Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
LAIMĖ PADĖTI<br />
Mečislovas Jurevičius sakydavo, kad lietuvis visur kovoja.<br />
Visaip kovoja. 1951 m. ar 1952 m. Džeskasgano lageryje buvo <strong>apie</strong><br />
10 000 nuteistųjų, iš jų <strong>apie</strong> 500 lietuvių. Kaip tik tada lietuviai ėmė<br />
burtis į religinę katalikų organizaciją, kurios nariai įsipareigojo padėti<br />
vargstantiems, sergantiems nuteistiesiems, pasirūpinti silpnesniais,<br />
apvogtais nuteistaisiais. Šitie poreikiai, matyt, ir nulėmė tokios<br />
organizacijos atsiradimą, nes jeigu, tarkim, iš kalinio pavogdavo šiltus<br />
apatinius, tai lagerio administracija kitų neduodavo. Bet būdavo tokių<br />
kalinių, kuriems giminės atsiųsdavo drabužių iš namų, todėl jie turėdavo<br />
dvejus ar trejus apatinius, šiltų kojinių, pirštinių. „Menu, – prisimena<br />
Mečislovas, – apvogė tokį tylų lietuvį, žmogelį iš kaimo, kuris nedrįso<br />
nė pasiskųsti kam, kad neturi apatinių. O žiemos ten šaltos. Patys<br />
pamatėme, kad jis mėlynuoja nuo šalčio. Tuoj pat atsirado toks tautietis,<br />
kuris savanoriškai pasisiūlė atiduoti savo turėtus atsarginius apatinius.<br />
Vienas po kito į tą pagalbos organizaciją susibūrėme <strong>apie</strong> 30<br />
lietuvių, buvo tarp mūsų ir kunigų: Antanas Kazlauskas, Gimžauskas.<br />
Pradėjome nuo kryžiaus ženklo. Mūsų pagalba buvo reikalinga kasdien,<br />
neliko laiko nuobodžiauti, žaisti šachmatais. Kiekvieną vakarą po darbo<br />
vykdavo vadinamoji konferencija, kurios metu išsiaiškindavome, kam<br />
ir kaip šiandien ar rytoj reikia padėti. Maistas buvo prastas, daug ką<br />
pjovė dizenterija. Šia liga susirgęs žmogus negali valgyti juodos rūgščios<br />
lagerio duonos. Tuo metu mums per pusryčius duodavo po spurgą,<br />
kurių nevalgydavome (o taip norėjosi! seilė tįso iki kelių), paslėpdavome<br />
drabužiuose – tuoj po pusryčių kas nors nunešdavo jas ligoniukams.<br />
Kiekvienam susidarydavo po kelias spurgas – jų turėjo užtekti visai dienai.<br />
Psichologinis momentas: sergantieji nežinojo, kas konkrečiai jiems<br />
paaukojo savo spurgą, todėl nesijausdavo nepatogiai – dėkingi, skolingi.<br />
Abiem pusėms dėl to buvo lengva ir paprasta. Kaip ir dėl drabužių, dėl<br />
vaistų.<br />
Lageryje buvo daug katalikų kunigų – ne tik lietuvių, bet ir vengrų,<br />
čekų, lenkų. Buvo klierikų. Oficialiai kitų šalių kunigai nepriklausė mūsų<br />
katalikiškai pagalbos organizacijai, bet, matydami, kad reikia, kad mes<br />
nebespėjame, geranoriškai padėdavo ir jausdavosi laimingi.<br />
1951 m. lagerio teritorijoje buvo statomas naujas didelis barakas.<br />
Sienos jau buvo pastatytos, stogas uždengtas, bet daugiau nieko –<br />
stelažai, sukrautos lentos, smėlio krūvos, cemento maišai. Artėjant<br />
Žolinei kunigas Algimantas Kiela pasakė, kad tame statomame barake<br />
41
Change language