Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
ĮVADAS<br />
KRYŽIŲ SODININKAS<br />
Sodininkas yra žmogus, sodinantis vaismedį, augalą, idėją, o<br />
vai sius skiriantis kitiems, po jo gyvensiantiems žmonėms. Mečislovas<br />
Jurevičius, kaip jis pats sakė, <strong>Kryžių</strong> kalne sodino kryžius su šaknimis,<br />
iš kurių augo nauji kryžiai. Nors iš tiesų jis kryžius sodino į žmones, į jų<br />
sielas – čia ir augo nauji kryžiai, tikėjimo ir žodžio laisvės viltis, subrandinusi<br />
„Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ (LKB kronika), Baltijos kelią,<br />
valstybės atgimimą, nepriklausomybę. Pasodintas kryžius okupuotai<br />
tėvynei, kartais teišbūdavęs žemės paviršiuje vos kelias valandas, atrodė<br />
kai kam visai nereikšmingas įvykis, maža dulkelė mažame žemės plote.<br />
Ąžuolo gilė irgi yra maža, bet iš pasodintos į tinkamą žemę išauga stiprus,<br />
audras atlaikantis galiūnas.<br />
Mečislovas Jurevičius kryžius į žmones sodino per žodį, knygą,<br />
tikėjimo simbolį, blaivumą (gyvensenos ir mąstysenos), akių atvėrimą<br />
<strong>Dievo</strong> ir Tėvynės šviesai. Akys atsiveria pačios, kai išgirsti, jog kitas mato<br />
ir džiaugiasi gėlės žiedo subtiliausiomis spalvomis, formų linijomis,<br />
besiskleidžiančio pumpuro stebuklu, gyvybės ant akmens raiška. Kai imi<br />
atidžiau žiūrėti, pamatai daugiau negu iki tol... Kol nepastebi nešvaros<br />
aplinkoje, nekyla poreikio gyventi švariai ir tvarkingai. Buvome įpratinti<br />
gyventi apsupti ateistinės diktatūros, užpilti svetimų keiksmažodžių ir<br />
kalbos, svetimos valstybės diktatūros svaigulio. Taip – svaigina ne tik<br />
alkoholis, bet ir garbinamos diktatūros. Džiaugtasi Stalinu, Hitleriu,<br />
Pinočetu, dabar – Putinu, Lukašenka, Asadu ir kt. Svaigulys patrauklus,<br />
prie jo priprantama kaip prie narkotikų. Svetimam polonizmo svaiguliui<br />
buvo pasidavęs ir Vincas Kudirka. Reikėjo į jo sielą pasodinti lietuvišką<br />
žodį, kad iš jo išaugtų „Tautiška giesmė“ – to sodininko vaisius subrendo<br />
Lietuvos himnu, tautiškumo gyvybės eliksyru kartų kartoms. Sodinama<br />
sėkla yra tokia mažytė. Mečislovas, nedidelio ūgio vyras, vienas priėjęs<br />
prie rusiškai besikeikiančių augalotų vyrų kompanijos, su šypsena<br />
maloniai pasakydavo, jog čia yra Lietuva, o tokius keiksmažodžius jis<br />
girdėjęs tik Rusijos kalėjimuose. Lietuvoje laisvi žmonės kalbasi ir keikiasi<br />
lietuviškai. Šypsena ir draugiškos kalbos intonacijos nesužadindavo<br />
agresijos, neskatindavo pykčio.<br />
5
Change language