Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
UŽDRAUSTI NEĮMANOMA<br />
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
Kai Emilijos ir Mečislovo šeimoje gimė sūnus Jonas, jo tėtis<br />
tikriausiai svajojo, kad štai užaugs jų sūnus ir turėsime šeimoje kunigą.<br />
Iš dukters Angelės, regis, nebus aistringai pamaldžios kovotojos už<br />
tikėjimą ir religiją, nors tėvas, rodos, darė viską, ką galėjo, kad mergaitė<br />
nepasiduotų sovietiniam jauno žmogaus nudvasinimui, psichologiniam<br />
luošinimui. Bet ką jis galėjo? Juk nebuvo šalia dukters pirmaisiais, pačiais<br />
svarbiausiais, jos gyvenimo metais. Turbūt visi vaikus augina pagal savo<br />
tėvų pedagoginį modelį, bent jau Mečislovas taip darė, o jo šeimoje<br />
tėvų žodis šventas ir nesvarstomas buvo, tik vykdomas. Kam įdomi vaiko<br />
nuomonė? Viskas būtų gerai, bet kalbame juk <strong>apie</strong> meilę, <strong>apie</strong> tikėjimą,<br />
kurių jokiomis žmogiškomis priemonėmis neįbruksi, nes tai yra Dangaus<br />
dovana. Tik Mečislovas pedagoginės psichologijos nebuvo studijavęs.<br />
Kol mažasis Jonukas pasiekė mokyklinį amžių, Angelė baigė<br />
Šiau lių Felikso Žemaičio (dabar Simono Daukanto gimnazija) vidurinę<br />
mokyklą ir įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Ji prisimena, kaip<br />
dar būdama mokinė kiekvieną sekmadienį su tėveliu eidavo į bažnyčią,<br />
bet niekada nėra pastebėjusi, kad kas nors iš mokytojų ar mokyklos<br />
vadovų būtų sekęs savo mokinius, niekada niekas mokykloje iš jos dėl<br />
to nesityčiojo. Tik mišios lotynų kalba būdavo tokios nuobodžios, ilgos<br />
ir jai tokios... nereikalingos. Bet ką padarysi. Skaudino tiktai Šiaulių<br />
miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“ vienas po kito spausdinami<br />
šmeižikiški, užgaulūs straipsniai <strong>apie</strong> <strong>Mečislovą</strong> <strong>Jurevičių</strong> ir jo draugus,<br />
bendražygius. SSRS naujojo vadovo Leonido Brežnevo valdžia tuomet<br />
jau buvo sustiprėjusi, o iš tiesų sustiprėjusi buvo SSKP CK valdžia, visada<br />
ypatingą dėmesį skyrusi Lietuvai. Ši šalis sovietams buvo kietas riešutėlis,<br />
mažytis, bet bauginantis netikėtai prasiveržiančiu vidiniu užtaisu. Niekas<br />
nepamiršo Romo Kalantos aukos. Daug jėgų prireikė <strong>Kryžių</strong> kalnui<br />
sunaikinti, Šiluvos (ir Aušros Vartų, ir Žemaičių Kalvarijos) atlaidams<br />
uždrausti. Net savotiškai gaila būdavo komunistinės ideologijos vietinių<br />
veikėjų, ant kurių galvų lyg perkūnas iš visagalio visasąjunginio SSKP CK<br />
nusileisdavo beapeliacinis „Uždrausti!“. Kartais ir juokas imdavo: kokiu<br />
beraščiu reikia būti, kad nesuvoktum elementarios filosofinės tiesos,<br />
tolygios dialektikos dėsniui: uždrausti neįmanoma! Niekada nieko niekur<br />
niekaip! Galima tik bloga pakeisti geru.<br />
66
Change language