Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
„RAUDONOJI VĖLIAVA“<br />
Sovietmečiu vietinės valdžios „organe“ „Raudonoji vėliava“ laikraščio<br />
korespondentas, vėliau redaktoriaus pavaduotojas ir redaktorius<br />
Algirdas Stanelis su džiaugsmu rašė <strong>apie</strong> <strong>Mečislovą</strong> <strong>Jurevičių</strong>,<br />
1975 m. sausio 10 d. atleistą iš darbo Šiaulių aklųjų ir silpnaregių gamybinio<br />
mokymo kombinate už pravaikštas. 1975 m. vasario 4 d. straipsnyje<br />
„<strong>Dievo</strong>baimingieji išverstakailiai“ teigiama, kad M. Jure vičius<br />
yra ne tik pravaikštininkas, banditas, beširdis žmogžudys, antitarybinis<br />
agitatorius, prieš trisdešimt metų teisingai už savo nuopelnus nuteistas<br />
25 metus kalėti specialiojo režimo lageryje ir dar 5 metus būti tremtyje<br />
„be teisių“. „Bet tarybiniai įstatymai buvo humaniški, ir 1956 m.<br />
M. Jurevičius grįžo į laisvę“, – buvo rašoma laikraštyje. Apie Stalino<br />
nuvainikavimą ir politinių kalinių bylų peržiūrėjimą, nuosprendžių<br />
pripažinimą neteisėtais – nė žodžio. Ir Mečislovo religingumas, pasi rodo,<br />
esąs tik priedanga, o visi tie žmonės, ėję iš Meškuičių į <strong>Kryžių</strong> kalną,<br />
tebuvo religiniai fanatikai, kryžių ant savo pečių nešęs kunigas Algirdas<br />
Mocius – irgi iš banditų šeimos kilęs. Straipsnyje minimi A. Svarinskas,<br />
J. Sasnauskas, V. Petkus, A. Terleckas, Jadvyga ir Jonas Petkevičiai – visi<br />
jie, rašeivos nuomone, iš tos pačios nusikaltėlių, neišmanėlių grupuotės.<br />
O Stasys Čilinskas, Mečislovo Jurevičiaus bendradarbis ir<br />
bendražygis, pasirodo, dar ir plėšikas, nesvarbu, kad nieko neapiplėšė,<br />
bet juos, <strong>Jurevičių</strong> ir Čilinską, vienija „akla neapykanta Tarybų valdžiai,<br />
tarybi niams žmonėms“.<br />
„Raudonosios vėliavos“ skaitytojai, asmeniškai nepažinoję<br />
žmonių, <strong>apie</strong> kuriuos rašoma, be abejo, tikėjo spausdintu žodžiu. Juolab<br />
kad panašaus pobūdžio straipsniai reguliariai lašino į skaitytojų sąmonę<br />
juodą šmeižtą. Algirdas Stanelis pavadino save A. Juru (tikrą pavardę<br />
gėdijosi parašyti?) ir 1978 m. vasarą išspausdino straipsnį „Žudikas dievo<br />
avinėlio kailyje“, kuriame menkino pokario partizaną Palį (Apolinarą)<br />
Galdiką, vadino jį buožės sūnumi, žmogžudžiu, banditu, teroristu,<br />
nepamiršdamas paminėti, kad ir M. Jurevičius, ir kun. A. Svarinskas<br />
panašūs į jį. 1980 m. rudenį tame pačiame Šiaulių miesto dienraštyje<br />
buvo išspausdintas straipsnis „Kam jie tarnauja?“ – ir vėl <strong>apie</strong> P. Galdiką,<br />
Joną ir Jadvygą Petkevičius, M. <strong>Jurevičių</strong>, „diskredituojančius tarybų<br />
valdžią“.<br />
67
Change language