Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
KŪČIOS<br />
Šviesus vilties spindulėlis pasiekė mus 1953 m. kovo pradžioje –<br />
sužinojome, kad mirė Stalinas. Žinoma, negalvojome, kad dabar jau<br />
atidarys vartus ir išleis mus namo, bet gyvenimas lageryje vis dėlto<br />
smarkiai keitėsi: padoresnis tapo prižiūrėtojų elgesys, šiek tiek geresnis<br />
maistas, už darbą ėmė mokėti. Gaudavome labai menkučius, bet vis<br />
dėlto pinigus. Jau vasarą ėmėme planuoti Kūčių vakarienę. Po truputį<br />
rinkome pinigus, kad atėjus laikui būtų už ką nusipirkti produktų.<br />
Paskutinę sa vaitę prieš šv. Kalėdas išsiderėjome, kad penkiems jauniems<br />
lietuviams būtų leista visą savaitę naudotis virtuve, žinoma, netrukdant<br />
gaminti maisto dešimčiai tūkstančių kalinių. Kita lietuvių grupė<br />
rūpinosi „staltiesėmis“ – šiek tiek padoriau atrodančiomis baltomis<br />
paklodėmis, kurias irgi kaupėme iš anksto, kalėdine stalo ir eglutės<br />
puo šyba (žaisliukus reikėjo pasigaminti) ir iš namų siunčiamomis<br />
pašventintomis plotkelėmis. Kūčių dieną, kai vakaras (po viso lagerio<br />
vakarienės) jau buvo iki smulkmenų suplanuotas, dar tebesvarstėme,<br />
kviesti į Kūčių vakarienę savo viršininką papulkininkį ar ne. Bijojome, kad<br />
neuždraustų mūsų taip lauktos šventės, todėl morališkai pasiruošėme ir<br />
tam variantui. Nusprendėme kviesti. Tuoj po vakarienės keli vyrai nuėjo<br />
pas jį ir grįžo šviesiais veidais: leido! Tik be triukšmo!<br />
Po vakarienės pakvietėme visus, kas tik norėjo, dalyvauti Kūčių<br />
vakarienėje, sustūmėme stalus rusiška П raide, užtiesėme baltai ir jau<br />
vien tai sukūrė šventinę atmosferą. Vieni valgyklos kampe puošė eglutę,<br />
kiti stalo viduryje dėjo mažytes eglės šakeles, statė tarp jų žvakes. Mūsų<br />
penki „virėjai“ nešė ir dėjo ant stalo marinuotą silkę, vinigretą, kompotą,<br />
sausainius. Kunigai apsivilko baltais iš medicinos punkto pasiskolintais<br />
chalatais, bet mes to nematėme – jie mums buvo apsirengę albomis.<br />
Uždegėme žvakes. Vienas kunigas pasakė pamokslą: „Iš mūsų atėmė<br />
laisvę, žemę, namus, tėvus, brolius, seseris, žmonas, vaikus, bet šito –<br />
tikėjimo – atimti negali. Daugelis mūsų negauname laiškų ir šiandien<br />
nežinome, kur mūsų artimieji, gal ištremti, gal badauja, gal jau ir galvas<br />
padėję. Pasimelskime už juos.“ Ir gal dvidešimties vyrų choras užgiedojo<br />
lotyniškai: „OSANA IN EXCELSIS DEO!“ Atrodė, kad skambėjimas stogą<br />
nuneš. Tas iškilmingumas, kalėdinis puošnumas, giesmė buvo taip<br />
pasiilgti dalykai, taip ėjo per širdį, taip graudžiai džiugino. Bet reikėjo<br />
pamatyti kazachų, uzbekų, kitų iš Vidurinės Azijos ar Rusijos platumų<br />
atvežtųjų veidus. Jie tokių gražių iškilmių niekada nebuvo matę net ir<br />
laisvėje gyvendami!<br />
43
Change language