Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių

Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius
78
visuomeninė grupė“. Čia jau buvo ir daugiau buvusių politinių kalinių,
šios grupės steigėjų: Viktoras Petkus, poetė, pedagogė Ona Lukauskaitė-
Poškienė, dar nekalėję vienuolis jėzuitas kunigas Karolis Garuckas,
eruditas, poliglotas, daug rašęs į LKBK, kartu su juo buvo ir jaunas
poetas, vertėjas Tomas Venclova, dar keli aktyvūs nariai. 1980 m. į LHG
įstojo Mečio Jurevičiaus bendražygiai Vytautas Vaičiūnas ir Vytautas
Skuodis. Per pirmuosius dvejus veiklos metus LHG parengė apie 30
dokumentų, kuriuose atskleidė daugybę žmogaus teisių ir laisvių
pažeidimų: neteisėtus areštus ir kalinimus, fizinį ir psichinį žmonių
žlugdymą psichiatrijos ligoninėse, persekiojimus už tikėjimą ir religijos
išpažinimą. 1979 m. Lietuvos, Maskvos ir Kijevo Helsinkio grupės buvo
tarp pretendentų gauti Nobelio taikos premiją. O juk LHG nebuvo didelė
organizacija – per visą jos istoriją oficialiais nariais tebuvo 41 asmuo.
Kiekvienas iš jų suprato, į kokią rizikingą kovą kyla, koks galingas ir
žiaurus yra okupantas, saugumiečių tinklais apraizgęs kiekvieną lietuvį,
įtariamą lojalumo sovietų valdžiai stoka. Prasidėjus Lietuvos laisvės
atkūrimo judėjimui (1991 m.) LHG paskelbė 100 dokumentų apie
žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus.
Su Helsinkio grupe glaudžiai siejasi ir „45 pabaltijiečių memorandumas“,
kurį 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė 36 lietuviai, 5 latviai
ir 4 estai. Tarp signatarų lietuvių parašų yra ir Mečislovo Jurevičiaus
parašas. Memorandumas – tai protesto pareiškimas prieš Molotovo–
Ribentropo paktą ir visus slaptuosius protokolus; jame skelbiama tiesa
apie Antrojo pasaulinio karo kaltininkus ir jų įvykdytas okupacijas,
agresijos faktus; jame prašoma likviduoti karo padarinius ir išvesti
okupacinę kariuomenę iš Pabaltijo šalių. Memorandumas buvo
išsiuntinėtas Helsinkio susitarimų baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių
vyriausybėms ir Jungtinių Tautų Organizacijos generaliniam sekretoriui
Kurtui Valdhaimui. Europos Parlamentas 1983 m. sausio 13 d. – pirmą
kartą per visą Pabaltijo šalių okupacijos laikotarpį! – svarstė šį klau simą
aukšto lygio tarptautiniame forume ir priėmė rezoliuciją dėl padė ties
visose trijose Pabaltijo šalyse. Memorandumo signatarai nesislėpė
po jokiais slapyvardžiais, jų vardai buvo žinomi, tačiau imtis atvirų
represijų prieš visus, pasirašiusius tarptautinį dokumentą, sovietų
saugumiečiams nebuvo paranku – geriau buvo apie tai kol kas nutylėti ir
palaukti patogesnės progos.
Sovietinė spauda, taip pat ir vietinė, turėjo visą sąrašą „objektų“,
kuriuos reikėjo sutrypti, paniekinti, tikintis, kad skaitytojas yra naivus
ir patiklus kvailelis. „Žudikas dievo avinėlio kailyje“ – taip vadinosi to
paties rašeivos, įvardijusio save A. Juru, straipsnis, 1978 m. liepos 15 d.