Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių

Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.

marius.dyglys
from marius.dyglys More from this publisher
09.05.2022 Views

Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius 56 sunešė jį į penktą aukštą, į Mečislovo trijų nedidelių kambariukų butą Spindulio gatvės daugiabučiame name. Čia dalis sujungė į kryžių – didelį, ilgąja dalimi nutįsusį per du kambarius. Moterys pynė vainiką, kuriuo ketino papuošti kryžių ir įrėminti krucifiksą. Sesuo Ieva Lideikytė SJE ruošė visiems vakarienę savo mažyčiame vieno kambario bute Dvaro gatvėje. Visi žinojo, kur kam reikia būti ir kam ką daryti. Nebuvo tik Virgiuko – Virginijaus Ivanovo. Visi jo laukė, bet nesulaukę vakare nuėjo į Šiaulių katedroje vykusias šv. Mišias. Po šv. Mišių visi suėjo pas seserį Ievą vakarienės, greitai pavakarieniavę mažomis grupelėmis išėjo į Spindulio gatvę, pas Jurevičių į namus. Tą patį 1973 m. gegužės 19-osios vakarą, dar ganėtinai anksti, šešiolikmetis Ivanovų sūnus Virginijus, gerai išauklėtas vaikas, pasisakė tėveliui, kad šis jo nelauktų, nes jis su draugų kompanija šiąnakt apie vidurnaktį neš kryžių į Kryžių kalną, ten jį pastatys ir melsis, todėl grįš namo galbūt tik paryčiais. Berniuko tėtis uždraudė sūnui išeiti iš namų, maža to, dar ir pranešė kažkam, kad įspėtų KGB, jog šiąnakt į Kryžių kalną bus nešamas kryžius. Virginijus puolė į paniką. Ką daryti? Telefono Ivanovai neturėjo, be to, tėtis jį akylai saugojo, tiesiog nenuleido nuo jo akių. Reikėjo ką nors sugalvoti. O laikas tiksėjo, vis artindamas lemtingąją valandą. Pagaliau tėtis ėmė snūduriuoti, o apie vienuoliktą valandą vakaro visai išsitiesė ant sofos. Virginijus pasiėmė striukę, tyliai atidarė buto duris ir kiek įkabindamas nulėkė gatvėmis pas Jurevičius. Susirietęs po Spindulio gatvės 6-ojo namo pirmo aukšto balkonu pabandė atgauti dvasią, apsidairyti, ar neatsivedė ko paskui save, įvertinti situaciją Jurevičių bute. Staiga vaikinukas išgirdo pažįstamus balsus – kažkas ramiai artėjo prie namo, po kurio balkonu susirietęs ir vos tramdydamas garsų verksmą glaudėsi Virginijus. Jis pažino žmones, išlindo iš savo slėptuvės ir kūkčiodamas pasakė: „Mus išdavė. Mano tėvas išdavė. Bet kaltas aš. Pasisakiau, kad naktį nebūsiu namie, nešiu kryžių. Juk turėjau pasakyti, kad nebūsiu.“ Visi vėl sugrįžo į namus. Reikėjo nuspręsti, ką daryti. Virgis nutarė bėgti namo ir pasakyti, kad buvo pas draugą. Seserys vienuolės patarė Virginijui eiti kartu su visais, žinoma, tik jeigu nebijo būti suimtas. Mečislovas visiems garsiai pasakė: „Kas bijote, neikite. Niekas jūsų nesmerks.“ Bet bijančių neatsirado. Buvo nuspręsta taip: 19-kos žmonių grupė su 50 kg sveriančiu kryžiumi mažomis gatvelėmis nueis beveik iki plento Šiauliai–Joniškis. Ten Juozas Šileikis, neformalus Kryžių kalno globėjas, nueis iki pat plento, palauks, kol kagėbistai nuvažiuos iki Kryžių kalno, apieškos ir, nesulaukę kryžiaus nešėjų, grįš namo. Juozas duos ženklą. Tada jau bus galima tyliai meldžiantis laukais pasiekti tikslą.

Juozas pasislėpė brūzgynuose prie plento. Gailutė Alijošiūtė, Genė Bružaitė, Ignas Budrys, Stanislovas Čilinskas, Virginijus Ivanovas, Mečislovas Jurevičius, Ieva Lidei kytė, Kristina Milak nytė, Zenius Miš tautas, Ričardas Repšys (vėliau tapo kunigu), Donatas Samėnas, Gema (Jadvyga) Stanelytė, Virginija Šileikytė, Bronislovas Žalpys, Janina Žibėnienė, Vytautas Žibėnas, miškinin kas Povilas (iš Pakruojo ar iš Pasvalio; pavardė nežinoma) ir dar vienas vyras, fotografas iš Kuršėnų, kurio tikslesnių duomenų tada niekas nepaklausė, tyliai suklupę abipus kryžiaus meldėsi. Netrukus Juozas Šileikis davė ženklą: „Pirmyn! Kelias laisvas! Saugumiečiai grįžo namo į šiltas lovytes.“ Kolona su kryžiumi skubiai kirto plentą ir pajudėjo link Kryžių kalno. Vyrai ne šėsi ne tik kryžių, bet ir cemento, žvyro, kastuvų, moterys – rūtų, našlaičių so dinukų, porą kibirų žemės, nupintą vainiką kryžiui papuošti, žvakę, degtukų. Kai kryžius jau buvo pastatytas šalia ant kalno augusios dvikamie nės eglai tės, kai buvo susodintos gėlės ir už degta žvakė, kai jau buvo padėkota Dievui už šviesią mėnesienos naktį, ramų orą be jokio vėjelio, net nepaju dinusio neapsaugotos žvakės liepsnelės, niekas neskubėjo grįžti namo: visi grę žiojosi ir gręžiojosi į tą spindulėlį naktyje, grau džiai vienišą, bet atkakliai šviečiantį viltimi, kad jis – pirmas po eilinio ir nuož maus Kalno nuniokojimo, bet ne paskutinis. Aušo nauja diena. „Buvome laimingi. Visi parėjome pas mane, – sako Ieva, – nugriuvome bent porą valandų pailsėti – kas užsikvempęs ant stalo, kas skersai sofos, Pirmasis kryžius ant visiškai tuščio Kryžių kalno. 1973 m. gegužės 19–20 d. Po dviejų savaičių tą vietą, kur stovėjo didysis kryžius, paženklino mažu kryželiu. Iš dešinės: Ieva Lideikytė, Gema (Jadvyga) Stanelytė SJE. Kryžių kalnas, Šiaulių r. 1973 m. birželio 1 d. 57

Juozas pasislėpė brūzgynuose prie plento.<br />

Gailutė Alijošiūtė, Genė Bružaitė,<br />

Ignas Budrys, Stanislovas Čilinskas, Virginijus<br />

Ivanovas, Mečislovas Jurevičius,<br />

Ieva Lidei kytė, Kristina Milak nytė, Zenius<br />

Miš tautas, Ričardas Repšys (vėliau tapo<br />

kunigu), Donatas Samėnas, Gema<br />

(Jadvyga) Stanelytė, Virginija Šileikytė,<br />

Bronislovas Žalpys, Janina Žibėnienė,<br />

Vytautas Žibėnas, miškinin kas Povilas<br />

(iš Pakruojo ar iš Pasvalio; pavardė nežinoma)<br />

ir dar vienas vyras, fotografas iš<br />

Kuršėnų, kurio tikslesnių duomenų tada<br />

niekas nepaklausė, tyliai suklupę abipus<br />

kryžiaus meldėsi. Netrukus Juozas Šileikis<br />

davė ženklą: „Pirmyn! Kelias laisvas!<br />

Saugumiečiai grįžo namo į šiltas lovytes.“<br />

Kolona su kryžiumi skubiai kirto plentą ir<br />

pajudėjo link <strong>Kryžių</strong> kalno. Vyrai ne šėsi ne<br />

tik kryžių, bet ir cemento, žvyro, kastuvų,<br />

moterys – rūtų, našlaičių so dinukų, porą<br />

kibirų žemės, nupintą vainiką kryžiui<br />

papuošti, žvakę, degtukų.<br />

Kai kryžius jau buvo pastatytas<br />

šalia ant kalno augusios dvikamie nės<br />

eglai tės, kai buvo susodintos gėlės ir<br />

už degta žvakė, kai jau buvo padėkota<br />

Dievui už šviesią mėnesienos naktį,<br />

ramų orą be jokio vėjelio, net nepaju dinusio<br />

neapsaugotos žvakės liepsnelės,<br />

niekas neskubėjo grįžti namo: visi<br />

grę žiojosi ir gręžiojosi į tą spindulėlį<br />

naktyje, grau džiai vienišą, bet atkakliai<br />

šviečiantį viltimi, kad jis – pirmas po<br />

eilinio ir nuož maus Kalno nuniokojimo,<br />

bet ne paskutinis. Aušo nauja diena.<br />

„Buvome laimingi. Visi parėjome<br />

pas mane, – sako Ieva, – nugriuvome<br />

bent porą valandų pailsėti – kas užsikvempęs<br />

ant stalo, kas skersai sofos,<br />

Pirmasis kryžius ant visiškai tuščio<br />

<strong>Kryžių</strong> kalno. 1973 m. gegužės 19–20 d.<br />

Po dviejų savaičių tą vietą, kur stovėjo<br />

didysis kryžius, paženklino mažu<br />

kryželiu. Iš dešinės: Ieva Lideikytė,<br />

Gema (Jadvyga) Stanelytė SJE. <strong>Kryžių</strong><br />

kalnas, Šiaulių r. 1973 m. birželio 1 d.<br />

57

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!