Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
sutikdavo pasisvečiuoti. Taip ir<br />
buvo: į Šakyną, į Žolinės atlaidus,<br />
visu klegančiu būriu traukė keliuku<br />
brolių Antano ir Mečislovo šeimos.<br />
Pirmieji taikiai kalbėdamiesi ėjo<br />
broliai, bet tąkart jie dėl kažko<br />
susipyko, smarkiai ir ilgam. Dėl<br />
ko, taip niekas ir nesužinojo, tik<br />
Anta no vaikai iki šiol prisimena tą<br />
nuotykį, nes jis buvo vienintelis –<br />
<strong>Jurevičių</strong> šeimynoje visada vyravo<br />
taika.<br />
Laikas darė savo: užaugo<br />
Antano vaikai ir vaikų vaikai, o dėdė<br />
Mečislovas, sulaukęs, kol Antano<br />
dukters Lionginos sūnus Ovidijus<br />
pasieks solidaus pašnekovo amžių,<br />
bent penkiolika metų, sėsdavo<br />
su juo, jau anūkų kartos atstovu,<br />
pasišnekėti įvairiais klausimais.<br />
Abiem pusėms tai buvo malonu<br />
ir naudinga: Ovidijus gerai pažino<br />
dėdę Mečį – nesiginčyk su juo, ir<br />
pokalbis bus puikus.<br />
Mečislovo brolio Antano Jurevičiaus šeima.<br />
Sėdi Antanas Jurevičius su žmona Aleksandra.<br />
Stovi vaikai: Liongina, Aleksandras, Romualda.<br />
1994 m.<br />
Vieną 1996 m. saulėtą rug sėjo dieną išėjęs į savo sodą Mimaičiuose,<br />
Antanas Jurevičius pamatė pro šalį ratuose važiuo jantį vyrą,<br />
kuris įniršęs botagu čaižė arklį, paklaikusį iš skausmo ir iš visų jėgų<br />
lekiantį keliu. Antaną ištiko širdies infarktas. Atskubėję medikai tą kartą<br />
dar padėjo, bet po metų pasikartojo panaši situacija – ir tada greitoji<br />
dar suspėjo, širdies darbą atkūrė, bet grėsmė, kad tai gali bet kada<br />
pasikartoti, liko. Visi trys Antano vaikai nusprendė, kad kaime gyventi<br />
tėvai jau nebegali, reikia jiems persikelti į miestą, arčiau medikų. Rado<br />
namo dalį pačiame Šiaulių centre. Persikraustymas į miestą visiems<br />
išsprendė daug problemų, o tėvams ir sveikata pagerėjo. 1999 m. rugsėjo<br />
mėnesį Antanas jautėsi visai neblogai, rytą skutosi barzdą, ruošėsi naujai<br />
dienai ir pusiau juokaudamas tarstelėjo žmonai Aleksandrai, kad norėtų<br />
torto. Kodėl gi ne, turgus čia pat. Aleksandra nė pusvalandžio neužtruko,<br />
bet kai grįžo namo su gabalėliu torto, nustebo, kad vis dar zirzia<br />
barzdaskutė. Antanui padėti buvo vėlu. Štai taip lemtis sutvarkė – greitai<br />
ir tyliai. Tik Aleksandra dar ilgai kaltino save, kad ne laiku išėjo. Antanui<br />
85
Change language