Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
TĖVŲ ŠEIMA Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius 84 Mečislovas labai brangino šeimos ryšius, džiaugėsi kiekviena galimybe pasimatyti su savo ir Emilijos artimaisiais. Pokario kovos šitiek jų, jaunų, sveikų, gražių vyrų, tiesa, visi jie iš Emilijos šeimos, nusinešė į amžinatvę pačiame gyvenimo žydėjime. Skausmingai Mečislovas išgyveno vyriausio brolio Jurgio mirtį 1958 m. – Jurgiui tebuvo 37-eri. Nuo gimimo silpna širdis daugiau nepajėgė plakti. Mečislovą ta žinia pasiekė Vorkutoje. Bet kai tik jis su Emilija ir dukra grįžo į Šiaulius, tiesiai iš stoties nuėjo prie brolio kapo senosiose Šiaulių kapinėse ir suklupo pasimelsti. Jurgis turėjo sūnų Gvidą, bet ir jo sveikata buvo prasta, o gyvenimas trumpas. Taip ir pasibaigė ši Jurevičių šeimos medžio šaka. Dabar, po Jurgio mirties, vyriausias brolis buvo Antanas, gimęs 1924 m., – su juo Mečys puikiai sutarė. Antanas be galo mylėjo arklius, beveik visą gyvenimą juos prižiūrėjo. O kai jau pasiekė garbaus amžiaus ribą ir dirbti nebegalėjo, tai nors pro trobos langą pasižiūrėdavo į savo numylėtinius, besiganančius pievoje. Mečys padarė remontą broliui Antanui priklausančioje namo dalyje, kur jau augo graži Antano šeimyna: duktė Liongina, g. 1951 m., sūnus Aleksandras, g. 1953 m., ir pagrandukė Romualda, g. 1962 m. Dešimtmetę dukterėčią Lionginą dėdė Mečislovas kuriam laikui pasiėmė į savo namus, išmokė po terių, katekizmo, žodžiu, paruošė Pirmajai Komunijai. Sūnėnas Alek sandras, šeimoje vadinamas Oliu mi, prisi mena, kaip dėdė Mečys liūdnai pasiguodė, kad tada, jaunystėje, ir dešimt metų lagerio nebuvo baisu, o dabar, kai jau ir amžius atsiėmė savo sveikatos dalį, tie treji jam priteisti kalinimo metai, juolab griežtojo režimo lageryje, bus išskirtinai sunkūs. Mažoji brolio Antano dukrelė Romualda, kaip išaiškėjo dar vaikystėje, buvo gimusi su penkiais inkstais. Vieną iš jų keturiolikmetei Romualdai reikėjo šalinti, bet operaciją galėjo daryti tik Vilniuje, be to, ji nemažai kainavo. Tėvai nebūtų išgalėję, bet dėdė Mečys sutvarkė reikalą, skyrė brolio duk rai savo šeimos pinigų. Romualda ir dabar graudinasi prisimindama, kaip dėdės Mečio duktė Angelė su savo vaikais Vaidotu ir Vaiva lankė ją Vilniaus klinikose po operacijos. Romutė pusseserei buvo ir tebėra dėkinga už tai, nes visi kiti artimie ji buvo toli, o ją, paauglę, pirmą kartą atsidūrusią svetimoje aplinkoje ir dar tokiomis sąlygomis, būtų labai slėgusi vienatvė. Jeigu kas nors pakviesdavo Antaną į svečius, dažniausiai – į atlaidus, tai jis būtinai surinkdavo visą didelę šeimyną ir tik tokiu būriu
sutikdavo pasisvečiuoti. Taip ir buvo: į Šakyną, į Žolinės atlaidus, visu klegančiu būriu traukė keliuku brolių Antano ir Mečislovo šeimos. Pirmieji taikiai kalbėdamiesi ėjo broliai, bet tąkart jie dėl kažko susipyko, smarkiai ir ilgam. Dėl ko, taip niekas ir nesužinojo, tik Anta no vaikai iki šiol prisimena tą nuotykį, nes jis buvo vienintelis – Jurevičių šeimynoje visada vyravo taika. Laikas darė savo: užaugo Antano vaikai ir vaikų vaikai, o dėdė Mečislovas, sulaukęs, kol Antano dukters Lionginos sūnus Ovidijus pasieks solidaus pašnekovo amžių, bent penkiolika metų, sėsdavo su juo, jau anūkų kartos atstovu, pasišnekėti įvairiais klausimais. Abiem pusėms tai buvo malonu ir naudinga: Ovidijus gerai pažino dėdę Mečį – nesiginčyk su juo, ir pokalbis bus puikus. Mečislovo brolio Antano Jurevičiaus šeima. Sėdi Antanas Jurevičius su žmona Aleksandra. Stovi vaikai: Liongina, Aleksandras, Romualda. 1994 m. Vieną 1996 m. saulėtą rug sėjo dieną išėjęs į savo sodą Mimaičiuose, Antanas Jurevičius pamatė pro šalį ratuose važiuo jantį vyrą, kuris įniršęs botagu čaižė arklį, paklaikusį iš skausmo ir iš visų jėgų lekiantį keliu. Antaną ištiko širdies infarktas. Atskubėję medikai tą kartą dar padėjo, bet po metų pasikartojo panaši situacija – ir tada greitoji dar suspėjo, širdies darbą atkūrė, bet grėsmė, kad tai gali bet kada pasikartoti, liko. Visi trys Antano vaikai nusprendė, kad kaime gyventi tėvai jau nebegali, reikia jiems persikelti į miestą, arčiau medikų. Rado namo dalį pačiame Šiaulių centre. Persikraustymas į miestą visiems išsprendė daug problemų, o tėvams ir sveikata pagerėjo. 1999 m. rugsėjo mėnesį Antanas jautėsi visai neblogai, rytą skutosi barzdą, ruošėsi naujai dienai ir pusiau juokaudamas tarstelėjo žmonai Aleksandrai, kad norėtų torto. Kodėl gi ne, turgus čia pat. Aleksandra nė pusvalandžio neužtruko, bet kai grįžo namo su gabalėliu torto, nustebo, kad vis dar zirzia barzdaskutė. Antanui padėti buvo vėlu. Štai taip lemtis sutvarkė – greitai ir tyliai. Tik Aleksandra dar ilgai kaltino save, kad ne laiku išėjo. Antanui 85
- Page 34 and 35: vežė po vieną. Mane - labai išk
- Page 36 and 37: „DOVANĖLĖ“ KŪČIŲ IŠVAKAR
- Page 38 and 39: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 40 and 41: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 42 and 43: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 44 and 45: Po giesmės kunigai paaiškino, kas
- Page 46 and 47: atlėgus politinei įtampai N. Chru
- Page 48 and 49: LIETUVA - SKAUSMŲ ŠALIS „Grįž
- Page 50 and 51: kad tapti pioniere, prisidėti prie
- Page 52 and 53: metų abu su žmona ir dukra grįž
- Page 54 and 55: Mane silpnutį Jis pamilo. Dėl ko?
- Page 56 and 57: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 58 and 59: Nuo Kryžiaus nešimo nakties praė
- Page 60 and 61: IR VĖL - SU GRIFU „SLAPTAI“ Bi
- Page 62 and 63: JONUKAS Birutė Žymantienė. KRYŽ
- Page 64 and 65: leidinį būtent taip - „Lietuvos
- Page 66 and 67: UŽDRAUSTI NEĮMANOMA Birutė Žyma
- Page 68 and 69: DAR - SU GRIFU „SLAPTAI“ Birut
- Page 70 and 71: VAGYSTĖ Birutė Žymantienė. KRY
- Page 72 and 73: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 74 and 75: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 76 and 77: demonstruoja tik savo galią, bet n
- Page 78 and 79: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 80 and 81: GALVOS SKAUSMAS - ATLAIDAI Birutė
- Page 82 and 83: uošė Pirmajai Komunijai Pavolgio
- Page 86 and 87: uvo septyniasdešimt penkeri. Jo ž
- Page 88 and 89: ažnyčios: abu kuo arčiau prikiš
- Page 90 and 91: SU GRIFU „SLAPTAI“ Birutė Žym
- Page 92 and 93: ANTRASIS KALINIMAS Mečislovą Jure
- Page 94 and 95: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 96 and 97: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 98 and 99: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 100 and 101: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 102 and 103: 1981 m. birželio 29 d. „Lietuvos
- Page 104 and 105: prie stalo su porcijomis supjaustyt
- Page 106 and 107: viena iš labiausiai radioaktyviomi
- Page 108 and 109: Mečislovo Jurevičiaus dvasios bro
- Page 110 and 111: DIEDOVŠČINOS PADARINIAI Griežtoj
- Page 112 and 113: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 114 and 115: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 116 and 117: Iš kairės - Juozas Šileikis ir M
- Page 118 and 119: LAIKAS VISAGALIS Džiaugiamės daba
- Page 120 and 121: drg. A. Sirvydžiui), kuriame išai
- Page 122 and 123: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 124 and 125: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 126 and 127: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 128 and 129: Paskutinės Mečislovo Jurevičiaus
- Page 130 and 131: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 132 and 133: gaiviu oru. Bet kova nepraėjo velt
TĖVŲ ŠEIMA<br />
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
84<br />
Mečislovas labai brangino šeimos ryšius, džiaugėsi kiekviena<br />
galimybe pasimatyti su savo ir Emilijos artimaisiais. Pokario kovos šitiek<br />
jų, jaunų, sveikų, gražių vyrų, tiesa, visi jie iš Emilijos šeimos, nusinešė<br />
į amžinatvę pačiame gyvenimo žydėjime. Skausmingai Mečislovas<br />
išgyveno vyriausio brolio Jurgio mirtį 1958 m. – Jurgiui tebuvo 37-eri.<br />
Nuo gimimo silpna širdis daugiau nepajėgė plakti. <strong>Mečislovą</strong> ta žinia<br />
pasiekė Vorkutoje. Bet kai tik jis su Emilija ir dukra grįžo į Šiaulius, tiesiai<br />
iš stoties nuėjo prie brolio kapo senosiose Šiaulių kapinėse ir suklupo<br />
pasimelsti. Jurgis turėjo sūnų Gvidą, bet ir jo sveikata buvo prasta, o<br />
gyvenimas trumpas. Taip ir pasibaigė ši <strong>Jurevičių</strong> šeimos medžio šaka.<br />
Dabar, po Jurgio mirties, vyriausias brolis buvo Antanas, gimęs<br />
1924 m., – su juo Mečys puikiai sutarė. Antanas be galo mylėjo arklius,<br />
beveik visą gyvenimą juos prižiūrėjo. O kai jau pasiekė garbaus amžiaus<br />
ribą ir dirbti nebegalėjo, tai nors pro trobos langą pasižiūrėdavo į savo<br />
numylėtinius, besiganančius pievoje.<br />
Mečys padarė remontą broliui Antanui priklausančioje namo<br />
dalyje, kur jau augo graži Antano šeimyna: duktė Liongina, g. 1951 m.,<br />
sūnus Aleksandras, g. 1953 m., ir pagrandukė Romualda, g. 1962 m.<br />
Dešimtmetę dukterėčią Lionginą dėdė Mečislovas kuriam laikui pasiėmė<br />
į savo namus, išmokė po terių, katekizmo, žodžiu, paruošė Pirmajai<br />
Komunijai. Sūnėnas Alek sandras, šeimoje vadinamas Oliu mi, prisi mena,<br />
kaip dėdė Mečys liūdnai pasiguodė, kad tada, jaunystėje, ir dešimt metų<br />
lagerio nebuvo baisu, o dabar, kai jau ir amžius atsiėmė savo sveikatos<br />
dalį, tie treji jam priteisti kalinimo metai, juolab griežtojo režimo lageryje,<br />
bus išskirtinai sunkūs.<br />
Mažoji brolio Antano dukrelė Romualda, kaip išaiškėjo dar<br />
vaikystėje, buvo gimusi su penkiais inkstais. Vieną iš jų keturiolikmetei<br />
Romualdai reikėjo šalinti, bet operaciją galėjo daryti tik Vilniuje, be to, ji<br />
nemažai kainavo. Tėvai nebūtų išgalėję, bet dėdė Mečys sutvarkė reikalą,<br />
skyrė brolio duk rai savo šeimos pinigų. Romualda ir dabar graudinasi<br />
prisimindama, kaip dėdės Mečio duktė Angelė su savo vaikais Vaidotu ir<br />
Vaiva lankė ją Vilniaus klinikose po operacijos. Romutė pusseserei buvo<br />
ir tebėra dėkinga už tai, nes visi kiti artimie ji buvo toli, o ją, paauglę,<br />
pirmą kartą atsidūrusią svetimoje aplinkoje ir dar tokiomis sąlygomis,<br />
būtų labai slėgusi vienatvė.<br />
Jeigu kas nors pakviesdavo Antaną į svečius, dažniausiai – į atlaidus,<br />
tai jis būtinai surinkdavo visą didelę šeimyną ir tik tokiu būriu
Change language