Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
JONUKAS<br />
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
<strong>Jurevičių</strong> pirmagimei Angelei buvo 13 metų, kai 1962 m. vasario<br />
7 d. Emilijos ir Mečislovo šeimoje gimė sūnus Jonas. Berniukas augo<br />
guvus, tik jo širdelei nuo pat gimimo vis prireikdavo gydytojų pagalbos.<br />
Jautrus buvo vaikas, pažeidžiamas kiekvienu aštresniu žodžiu, kurių<br />
kiemo ir mokyklos draugai niekada neieškojo kišenėje: „O, žiūrėkit,<br />
kunigėlis eina.“ Tas „kunigėlis“ vaikui smeigdavo dvigubai skaudžiai – ir<br />
dėl tėvo, kurį visi žinojo esant pamaldų, ir dėl jo paties, nes per visus<br />
vaikystės metus Jonas noriai eidavo su tėvu, su jo Eucharistijos bičiuliais<br />
į renginius, nešdavo kryžius į <strong>Kryžių</strong> kalną. Bet būdamas 13-os metų<br />
griežtai pasakė: „Ne, aš daugiau su jumis neisiu.“ Tai iš tiesų buvo didysis<br />
tėvo skausmas – sovietinės mokyklos padaryta įtaka. Daugiau Jonas su<br />
tėčio draugais niekur nėjo, bet ir vienatvėje neužsisklendė – atsirado<br />
draugelių, kurie atvirai iš jo nesityčiojo, paguosdavo, pavaišindavo už<br />
kampo cigarete. <strong>Jurevičių</strong> kaimynai matydavo, kaip nenoriai, vilkdamas<br />
kojas, įtraukęs galvą į pečius kiekvieną rytą vaikas lėtai slinkdavo link<br />
mokyklos. Tėvo Mečislovo „pe da gogika“ buvo aiški jau nuo duk ters<br />
Angelės mokyklinių laikų: bus taip,<br />
kaip aš pasakiau! Jokių ryšių su<br />
sovietinėmis vaikų organizacijomis,<br />
sekmadieniais ir per religines šventes<br />
– į bažnyčią! Mano sūnus turi<br />
užaugti žmogumi, kataliku, lietuviu<br />
patriotu, o ne so vietų pochalūjumi.<br />
Tėvo logika aiški, bet kur dėtis vaikui,<br />
tapusiam visos mokyklos patyčių<br />
objektu? Vieną rytą Jonas praėjo<br />
pro mokyklą, pavaikščiojo po miestą<br />
ir grįžo kartu su visais mokiniais, pasibaigus<br />
pamokoms. Paskui vietoj<br />
pamokų ėmė lankyti sergantį draugą,<br />
susirado vyresnių už save draugų,<br />
irgi panašiai „organizavusių“ savo<br />
mokymosi procesą. Bet atėjo atpildo<br />
Mečislovo Jurevičiaus vaikai<br />
Angelė ir Jonas. Šiauliai. 1971 m.<br />
valanda: klasės auklėtoja susirūpino,<br />
kur dingo Jonukas, ir aplankė jo<br />
tėvus.<br />
62
Change language