Ringaudu-almanachas

Ringaudų
almanachas
2022

Praėjusiais metais išleidome pirmąjį, eksperimentinį
leidinį „Ringaudų almanachas 2021”. Antraisiais
pandemijos COVID - 19 metais, užsidarius valstybių
sienoms, ėmėme dairytis aplinkui - ką įdomaus,
gero, gražaus ir vertingo turime čia, savo kieme,
kaimynystėje?
Šiemet grįžtame su antrąja „Ringaudų almanachas”
dalimi. Kone visą rudenį Ringaudų ir kaimyninių
mies telių gyventojai rinkosi į kūrybines dirbtuves.
Kartu ne tik piešėme, fotografavome, rašėme,
tapėme, klijavome, bet ir svarbiausia - suartėjome.
Kiekvienas susitikimas prilygo puodeliui kavos su
drauge. Dalinomės asmeninėmis patirtimis, juokavome,
guodėme vieni kitus. Supratome Ringaudų
almanacho esmę - bendrystė!
Tad šiemet į rankas Jums duodame labai jaukų,
tikrą ir gerų žmonių, greičiausiai, Jūsų kaimynų,
sukurtą leidinį - „Ringaudų almanachas 2022”!

Andrius
Sarapinas
Fotografijos entuziastas iš Ringaudų,
daugybę metų fotografijos
mokęsis pats, lankęs ne vienus fotografijos
kursus, aktyvus fotografų
grupių dalyvis, jau surengęs ir
pirmąsias parodas. Ypač mėgstantis
portreto ir naktinę fotografiją.

Šiemet teorinės paskaitos metu
Andrius pasidalino sukauptomis
žiniomis apie fotografiją, skirtingų
laikmečių fotoaparatus, dirbtuvių
dalyvius mokė svarbiausių
nustatymų, kuriuos turėtų žinoti
kiekvienas pradedantis. Antrojo
susitikimo metu kartu su Andriumi
keliavome po įstabaus grožio sodybą
,,Obelynė”. Leidžiantis saulei ir
pilant šiltam lietui, padedant Andriui,
kiekvienam pavyko pasinerti į
fotografo rolę.

Dirbtuvės su
Andriumi Sarapinu

Dirbtuvės su
Andriumi Sarapinu

Dirbtuvės su
Andriumi Sarapinu

Dirbtuvės su
Andriumi Sarapinu

Dirbtuvės su
Andriumi Sarapinu

Vaida
Milkova
Portalo „Kauno diena” žurnalistė,
kurianti begales straipsnių, kuriuos,
nė neabejojame, bent kartą esate
skaitę ir Jūs.

Dirbtuvių metu buvo lavinami kasdieniai
rašymo įgūdžiai, pasakojama
apie tekstų kūrimą socialiniuose tinkluose.
Taip pat dalijami patarimai,
kaip lavinti kūrybinio rašymo įgūdžius
bei atsakymai į Jūsų klausimus.

Mano Ringaudai
Mano Ringaudai – tai visų pirma
vaikystės prisiminimai. Tai gyvenimas
ūkiniame pastate, kol tėvai dar tik statėsi
namą. Tai laikas, kai jį supantis žemės
lopinėlis atrodė toks didelis, kad buvo
galima pasiklysti. Tai lėlės ir pliušiniai
meškiukai, kuriais besirūpindamos ir pykdavomės,
ir vėl susidraugaudavom su
sese. Tai draugai, su kuriais žaisdavome
karą kaimyniniuose sklypuose kylančiuose
namuose. Tai žemių kalnai, iškasus duobes
pamatams, ir čiužinėjimas nuo jų žiemą
tol, kol nuo šalčio nebejauti kojų pirštų. Tai
skaniausios pasaulyje juodosios trešnės
mūsų kieme ir skaniausios pasaulyje slyvos
kaimynų kieme. Tai slėpynės nuo mamos
įsilipus į didžiulį trešnės medį. Prisimenu
stipriai plakančią širdį, kai mama, ieškodama
manęs, naršo visą kiemą, o aš – sustingusi
trešnės viršūnėje – nenoriu palikti
savo slėptuvės. Esu kažkur aukščiau – kaip
paukštis.
Tai pūslės ant rankų grėbiant šieną.
Tai gulėjimas žolėje stebint debesis. Tai
ryš kiausias vasaros dangus ir giliausios
žiemos pusnys. Tai buožgalvių gaudymas
baloje. Tai čiuožimas stačiu upelio šlaitu
žemyn, einant į Ežerėlio autobuso stotelę,
ir ropštimasis kitu šlaitu į viršų, perėjus
per tiltelį atstojusį rąstą. Per upelį, kurio
nebėra. Tai biblioteka, įsikūrusi senajame
raudonų plytų pastate (sakoma, viename
iš dvaro pastatų) prie Šakių plento. Tai
bibliotekininkė, malkomis kūrenanti seną
koklinę krosnį. Tai „Dobilo“ kavinė ir parduotuvė,
kur pirkdavome pilstomą grietinę,
šokoladukus „Ąžuolynas“, kramtomąją
gumą „Paršiukas Čiukas“ ir vaisinius ledus
„už dvi kapeikas“. Tai Atgimimo parkas, kurį
sodinome prie tvenkinio. Nežinodami, kad
netolimoje ateityje čia bus privatūs sklypai.
Tai klasiokai ir draugai, kurių jau nebėra.
Tai klasiokai ir draugai, kurie vis dar čia,
kartu, draugystė su kuriais tęsiasi dešimtmečiais.
Mano Ringaudai – tai dukros gimimo ir
jos vaikystės vieta. Tai privilegija užmegzti
ryšį su žeme, su tėčio puoselėtu sodu.
Tai perduota ir mano dukrai. Per senelio
jai pasodintas obelis, per jai kaip vyriausiai
anūkei ilgus metus atitekdavusias
pirmąsias žemuoges, trešnes, kriaušes. Per
pokalbius apie tai, kaip svarbu išsaugoti
žydinčius sodus. Bites. Gamtą. Pasaulį. Ir
mus pačius – nesusiteršusius.
Asta Lanauskaitė-Sabalienė
Dirbtuvės su
Vaida Milkova

Prisiminimų gėlės
... Tas snieguotas kelias, su kelkraščiuose
pūpsančiomis neregėto aukščio sniego
pus nimis...
... Ir ta kvepianti mandarinais Kalėdų
eglutė...
... Tie nuostabūs „maudymai“ su
vaikystės draugais baltutėliame tik ką iškritusiame
žvilgančiame sniege...
... Ir ta pirmoji simpatija, kai „išmaudyta“
grįžau namo...
... Ak, tos baltos įspūdingos, nepamirštamos
snieguotos žiemos...
... Gėlių gatvelė, apaugusi dideliais ir
storais medžiais... Jos gale apšerkšnijusi
vieniša bažnytėlė...
Rodos, daugiau nieko ir nereikėjo nerūpestingai
ir linksmai vaikystei. Draugai gretimoje
gatvelėje, giminaičiai šalia, už tvoros
geraširdžiai kaimynai. O kiek čia būta
linksmybių. Visi draugiški ir tik draugiš kai.
Žinojome vieni kitų bėdas, džiaugs mus,
šventėme drauge Kalėdas, gimtadienius,
tuo metu taip populiarias vardines. Auginome
gėles...
Kol vieną dieną balto ir giedro dangaus
nenuspalvino tamsa.
... Pamenu, buvo pavasaris. Taip smarkiai
ir kvepiančiai žydėjo vyšnios. Man
sukosi galva. Buvo šilta, šviesu. Čiulbėjo
paukš čiai...
Atėjo žinia... Nebėra... Tavęs nebėra... O
gėlės žydi, kvepia taip stipriai, lyg paskutinį
kartą. Taip ir atsitiko. Daugiau jos nebekvepėjo.
Su ta akimirka viskas baigėsi. Ištirpo
krištolinės sniego pusnys... Eglutė daugiau
niekada nebekvepėjo mandarinais... Daugiau
niekas „nebesimaudė“ sniege... Ir man
už kaklo simpatija nebebėrė ką tik iškritusio
žvilgančio sniego... Daugiau niekada...
Ši nuostabi vaikystės pasaka mažame
Ringaudų pasaulėlyje liko tik prisiminimuose...
Sugrįžau čia po daugelio metų. Viskas
pasirodė kitaip. Vos beatpažinau savo
mylimą, sniego pusnimis nuklotą Gėlių gatvelę.
Ji neteko savo sielos. Didieji medžiai
negailestingai iškirsti... Neliko net tų kelių
vienišų ir kreivų pušelių... Gal todėl, kad
neliko ir žiemos...
Ilgai vaikščiojau ieškodama prisiminimuose
iškilusių akimirkų... Namai, kuriuose
žaisdavau, švęsdavome gimtadienius ar
valiūkiškai išdykaudavome, buvo ne tie...
Tiesą sakant, vos ir bepažinau. Eidama
skaičiavau savo žingsnius ir galvojau kiek
dar liko kelio iki tavęs... Priėjusi pastebėjau,
jog šuns kieme jau nebėra... Languose tamsu...
Tavęs nėra... Paėjėjusi pakėliau galvą
ties kaimynų namu – dabar jie Amerikoje.
Kitoje sodyboje irgi tuščia – jie Švedijoje.
Tolėliau kitame name – jau visai svetimi
žmonės, nebeatpažįstami. Liko tik ta pati
vieniša bažnytėlė gatvelės gale.
Ne ta Gėlių gatvelė... Ne ta... Nes tikriausiai
dabar niekas ir nebeaugina gėlių...
O aš auginu... Nepamiršau... Auginu jas
savo prisiminimuose...
Lijana Neverauskienė

Mano brangios
vietos
Ringauduose yra trys man brangios
vietos. Tai Beržų gatvė, Dobilo kvartalas ir
Tabariškių bažnyčia su kapinaitėmis.
Mano tėvai – žemaičiai, prieš 40 metų
atsikraustę į Ringaudus. Pirmieji mano
prisiminimai čia – tai daugiabutis Beržų
gatvėje. Trijų kambarių bute gyvenome
aštuoniese. Tilpome. Penki vaikai, tėvai ir
močiutė, mūsų švelniai vadinta mamute.
Augau religingoje šeimoje. Ir sovietmečiu
pagarbioje vietoje mūsų bute kabojo „Paskutinės
vakarienės“ paveikslas. Kaimynai
vis klausdavo tėvų: „Ar nebijot?“ Tačiau
paveikslas, matomas iš daugiabučio kiemo,
ir toliau liko kaboti.
Visai nesidžiaugiau, kai persikraustėme
į „alytnamį“ Dobilo kvartale – Beržų gatvėje
liko kiemo draugai. Taip, erdvės čia
turėjome daugiau, ir būtent šie namai
Ringauduose tapo vieta, į kurią kiekvieną
kartą norisi sugrįžti. Čia virė mūsų gyvenimas.
Visi aštuoniese prie bendro stalo
susėsdavome retai – tėvai buvo paskendę
darbuose. Bet kai susėsdavome, būdavo
šventė.
Prisimenu kelią į mokyklą. Tas kelias – tai
du kilometrai pokalbių su draugėmis, vedęs
pro šimtametes drebules. Pro medžius,
kurių plečiantis Ringaudams nebeliko.
Žalumos Ringauduose visada buvo
mažai. Tačiau visai šalia – Obelynė ir
Kamšos miškas. Į šią gamtos oazę dažnai
pabėgdavome su draugais. Nebuvome
girdėję nei apie miško terapiją, nei apie
būdus pasisemti energijos iš medžių, bet
visa tai instinktyviai jautėme. Iš Obelynės,
Kamšos sugrįždavome tarsi visai kiti.
Prisimenu procesijas per atlaidus. Kai
pasipuošusios baltomis suknelėmis nešdavome
bažnytinių vėliavų kaspinus ar
barstydavome gėles. Ypatinga vieta –
Tabariškių kapinaitės, kur palaidoti man
labai artimi žmonės.
Ringaudai yra mano šeimos lizdas.
Pagyvenę kas kur, mano šeimos nariai vėl
į jį parskrido. O aš, nors gyvenu Kaune,
nesijaučiu miestietė – esu tikra, kad kažkada
ir aš parskrisiu. Į Ringaudus ar į kitą ne
miesto erdvę. Kur daugiau medžių ir mažiau
žmonių.
Renata Vasiliauskaitė
Dirbtuvės su
Vaida Milkova

Margaspalviai
Ringaudų dagiliai
Vasarą Ringaudų aikštėje nutūpė du
mar gaspalviai dagiliai. Dailūs – mozaika
dekoruotais betoniniais kūneliais. Tokia ži nia
pasklido iš vietinių ir pasiekė greta Ringaudų
esantį mūsų, Bajorų, kaimą. Ilgai nelaukę
nusprendėme juos aplankyti – vieną šiltą,
saulėtą rugpjūčio vakarą su sūnumi išėjome
paukštelių apžiūrėti. Neskubėjome – leidome
sau nuklysti tai vienur, tai kitur, sustoti
ir nufotografuoti miegančią katę, samanas
ant didelio pakelės akmens. Juk betoniniai
dagiliai neišskris. Kantriai lauks mūsų
ir kiekvieno ringaudiškio, ketinančio juos
aplankyti.
Dagilių grožis ir margumas pasitiko iš
tolo. Geltonos, oranžinės, raudonos mozaikos
detalių spalvos puikiai derėjo prie pušų
žalumos. Aikštėje tokiam grožiui tinkama
vie ta – matys visi, kas eis ar važiuos pro
šalį. O kaip jie trauks akį žiemą šalia papuoštos
Kalėdų eglutės!
Besidžiaugdama dagiliais šalia jų
pamačiau ir dar kai ką įdomaus – knygų
namelį! Tai dar vienas šaunus Ringaudų
kaimynystę vienijantis dalykas. Tikriausiai
jis ne pirmi metai čia, nors akis ir nebuvo
užkliuvusi. Kažin, kiek ringaudiškių varstė
šio namelio dureles, vieni ateidami čia įdėti,
kiti – pasiimti knygą?
Gera dalintis. Gera rasti kitų pasidalintų
knygų.
Aikštė – puiki vieta dalintis. Ne tik
knygomis – ir džiaugsmu, patriotiškumo
jausmu. Pajusti bendrumą. Su viso pasaulio
lietuviais sugiedoti Tautišką giesmę.
Belaukiant stebuklo įžiebti Kalėdų eglutę.
Pasidžiaugti dagiliais.
Eglė Venslovaitė

Vita
Valantikonytė
Meno istorikė, kurios gyve nimas neatsiejamas
ir nuo kūrybos. Pie šianti ne
tik popieriaus lape, bet ir ant sienų
bei tekstilės gaminių.

Dirbtuvių su Vita metu nėrėme į
spalvų ir tekstūrų pasaulį. Pirmiausia
siauromis linijomis piešėme
ant mažyčių audinių skiautelių.
Praėjus vos valandai įsidrąsinome
ir griebėmės savo jau nebenešiojamų
drabužių, kad prikeltume
juos antrajam gyvenimui! Skirtingomis
spalvomis spalvinome džinsų
kišenes, ,,remontavome” sugadintus
marškinėlius, dailinome kosmetines.
Tapyba ant tekstilės - ne tik puiki
terapija, bet ir nuostabus būdas
panaudoti antrines žaliavas.

Dirbtuvės su
Vita Valantikonyte

Neringa
Daniulaitienė
Ringaudų gyventoja, poetė, skaitovė, gidė,
literatūrinių renginių vedėja, įvai rių kūrybinių
dirbtuvių koordinatorė. Pastaraisiais
metais - ir diplomuota VDU literatūros
kūrybos magistrė, tobu linanti rašymo
gebėjimus ir į kūrybinio rašymo užsiėmimus
pradėjusi telkti bendramin čius, kurių kūrybos
įrankis - rašiklis, o priemonė - žodis.

Susitikimų su Neringa metu pasinėrėme
į dvejus skirtingus užsiėmimus.
Pirmojo susitikimo metu
dalinomės savo rašymo patirtimi
bei išbandėme naujus metodus,
padedančius išlaisvinti kūrybiškumą.
Taip pat sužinojome, kad rašymas
gali būti ir saviterapija - atlikę namų
darbus įsitikinome, jog tai itin puikus
būdas atsipalaiduoti bei išleisti visas
susikaupusias mintis. Antrojo susitikimo
metu išėjome pasivaikščioti
po vakarėjančius Ringaudus. Ėjome
po vieną, ne kartu, ir dairėmės
aplink, gerdami spalvas, garsus,
vaizdus. Grįžę po pasivaikščiojimo
pabandėme pakeliui surinktus
įspūdžius sudėti į eiles.

Lijana Bakevičiūtė –
Neverauskienė
tesudega
sušalęs liūdesys
atėmęs saulę
iš manęs
tekibirkščiuoja
pajūrio dangus
žarijas
iš delnų
sugėręs
nedaug tereikia
tik žiedo
vienintelio
tavo paties
iš pievos
su boruže
skinto
apgaubto
skėčiu vilties
ta pati pušelė namas
stabteliu
nukritęs klevo lapas
šlapia
pavargę džiūsta šakos
nėr tavęs
tikrai tas namas
nėra šviesos tik baras
nuoga pušis ir
kriaušė išgenėta
dairausi pikto šuns
nėra
girdžiu žingsnius
lėtai atsisuku
gal tu
languos tamsu
girliandos nukabintos nėr
žvaigždžių
einu artyn sparčiu žingsniu
sustoju
ne, ne tu
Dirbtuvės su
Neringa Daniulaitiene

Neringa Daniulaitienė
užsipildė žodžiais
erdvė
išsipildančiais
žodžiais
lyg prisirpusios
putino uogos
prisilietė vos
ir delne
pasiliko
užsipildė žodžiais
erdvė
jurgino žiedas
baltas baltas
prie žemės palinkęs
ne
ne senelis žilas
ne svyrančios rankos
nuotaka
rudenį tekanti
močiai tėvui
žemai besilenkianti
motina
dukrą išlydinti
gyventi
tiesiog gyventi
žiedas jurgino juodas
tamsa
naktis
gedulas
rankos dangun iškeltos
kojos supančiotos
raudonas jurgino žiedas
aistra gyventi degantis
kraujas verdantis
trykštantis
iki
paskutinės
akimirkos
iki
paskutinio
atodūsio

Anonimas
Kiek daug kartų sakiau -
Nurimk.
Nurimk, širdie, nurimk.
Plakei ir daužeisi
It bangos audroj
Veržeisi ir bėgai,
Nesaugojai savęs.
Mažomis kojytėmis
Kopei į viršūnes,
Kritai į pogrindžius,
Vėl stojais, atsitiesei
Ir vėl bėgai bėgai bėgai.
Sustok, sakiau tau,
Sustok.
Kas kaltas dabar,
Kad tu subirai?
Kas?
Kai kaltų nebėra?
Roberta Danilovaitė
Stebėjau tave
Žiūrėjai
Melavai
Delnuose ruseno žarijos
Gesinau
Nepavyko
Sakiau tau -
Sustok
Palauk
Tu nė neatsisukai
Ėjai
Klupai
O mane pamiršai.
Dirbtuvės su
Neringa Daniulaitiene

Rūta
Kažkas taip garsiai rėkė!
Ar tai Jūs, ponia?
Atsisukau.
Aš?
Nusijuokiau.
Nejaugi girdite?
Susimąsčiau.
Girdėtas riksmas.
Aižintis,
Klaikus,
Skausmingas.
Krankliai paklaikę
Tokį skleidžia.
Raminau jį
Ar save?
Juk garsas girdėtas,
Tiek jaustas,
Toks savas.
Krūtine mana,
Kiek dar atlaikyt tau?
Vis negana?
Sustojau.
Tai siela šaukė.
Ji šaukė -
Gana.

Simona
Čilvinė
Intuityvaus meno, bioenergetikos praktikė, dizai nerė,
pozityvumo ieškotoja, pasitikėjimo vedlė, studijos
“Magnolia” įkūrėja, dviejų vaikų mama. Simons gyvenime
viskas sukasi apie meną ir meno praktikas - dailės
terapija, audinių terapija, šokis, muzika, fotografija.
„Esu ten, kur yra kūryba, nes ten mano siela dainuoja.
Man menas nėra apie tai, kaip nupiešti tobulą
paveikslą, ar sukurti tobulą gaminį, man kūryba - tai
procesas, vedantis į savęs pažinimą, į subtilų savęs
pajautimą, išsilaisvinimą, transformaciją.“

Pirmųjų dirbtuvių su Simona
metu pasinėrėme į spalvinę
meditaciją. Intuityvios praktikos
metu užmerkėme akis
ir piešėme tai, kas sukosi
galvoje, leidome rankoms
brėžti pačius įvairiausius
vingius. Tuomet, atmerkę
akis, valią suteikėme vaizduotei.
Spalvinome, paišėme
skirtingus raštus ir
for mas, stilizavom užmerktomis
akimis nupieštą meno
kūrinį.

Dirbtuvės su
Simona Čivilne

Dirbtuvės su
Simona Čivilne
Antrųjų dirbtuvių metu piešėme nuostabius
lelijų fraktalus. Stebėjome, kaip
vandens pagalba akvarelė liejasi ir
išpaišo skirtingus raštus bei spalvas.
Stebėjome, kaip vieną ir tą patį vaizdą
kiekvienas matome ne tik skirtingomis,
formomis, spalvomis, bet ir dydžiais.
Gilinomės į tai, ką mūsų pasirinktos
formos ir spalvos reiškia ir pasako apie
mūsų būtį.

Dirbtuvės su
Simona Čivilne

Marius
Paulikas
Ringaudiškis dizaineris ir garso menininkas, jau
daugiau nei 15 metų eksperimentuojantis elektroninės/improvizacinės
muzikos ir triukšmo
paribiuose, šiuo metu besigilinantis į aplinkos
įrašus, garso dizainą ir muziką filmams. 2021 metais
pandemijos aplinkybėmis Marius organizavo
trijų dalių garso meno paskaitų ciklą nuotoliniu
būdu; šį kartą - pirma galimybė susitikti gyvai ir
išbandyti garso technikos galimybes savomis
rankomis.

Pirmųjų dirbtuvių metu išgirdome
pažintinę paskaitą apie
įrašų technologijas, istorinę
garso meno apžvalgą bei
trumpą eksperimentinės muzikos
improvizaciją. Taip pat
uždavėme rūpimus klausimus
bei gyvai susipažinome su
įvairia garso įranga.
„Pasivaikščiojimas“
Antrojo susitikimo metu
leidomės į garsinį pasivaikščiojimą
Zapyškio Šv. Jono
Krikštytojo bažnyčios apylinkėse,
turėjome išskirtinę
galimybę savarankiškai
išbandyti jėgas aplinkos
tyrinėjimuose su diktofonais.
Visų dalyvių įrašai
vėliau buvo sujungti į bendrą
meninę garsovaizdžio kompoziciją,
publikuojamą kartu
su 2022 m. Ringaudų almanachu.
Išklausyti garsinę
kompoziciją galite nuskenavę
QR kodą.

Inga
Dagilė
Dizainerė, knygų dailininkė ir iliustruotoja, veda kūrybines
dirbtuves vaikams. Jos kurtos iliustracijos jau
puošia 10 knygų, kuriomis džiaugiasi Lietuvos ir užsienio
vaikai: „Svajonių kalnas“, „Drambliai ėjo į svečius“, „Keturios
paslaptys, kaip pažinti raides ir natas“, „Raidžių
namučiai“, „Istorijos skanėstai“, „Mano tėtis rašo
knygą“, „Akmenėlis“, „Kas kaip miega?“, „Lietuvos valdovai
pasakoja vaikams” ir ,,Geriausia diena”.

Pirmųjų dirbtuvių metu susipažinome
su koliažo kūrimo
technika, pamatėme garsių
koliažo kūrimo meistrų darbus,
reklamose naudojamų
koliažų ir kitų kūrėjų smagių
pavyzdžių. Vėliau, praktinėje
dalyje, lengvus, atpalaiduojančius
koliažus kūrėme
patys.

Dirbtuvės su
Inga Dagile

Dirbtuvės su
Inga Dagile

Dirbtuvės su
Inga Dagile

Antrųjų dirbtuvių metu leidomės
į kūrybinę avantiūrą!
Dirbtuvės buvo vykdomos
pagal pasaulinio garso
menininko Herve Tullet
metodus. Susipažinome su
menininko kūryba, o vėliau
žaidėme smagius kūrybinius
žaidimus, kuriame didžiausia
s dėmesys teikiamas
žais mingam procesui ir
netikėtam rezultatui.

Lia lia
Gre
Žvynianagis
Kraujiškas
televizorus
Ema
Dirbtuvės su
Inga Dagile

Kaulė
Katakondas

Kukutis
Suskahekeronas
Monstrė Baisa

Žaliakojis
Slaiba
Plaukuotė
Ambelė
Dirbtuvės su
Inga Dagile
Babausis

Dirbtuvės su
Inga Dagile

Padėka
Vos prasidėjus rugsėjui jau buvo aišku -
laukia be galo įdomus ruduo. 7 nuostabūs,
talentingi ir tikrų tikriausi savo sričių profesionalai
sutiko pasidalinti savo žiniomis
ir įkvėpti mūsų kasdienybę. Įvyko net
15 kūrybinių dirbtuvių! Nuoširdus ačiū
visiems, kurie dalyvavote skirtingose veiklose,
skyrėte savo laiko ir pasinėrėte į
kūrybinio rudens gelmes.

Kad šis ,,Ringaudų almanachas 2022” leidinys
pasiektų Jūsų rankas, dėkojame:
Ringaudų bibliotekai
Ringaudų pradinei mokyklai
Ringaudų seniūnijai

Ringaudai, 2022