mokslas atskyla nuo Jėzaus ir patenka į 

racionalizmo bei modernizmo bangas, pilnas ir gilus mokslas ieško galutinės 

priežasties ir sutinka Jėzų Kristų. 

Jėzus yra visokio meno šaltinis. Jis pats yra Dieviškojo Menininko didžiausias 

Šedevras. Jis – tobuliausias grožis, kurį begalinė Išmintis ir Galia išreiškė regima 

forma. Būtent Jo tobulumą ir puikumą tūkstančiais būdų apdainuoja, piešia ir atkuria 

visa sutvertoji gamta. Be Jo nėra tvarkingumo nei harmonijos; nėra žavingumo nei 

puikumo, nei skaistumo, nei grožio. Jis yra Dieviškasis Pavyzdys, savyje turintis 

visokį idealą. Jo asmenybė, Jo gyvenimas, Jo kančia, Jo šventumas įkvėpė visų laikų 

menininkų talentus. Net patys to nesuvokdami, Jo idealų grožį savo kūryboje išreiškia 

ir tie, kurie nenori Jo pripažinti. 

Jėzus yra visokio gerumo pasaulyje židinys. 

Įsteigdamas Dieviškąją Eucharistiją Jis visas atsidavė su savąja labdaringo gerumo 

dvasia. Paliko mums savo gailestingą Sielą, Savo mylinčią Širdį, iš kurios, kai Jis 

gyveno žemėje, sklido į žmones visokios geradarybės. Ta gailestingoji Siela įsikūnijo 

tūkstančiuose krikščionių, kurie pasišventė ligonių ir nelaimingųjų slaugymui. Kas 

suskaičiuos prieglaudas, ligonines, visokių rūšių įstaigas, kuriose mergelių rankos 

gydo visokiausias žmonių negalias? Šitie Karalių Karaliaus sūnūs ir dukros aukoja 

gyvenimą, atiduoda savo jaunystę, ateitį, turtą ir sveikatą, kad palengvintų ir padėtų 

kitiems, nepažįstamiems, galbūt nedėkingiems. 

Kas gi jiems įdiegė tą atsižadėjimo mokslą, jei ne Jėzus, kuriam buvo gaila luošų ir 

ligonių likimo, kuris gydė visas ligas, kuris nesibodėjo dieviškomis rankomis lytėti 

vargšus raupsuotuosius, kad juos apvalytų? 

Prieš kelis dešimtmečius [XIX a.] japonų valdžia, išsigandusi raupsų plitimo, įsakė 

surinkti į nurodytą vietą visus nelaiminguosius, užsikrėtusius ta baisia liga. Vaikai 

atidavinėjo tėvus, vyrai žmonas. Taip buvo surinkta iš visų vietovių tūkstančiai 

raupsuotųjų. Ten buvo iškasta didžiulė duobė, į ją sumesti visi nelaimingieji, ir užpilti 

kalkių sluoksniu! 

Tuo pačiu metu, toje pačioje Japonijoje, netoli nuo tos vietos, katalikų vienuoliai ir 

vienuolės, palikę savo tėvynę, šeimas, gimtuosius namus, pasišventė ligoninėse, savo 

lėšomis pastatytose, slaugyti raupsuotuosius pagonis: perrišinėjo jų dvokiančias 

žaizdas, maitino juos, guodė, būdami įsitikinę, kad dėl savojo pasišventimo jie patys 

kada nors užsikrės ta baisia liga, kas iš tiesų ir įvykdavo. 

33

Kas išmokė tas sielas tokio heroizmo? Tai Jėzus, esantis jų kuklioje koplyčioje, kurį 

kasdien jie priima šv. Komunijoje. Ko išmokė tas didžiadvases sielas, tokį pat 

įkvėpimą Jis teikia ir tūkstančiams kitų visoje žemėje, visų nelaimingųjų ir 

vargstančiųjų labui. 

Toji meilė, kuri spinduliuoja iš šventojo Tabernakulio, apima visus mūsų poreikius 

ir visus žmogiškus vargus. Nėra tokio vargo, kuris negautų pagalbos; tokio moralinio, 

protinio ir fizinio poreikio, kuris būtų užmirštas ir dėl kurio neatsirastų mokyklos, 

ligoninės, lopšelio ar valgyklos. 

Eucharistijos Jėzau, Tu patrauki mylinčias sielas, sužavi skaisčias sielas, pažadini 

didžiadvasiškas, pakeli nupuolusias, guodi atgailojančias! 

Eucharistijos Jėzau, Tu esi Šaltinis, iš kurio sklinda į pasaulį visos malonės ir 

visoks atleidimas nuodėmingai žmonijai. Tu esi Saulė, iš kurios sklinda visi šviesos 

spinduliai, kartais dar prasiskverbiantys pro naujosios pagonybės sutemas. Esi 

Altorius, nuo kurio kyla į Dangiškąjį Tėvą nepaliaujamas meldimas pasigailėti! 

Eucharistijos Jėzau, aukojamas ant altoriaus, Tu nuramini Savyje viską, vieniji 

pasaulį su savo Dangiškuoju Tėvu, suteiki balsą kiekvienam tvariniui, dar 

tebesančiam žemėje ir laukiančiam savojo išvadavimo, suteiki vertę visoms aukoms, 

kurias nuo amžių aukojo visokiausių religijų tautos. Tu esi Avinėlis paaukotas jau 

pasaulio pradžioje! 

JĖZUS – ŠIRDŽIŲ KARALIUS 

Jis yra mūsų sutaikinimas (Ef 2,14). 

Kokia kukli buveinė tas mažas Tabernakulis, kuriame Jėzus buvoja dieną ir naktį; o 

kaip dar prastesni duonos ir vyno pavidalai, už kurių Jis slepiasi! Tačiau ta balta 

mažytė Ostija sudaro viso dvasinio pasaulio centrinį tašką. Tai kelrodė žvaigždė, apie 

kurią buriasi visos geros valios širdys. Tie, kuriuos patraukia Jos žavesys, randa 

ramybę, laimę ir meilę, o kurie praeina pro šalį, betiksliai slankioja po pasaulį, 

vilkdami paskui save neišsipildžiusių troškimų ir apgaulingų vilčių grandinę. 

Jėzus sutvėrė tokią žmogaus širdį, širdį taip nuostabiai didelę, kad joks tvarinys jos 

negali užpildyti, jokia žmonių pagarba jos nepatenkina, jokios žmogiškos meilės jai 

neužtenka. Ji turi sugrįžti į savąjį Centrą, į Jėzų, arba likti sąmyšio, nerimo ir 

nusiminimo kankine. 

Žmogus trokšta laimės, vaikosi jos visomis priemonėmis, jos siekia visomis 

jėgomis, tačiau tos laimės ieškodamas šalia Kristaus, jos niekad negali surasti. 

Fatališkas būdas jį nuolat verčia vaikytis to, kas vadinama laime, o kai galvoja, kad 

jau ją įgijo, pamato, jog vaikėsi šmėklą. Dar daugiau, vietoj laimės žmogus kas 

žingsnis sutinka skausmą. Jis, kuris jaučiasi sutvertas laimei ir kurios nesulaikomai 

siekia, įgyja tik apgaulę ir nusivylimus, kaip vienintelį savo pastangų vaisių. 

Kas suskaičiuos visus kentėjimus, kuriuos jis gali sutikti: kūno kentėjimus, sielos 

kentėjimus, išorinius persekiojimus, vidinius nemalonumus, proto abejones, širdies 

neramumus, sveikatos sutrikimus, turto ar gero vardo praradimus. 

34

Žmogaus kentėjimų šaltinis yra jo organizme, vaizduotėje, širdyje, o taip pat kitų 

žmonių nepalankume ar neapdairume, nenumatytuose įvykiuose, gamtos dėsniuose ir 

įvairiose aplinkybėse, nepriklausančiose nuo žmogaus valios. 

Tad kaip nelaiminga širdis, kuri kenčia, Jėzaus mokykloje neišmokusi pažinti 

kryžiaus. Bėga nuo kentėjimų, nekenčia jų, keikia, o vis tik juos turi nešti. 

Žmogus ne tik laimės ieško, bet taip pat nori gyventi, ir gyventi be galo. Čia ir vėl 

paslaptis, vėl nauja kančia vargšei žmogaus širdžiai, nepažįstančiai Jėzaus. Žmogus 

jaučiasi sutvertas amžinybei, o supranta, kad turės mirti. Turi savisaugos instinktą, be 

to, ir sąmoningai nori gyventi, tačiau visur prieš save regi didžiulį mirties šešėlį. 

Kovoja už egzistenciją, o žino, jog kovoja veltui; grumiasi iki galo, nors supranta, 

kad bus žiauriai nugalėtas. 

Tad kaip nelaiminga širdis, kuri nutolo nuo Jėzaus! Prigimtis nesulaikomai verčia 

priešintis mirčiai, bet sąmonė įspėja, kad tuščios visos jo pastangos. Pasibaigus 

paskutinei kovai, jo žmogiškoji būtis išnyks, o nemirtingumo viltis, kurią puoselėjo 

visą gyvenimą, bus palaidota, jo manymu, kartu su kūnu... 

Tik Tu, gerasis Mokytojau, esi Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Tik Tu gali pilnai 

patenkinti manąjį pastovios laimės, amžino gyvenimo ir beribės meilės troškimą. 

Žmogus ne tik trokšta laimės ir gyvenimo, bet taip pat nori mylėti. Šis noras 

pasireiškia kaip stipriausia, nepriklausoma aistra, kurios niekas, išskyrus Jėzų, negali 

pasotinti. 

Žmogus nori mylėti. Jis aistringai prisiriša prie visko, kas gera ir gražu. Nori savyje 

įkūnyti, įsavinti dalyką, kuris jį sužavėjo. Klaidingai įsitikinęs galvoja, jog visur suras 

meilę, o tačiau sutinka tik nusivylimą. Jokia žmogiška širdis negali pilnai jo širdies 

suprasti, prisitaikyti prie jos užgaidų, patenkinti visus jos reikalavimus, atspėti visus 

poreikius. Ji trokšta vis didesnio artumo, abipusio supratimo ir švelnaus palankumo. 

Deja, kuo ilgiau džiaugiasi įgytuoju mylimu tvariniu, tuo daugiau trūkumų ir ydų 

jame suranda. Ir net jeigu surastų širdį, sugebančią patenkinti visus troškimus (kas 

yra neįmanoma), tai ir tada laimę drumstų mintis, jog tą širdį netrukus teks prarasti. 

Visada trokšti ir niekur nerasti patenkinimo, būti išalkusiam ir ištroškusiam meilės, 

o niekad nepasisotinti, svajoti apie idealią meilę, bet niekur jos nerasti – tai toks 

skurdus žmogaus likimas. Nebent nuvargęs ir nusivylęs atsigręžtų į Tą, kuris yra 

pasakęs: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! 

(Mt 11,28). 

Tiktai Jėzuje žmogus gali rasti viską, ko trokšta: ir gyvenimą, ir laimę, ir meilę – 

visa tai be ribų, nes Jėzus yra širdžių Karalius. Esmėje tarp Jėzaus ir mūsų širdžių nuo 

amžių pradžios yra gili ir paslaptinga priklausomybė. Jėzaus ir žmogaus širdys tapo 

lyg nuostabiai suderintomis arfos stygomis, taip puikiai sujungtomis, kad vienos 

virpesys tą pačią akimirką turėjo sužadinti atsakomąjį kitos skambesį. 

Tai paslaptis niekad neblėstančio palankumo, kurį Jėzus rodo žmogui, netgi 

nupuolusiam, net neištikimam ir tūkstančius kartų nedėkingam. Tai išaiškinimas tų 

širdingų žodžių, kuriuos yra ištaręs: Mano pasigėrėjimas būti su žmonių vaikais (Pat 

8,31). Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu (Mt 

11,28). 

Saitas tarp Jėzaus ir žmogaus yra toks stiprus, kad net ilgiausiai trunkanti 

neištikimybė negali jo nutraukti. Prietarai ir aistros gali ilgam užgožti visus 

35

kvietimus, bet kokį širdies polinkį į Dievą, tačiau tas Dieviškasis palankumas sielos 

gilumoje vis tiek išlieka. Galbūt kada nors, bėgant metams, jis pabus ir siela atsilieps 

į Jėzaus kvietimą. Tai priežastis atsivertimų, įvykusių po keturiasdešimties, 

penkiasdešimties nuodėmingo gyvenimo metų, išgirdus vieną žodį per pamokslą ar 

kalbantis su bičiuliu, atsitikus nelauktam nuotykiui ar staigiam susijaudinimui. 

Jėzus yra širdžių Karalius. Jis jas sutvėrė, žino visus jų troškimus ir visas silpnybes. 

Jis anksčiau ar vėliau surenka prie savęs tuos, kurie atkakliai nuo Jo bėga. 

Be Tavęs, mano Jėzau, niekas negali manęs suprasti ir mylėti taip, kaip kad noriu 

būti suprastas ir mylimas. Todėl, o gerasis Mokytojau, viskas mane sieja prie Tavęs: 

mano būgštavimai ir troškimai, mano vertybės ir net mano ydos. Visos mano galios 

krypsta į Tave, visi mano širdies atgarsiai Tau kartoja: Pasilik su manimi – man reikia 

Tavo meilės, Tavo atlaidumo, Tavo gerumo, Tavo begalinės kantrybės! 

JĖZUS – ISTORIJOS CENTRAS 

Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, 

tas pats ir per amžius (Žyd 13,8). 

Visas Senasis Testamentas yra pilnas Jėzaus. Kuo labiau viskas jame primena 

atsitiktinumą, tuo lengviau skaisti akis pastebi didžius ketinimus, ruošiant kelius 

amžinajam pasaulio Karaliui, kai Jis ateis dėti savo Karalystės pamatų. 

Jėzus buvo vakar, yra šiandien. Nuo Savo atėjimo į žemę joje viešpatauja nežiūrint 

priešų. Varganas ir nežinomas šitam pasauliui, gimęs iš nežinomos Mergelės, 

menkoje vietoje, persekiojamas savo tėvynainių pavydo, paniekos ir neapykantos, 

Jėzus tyliai paruošė Naujojo Testamento istoriją net ligi pasaulio pabaigos. 

Vieną vakarą ant ežero kranto paskelbė keletui žvejų, jog pastatys savo Bažnyčią, 

kurios pamatu bus vienas iš jų, Petras, kuris triskart Jo išsigynė. Ta Bažnyčia 

užpildys pasaulį, ir pragaro vartai jos nenugalės. 

Jeigu išdidusis Romos cezaris Augustas būtų girdėjęs tuos žodžius, jis būtų 

atlaidžiai šyptelėjęs, kaip kad šypsosi šiuolaikiniai netikėliai, laikomi pasaulio 

valdovais. O tačiau ta Bažnyčia yra įsteigta. Nei persekiojimai, nei erezijos, nei 

schizmos, nei jos vaikų atsimetimai nepajėgė jos sugriauti nei sumažinti 

gyvybingumo. 

Kitą kartą tas Jėzus, dailidė, kilęs iš niekinamo Nazareto miestelio, skelbia, kad kai 

Jis bus pakeltas virš žemės, visus prie Savęs patrauks. Apaštalai tikriausiai nesuprato 

tų keistų žodžių, o Jėzus plačiau tos minties neaiškino, apsiribojęs pasaulio istorijos 

apibūdinimu. 

Netrukus po to įvyko kruvina Kalvarijos drama. Kristaus priešai triumfavo. Prisiekė 

išbraukti Jį iš gyvųjų tarpo, kad net Jo vardo niekas neprisimintų. Ne tik išbraukė, bet 

dar išgėdino ir prakeikė. 

Ir štai tas Žmogus garbingai keliasi iš kapo, kuriame net Jo atminimas turėjo 

išnykti! Ir štai tas kryžius, ant kurio mirė spindėdamas garbe! 

36

Iš pasaulio pakraščių skuba į Golgotą susijaudinusių ir atgailojančiųjų minios. 

Milijonai senių, moterų, silpnų vaikučių atsiduoda ugnies, kardo ir laukinių žvėrių 

mirčiai, kad įrodytų, jog myli Dieviškąjį Nukryžiuotąjį. 

Pasaulio valdovai nerimauja, matydami tą garbinimo srautą, užplūstantį jų 

karalystes, todėl stengiasi jį sulaikyti ant Kalvarijos. Dėl to uždraudžia Jėzų Kristų 

dievinti, garbinti ir mylėti. Tačiau kuo daugiau pralieja kankinių kraujo, tuo labiau 

srautas stiprėja ir kyla meilės banga, kol pagaliau nuneša užtvankas ir išplauna jų 

žemiškojo viešpatavimo pamatus. 

Jėzus dar yra pasakęs: Kas ne su manimi, tas prieš mane (Mt 12,30). Tuos žodžius 

pasakė susirinkusioms moterims, žvejams ir amatininkams. Fariziejai ir Rašto žinovai 

nedalyvavo toje minioje, kurią jie niekino. Oratoriai, mokytųjų Atėnų ir išdidžiosios 

Romos filosofai tikriausiai net negalvojo, kad jų svarstymai apie nežinomąjį pranašą 

turi grėsmę būti ne su Juo. 

Tuo tarpu Jėzus rašė būsimųjų amžių istoriją. Jo mokslas, pilnas meilės ir 

atsižadėjimo, greit išplinta iš Rytų į Vakarus. Praėjus keleriems metams po 

Galilėjiečio mirties, Jo principai skelbiami ir žmonių priimami svarbiausiose pasaulio 

šalyse. Net Romos cezarių rūmai prisipildo krikščionių, ir kuo labiau juos naikina, 

tuo daugiau žemė jų kildina. Pasaulyje kūrėsi dvi didžiulės stovyklos: Kristaus 

šalininkai ir Jo priešininkai. Visi reikalai, politika, menas nublanko prieš tą klausimą: 

Ar esi krikščionis?, arba: Ar esi prieš Kristų? 

Būsimieji amžiai dar labiau pagilino bedugnę tarp Kristaus sekėjų ir priešininkų. 

Šiandien, praėjus dviems tūkstančiams metų, įvykus kelioms dešimtims politinių, 

ekonominių ir religinių perversmų, keliskart per pasaulį nuėjus tolerancijos, 

skepticizmo ir abejingumo bangoms, religinis klausimas tarp pasaulio rūpesčių 

pasiliko pirmoje vietoje. 

Jeigu mūsų akys būtų pakankamai skaisčios, galėtume skaityti tą knygą, kuri 

rašoma mūsų laikais; matytume prasidedantį grupavimąsi dviejų didžiulių jėgų, 

kurios prieš pasaulio pabaigą atsistos viena prieš kitą: tikros katalikybės ir visiško 

netikėjimo arba racionalizmo, su visomis pasekmėmis minties, politikos ir 

ekonomikos srityje. 

Matytume, kas yra ta didžioji Babelė, ta tautų suvedžiotoja. Matytume, kas tai per 

žvėris su septyniomis galvomis ir dešimčia ragų, kuris piktžodžiauja Dievui ir 

persekioja šventuosius. Kartu su šv. Jonu stebėtume atvirą dangų ir Dievo Sūnų, 

pasirodantį žaibuojančiu žvilgsniu, su karūna ant galvos, kad Savo burnos dvelksmu 

nutrenktų Antikristą. 

Iš tiesų Jėzus Kristus per amžius gyvena ir karaliauja. Jis – karalių Karalius, 

valdovų Valdovas. Jis buvo vakar, yra šiandien ir bus per amžius! 

Kaip gi didis tas Jėzus, kuris mane myli, prie Kurio Širdies kasdien ilsiuosi, Kuris 

manajai širdžiai šnabžda dieviškąsias paslaptis, Kuris ištiesia ranką, kad 

neužsigaučiau į kelio akmenis! 

37

JĖZUS – AMŽIŲ PASLAPTIS 

Tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir 

kartoms (Kol 1,26). 

Tik Jėzus turi žinojimo ir gelmės raktus. Vien Jis gali nuimti septynis antspaudus, 

kuriais užantspauduota ateities knyga, skaityti jos paslaptis ir jas išaiškinti. Sutvertoji 

gamta, žmogaus protas ir širdis, visuomenė, istorija, Kristaus Bažnyčia, - visa tai yra 

knyga pilna paslapčių. Dievas visa tai paliko žmonėms nagrinėti ir svarstyti, tačiau be 

Jėzaus nieko neįmanoma ištirti nė paaiškinti. 

Ką reiškia tos anomalijos, tie priešingumai ir tie tariamieji trūkumai medžiaginiame 

pasaulyje, ir tas nuostabus tikslingumas, kuris niekad nesuklysta, ta Apvaizda, kuri 

niekad neapgauna? 

Ir kaip suderinti tą draugystės poreikį, kuris kamuoja žmogaus širdį, su savimeile, 

kurią jis visur sutinka; visuotiną žmonių siekimą bendrumo, vienybės ir meilės, su 

karais ir revoliucijomis, su opozicija, su kova ir neapykanta, kurie iš tų siekimų kyla? 

Kas gi yra tas nenugalimas teisingumo ir pusiausvyros poreikis ir ta nuolatinė 

nelygybė, gimdanti neteisybes, ta silpnųjų priespauda, vargšų išnaudojimas? 

Aukštinamas dorybės grožis, norima ją turėti, bet kartu ji šmeižiama ir 

persekiojama. Kiekvienas pripažįsta gėrio reikalą, o bejėgiškai stebi blogio pergalę. 

Ir istorija turi daugybę mįslių. Žmonės gana sauvališkai aiškina visokių įvykių 

pasekmes: įkuria arba panaikina valstybes, sudaro tautas, jas bet kaip valdo, viską 

tvarko pagal savo įgeidžius ir ambiciją. O tikrovėje pasaulio istorija paklūsta 

nekintantiems dėsniams. Nematoma ranka laiko to taip labai supainioto kamuolio 

siūlą. Esybė, kurios nemato ir matyti nenori, kurią norėtų apeiti – Ji yra visur, pagal 

Savo norą tvarko įvykius ir nuveda į Savo tikslą beprotišką žmogiškų aistrų žaismą. 

Kuo daugiau žmogaus protas darėsi laisvu ir nepriklausomu, tuo labiau vergavo 

savo prietarams ir kaprizams, tuo daugiau jautė poreikį būti priklausomu ir valdomu. 

Kuo daugiau žmonija klaidžiojo neteisybių keliais, tuo daugiau davėsi vedama į 

gyvenimo ir dorybės kelią. 

O tie visi tariamieji prieštaravimai tėra atskiros dalys to visuotino klausimo, su 

kuriuo kas žingsnis susiduriame regimajame pasaulyje, mene, moksle, asmeniniame, 

šeimyniniame ir visuomeniniame gyvenime, ir net Bažnyčios gyvenime. 

Kovoja dvi substancijos, kurias reikalinga suderinti. Susiduria du priešingi 

reiškiniai, kuriuos tenka sujungti. 

Tai nepastovus, įnoringas veiksmas ir nepajudinamas dėsnis; tai inercija ir 

veiksmas, materija ir forma, galia ir poelgis, tai laisvė ir valdžia. 

Visur, kur žmogus savo pastangomis ko nors siekia gamtos srityje, arba mąstyme, 

moralėje, politikoje, ekonomikoje ar malonės sferoje, - visad sutinka tuos du 

pradmenis. Jeigu vieną kurį bandoma pašalinti, filosofijoje kyla klaidos, teologijoje ar 

moralėje – erezijos, politikoje ar ekonomikoje – sąmyšis, gamtinėje sferoje – 

bejėgiškumas ar nelaimės. 

Beribė konkurencijos laisvė materialinėje srityje iššaukia ūkinį piktnaudžiavimą, 

per didelį valdžios kišimąsi ir socializmą. 

Besąlyginė laisvė politikoje sukelia anarchiją, o kieta valdžia pavirsta į tironiją. 

38

Beribė dorovinė laisvė veda į papročių pakrikimą. Valdžia, kurios galia neribojama, 

pavirsta despotizmu. 

Nuo amžių teologai, filosofai, politikai, ekonomistai, visų gamtos mokslų 

profesoriai skaidėsi į priešingas mokyklas, stengdamiesi išspręsti tą uždavinį, 

suderinti tuos abu pradus, visad kuriuo nors atžvilgiu prieštaringus. 

Tas pats klausimas iškyla ir kiekvieno žmogaus dvasiniame gyvenime. Kaip 

suderinti neišmatuojamą sielos silpnumą, nuolatinius jos nuopuolius su nuolatiniais 

jos laimėjimais? Jos nepajėgumą daryti ką nors gera su nepailstančiu jos gyvenimo 

herojiškumu? Jos nuolatinę neištikimybę tobulėjimo kelyje su nepaprastu 

maloningumu, kurį jai Dievas rodo? Nurodymą sielai veikti taip, lyg viskas nuo jos 

priklausytų, su neabejotina tiesa, kad ji pati viena yra visai bejėgė? Tą visišką 

nepasitikėjimą savimi ir atkaklią viltį, jog pasieks šventumą? Jos poelgių menkumą, 

gyvenimo netobulumą, kovų pralaimėjimą, ir įsitikinimą, kad gaus taip didį 

apdovanojimą? Fizinius bei moralinius kentėjimus, kurie naikina žmogiškąją būtybę, 

ir galvojimą, kad toji mirtis pažadins kitoms sieloms gyvybę? Ir pagaliau tuos 

amžinus nuodėmingus vidinius klaidžiojimus po dvasinio gyvenimo dykumą su sielos 

tikėjimu, kad greit pasieks pažadėtąją žemę? 

O virš to visko iškyla dar didesnė paslaptis, dengianti vienintelį istorijoje faktą, 

Katalikų Bažnyčios gyvavimą: tos Bažnyčios, kurios mokslą, moralę ir valdymą 

visad nugali, tačiau kurie visad gyvi. Tos Bažnyčios dogmos visad lieka 

nepajudinamos ir visad prisiderina prie laiko reikalavimų; ji visad atkakli ir visad 

nuolaidi; visad persekiojama ir visad triumfuojanti; visada kenčianti, bet iš tų 

kentėjimų semianti tvirtumą ir jėgą. Ta Bažnyčia visad nekenčiama, tačiau visad 

grėsminga; niekinama ir sąmoningai apeinama, bet tarp pasaulio rūpesčių visada 

užimanti pirmąją vietą. 

Ta Bažnyčia siekia dvasinio tikslo, bet žmonėms didina laimę ir materialinį 

gerbūvį. 

Ta Bažnyčia laikoma bet kokios kultūros priešu, bet su savimi ji atsineša arba 

nusineša civilizaciją. 

Ta Bažnyčia skelbia nesuprantamas dogmas, bet kartu pajungia didžiuosius protus. 

Nors savo ištikimiesiems nurodo atsižadėjimą ir kryžių, bet šie jos visada klauso. 

Ta Bažnyčia tvirtėja nuo patirtų kentėjimų didumo; ji atjaunėja savųjų vaikų 

kraujyje. 

Ta Bažnyčia tariamai silpnesnė už aplink ją esančias valstybes, o tikrovėje 

pergyvenanti jas visas. 

Ta Bažnyčia bejėgė, nesiremianti jokia žmonių pagalba, apiplėšta, suspausta, 

nevaldanti žmonių kūnų, o tačiau stipri, laisva ir užkariaujanti širdis. 

Be to, priartėję prie Jėzaus, aptiksime telkinį įvairiausių klausimų, pasklidusių 

visoje gamtoje, žmogaus širdyje ir prote, visuomenėje, istorijoje ir Visuotinėje 

Bažnyčioje. 

Jėzus yra giliausia mįslė. Kas ją išaiškina, gali išrišti ir visas kitas. Tai paslaptis, 

kurią Dievas uždengė amžių pradžioje, bet jos pėdsakus paliko visoje tvarinijoje. 

Kokia gi tai paslaptis? 

39

Tai suvienijimas, užbaigimas Jėzuje laikinumo su begalybe, žmogiškumo su 

dieviškumu, silpnumo su jėga, mirties su gyvenimu, skurdo su turtingumu, 

paklusnumo su laisve, beribių kentėjimų su begaline laime. 

Jėzus, Dievas-Žmogus, tobuloje sintezėje jungia žinojimą ir tikėjimą, nepajudinamą 

principą ir vaisingiausią jo pritaikymą, pastovumą ir progresą; amžinus dėsnius ir 

smulkiausius poelgius. Jis suderina laikinumą su begalybe, vienybę su skirtingumu, 

visišką žmogaus laisvę su aukščiausiu Dievo viešpatavimu, tvarinių atitikimą 

visaapimančiam pirmosios Priežasties postūmiui, nuopelnus su lemtimi, žmogaus 

naudą su Dievo garbe, teisingumo įstatymą su gailestingumo malone. 

Jėzuje susijungia ribota pagarba, kurią tvariniai atiduoda savo Sutvėrėjui, ir 

begalinis garbingumas; jausminės meilės poreikis ir būtinybė labiau už viską mylėti 

dvasinį grožį; begalinės laimės troškimas, kuris kankina kiekvieną žmogų, ir ribotos 

žmogiškos širdies galimybės; pastovumo, ramybės, begalinio gyvenimo ilgesys ir 

kentėjimų bei mirties mįslė. 

Jėzus yra visur ir Jis viską paaiškina. Jis yra sutvertojo ir nesutvertojo pasaulio 

centras. Jis patenkina visus sielos poreikius. Gyvuoja visoje gamtoje, kuri išreiškia ir 

simbolizuoja Jo gyvenimą, Jo mirtį ir prisikėlimą. Jis yra visuomenės siela, istorijos 

raktas, Galva Bažnyčios, kuri pratęsia šioje žemėje Jo gyvenimą, kartu nuolankų ir 

pergalingą. Jis gyvena kiekvienoje sieloje, joje užbaigdamas savo kančią ir atpirkimą. 

Bet keisčiausia, kad paaiškindamas visas šios žemės paslaptis, Jis pilnai kiekvienos 

neparodo mūsų mirtingoms akims. Leidžia mums pajusti jų gilumą, leidžia Jame 

pastebėti visišką jų išaiškinimą, tačiau nei vienos iš jų pilnai neatskleidžia, 

palikdamas mus tikėjimo prieblandoje. Praskleidžia uždangą jos nenuplėšdamas, mus 

užtikrina akivaizdžiai neparodydamas; suteikia mums pasitenkinimo 

nesumažindamas nuopelnų; perkelia mus į dieviškąjį pasaulį, tačiau nepaimdamas 

nuo žemės. 

O visų didžiausioji mįslė, kuri yra raktas į viską, - tai suderinimas laikinumo su 

begalybe viename Dievo Asmenyje. Ta mįslė pasilieka tamsiausia ir 

nesuprantamiausia. 

Ta aukščiausioji Didybė, sujungta su begaliniu jautrumu, tas tobulas šventumas 

kartu su neišsenkamu gailestingumu žmonių silpnumui – tai vėl paslaptis, kurią visur 

sutinkame, kuri jau žemėje verčia Ja žavėtis ir kurią danguje per amžius garbinsiu. 

MYLINTI SIELA KALBASI SU JĖZUMI 

Vakarieniausiu su juo, o jis su manimi 

(Apr 3,20). 

Jei siela nori sekti Jėzų Kristų, turi Jį pažinti. Turi įsigilinti į savo mylimiausiojo 

Atpirkėjo gyvenimą ir pavyzdžius, užsidegti meile Jo Dieviškajam Asmeniui. Nes 

susižavėjimas žadina meilę, o meilė – sekimą. 

Kai dailininkas nori atkurti paveikslą, nuolat į jį žiūri, kol jis neįstringa atmintin. 

Taip daro ir siela, trokštanti savo gyvenime atkurti Jėzų. Mąsto, skaito, godžiai 

klauso visko, kas tik apie Jėzų yra pasakyta Evangelijoje ir šventųjų gyvenimuose. 

40

Ilgai ir su meile stebi Jį įvairiausiose Jo paslaptyse, vaikystėje, eucharistiniame 

gyvenime, gilioje kančioje. Kiek liturginiai metai primena įvairius Jėzaus gyvenimo 

laikotarpius, pergyvena jausmus, kuriuos patyrė Dieviškasis Mokytojas. O kuo ilgiau 

su Juo gyvena, tuo geriau Jį supranta, artimiau su Juo bendrauja ir užsidega Jo meile. 

Visa tai yra malda. Ji yra būtina tvirtai dvasinio gyvenimo pažangai, tik kai kurie su 

ja sieja nereikalingas pastangas arba apgaubia dirbtinais sunkumais ir tokiu būdu 

paverčia tas pratybas, taip mielas ir vaisingas, į sunkų ir nemalonų darbą. 

Krikščioniškoji siela, nesiduok suvedžiojama! Mąstymų metu iš naujo apsvarstyk 

keletą pagrindinių vidinės maldos principų, kuriuos pateikia patirtis, protas ir 

teologija. 

Prisiartindama prie Dievo maldai, siela visų pirma turi apsigaubti savo menkumu. 

Kuo labiau sugeba nuoširdžiai ir ramiai nusižeminti prieš Jo begalinę didybę, tuo 

meilingiau Dievas į ją žiūri, tuo mieliau prie jos artėja. 

Gera vidinė malda kyla iš karštos meilės vienijantis su Dievo valia, sielai sutinkant 

priimti ir įvykdyti Jo Dieviškąją valią. Kiekviena malda, kuri įvykdo tas sąlygas, yra 

puiki, nors būtų sausa ir labai nemaloni, kaip kad Jėzaus malda Alyvų sode. O toji 

malda, kuri tokio tikslo nepasiekia, nors būtų paguodžianti ir net džiugi, tikrumoje 

yra menka malda. 

Siekdamos tokio tikslo, ne visos sielos eina ar gali eiti vienodu keliu. Vieni labiau 

mėgsta ir patiria pagalbą apmąstymuose, kitus daugiau traukia jausmai. Kai kurie 

vienijasi su Dievu per artimą ir ilgą meilės žvilgsnį, kuris kasdienio gyvenimo kovoje 

jiems teikia galios ir ištvermės. Kiekviena siela čia gali eiti pagal savo pomėgį, 

jungtis su Dievu lengviausiu jai būdu, neniekinant kitų kelių, savojo neiškeliant virš 

kitų. Jeigu vėliau, pagal dvasios vadovo patarimą, reikėtų pakeisti elgseną ar pomėgį 

- nesipriešink tam. Dvasiniame gyvenime prie nieko nereikia atkakliai prisirišti, nes 

Dievas yra Viešpats. 

Kiekvienoje maldoje, nežiūrint kokios ji būtų formos, reikia palikti daug vietos 

nuolankiam prašymui. Niekad žmogus nepajėgia pakankamai pažinti savo 

besąlyginio priklausomumo nuo Dievo ir savo didžiulės menkystės. Mūsų asmeninis 

triūsas, kilnios mintys, karšti jausmai – visa tai tėra žiedai. Jeigu malonė, įgyta per 

maldą, augalo neapvaisins, žiedas nukris neužmezgęs vaisiaus. 

Kiekvieno mąstymo metu reikia įdėmiai klausytis Dieviškojo balso ar jau bent 

tylėti, laukiant kad Viešpats teiktųsi prabilti ir pamokyti. 

Jėzus yra toks geras ir taip žmonėms draugiškas, kad nedelsia apsireikšti sieloms, 

kurios Jo nuolankiai klauso. Koks tai būtų puikus mąstymas, jeigu jam vadovautų 

Jėzus! Todėl reikia Jį pasikviesti, skatinti nuolat kartojant: Viešpatie, išmokyk mane 

melstis! 

Jėzus aplanko sielą kartais mąstymo metu, kartais ką nors veikiant, staigiu 

sujaudinimu, šviesos blyksniu, giliu įspūdžiu, pamokymu, žodžiu, mintimi sielos 

gelmėje, įsivaizdavimu. Jeigu tie įspūdžiai skleidžia ramumą ir skatina pareigų 

vykdymą bei nuolankumą, vadinasi, jie kyla iš Dievo. Niekas jų negali iššaukti ar 

ilgiau užlaikyti, arba buvusius sugrąžinti, nei numanyti kada jie sugrįš. Tai ženklas, 

kad jų šaltinis yra ne sieloje. Jeigu tokie įspūdžiai darosi ne taip reti ir trumpalaikiai, 

bet įprastiniai, tuomet vidinė malda pavirsta įtaigine malda. Tada pats Dievas 

vadovauja maldai kaip Jam patinka. 

41

Vidinės ar įtaiginės maldos pratybas paprastai nutraukia sausrų, pagundų, vidinės 

tamsos periodai. Bet siela nepasiduoda jausmų įtakai, o ramiai tęsia savo pastangas, 

nors jokių pasekmių nemato. Valia tokiu būdu įgauna ypatingos jėgos ir kartu Dievui 

įrodo savo meilės nuoširdumą. Tokiu sunkiu laikotarpiu reikalinga paskirti maldai tą 

patį laiką, kaip ir paprastai, jungiantis su Jėzumi Alyvų sode. 

Siela, kuri lieka ištikima išsiblaškymų, sausrų ir vidinių kentėjimų metu, tuo pačiu 

įveikia vieną iš pačių sunkiausių dvasinio gyvenimo kliūčių. 

Taip suprasta vidinė malda yra galima kiekvienai geros valios sielai, nežiūrint 

kokiose sunkiose aplinkybėse bebūtų. Kiekviena siela su malonės pagalba, kurios 

niekad nepritrūks, gali paprastu valios aktu artimai bendrauti su Dievu. Kiekviena 

siela per nuolankią maldą, kuri visada yra galima, palaipsniui gali taip nuteikti savo 

laisvą valią, kad ji kaskart labiau palinks prie Dievo. 

MYLINTI SIELA VISAME MATO JĖZŲ 

Juk mes jame gyvename, judame ir 

(Apd 17,28). 

esame 

Žmogus, malonės pagalba pakilęs į antgamtinę būseną, įgyja trejopą pažinimą, 

kuriam atitinka trejopas gyvenimas: tai jausminis, protinis ir tikėjimo pažinimas. 

Jeigu krikščionyje viešpatauja pirmasis pažinimas, jis žmogų daro aistrų ir kūno 

vergu, kuriam nesuprantami dieviški dalykai. 

Jeigu vyrauja protinis pažinimas, toks žmogus gyvena kaip filosofas, kuris net apie 

antgamtinį gyvenimą svarsto pagal trumparegę žmogišką išmintį. 

Kai įsigali tikybinis pažinimas, jis pajungia jausmus ir protą, jų pasiūlymus įvertina 

dieviškoje Aukštybių Šviesoje ir pagal tai tvarko savo poelgius. 

Teisusis gyvena tikėjimu (Rom 1,17), sako šventasis Paulius. Tokiu teisiuoju kaip 

tik tu ir esi, ištikimoji siela, kuri praėjai žemąsias dvasinio gyvenimo pakopas ir 

pasiekei vienybės su Dievu gyvenimą. Kuo daugiau tave Jėzus užvaldo meile, tuo 

labiau tvarko tavo protą, nurodydamas jam tiesos kelią, persunkdamas jį savąja 

šviesa, atskleisdamas jam visur esantį Dievą. Siela, ištikima tai šviesai, prisiriša prie 

Dievo didele meile, visur Jį matydama ir nuolat mylėdama. Jos gyvenimas jau truputį 

panašus į Dievo regėjimą danguje. 

Dievas esmingai yra visuose dalykuose. Jis yra visos tvarinijos pradžia, ją sutvėrė ir 

toliau ją tveria kiekvieną akimirką. Tas Dievo buvimas yra tikras ir realus. Jis yra tau 

artimesnis negu tu pats sau. Gyveni Jame ir per Jį. Jis yra pačioje tavo buvimo 

gelmėje.. 

Tokios mielos mintys sielą suramina. Jos gyvenimas su Jėzumi Kristumi slypi taip 

didžiame Dievuje, todėl Jį garbina ir myli. 

Be to, Dievas gyvena sieloje, esančioje malonės būsenoje. Jei kas mane myli… mes 

pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 14,23). Trys Dieviškieji Asmenys buvoja mano 

sieloje ir joje gyvena Savo kilnųjį gyvenimą. Manyje Tėvas nuolat tveria savąjį Žodį, 

o iš Tėvo ir Sūnaus nuolat eina Šventoji Dvasia, jų tarpusavio meilė. Tame 

42

dieviškame gyvenime ir aš dalyvauju. Su Jėzumi myliu Tėvą, o Jėzuje Tėvas mane 

myli. Tad gyvenu Švenčiausioje Trejybėje. 

Nuostabus tikinčios sielos gyvenimas. Kuomet būna laisva, įsigilina į save ir 

sąmoningu aktu ilgam susijungia su tomis nesuprantamomis paslaptimis, kurios joje 

vyksta. Norėtų taip rami ir patenkinta pasilikti su Dievu. Tai juk truputis dangiškojo 

gyvenimo! Su Jėzumi, su Dangiškuoju Bičiuliu, siela paskęsta Švenčiausioje 

Trejybėje. Kuomet ateis ta akimirka, kai bus nutraukta uždanga, tada tai, kuo 

meilingai gėrėjosi per tikėjimą, galės džiaugsmingai stebėti garbėje! 

Dievas norėjo įvairiais būdais suartėti su žmogumi. Jis nepanoro būti žmogaus 

užmirštas, todėl jam apsireiškė per tikėjimą, apsigyvendamas teisiojo sieloje; 

apsireiškė ir protui, leisdamas jam pažinti Savo buvimą visame pasaulyje. Nori net 

suartėti per žmogaus pojūčius, todėl visada, kad ir slaptai, būti eucharistiniu pavidalu. 

Eucharistijoje yra pats Jėzus, Dievas-Žmogus, besiartinantis prie sielos. Jis nori būti 

su savo Siela ir gyvuoju Kūnu, su dieviškumu ir žmogiškumu, bet mūsų pojūčiams 

nepasireiškia tik dėl to, kad mums suteiktų tikėjimo nuopelną. 

Tad kokia garbė suteikta krikščionims ir kaip nuostabus yra tobulas gyvenimas! 

Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo 

atvaizdą ir vis augame garbingumu, Viešpaties Dvasios veikiami (2 Kor 3,18). 

Skaisti siela, gyvenanti tikėjimu, supranta tvarinių kalbą; dažnai juos stebi, kad 

galėtų matyti lyg veidrodyje Sutvėrėjo grožį ir gerumą. Tokiai sielai viskas 

reikšminga: ir dulkės atomas, lekiojantis ore, ir smėlio kruopelė ant jūros kranto, ir 

žolė pievelėje, ir medžių lapai, ir rasos lašai, ir debesys bei žvaigždės danguje. 

Kiekvienas tvarinys kalba apie Dievą, o siela Jį priima su didžia pagarba ir begaline 

meile. 

Tikinti siela su lygia pagarba priima ir kiekvieną tiesos dalelę, kurią žmogiškasis 

protas pajėgia atskleisti. Mokslas ir menas jai yra pagarbos verti dalykai, kaipo 

atspindintys amžinąją Tiesą ir Grožį, kurie lyg ir nesąmoningai stengiasi tuos silpnus 

spindulius suvesti į vienintelį jų židinį, į Dievo Žodį, Amžinąją Išmintį, Jo Esmės 

veidrodį ir atspindį. 

Bet visų labiausiai mėgsta gilintis į Šventojo Rašto skaitymą. Žino kad ten tiesa, lyg 

didžiulė upė, plaukia plačia vaga. Kiekviena eilutė, kiekvienas posakis jai yra šventi 

dalykai, tartum dieviškoji relikvija. Tai Jo žodis, tai lyg Dievo žodžio įsikūnijimas. 

Tikinti siela priima ir dogmatines ir moralines tiesas. Stengiasi suprasti jų giluminę 

reikšmę ir prie jų derinti savo poelgius. 

Susikaupusi siela nuolat dėkoja Viešpačiui: Šlovinkit savo širdyse Viešpatį, 

visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui (Ef 5,19-20). Mažiausias tvarinys, kuris 

jai suteikia džiaugsmo ar padaro paslaugą, - sužadina širdyje dėkingumą visokio 

gėrio Kūrėjui; nes žino, jog ir mažiausiai reikšmingiems įvykiams vadovauja tėviška 

ranka sielos labui, kad ją apsaugotų nuo pavojų. 

Ji taip pat pagarbiai priima kryžius, kuriuos pakeliui sutinka, juos džiugiai bučiuoja 

ir ima ant pečių. 

Taip gyvena, visur matydama vien Dievo geradarybes, vien Jo jautrumo įrodymus; 

tad visame garbina Dieviškąjį Gėrį ir nuolat dėkoja Jo tėviškai Apvaizdai. 

Skaisčioji siela, kuo daugiau stenkis nuolat gyventi tikėjimu. Greit nebegalėsi 

atitraukti akių nuo to didybės, tiesos ir gėrio Dievo, kuris visur tau atsiskleis, kad 

43

galėtum garbinti, Jį sekti ir mylėti. Gyveni nuolat bendraudama su Amžinuoju Tėvu, 

kuris viską sutvėrė, viską valdo ir pripildo Visatą Savo dieviškuoju Buvimu; su tuo 

Dievo Žodžiu, ta amžių Tiesa, kuria kiekvienam tvariniui suteikė Savojo panašumo; 

ir su Šventąja Dvasia, tikriausia Meile, kuri visur skleidžia Savo geradarybes, Kuri 

tave nuolat pašventina – tave į Kristų veda, o paskiau kasdiena tave palaiko Jo 

dieviškoje Meilėje. 

MYLINTI SIELA KLAUSO JĖZAUS 

Atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo 

žodžių (Lk 10,39). 

Nuolankumas yra nuolatinė sąlyga, kad girdėtume Jėzaus balsą, tikėtume Jo 

mokymu, priimtume tai, ką duoda, vykdytume Jo įsakymus ir atliktume net 

mažiausius Jo pageidavimus. 

Būti nuolankiu reiškia neturėti net nusistatyto tobulėjimo plano. Siela, kuri 

nesupranta tokio tobulo savęs atsižadėjimo, ieško maldų be išsiblaškymų, be sausrų, 

nori turėti žinomą, užtikrintą užsiėmimą, kuris atitiktų jos pageidavimus ir nuotaikas, 

turėti užtikrintas priemones daryti gera, patinkančius apsimarinimo ar ydų nugalėjimo 

būdus. Ji savo nuožiūra paskiria Dievui savųjų išbandymų laiką ir būdą, o Jam 

tarnauja savo pačios pasirinktu darbu. 

Nuolankumas būna kartu su paprastumu. Paprasta siela nieko daugiau neturi, tik 

gerą valią. Bet tai ir yra visų svarbiausia. Ji kiekvienu metu gali priimti bet kokį 

pavidalą, kurį jai teikia Dieviškasis Menininkas. Neturi jokių nuosavų troškimų, bet 

priima ir įvykdo kiekvieną, kurį jai pateikia Mokytojo valia ar pageidavimas. Visada 

stengiasi išgirsti Jo balsą ir visas jos tobulumas pagrįstas tuo, kad eina paskui Jį 

nežiūrėdama aukų, kurias tenka sudėti, nei pasibjaurėjimų, kuriuos reikia nugalėti, 

nei pažeminimų, kuriuos tenka pakelti. Paprasta siela visada eina tiesiai į tikslą, 

nesidairydama į save. Turi tik vieną tikslą, – Dievą, – todėl į Jį veržiasi, nors dėl to 

reikėtų pereiti ugnį, sielvartą ir persekiojimus. 

Nuolankus Jėzaus klausymas yra pagrindinė sąlyga tikrai ir greitai pažangai 

dorybių kelyje. Šventumas yra taip kilnus ir taip aukštai iškilęs virš pasaulio sąvokų, 

kad tik Mokytojas gali to išmokyti. Išmintingiausios knygos tėra tik blankūs 

nurodymai, išvedžioti bendri bruožai, nupiešti keli abstraktūs eskizai. Tą mokslą 

galima įgyti tik uoliai klausantis paties Jėzaus mokymo. 

O jeigu kas nors, perskaitęs visas knygas apie dvasinį gyvenimą, galvotų, jog yra 

pajėgus žengti į šventumą, arba kad sugeba kitus tinkamai vesti, tas būtų panašus į 

žmogų, turintį gražias, bet nereginčias akis, ir drįstantį vaikščioti ant bedugnės krašto. 

Tad turi pradėti, tęsti ir užbaigti savo dvasinį gyvenimą tik tokiu vieninteliu būdu: 

mylėti Jėzų visa širdimi, visad vykdyti Jo valią ir pageidavimus, kiek tik juos pažįsti; 

priimti visus priešingumus ir visus kentėjimus, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai 

sutiksi bet kurią gyvenimo minutę. O Jėzus tau suteiks jėgų. 

Tai yra svarbiausias nusistatymas, kurį reikia išlaikyti ir sutvirtinti. Visos tavo 

pastangos turi pasižymėti ištikimybe Jėzui, Jo klausymu, Jo troškimų palaikymu, Jo 

44

įkvėpimų saugojimu. Juk Jėzus nesitenkino savo valios reiškimu per paliepimus, per 

įstatų regulą, vyresniųjų nurodymus ar luomo pareigas, nei per daugybę nuo tavo 

valios nepriklausančių įvykių. Jis taip pat prakalba sielos gelmėje įkvėpimais, 

paslaptingais sujaudinimais. Jis pamoko, paskatina, sužadina, nuramina. 

Galbūt stebiesi skaitydamas šventųjų gyvenimus, kad Jėzus taip bičiuliškai ir 

beveik nuolat jiems kalbėjo, vadindamas juos savo patikėtiniais, sekretoriais. Taip Jis 

kalba kiekvienai sielai, žinoma, ne akivaizdžiai, bet širdyje. Jėzus yra toks geras, taip 

trokšta suartėti su sielomis, už kurias atidavė gyvybę, kad jeigu jos teiktųsi klausytis, 

Jis negalėtų susilaikyti joms nekalbėjęs. Jeigu Jį dažnai prašytumei, kad leistųsi Save 

pažinti, greit išgirstumei Jo balsą ir galėtumei džiaugtis Jo mielomis mintimis. Netgi 

dabar, kuomet taip retai ir taip išsiblaškęs Jo klausaisi, Jėzus kalba į tave. 

Jo balsas yra malonus, tarsi lengvas dvelkimas. Pasireiškia sujaudinimu, šviesiu 

blyksniu, nelauktu įtikinimu, įspūdžiu, paslaptingu žodžiu. Galime Jį išgirsti kaip 

bendraudami su tvariniais, taip ir besimelsdami. Kartais Šv. Rašto eilutė įgyja 

anksčiau nepastebėtą reikšmę; kartais įprastas žodis, pasakytas ar išgirstas pokalbio 

metu, daro paslaptingą įtaką; sielai gali turėti esminės įtakos paprastas išorinis įvykis. 

Be to, Jėzus dažnai sielai vadovauja per įspūdžius ar žodžius širdies gilumoje. 

Atidi siela nejučia įpranta pažinti Jėzaus balsą. Po kurio laiko tarp Jėzaus ir sielos 

užsimezga vidinis pokalbis, nutrūkstantis tik tam tikrais vidinių pratybų laikotarpiais, 

kurie būtini dorybių sustiprinimui. Kad siela išvengtų apgaulės, Jėzus liepia jai 

svarbiuose dalykuose atsiduoti dvasios vadovų sprendimams. 

Norint išmokti suprasti Jėzaus kalbą ir atsiduoti Jo įkvėpimų vadovavimui, turime 

susikurti vidinę tylą. Nekalbėk su tvariniais be reikalo. Jų atžvilgiu atlik tik meilės ir 

mandagumo pareigas, o po to pasislėpk lyg nedrąsus balandis uolos plyšiuose. 

Ypatingai stenkis suvaldyti savo troškimus, džiaugsmus, liūdesius, būgštavimus, bet 

kokį aistringą susijaudinimą. Būtent jie drumsčia tavo sielos tylą. Pašalink visas 

nereikalingas mintis, neprotingas svajones, tuščius ketinimus, kurie kyla tavo galvoje. 

Savo išorinius užsiėmimus taip sutvarkyk, kad tavęs neprislėgtų reikalų gausybė. 

Žodžiu, pašalink iš širdies visa, kas nereikalinga, kas neturi jokios teisės užimti 

Jėzaus šventyklą ir ten užsiimti pasaulietiškais reikalais. 

Kai širdis bus tyra, Jėzus į ją prakalbės, ir galėsi su Juo bendrauti. Nuo tos minutės 

tau prasidės tikras dvasinis gyvenimas. 

MYLINTI SIELA VISUR LYDI JĖZŲ 

Laikei tu mane paėmęs už rankos (Ps 72,3). 

Niekas nėra taip ramus, kaip siela, valdoma Jėzaus ir gyvenanti Jo gyvenimu. Jėzus 

kas dieną ir kas valandą joje rašo Savo šventąją Evangeliją. Tai tęsinys to 

stebuklingojo gyvenimo, kurį gyveno žemėje. 

Tas gyvenimas tada buvo labai paprastas. Jis toks tebėra ir dabar. Teisuolio 

gyvenime nieko nėra stulbinančio. Siela ramiai eina su Jėzumi vykdyti kasdienių 

pareigų, kaip reikalauja luomas, gyvenimo būtinybė, meilė, mandagumas. 

45

Nesistengia rinktis darbų, nes žino, kad prieš Dievą viskas turi vienodą vertę. Sielai 

vis viena ar ji gyventų kartu su Jėzumi Egipte, ar Nazarete amatininko dirbtuvėje, ar 

šventovėje, ar Jį lydėtų viešajame gyvenime, ar ramiai sėdėtų prie Jo kojų su Marija 

ir Juozapu. Nes ji gyvena ne savuoju, bet Jėzaus gyvenimu. 

Kokia rami ir laiminga, ir kokia stipri ji jaučiasi nuolat laikydamosi Jėzaus rankos, 

nė žingsnio be Jo nežengdama. Su Juo eina melstis: vienijasi su Dieviškąja Auka, 

aukojama ant altoriaus, ir prie jos jungia savąją; su Juo meldžia dangaus Tėvą atleisti 

nusidėjėliams; su Juo meldžiasi už Bažnyčią, esančią žemėje ir skaistykloje. O kiek 

laimės teikia sielai tie šventi užsiėmimai! Siela su Jėzumi eina daryti gailestingumo 

darbų: slaugyti nelaimingųjų, mokyti nemokančių, padėti vargšams. Su Jėzumi eina 

vykdyti tos daugybės darbų, mažareikšmių žmonių akyse – kaip pokalbiai, valgymas, 

poilsis, lankymai, pertraukos. Kiekvieną iš jų sutinka pagarbiai, nes jie įgalina 

susitikti Dievą. 

Ir kuo menkesnis bei mažiau žinomas toks užsiėmimas, tuo labiau jį siela gerbia ir 

mėgsta, nes žino, kad ypatingai galima patikti Jėzui dalykuose mažuose, 

nežinomuose, tyliuose. Sielai malonu sekti Dieviškąjį Menininką, Kuriam patinka 

duoti tvariniams tuo didesnį tobulumą, kuo labiau jie sugeba būti mažesni ir 

nežinomi. Lai niekas, išskyrus Jėzų, nežinos su kokiu rūpestingumu stengeisi atlikti 

menkiausius darbus ir kokius meilės turtus į kiekvieną iš jų įdėjai. 

Siela nebesistebi kentėjimų daugybe ir įvairove, nenagrinėja kas yra kančių taurės 

dugne, nei kas ją paduoda, – Kajafas ar Pilotas, - nes ją visada priima iš Tėvo, priima 

kartu su Jėzumi ir išgeria ligi dugno. 

Koks tai sielai džiaugsmas taip glaudžiai vienytis su Dieviškuoju Bičiuliu, būti 

priedu Jo žmogystei, kurioje jis gali įamžinti savo kentėjimus ir būti liudininku, per 

kurį Jėzus skleidžia Savo meilę į kitas sielas! 

Kad Jėzaus Kristaus gyvenimas sieloje būtų realus, sielai nebūtina apie tai žinoti; 

taip pat nebūtina žinoti savo poelgių vertės, kad jie priklausytų Jėzui. Užtenka, kad 

Jam atidavė savo valią, tuomet visas medis priklauso Viešpačiui, su visomis šakomis, 

lapais, žiedais ir vaisiais. Tai didelė paguoda sieloms, kurių mintys ar vaizduotė būna 

nevalingai blaškomi. 

Tačiau kur kas daugiau grožio ir džiaugsmo būtų, jei siela sąmoningai lydėtų 

Dieviškąjį Bičiulį visą dieną ne tik valia, kuri dažnai būna išblaškyta, bet visomis 

jėgomis! Siela nuolat privalo siekti tokio idealaus susitelkimo, tačiau nesikrimsdama 

nei nerimaudama dėl to, jei jo niekad tobulai nepasieks. 

Norint tam tikru laipsniu save apvaldyti, kad šiam momentui pajėgtume kuo 

daugiau sutelkti dėmesį ir jėgas, reikia saikingai naudotis savo galiomis, o ypatingai 

protu. Nereikia iš proto reikalauti to, ko jis duoti negali; negalima apkrauti darbu, 

viršijančiu jo jėgas, nes kitaip jis nepajėgs ilgai tarnauti. Nereikia versti, kad jis vienu 

metu užsiimtų praeities ir ateities dalykais. Užtenka dabarties, o toje dabartyje reikia 

vykdyti pareigas su ramiu ir saikingu dėmesiu. 

Kad lengviau sutramdytumei savo poelgių staigumą, nuolat sau primink, jog veiki 

kartu su Jėzumi, kad esi Jo įrankis ir kad Dieviškajam Menininkui nėra reikalo 

skubėti. 

Dievas sutvėrė laiką. Jis nori, kad Jo tvariniai kiekvienam dalykui sunaudotų tiek 

laiko, kiek tam nuo amžių paskirta. Iš visumos tų darbų, meilingai atliktų su Jėzumi, 

46

susidaro galutinis šventumas. Dievas nori pašventinti sielą palaipsniui. Gamtoje 

viskas auga ir vystosi palaipsniui. Lygiai taip pat tobulėja siela malonės srityje. 

Dievas yra amžinas. Jam nereikia skubėti, Jis mato kiekvieno dalyko pradžią ir 

pabaigą, o be Jo leidimo niekas nenyksta ir nežūna. 

Reikia laiko, kad Dievo Meilės ugnis galėtų ištirpdyti visų mūsų ydų ledą ir savo 

gaivinančia šiluma prasiskverbtų į visus mūsų nuodėmingos širdies kampelius. Reikia 

laiko kol malonė, Šventosios Dvasios įlieta į mūsų širdį, tartum brangus aliejus, 

persunktų mūsų valią, protą, visas mūsų pajėgas su jų veiksmais. 

Kasdiena su Jėzumi eidamas, pasitenkink savo pareigų atlikimu. Pamiršk save, kad 

galėtum galvoti vien apie Kristų, kuris tavyje gyvena ir tavo sieloje rašo savo 

Evangeliją. 

MYLINTI SIELA ALKSTA IR TROKŠTA MEILĖS 

Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš 

vandens šaltinio (Apr 21,6). 

gyvojo 

Dievas yra ramybės Kunigaikštis. Buvoja pojūčiams nepasiekiamoje aukštumoje. 

Jis yra dvasia, todėl tik siela gali Jį pasiekti ir suartėti. Tad visose gyvenimo 

aplinkybėse siela ramiai kartoja savo pamėgtą aktą: Jėzau, myliu Tave, Tau visiškai 

atsiduodu! Visada tuos žodžius šnabžda – esant džiaugsmui ir liūdesiui, sunkumams 

ir pagundoms, savo užsiėmimų pradžioje, eigoje ir pabaigoje. 

Nebūtina savo meilę išreikšti lūpomis. Žinoma, žodžiai nekenkia, tačiau užtenka 

nuoširdaus žvilgsnio, kad gerasis Mokytojas viską suprastų. Be abejo, ateina 

išsiblaškymai ir dažnai atitraukia sielą nuo kontempliacijos, tačiau nereikia to bijoti. 

Tie atotrūkiai veikia tik vaizduotę ir protą, o valia pasilieka vienybėje su Jėzumi. 

Sielai nėra ko būgštauti ir dėl laikinų silpnybių, nes joje gyvena Jėzus, kuris gali ją 

apvalyti ir išgydyti. Paprastai reikia Jėzų prašyti, kad Jis būtų sielos skaistumu, jos 

nekaltumu, kad joje užbaigtų atpirkimo darbą, ištaisydamas jos klaidas. Po to vėl 

ramiai galima imtis darbo. 

Taip pasiekiama didelė vidinė ramybė, visiškas pasitikėjimas. Tada sielai visai 

nesvarbu ar kūnas sveikas, sergantis ar suluošintas, arba ją gerbia kas ar niekina, ar 

patiria ji paguodas ar vidinius nemalonumus. Mažai ją domina žmonių palankumas ar 

priešiškumas, taip pat geradarių, senų draugų ar vyresniųjų pripažinimas arba 

persekiojimas. Nes siela žino, kad Jėzui nereikia jos paslaugų, o tik širdies. Todėl ji 

mažai jaudinasi, jei kas geriausius jos ketinimus išverčia kaip blogį, kad trukdo jos 

švenčiausiems troškimams. Juk joje gyvena Jėzus, kuris yra viskas, o ji tėra niekas. 

Taip diena iš dienos siela tobulėja. Jėzus nuolat atleidžia jos kaltes, ją nuskaistina 

pastoviu susivienijimu, skatina ją daryti naujas pastangas ir toliau kilti meilėje. 

Tas tobulėjimo darbas tęsiasi ilgai. Jėzus jam skiria visą savo jautrumą. Ir visi 

tvariniai turi prisidėti prie to šedevro kūrimo. Visi įvykiai, vidinės permainos, 

nuoskaudos, kryžiai, paguodos, persekiojimai, visokios varžybos, malonės, slapti 

prasikaltimai, įkvėpimai - viskas pasitarnauja dvasinei sielos pažangai. 

47

Tai meilės liga, kuri kartais būna užslėpta, kad siela ją vos pastebi. Tačiau dirba, 

pramogauja, meldžiasi, žinodama kad yra su Jėzumi ir kad Jėzus ją myli. Jos meilė 

yra rami, tyli ir gili. Tai nuostabi meilės liepsna, kuri ramiai, bet pastoviai dega 

širdies gilumoje. 

MYLINTI SIELA PADEDA JĖZUI PLĖSTI MEILĘ 

Pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir 

prinokę pjūčiai (Jn 4,35). 

Kuo stipresnis gyvenimas, tuo stipriau stengiasi save išreikšti ir išlieti. Tai būdinga 

kiekvienam gyvenimui – vidiniam, meniniam, kūniškam. Kiekviena stipri ir aiški 

mintis stengiasi pasireikšti kitiems; kiekviena meninė idėja nori pavirsti šedevru. 

Nesutvertoji Meilė yra begalinis Gyvenimas, esminis gyvenimas, šaltinis, 

palaikantis bet kokią sutvertą būtybę. Todėl Ji yra begalinis gerumas, kuris atsiduoda 

ir save išlieja. 

Jėzus ir tau taip daryti liepia: Mylėk savo artimą kaip save patį (Mt 22,39). Kaip aš 

jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! (Jn 13,34). 

Tą įsakymą Jėzus vadina savuoju įsakymu, nauju įsakymu. Pagal to įsakymo 

ištikimą vykdymą pažįsta Savo mokinius, tikruosius krikščionis. Kad Jo paliepimo 

niekas nepamirštų, Jėzus skelbia, jog net menkiausias geras ar blogas dalykas, 

padarytas kad ir mažiausiam Jam priklausančiam broliui, yra padarytas pačiam Jėzui. 

Jis Save sutapatina su kiekvienu žmogumi, kad niekas nebūtų atleistas nuo 

gailestingumo darbų. Jis skelbia, jog krikščionys turi sudaryti vieną brolišką šeimą, 

kurios Tėvas yra danguje, o Jėzus – tos šeimos pirmgimis. 

Tikroji meilė turi savo ryškų požymį. Meilė yra besiplečianti ugnis. Ji negali 

užsidaryti širdyje, kurią pripildė, todėl stengiasi išeiti ir išsidalyti kitoms sieloms. O 

kuomet pavirsta į didelį gaisrą, jos liepsnos toli iškyla apimdamos viską, ką tiktai gali 

pasiekti. 

Nieko nėra priešingesnio meilei, kaip savimeilė, užsidaranti savyje ir savo 

malonumui naudojanti Dievo jai pavestus turtus. Dėl tokios savimeilės Dievas yra 

įspėjęs: Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – 

atras ją (Mt 10,39). 

Kol neįgyji švento troškimo kuo daugiau sielų palenkti Jėzaus meilei ir tam tikslui 

nededi reikalingų pastangų, tol negali sakyti, jog visiškai Jam priklausai. Argi sielos 

yra tokios menkavertės, kad galėtume ramiai žiūrėti, kaip jos eina į amžiną pražūtį? 

Kažkas bauginančio yra tame šaltakraujiškume, kai kasdieną susitinkame su 

nemirtingomis sielomis, einančiomis į pragarą. Šitie rytdienos pasmerktieji yra tokie 

pat žmonės kaip ir mes, su kuriais mes kalbamės, tvarkome įvairius reikalus, galbūt 

esame draugai ar giminės. Ir matome, kaip jie kasdien vis labiau artėja prie tos 

baisios bedugnės, į kurią amžinai nupuls ir iš kurios gelmių jie be galo keiks mus ir 

savąjį Dievą. Tačiau mūsų širdys nesujuda, o mūsų lūpos neištaria maldos, kad nuo jų 

nukreiptume tą pasmerkimą; net mūsų draugystė nesužadina pastangų juos gelbėti… 

Kaipgi savimeilūs esame, kaip nepanašūs į tą Jėzų, kuris matydamas nelaimę, mūsų 

visų laukiančią, nužengė į žemę ir baisiausiose kančiose Savo gyvybę paaukojo! 

48

Tad pasiryžk paguosti Jėzaus Širdį, ir tokiam savo pasišventimui neturėk ribų. 

Pirmiausia stenkis uždegti meilės ugnį širdyse tų, kurie gyvena su tavim ir šalia tavęs. 

Jie yra pirmieji tavo artimieji, todėl turi daugiausia teisės į tavo meilę ir pagalbą. 

Ta meilė turi būti maloninga. Ji turi linkėti jiems gero ir pagal tavo jėgas rūpintis jų 

gėriu. Tas veiklus palankumas turi būti nukreiptas į visus jų poreikius, dvasinius ir 

žemiškus. 

Meilė pirmiausia turi pasireikšti mandagumu, meilumu ir kantrybe kasdieniuose 

santykiuose. Nuotaika visada gera ir lygi, visada pasiruošusi suteikti malonumą, 

paguosti, padėti – tai geriausias ir naudingiausias meilės vykdymas. 

Be to, yra bendri visų sielų dvasiniai poreikiai, ypatingai nusidėjėlių, o dar daugiau 

– mirštančiųjų. Tas laukas tavo uolumui pasireikšti yra beribis. Dar yra medžiaginiai, 

o ypač dvasiniai poreikiai tos šeimos ar visuomenės, kuriai priklausai, taip pat 

poreikiai visų žemės tautų. 

Reikia atversti tautas, kurios nusimetė Jėzaus Kristaus jungą; prisidėti prie 

krikščioniškų principų sužydėjimo, prie tarpusavio meilės atgaivinimo tarp tautų, 

gyvenančių neapykantoje. Yra melagingų pasaulio principų, kuriuos reikia nugalėti, 

nekrikščioniški papročiai, pavojingi tikėjimui ir tikinčiųjų dorovei. 

Kaip tavo meilės objektas virš visko iškyla tavo šventoji Motina Bažnyčia. 

Visokiais būdais turi stengtis prisidėti, kad ji būtų šventa ir tyra. Todėl reikia melstis 

už kunigus, kad jie būtų išrinktaisiais indais; už vienuolynus, kad jų nariai pilnai 

įvykdytų savo garbingą pašaukimą. Reikia prašyti Dievą, kad Sau pašauktų rinktinių 

sielų, kad iškeltų šventųjų, kurie savo nuopelnais atsvertų pasaulio neteisybes ir 

atremtų Bažnyčios šmeižėjus. 

Reikia dieną ir naktį maldauti Jėzaus Širdį, kad išlietų į sielas Savo meilės lobius, 

kad Ją visi pažintų ir mylėtų, kad Jo Švenčiausioji Širdis visur viešpatautų. 

UOLI SIELA EINA SU JĖZUMI IEŠKOTI SIELŲ 

Aš padarysiu jus žmonių žvejais (Mt 4,19). 

Meilė iš tiesų yra išradinga: savo pasireiškimui suranda tūkstančius būdų. Patenka 

ten, kur protas ar jėga prieiti negali: nuginkluoja prietarus, sutramdo aistras, išvengia 

įtarinėjimų. Niekas neatsispiria jos maloningam poveikiui. 

Meilė yra praktiška. Prisitaiko prie aplinkybių, išvengia kivirčų, išriša net labiausiai 

supainiotus reikalus. Kuo labiau siela myli Dievą, tuo apsukriau tas pačias sąlygas 

sugeba išnaudoti. Šventieji vienuolynų steigėjai ir steigėjos yra geriausias to 

įrodymas. Jeigu reikėtų išsirinkti valstybės veikėją, - yra pasakęs Liudvikas Veijo, - 

pasirinkčiau vienuolį. 

Meilė yra nenuilstanti. Šventasis Alfonsas Liguoris, turėdamas septyniasdešimt 

ketverius metus, ligos paguldytas, kentėdamas didelius skausmus visuose sąnariuose, 

suparalyžiuotas, graužiamas baisaus vėžio, negalėdamas pakelti galvos, turėdamas 

sveiką tik vieną ranką, prirakintas prie lovos, vis vien ir toliau rašė knygas, vadovavo 

savo vyskupijai ir kongregacijai, o jeigu karščiavimas labai sustiprėdavo, prie kaktos 

kuriam laikui pridėdavo šaltą akmenį ir vėl toliau dirbdavo. 

49

Taigi meilė yra veikli, tačiau jos vaisingumas nebūtinai priklauso nuo didžių 

dalykų, kuriuos kai kurie šventieji darė. Meilės veiksmingumas, jos įtaka ir 

sėkmingumas daugiau glūdi joje pačioje, negu išviršiniame pasireiškime. Veikliausi 

žmonės nebūtinai turi būti judriausi. Filosofas, ilguose vienatvės apmąstymuose 

vystantis didžią idėją ir ją perduodantis būsimoms kartoms, daro didesnę įtaką 

pasauliniams įvykiams, negu karaliai ir dideli politikai. Pasėta į protą mintis pamažu 

išdygsta, auga, vystosi ir pagaliau neša vaisius. 

Taip yra ir su meile. Siela, gaivinama tyros Dieviškos meilės, beria į sielų pasaulį 

vaisingą sėklą, kuri su laiku sudygsta ir tuo gausesnį duoda derlių, kuo stipresnė būna 

meilė. Todėl šventasis Jonas Kryžietis sako: Grynos meilės lašas daugiau vertas, 

negu visi geri veiksmai kartu paimti. 

Meilė panaši į veržlų srautą, plūstantį iš Dieviškosios Širdies. Jis galingai krinta iš 

begalinės aukštumos: su didžia jėga nuneša ar sugriauna užtvaras, trukdančias jos 

tėkmei, greit ir užtikrintai tiesia sau kelią net ligi pat slėnio, tai yra, ligi nuolankiųjų ir 

geravalių sielų. 

O tų kelių, vedančių į sielas, yra įvairių. Pirmiausia, argi nereikėtų melsti už savo 

brolius, esančius pavojuje? Argi malda ne viską gali Dieviškoje Širdyje, ar iš Jos 

negauna ypatingų malonių, reikalingų sieloms atversti? 

Nesibijok, kad nuolat melsdamas už kitus, pamirši savuosius reikalus. Niekas taip 

nesujaudina dosniosios Jėzaus Širdies, kaip savęs užmiršimas galvojant apie kitų gėrį. 

Jeigu kurioje šeimoje atsirastų toks geras vaikas, kad nuolat prašytų motiną už savo 

brolius ir sesutes, bet visai pamiršdamas save, tai tėvai ir visa šeima jį mylėtų 

neapsakomu jautrumu. 

Be to, kai vykdai savo luomo pareigas ir atlieki tavo padėties reikalavimus, tu 

atlieki Dievo nurodytą darbą. Nemanyk jog tai mažareikšmė priemonė. Smulkiausi 

tavo poelgiai, sujungti su Jėzaus nuopelnais, turi begalinę vertę. Jie gali atlyginti, 

nupelnyti, atpirkti ar patenkinti taip pat, kaip ir didieji šventųjų darbai. 

Tą darbą atlik su didele meile, sujunk savąją ir Jėzaus veiklą, o po to į Jį kreipkis: 

Gerasis Mokytojau, Tau atiduodu šį darbą, bet noriu begalinės vertės atlyginimo – 

sielų išgelbėjimo! 

Nebijok per daug reikalauti. Kuo daugiau prašysi pasitikėdamas, tuo daugiau įgysi. 

Kiek sielų išgelbėtumei, jeigu į savo Dieviškąjį Bičiulį kreiptumeisi su tokia vaikiška 

drąsa ir pasitikėjimu! 

Be maldos ir darbo, turi dar ir auką. Kuomet darbas, kurį privalai atlikti, būna 

nemalonus ar nuobodus, save paskatink mintimi, jog tai dėl Jėzaus, kad Jam 

išgelbėtumei sielas. Kartais tave prislegia priešingumai: vidiniai kentėjimai, išoriniai 

kryžiai, persekiojimai, įtarinėjimai. Visa tai noriai priimk iš Dievo rankų, nes tai 

tūkstančių nusidėjėlių išmeldimas. 

Prie tų priverstinių apsimarinimų pridėk dar ir savanoriškų aukų. Nepraleisk nei 

vienos apsimarinimo progos ko nors atsisakyti smulkiuose dalykuose. 

Jeigu meilė degintų tavo širdį, kiekviename žingsnyje surastumei auką dėl Jėzaus: 

ribojant smalsumą, užgaidas, nereikalingus žodžius, tuščius žvilgsnius, patogumus, 

teikiamus pagyrimus. 

O Jėzus į kiekvieną auką atsilieptų dovanodamas sielas, išlaisvintas iš skaistyklos, 

uždegdamas uolumu atšalusias, išgelbėdamas nusidėjėlius. 

50

Kiekvieną minutę visuose žemės kraštuose miršta daugybė nusidėjėlių. Prašyk 

jiems tam momentui tobulo gailesčio malonės. Kiek būtų išgelbėta tų vargšų 

nusidėjėlių sielų tą paskutinę minutę, jei iš visų žemės pakraščių kiltų už juos karštos 

maldos, sujungtos su smulkiomis aukomis! 

Pavyzdingas gyvenimas yra efektyvesnis pamokslas už misionieriaus žodžius. 

Uolus vienuolis, laikydamasis savo regulos, gali, neatkreipdamas kitų dėmesio ir be 

triukšmo, vienas pats pertvarkyti visą vienuolyną. 

Pasaulietis žmogus, paprastai praktikuojantis tikėjimą, nesigirdamas savo 

dorybėmis, gali padaryti visoje parapijoje daugiau gero tikintiesiems ir 

netikintiesiems, negu kunigas. Paprasta tarnaitė savo neišsenkančia kantrybe, 

paklusnumu ir paslaugumu stipriau patraukia širdis prie Dievo, negu atsiskyrėlių 

atgailos ir vienuolių maldos. 

Kunigas meilingu elgesiu, paprastu gyvenimu, nuoširdžiu bendravimu, poelgių 

rimtumu ir siekimų nesavanaudiškumu daugiau daro įtakos netikintiesiems, negu 

padarydavo storų apologetikos tomų skaitymas. 

MYLINTI SIELA AUKOJASI SU JĖZUMI 

Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti 

mirtyje (Rom 6,4). 

Yra bendra taisyklė, apimanti visus amžius ir visas kartas: Be kraujo praliejimo 

nėra atleidimo (Žyd 9,22). Taip sako šventasis Paulius, bet ir iki jo visos tautos, visi 

žmonės, nežiūrint kiek jų religija būtų iškrypusi, visada taip galvojo. 

Žydai Dievo įsakymu aukojo rinktinius nesuteptus gyvulius, simbolizuojančius 

Dievo Avinėlį, Jėzų Kristų, kuris turėjo aukotis už mus. Pagonys, norėdami 

permaldauti savo dievus, nesibodėdavo aukoti net žmones; ir kuo labiau jie buvo 

laukiniai, priklausomi nuo gamtinių instinktų, tuo daugiau turėjo reikšmės tų aukų 

parinkimas. Aukojo tai, ką turėjo brangiausia ir nekalčiausia: savo nuosavus vaikus. 

Todėl šventasis Jonas galėjo sakyti, kad Dievo Avinėlis buvo nužudytas pasaulio 

pradžioje. Jis užmuštas visose žmonių aukose, kurioms pagonys nesąmoningai 

nepriskirdavo šventos reikšmės. Jis taip pat nužudytas gyvūnų pavidalu, ypač 

nesutepto avinėlio, kuriuos žydai aukodavo kas rytą ir vakarą. Ir pagaliau Jis buvo 

nužudytas ant Kalvarijos, o nuo tada aukojamas nuolatos, kasdien ir visame 

pasaulyje. 

Tokiu būdu sunaikinimas, auka iškyla visų religijų istorijoje, ir kuo ta religija arčiau 

tiesos, tuo auka iškilmingesnė, visuotinesnė ir svarbesnė. 

Krikščionybė, būdama pilnutinė tiesa, yra ištisai aukos religija. Joje viskas krypsta į 

altorių. Visos malonės sklinda iš Kryžiaus. Pati šventoji Bažnyčia su savaisiais 

malonių šaltiniais, sakramentais gimsta pervertoje Jėzaus Širdyje. Visos apeigos 

prasideda ir baigiasi kryžiumi, visi pašventinimai, visi palaiminimai įvyksta kryžiaus 

ženklu, visos didžiosios iškilmės, religinės ar net pasaulietiškos, yra pažymėtos 

kryžiaus žyme. Ir kuo giliau iš šio Katalikų Bažnyčios prieangio eini į jos vidinį 

gyvenimą, į sielą, kuri ją gaivina, tuo labiau matosi auka. Tūkstančiai kankinių laistė 

51

ją savo krauju visose pasaulio šalyse, ir toji auka, kuri nenutrūko ir mūsų laikais, 

apima kiekvieną gyvenimo laikotarpį ir kiekvieną luomą. Nuolatiniai persekiojimai, 

vidiniai nesutarimai, schizmos, erezijos, atsimetimai – Bažnyčios šone visada palaiko 

atvertą žaizdą, kurią jai padarė pirmojo amžiaus tironai. 

Aukos įstatymas, kurio visą griežtumą Jėzus priėmė, turi pasiekti kiekvieną asmenį. 

Nėra nei vieno žemėje, kas galėtų išvengti kentėjimų. Fiziniai ir moraliniai skausmai 

tyko kiekvieną be išimties. Dievo teisingumas ir gailestingas gerumas nori, kad 

kiekvienas tiek ir taip dalyvautų kentėjimuose, kaip Jo begalinė Išmintis yra 

numačiusi. 

Ant kryžiaus gerasis ir blogasis piktadariai kentėjo tokią pat kančią. Vienas 

atstovavo neatgailojančią, netikinčią ir piktžodžiaujančią žmoniją, o kitas – Jėzaus 

atpirktąją žmoniją, apgailestaujančią savo kaltes. 

Auka, mielai prisiimta ir sujungta su Jėzaus Auka, sudaro kiekvienos sielos vidinio 

gyvenimo esmę, lygiai ir Bažnyčios gyvenimo viršūnę, bei išreiškia Jėzaus gyvenimo 

turinį. 

Lai tavęs neišgąsdina toks gyvenimo ir pasiaukojimo vaizdas. Juk pasiaukoti su 

Jėzumi, tai nebūtinai reiškia sudėti dideles aukas ir pakelti nepaprastus kentėjimus. 

Tai reiškia būti visada pasirengusiam priimti iš Jo rankų saldumus ir kartumus, 

dalykus malonius ar bjaurius, sveikatą ar ligą, vidines paguodas ar nuliūdimus. 

Pasiaukoti, tai reiškia su meile atsiduoti visiems Jėzaus reikalavimams: iš anksto 

priimti kiekvieną kentėjimų rūšį, kiekvieną vidinę auką ar išorinius sunkumus, 

kiekvieną ligą ir kiekvieną mirties būdą, nežiūrint kada visa tai įvyktų. 

Pasiaukoti, tai kasdien apsimarinti tūkstančiuose aplinkybių, įvykių, prieštaravimų, 

charakterių susidūrimuose, požiūrių ir vertinimų skirtumuose. Tai visada būti viskuo 

patenkintu, visada besišypsančiu – iš meilės tai didžiajai Aukai, kuri neatvėrė burnos, 

kai Ją niekino ir kankino. 

Kiekviena mylinti siela gali ir turi būti tokia meilės auka, o pratęsdama Jėzaus 

gyvenimą, pasidaryti atpirkimo dalininke. 

VISADA MELSTIS 

Reikia visuomet melstis (Lk 18,1). 

Kas meldžiasi tikriausiai išsigelbės; kas nesimeldžia tikriausiai bus pasmerktas. O 

kas nuolatos meldžiasi, įgys šventumą. 

Tokius dėsnius iškelia šv. Alfonsas ir nori, kad jais persiimtų kiekviena siela, kad 

kiekvienas pamokslininkas juos kartotų ir aiškintų, kad kiekvienas asketinis rašytojas 

juos diegtų savo skaitytojams. Anot jo, mokslas apie maldos būtinumą ir 

veiksmingumą yra visų svarbiausias. 

Reikia melstis ir niekad nepailsti, nes be maldos nėra malonės, o be malonės siela 

negali žengti nė žingsnio keliu, vedančiu į Dangų. Antgamtinis gyvenimas – tai 

pasaulis esantis šalia mūsų žmogiškos sferos. Tai puikiausia, tačiau nepasiekiama 

šalis. Dar daugiau, tas pasaulis yra tiek kilnesnis už mūsų prigimtį, kad net būdami 

ligi jo pakelti, nepajėgiame ten gyventi nei jo dievišku oru kvėpuoti be papildomos ir 

52

nuolatinės Dievo pagalbos. Netgi pakelti į antgamtinę sritį ir apsipratę su ta dieviška 

šviesa, vis vien pasiliekame visai bejėgiški. Būname panašūs į tuos neregius, kurie, 

staiga atgavę regėjimą, negali priprasti prie ryškios šviesos, todėl ilgisi tamsos. 

Išskyrus artimo meilės įsakymą, Evangelijoje nėra nieko, ką Jėzus labiau 

užakcentuotų negu maldą. Jis tai pabrėžia sakydamas palyginimus ir darydamas 

stebuklus. Pats skatina nelaiminguosius, kad Jį prašytų, melstų su pasitikėjimu. 

Jeigu malda yra taip labai reikalinga, ji turi būti prieinama ir mažiausioms sieloms. 

Tokia būtina priemonė negali būti palikta tik sumaniesiems ir mokytiesiems. 

Neabejotina, kad melstis yra labai lengva. Malda – tai stokojančios širdies 

kreipimasis. Kaip vaikelis temoka ištiesti rankutes ir verkti, kai jam ko trūksta, taip ir 

kiekviena siela, net menkiausia, gali išsakyti savo reikalus – ir Dievas išgirs jos 

meldimą: Bedalio viltis niekuomet nebus veltui (Ps 9,17), - sako Psalmininkas. 

Melstis yra taip lengva, kad geros valios siela meldžiasi nuolatos, net to 

nepastebėdama. Didi, vieninga malda kyla širdies gilumoje. Kuo daugiau širdis jaučia 

savo menkumą ir trokšta iš jo išsivaduoti, tuo karščiau meldžia Dievo pagalbos. O 

toji malda nebūtinai turi pasireikšti žodžiais, formulėmis ar kūno padėtimi. Nes tai 

širdies balsas, tiesiog kreipimasis į Dievą. 

Tačiau gana retai pasitaiko tokia siela, netgi pamaldi, kuri šiuo atžvilgiu tariamos 

maldos nepalaikytų už tikrą. O kiek būna skundų ir murmėjimų, kuomet, jų žodžiais, 

nesiseka malda. 

Jų malda buvo paremta minčių rikiavimu, žadinimu sieloje dievotų jausmų, 

jausminės meilės skatinimu, paguodos ašarų spaudimu. Dėl to juos apninka 

išsiblaškymai, kankina pagundos; jų širdis šalta, o siela tuščia. 

Neišmanėliai! Dar niekad jie taip gerai nesimeldė, nes niekad geriau nejuto savo 

menkumo. 

Kančios išvakarėse Jėzus priekaištavo, kad po tokio ilgo ir nuoširdaus bendro 

gyvenimo, apaštalas Pilypas vis dar Jo nepažinojo. Ką gi tad Jis turėtų sakyti apie 

tave, kuriam žinoma Kančios ir Dieviškosios Eucharistijos paslaptis, kuris nuo pat 

jaunystės buvoji ant gerojo Mokytojo kelių? Jeigu norėtumei prašyti Jėzų, kad Jį 

pamiltumei kaip šv. Paulius, ir jei širdyje nedvejotumei – prilygtumei meile 

didžiajam apaštalui. 

Dievas nešykšti Savo dovanų. Priešingai, skundžiasi kad neprašome. Suprask 

pažodžiui tavo Dieviškojo Bičiulio pažadą, Kuris užtikrina, kad kiekviena malda 

būna taip išklausoma, kaip būna prašoma. 

Kiekviena, net trumpiausia malda, einanti iš širdies, būna tikrai išklausoma. Pagal 

savo pajėgumą ji kur nors atitinkamai atsispindi: ar toje pačioje sieloje, ar nusidėjėlio 

širdyje, ar kur nors šventojoje Bažnyčioje. Ji gali pasireikšti po dvidešimt ar šimto 

metų, o gal ir tą pačią akimirką. Ji gali būti čia pat išklausyta, atitinkant sielos 

troškimą, bet gali ir kitaip pasireikšti per Dieviškąją Išmintį ir Gerumą. 

Argi nebūtų įžūlu ir vaikiška reikalauti, kad Dievas tuoj pat išklausytų mūsų aklus 

norus? Galbūt Jėzus mūsų maldas surenka Savo Dieviškoje Širdyje, jas prideda prie 

daugelio kitų maldų, kad didelio išbandymo, baisių pagundų dieną užtektų to pamažu 

sukaupto prašymų lobio tiems išmėginimams atlaikyti. 

53

Nenurodinėk Dievui kaip Jis turi tave išklausyti. Jo gerumas yra pakankamai didelis 

kad nenuskriaustų tavo dvasinių poreikių. Tik gerai atmink nepajudinamą dėsnį, kad 

kiekviena malda išklausoma griežtai atitinkant jos moralinę vertę. 

Išmokime melstis nusižeminę, nesiremdami savimi. Reikia pasakyti, kad 

žmogiškajai prigimčiai šitoji sąlyga yra visų sunkiausia. Besimeldžiant siela dažnai 

jaučia pasitikėjimą savo verte. Tai tokia subtili būsena, kad beveik visada lieka 

nepastebėta. Siela ją pastebi pavėluotai, kai nuliūsta po nesėkmių ar nuopuolių. 

Pasitikėjimas Dievu yra dieviškoji dorybė. Jos pagrinde – ypatinga Dievo galybė, 

gerumas ir ištikimybė. Mažiausia žmogiškojo elemento priemaiša sužadina puikybę ir 

kenkia jos veiksmingumui. 

Kuomet Jėzus visiškai apvaldo širdį, kai ima viešpatauti ant savimeilės griuvėsių, 

tuomet Jis tobulai meldžiasi sieloje ir per sielą. Tą akimirką reikia paskubinti. Jėzus, 

kuris yra pats gerumas, paliko tam tikslui kiekvienai sielai galimybę. 

Kiekviena malda, net ir blogiausia, yra išklausoma tiek, kiek joje yra maldavimo. 

Prastoka malda išprašo karštesnės maldos malonę, o šitoji galop išmeldžia šventos 

maldos dovaną. 

Krikščioniškoji siela, kadangi esi laisvanoriškai atšalusi, dėl nesėkmių praradusi 

ūpą, nusivylusi dvasinio gyvenimo ir šventumo idėja, todėl paklausyk šio patarimo: 

nuo šios dienos pradėk maldos gyvenimą. 

Pradžioje galbūt melsiesi be įsitikinimo, gal turėsi tik kruopelę pasitikėjimo. 

Melskis nežiūrint viso to, nuolat atnaujink maldos, prašymų ir prieraišumo 

pasiryžimus. Palengva prieš akis atsivers tavo dvasinė nuogybė. Nejučiomis Jėzus į 

tavo sielą įlies Savo meilės, troškimą daugiau mylėti ir poreikį tos meilės prašyti. 

Kuo toliau pažengsi, tuo didesnį potraukį patirsi. 

Pradžioje malda būna kaip ramus upelis. Net negalvoji, kad ta menka srovelė galėtų 

tavąją valtį nunešti į vandenyną. Gal net juokiesi iš tų, kurie tau pataria sėsti į tą 

laivelį ir leistis nešamam, nes eiti pėsčiomis atrodo kur kas naudingiau. 

Tačiau tas upelis didėja nežymiai. Palengva pavirsta į greitą upę, nes iš visų pusių 

ima į jį kristi kalnų srautai. Nuolat didėdamas gilina savo vagą, kol pavirsta į taurią 

upę, kuria tavoji valtis didingai ir greitai plaukia į vandenyną. O kuo greičiau plauki, 

tuo didesnis kyla noras plaukti dar greičiau, ir tuo smarkiau bangos tave neša į 

šventumą. 

VISADA ATSIPRAŠYTI 

Visiškai nuplauk mano kaltybę, nuvalyk mano 

nuodėmes (Ps 50,3). 

Esame vargani Ievos vaikai, kurie kasdieną nusidedame. Esame keleiviai, sunkiai 

einantys į tėvynę, nes kelias ilgas ir vargingas. Kojos apdulkėję, kartais iš nuovargio 

apsunkusios ir nepaklusnios. 

Tačiau Jėzus dėl savo gerumo mums duoda vandens iš upės, tekančios išilgai kelio. 

Jis nuplauna mūsų dėmes ir atgaivina nuvargusius sąnarius. 

54

Kad būtumei laisvas nuo nuodėmių, reikia kad visos tavo pajėgos nuolat ir visais 

atžvilgiais derintųsi su protu ir tikėjimo tiesomis. Norint visada patikti Dievui, reikia 

kad visi tavo ketinimai ir troškimai nuolat siektų Dievo, Aukščiausiojo Gėrio. O 

tikrovėje dažniausiai stengiamės priešinga kryptimi – į kūniškumą, į nepakantumą ir 

kitokias nedorybes. Čia tavo asmeninės nuodėmės tuos polinkius dar labiau 

pablogina. 

Be tavųjų realių nuodėmių ir netvarkingų polinkių, dar yra tavasis apsileidimas. Su 

trupučiu uolumo galėtumei Dievui geriau tarnauti, negu tai dabar darai. Argi išdrįsi 

teigti, kad deramai pasireiškia tavo dosnumas, nuolankumas, paklusnumas, kantrybė, 

artimo meilė ir stropumas? Be to, kiek netobulumo net geruose tavo poelgiuose, kiek 

savimeilės, žemiškų paskatų; koks nekruopštus vykdymas, kaip neatidumas bei 

skubotumas gadina iš pažiūros puikiausius tavo darbus! 

Atimkime iš mūsų menkų dorybių tai, kas priklauso mūsų nuotaikai, savigarbai, 

šlovei, puikybei, silpnybėms ir aplinkybėms - kas beliks? – klausia Josifas de Maistre. 

Ir kas išdrįstų sakyti, jog nereikalinga nuolat kreiptis į Dievą ir Jį maldauti 

gailestingumo? 

Laimei turime reikalą su be galo geru Dievu, trokštančiu mums atleisti. Jėzus 

atleidžia. Jis tūkstantąjį kartą atleidžia taip pat, kaip ir pirmąjį. Atleisdamas Jis širdyje 

nepasilieka kartėlio, nei mintyje prisiminimo, nes Jis atleidžia dieviškai, nes Jo siela 

neįsivaizduojamai gera. 

Jo teisingumo durys visada užrakintos; kad jas atidarytum, reikia labai atkakliai 

belsti. O Jo gerumo durys visada pravertos; kad jas atidarytum, užtenka lengvai 

prisiliesti: net vaikas tai gali padaryti. 

Iš tiesų Jėzų atsiprašyti yra labai lengva. Atgaila – tai dvasinis apgailestavimas, kurį 

siela išgyvena dėl to, kad savo Dieviškajam Bičiuliui padarė nemalonumą. Tai 

paprastas širdies kreipimasis į Dievą, prašant Jį atleidimo. Kai tik pastebi ant savęs 

dėmę, tuoj pat stengiasi ją pašalinti; o kiekvienas gailesčio aktas suteikia visai jos 

esybei naują nekaltumo spindesį. 

Atgaila yra toji paslaptis, per kurią siela įgyja nekaltumą ir skaistumą. Tai tartum 

kitas pasaulis, kuriame Dievas leidžia dalyvauti sielai, duodamas jai patirti 

neapsakomo džiaugsmo. Tačiau šis atgailavimas yra Dievo sukurtas, nes atgailos 

dvasia kyla ne iš sielos; ji kyla iš Jėzaus, Kuris jos gelmėje gyvena ir nuolat ją 

apvalo, įterpdamas į lūpas atgailos žodžius. 

Siela, kuri tai supranta, niekad nesugniūžta dėl padarytų nuodėmių, bet su visišku 

pasitikėjimu kreipiasi į Jėzų, prašydama kad Jis viską ištaisytų, ją apvalytų, išlygintų 

visus jos trūkumus. Jo akivaizdoje visad nusižemina dėl savųjų silpnybių, atsižada 

nuodėmių, prašo kad Jėzus išnaikintų visus jos blogus polinkius, visas jos širdyje 

slypinčias blogio šaknis. 

VISADA KOVOTI 

Kentėk… kaip geras Kristaus 

Jėzaus karys (2 Tim 2,3). 

55

Kova už meilę yra ilga ir dažnai sunki, o kiekviena net dosniausia siela kartais 

patiria liūdesio antplūdį, vadinamą atgrasumu. Tas prislėgtumas atsiranda nejučia, 

susikaupus įvairiems priešingumams ir pasikartojančioms nesėkmėms. Siela jaučiasi 

lyg nesava; užtenka susidaryti kokiai nors smulkiai aplinkybei, šiek tiek susirgti, 

fiziškai nuvargti, išgirsti priekaištą, pasigesti palankumo – ir užvaldo atgrasumas. 

Tada viskas ima slėgti. Dvasinis pokalbis virsta kankyne; knygos, kurios paprastai 

žadindavo, dabar net nebemielos; dvasinės pratybos pavirsta nepakeliama kančia. 

Niekas nebemiela, viskas įgrįsta ir kelia pasibjaurėjimą. Dvasinis gyvenimas atrodo 

kaip nepasiekiamas miražas, todėl siela nusiminusi sustoja pusiaukelėje, jausdama 

pritrūksianti jėgų kopti į viršūnę. 

Tai iš tiesų rimta kliūtis, kuri kartais pastoja kelią net drąsiausioms sieloms. Tad 

svarbu surasti atgrasumo priežastis ir jo nukenksminimo priemones. 

Visų pirma gali pasiguosti, kad ne tu vienas patiri tuos laikinus prislėgtumus. Ta 

liga kartais suserga net iškiliausios sielos ir netgi tos, kurias Jėzus paprastai gina Savo 

jautriu artumu ir Savo dieviškais pokalbiais. Savo begaline išmintimi Jėzus kartais 

mielai leidžia, kad puikiausiai nusiteikusi siela galėtų pajusti savo ypatingą 

bejėgiškumą. 

Tokio nuovargio priežastimi dažnai būna per ilgos dvasinės pratybos arba išoriniai 

darbai. Reikia viską daryti saikingai, o iš kūno ir proto reikalauti tik tiek, kiek leidžia 

protingos ribos. 

Kaip žaviai atrodo tas žmogus, puolamas visokių pagundų, visokių pasaulio ir 

pragaro jėgų, visokių vidinių audrų, ir vis dėlto nesulaikomai atsigręžiantis į Dievą, 

nežiūrint visų silpnybių! 

Iš tikrųjų, taip didvyriškai gyventi įmanoma tik nenuilstamai kovojant. Šventumas 

kovos neatmeta, bet ją pripažįsta ir jos reikalauja. Tobulumas šioje žemėje nereiškia 

nei poilsio, nei mėgavimosi. Tai nėra pastovi būsena, bet žygis į Dievą, pastangų 

grandinė, nuolatinis siekimas, artėjimas prie antgamtinio idealo: Aš veržiuosi pirmyn į 

tikslą (Fil 3,13). Bet koks šventumas žemėje yra sąlyginis, jis gali ir turi nuolat augti. 

Kuo daugiau siela vienijasi su Dievu, pasinerdama į Jo begalybę, tuo platesnė erdvė 

prieš ją atsiveria ir atsiskleidžia platesni akiračiai. O tą begalybę reikia praeiti. 

Todėl atsikratyk tos klaidingos nuomonės, kad šioje žemėje rasi poilsį. Gyveni 

pasaulyje ne tam, kad mėgautumeisi Dievu, bet kad Jį mylėtumei darbe, kentėjimuose 

ir kovoje. O jeigu yra kova, kai kada būna ir pralaimėjimai. Laikini nuopuoliai 

nesutrukdo tobulėjimo darbo, nes tai neišvengiami kovos reiškiniai. Narsiai 

kovojantis karys gauna smūgius ir žaizdas, tačiau savo randais didžiuojasi. 

Kai kurie dvasiniame gyvenime nepakankamai skiria tai, kas priklauso jiems ir kas 

Dievui. Visų pirma jie turi mylėti Dievą, stengtis Jam atsiduoti, visada prašyti 

didesnės meilės, visada paprastai pakilti iš nuopuolių ir nusiplauti Jėzaus Krauju. 

Siela, iš tiesų sunkiai nupuldama, mato tik savo nuodėmes, o Dievas skaičiuoja tik 

meilės aktus. Nuodėmė buvo tuoj pat ištrinta, kai tik buvo padaryta. Tad nesigraužk, 

geros valios siela, dėl savųjų nuodėmių. Visada atsiprašyk Jėzų ir pradėk pastovų 

meilės gyvenimą. Reikia mylėti, visada mylėti. Meilė tau duos ištvermės kovoje, 

suteiks atgailos ir maldos dvasią. Meilė išmokys suvaldyti valią apribojimais, 

pajungti laisvę paklusnumui, išlaisvinti protą nuo nereikalingų minčių. 

56

Meilė sužadins tavo mąstymą, išlygins tavuosius sprendimus nusižeminimu, 

apvaldys vaizduotę ir nuramins aistras. 

Meilė palaikys tavo jausmų tyrumą ir atitrauks sielą nuo žemiškų vertybių. 

Meilė tau suteiks pasitikėjimą Jėzumi, atskleis Jo kančias, Jo eucharistinio buvimo 

ir Jo mistinio gyvenimo paslaptis, per kurias Jis veikia tavyje. 

Pagaliau išmokys tave atsižadėti savęs, kad galėtumei sutapti su Jėzumi, gyventi 

Jame, veikti kaip Jis, kentėti kaip Jis, per Jį pratęsti atpirkimo darbą. 

Taip viskas prasideda, tobulėja ir baigiasi meile. 

Jeigu nuovargis, atgrasumas ir nepasitikėjimas mėgins tave užvaldyti, pažvelk į 

dangų. Ten yra Jėzus, kuris žiūri į tave. Niekas tavęs neišplėš iš Jo dieviškųjų rankų. 

Jis yra ištikimasis Bičiulis: pradėjęs tavo tobulinimo darbą, jį užbaigs. Užbaigs 

nežiūrint visų išorinių ir vidinių sunkumų, jei tik Juo pasitikėsi ir leisi Jam tavo 

sieloje veikti. 

Tad labai Jį mylėk. Dažnai Jam išreikšk savąją meilę. Prašyk Jo daugiau malonių, 

daugiau šviesos ir daugiau jėgų. Kreipkis į Jį ir niekad neapsivilsi. 

MŪSŲ DANGIŠKOJI MOTINA 

Štai tavo motina (Jn 19,27). 

Švenčiausioji, nekalčiausioji Mergelė, skaisčioji ir meilingoji Marija yra manoji 

Motina. Ji nuo amžių buvo Švenčiausios Trejybės mintyje. Ji buvo išpranašauta jau 

žemės rojuje. 

Ta paslaptingoji Mergelė, nepalyginamas tvarinys, žėruojanti šviesa ir gaubiama 

malonės – tai ir mano mylimiausioji Motina. 

Kaip graži ir skaisti turi būti Toji, kuriai skirta būti mylimiausia Tėvo dukra, Jo 

Pirmagime, Jo numylėtine, kurią labiausiai pamėgo, Švenčiausiąja Dievo Žodžio 

Motina, kuri yra šventųjų šviesa ir Tėvo paveikslas, nesuteptoji Šventosios Dvasios 

Buveinė, Jėzaus Šventovė! 

Kaip gi žavinga turi būti Toji, Kurią Dievas panoro išpuošti, panaudodamas Jos 

išdabinimui visą savo gerumą, išmintį, galybę ir amžinumą! 

Iš tiesų Jėzaus, mūsų Dieviškojo Brolio, Motina yra taip pat ir mūsų Motina, mūsų 

nuolatinė Pagalba. Kartu su Jėzumi Ji yra mūsų dvasinio gyvenimo pradžia, pavyzdys 

ir tikslas. 

Atpirkėjas Jėzus nori, kad Jo Dieviškoji Motina taip pat būtų mūsų dvasinio 

gyvenimo pavyzdžiu. 

Siela tiek yra šventa, kiek joje Jėzus gali gyventi ir atkurti Savąjį paveikslą. 

Marijoje Jėzus galėjo gyventi pilnai; Joje galėjo atspindėti Savo bruožus tobuliau, 

negu visuose šventuosiuose kartu paėmus. Ji yra gyvas Jo gerumo, meilumo, 

gailestingumo, skaistumo, meilės atspindys. Jis atėjo į pasaulį visų pirma tam, kad 

pašventintų savo Motiną, gyventų Joje ir per Ją. Vien šiam reikalui Jis paskyrė 

trisdešimt metų, o dėl likusio pasaulio pasitenkino trejais metais. 

57

Jeigu turėtume širdį ir rankas, pasiruošusias priimti Jėzų, kaip gi būtume panašūs į 

Dievo Motiną! Kaip skubėtų Jėzus ateiti pas mus, kad pasakytų: Kas tik daro valią 

mano Tėvo, esančio danguje, tas mano brolis ir sesuo, ir motina. 

Tave mylėti, atsiduoti Tavo meilei – tai buvo, Jėzau, Tavo šventosios Motinos 

paslaptis, tai bus ir mano tikslas. 

Nenorėjai, kad savo žemiškojo gyvenimo metu Ji stebintų pasaulį dideliais 

stebuklais ir savo dorybių spindesiu, bet norėjai, kad Jos gyvenimas būtų nuolankus ir 

darbštus, visiškai paslėptas Tavyje. 

Todėl toks bus ir mano gyvenimas: pasislėpti Tavyje, Tave mylėti, sutapti su 

Tavimi, pamiršti save, aukotis su Tavimi ir kartu eiti ieškoti sielų. 

Būsi, geroji Motina, ne tik mano dvasinio gyvenimo pradžia ir turinys, bet būsi ir jo 

užbaigimas. Būsi mano nuolatinė Pagalba, ligi paskutinės minutės teikianti man 

ištvermės. 

Saugok mane ligi galo. Sukurk manyje savo Dieviškąjį Sūnų. Tegul Jis manyje 

viešpatauja, tegul pasiima mano valią, mano protą, visas mano galias ir visą jų 

veikimą, kad būčiau Jo gyvas paveikslas žemėje, kad būčiau Jo šventos žmogystės 

tęsiniu, kuriame Jis galėtų mylėti Tėvą ir gelbėti sielas. 

Garbė Dievui ir Marijai! 

+ + + 

58

Petras Plumpa "Artimiausias bičiulis"

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?