Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
POGRINDŽIO LEIDINIAI<br />
<strong>Mečislovą</strong> <strong>Jurevičių</strong> šeima, draugai (kaip ir jis pats save, kartais<br />
net rašytiniuose dokumentuose) vadino trumpai – Mečiu. Taip jį vadino<br />
ir Eucharistijos bičiuliai, rusų disidentai Sergejus Kovaliovas, Andrejus<br />
Sacharovas, Aleksandras Solženicynas, su kuriais Mečislovas susipažino<br />
kaip pogrindinių religinių ir visuomeninių leidinių platintojas ir žmogaus<br />
teisių gynėjas plačiąja prasme.<br />
Pirmąjį pogrindinį leidinį „Prie rymančio Rūpintojėlio“ ėmėsi<br />
leisti partizanai 1949 m. vasario mėnesį. Laikraštis (trumpai vadintas<br />
„Rūpintojėliu“) partizanams buvo gyvybiškai svarbus ne tik kaip<br />
informacinis, koordinuojantis veiklą, bet ir kaip idėjinis, mobilizuojantis,<br />
keliantis kovos už laisvę dvasią, stiprinantis viltį leidinys. Tuo metu<br />
telefonas buvo retenybė, paštą visiškai kontroliavo okupantai. Partizanai<br />
laikraštėlį spausdino bunkeriuose mechaninėmis spausdinimo mašinėlėmis<br />
po kelis (4–5) lapus vienu metu, tarp kurių buvo įdėta kalkė –<br />
kopijavimo popierius, todėl paskutinis lapas būdavo sunkiai įskaitomas.<br />
Vėliau tuos lapus susegdavo – taip paruošdavo vieno numerio 4–5<br />
egzempliorius. Sunku net įsivaizduoti, kiek darbo turėjo būti įdėta, kad<br />
parengtum, tarkim, 40 egzempliorių. O juk dar reikėjo gauti spausdinimo<br />
mašinėlių, popieriaus, kalkių, rasti raštingų, spausdinti mokančių<br />
žmonių, žmonių, gebančių atsargiai ir gudriai išnešti laikraštėlius iš<br />
„leidyklos-spaustuvės“ miške ir pristatyti juos ne tik partizanams, bet<br />
ir paskleisti po visą Lietuvą. Juk tuo metu Lietuvos gyventojai gaudavo<br />
tik komunistų partijos „organus“, kuriuos privalėdavo būtinai prenumeruoti,<br />
nors retas suaugęs žmogus juos skaitė, bet moksleiviai ir<br />
studentai bū davo įpareigojami pagal tuos laikraščius (kažkodėl vadinamus<br />
organais) ruoštis politinformacijoms, kurios būdavo vertinamos<br />
balais. Tiesa, „Rūpintojėlis“ tiesiogiai Lietuvos jaunimo nepasiekdavo.<br />
Šis pogrin dinis, išimtinai disidentinis leidinys ėjo ketverius metus (iki<br />
1953 m. vasario), kol buvo nužudyti jo leidėjai. Išėjo 20 „Rūpintojėlio“<br />
numerių, iš viso galėjo būti nuo 200 iki 1000 egzempliorių.<br />
1972 m. kovo 19 d. išėjo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“<br />
(LKBK) pirmasis numeris. Solidus, žurnalo formato pogrindinis leidinys,<br />
pateikiantis toli gražu ne tik religinę ir bažnytinę informaciją, buvo<br />
leidžiamas jau kitomis sąlygomis, pasižymėjo dideliu egzempliorių<br />
skaičiumi ir buvo skirtas plačiam skaitytojų ratui. Pirmasis šio leidinio<br />
redaktorius buvo tuomet jaunas kunigas Sigitas Tamkevičius, Vilkaviškio<br />
vyskupijos veikliųjų kunigų sambūrių neformalus vadovas. Pavadinti<br />
63
Change language