Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius kuriame ir turėjo atlikti bausmę. Mečislovas lengviau atsikvėpė: gal jau pasibaigė vežiojimai, nuolatinis buvimas naujoku, iš kurio pagal vietines tradicijas vis tyčiojamasi. Tarp kalėjimo (gyvenimo kalinių prikimštose tvankiose kamerose) ir lagerio (gyvenimo barakuose ir kasdienio darbo) yra jei ne principinis, tai bent jau didelis skirtumas. Po karantino, t. y. po pirmųjų dienų naujoje vietoje, per kurias išsiaiškinama naujoko sveikatos būklė, jam išaiškinamos taisyklės, vidaus tvarka, Mečislovui, jaunam ir, lagerio vadovų nuomone, sveikam vyrui, jau užsigydžiusiam smurtinio tardymo žaizdas, buvo paskirta dirbti vario rūdos kasyklų šachtoje: dideliu kūju per pamainą išdaužyti pirmyn metrą ankštame vieno metro aukščio ir pločio tunelyje. Vietoj oro teko traukti į plaučius tirštas žemės ir vario rūdos dulkes. „Neskubėk, – pamokė mane greta dirbę ukrainiečiai. – Neskubėk. Suprantame: paskirtą darbo normą įvykdžiusiam kaliniui duodama didesnė duonos norma, bet kad tu žinotum, kokia pražūtinga ta duona, kaip jos rūgštis išgraužia skrandį, kaip sužaloja visus virškinimo organus.“ Ir vėl prasidėjo kova: normos nebepadarydavau, mažiau pavargdavau, bet sumažino ir duonos normą. Už ginčus ne kartą pabuvau karceryje, kur buvo tik plikų lentų gultas ir paraša (žarg. naktipuodis – aut.). Per parą duodavo 400 gramų rūgščios, šlapios, sunkios duonos ir 2 aliumininius puodukus vandens. Ir nieko daugiau.“ O karinio dalinio Nr. 49789 karinis tribunolas beveik dvejus metus (iki 1952 m. balandžio mėnesio) ieškojo Mečislovo Jurevičiaus turto, kurį pagal nuosprendį privaloma buvo konfiskuoti. Ieškojo, kol rado. Konfiskavo vieną karvę be ragų, įkainotą 800 rublių. Daugiau nieko konfiskuotino nerado. 40
LAIMĖ PADĖTI Mečislovas Jurevičius sakydavo, kad lietuvis visur kovoja. Visaip kovoja. 1951 m. ar 1952 m. Džeskasgano lageryje buvo apie 10 000 nuteistųjų, iš jų apie 500 lietuvių. Kaip tik tada lietuviai ėmė burtis į religinę katalikų organizaciją, kurios nariai įsipareigojo padėti vargstantiems, sergantiems nuteistiesiems, pasirūpinti silpnesniais, apvogtais nuteistaisiais. Šitie poreikiai, matyt, ir nulėmė tokios organizacijos atsiradimą, nes jeigu, tarkim, iš kalinio pavogdavo šiltus apatinius, tai lagerio administracija kitų neduodavo. Bet būdavo tokių kalinių, kuriems giminės atsiųsdavo drabužių iš namų, todėl jie turėdavo dvejus ar trejus apatinius, šiltų kojinių, pirštinių. „Menu, – prisimena Mečislovas, – apvogė tokį tylų lietuvį, žmogelį iš kaimo, kuris nedrįso nė pasiskųsti kam, kad neturi apatinių. O žiemos ten šaltos. Patys pamatėme, kad jis mėlynuoja nuo šalčio. Tuoj pat atsirado toks tautietis, kuris savanoriškai pasisiūlė atiduoti savo turėtus atsarginius apatinius. Vienas po kito į tą pagalbos organizaciją susibūrėme apie 30 lietuvių, buvo tarp mūsų ir kunigų: Antanas Kazlauskas, Gimžauskas. Pradėjome nuo kryžiaus ženklo. Mūsų pagalba buvo reikalinga kasdien, neliko laiko nuobodžiauti, žaisti šachmatais. Kiekvieną vakarą po darbo vykdavo vadinamoji konferencija, kurios metu išsiaiškindavome, kam ir kaip šiandien ar rytoj reikia padėti. Maistas buvo prastas, daug ką pjovė dizenterija. Šia liga susirgęs žmogus negali valgyti juodos rūgščios lagerio duonos. Tuo metu mums per pusryčius duodavo po spurgą, kurių nevalgydavome (o taip norėjosi! seilė tįso iki kelių), paslėpdavome drabužiuose – tuoj po pusryčių kas nors nunešdavo jas ligoniukams. Kiekvienam susidarydavo po kelias spurgas – jų turėjo užtekti visai dienai. Psichologinis momentas: sergantieji nežinojo, kas konkrečiai jiems paaukojo savo spurgą, todėl nesijausdavo nepatogiai – dėkingi, skolingi. Abiem pusėms dėl to buvo lengva ir paprasta. Kaip ir dėl drabužių, dėl vaistų. Lageryje buvo daug katalikų kunigų – ne tik lietuvių, bet ir vengrų, čekų, lenkų. Buvo klierikų. Oficialiai kitų šalių kunigai nepriklausė mūsų katalikiškai pagalbos organizacijai, bet, matydami, kad reikia, kad mes nebespėjame, geranoriškai padėdavo ir jausdavosi laimingi. 1951 m. lagerio teritorijoje buvo statomas naujas didelis barakas. Sienos jau buvo pastatytos, stogas uždengtas, bet daugiau nieko – stelažai, sukrautos lentos, smėlio krūvos, cemento maišai. Artėjant Žolinei kunigas Algimantas Kiela pasakė, kad tame statomame barake 41
- Page 1: KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jur
- Page 4 and 5: Leidinio bibliografinė informacija
- Page 6 and 7: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 8 and 9: dar ir šienavimas. Pusryčiai, pie
- Page 10 and 11: Pradžios mokykla čia buvo atidary
- Page 12 and 13: gimė sūnus Steponas, kuriam 2019
- Page 14 and 15: VYRAI. PARTIZANAI. ŽEMINĖS Birut
- Page 16 and 17: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 18 and 19: joje neuždustų. Mečislovo drauga
- Page 20 and 21: Partizanų būriuose būdavo griež
- Page 22 and 23: TYRELIO MIŠKAI Birutė Žymantien
- Page 24 and 25: UŽDUOTIS. EMILIJA Birutė Žymanti
- Page 26 and 27: Dar ne pavasaris, dar tik 1947 m. v
- Page 28 and 29: Prisitraukusi arčiau stalo krašto
- Page 30 and 31: KNYGOS - TURTAS Birutė Žymantien
- Page 32 and 33: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 34 and 35: vežė po vieną. Mane - labai išk
- Page 36 and 37: „DOVANĖLĖ“ KŪČIŲ IŠVAKAR
- Page 38 and 39: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 42 and 43: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 44 and 45: Po giesmės kunigai paaiškino, kas
- Page 46 and 47: atlėgus politinei įtampai N. Chru
- Page 48 and 49: LIETUVA - SKAUSMŲ ŠALIS „Grįž
- Page 50 and 51: kad tapti pioniere, prisidėti prie
- Page 52 and 53: metų abu su žmona ir dukra grįž
- Page 54 and 55: Mane silpnutį Jis pamilo. Dėl ko?
- Page 56 and 57: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 58 and 59: Nuo Kryžiaus nešimo nakties praė
- Page 60 and 61: IR VĖL - SU GRIFU „SLAPTAI“ Bi
- Page 62 and 63: JONUKAS Birutė Žymantienė. KRYŽ
- Page 64 and 65: leidinį būtent taip - „Lietuvos
- Page 66 and 67: UŽDRAUSTI NEĮMANOMA Birutė Žyma
- Page 68 and 69: DAR - SU GRIFU „SLAPTAI“ Birut
- Page 70 and 71: VAGYSTĖ Birutė Žymantienė. KRY
- Page 72 and 73: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 74 and 75: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 76 and 77: demonstruoja tik savo galią, bet n
- Page 78 and 79: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 80 and 81: GALVOS SKAUSMAS - ATLAIDAI Birutė
- Page 82 and 83: uošė Pirmajai Komunijai Pavolgio
- Page 84 and 85: TĖVŲ ŠEIMA Birutė Žymantienė.
- Page 86 and 87: uvo septyniasdešimt penkeri. Jo ž
- Page 88 and 89: ažnyčios: abu kuo arčiau prikiš
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
kuriame ir turėjo atlikti bausmę. Mečislovas lengviau atsikvėpė: gal jau<br />
pasibaigė vežiojimai, nuolatinis buvimas naujoku, iš kurio pagal vietines<br />
tradicijas vis tyčiojamasi. Tarp kalėjimo (gyvenimo kalinių prikimštose<br />
tvankiose kamerose) ir lagerio (gyvenimo barakuose ir kasdienio darbo)<br />
yra jei ne principinis, tai bent jau didelis skirtumas.<br />
Po karantino, t. y. po pirmųjų dienų naujoje vietoje, per kurias<br />
išsiaiškinama naujoko sveikatos būklė, jam išaiškinamos taisyklės, vidaus<br />
tvarka, Mečislovui, jaunam ir, lagerio vadovų nuomone, sveikam vyrui,<br />
jau užsigydžiusiam smurtinio tardymo žaizdas, buvo paskirta dirbti vario<br />
rūdos kasyklų šachtoje: dideliu kūju per pamainą išdaužyti pirmyn metrą<br />
ankštame vieno metro aukščio ir pločio tunelyje. Vietoj oro teko traukti<br />
į plaučius tirštas žemės ir vario rūdos dulkes. „Neskubėk, – pamokė<br />
mane greta dirbę ukrainiečiai. – Neskubėk. Suprantame: paskirtą darbo<br />
normą įvykdžiusiam kaliniui duodama didesnė duonos norma, bet kad<br />
tu žinotum, kokia pražūtinga ta duona, kaip jos rūgštis išgraužia skrandį,<br />
kaip sužaloja visus virškinimo organus.“ Ir vėl prasidėjo kova: normos<br />
nebepadarydavau, mažiau pavargdavau, bet sumažino ir duonos normą.<br />
Už ginčus ne kartą pabuvau karceryje, kur buvo tik plikų lentų gultas ir<br />
paraša (žarg. naktipuodis – aut.). Per parą duodavo 400 gramų rūgščios,<br />
šlapios, sunkios duonos ir 2 aliumininius puodukus vandens. Ir nieko<br />
daugiau.“<br />
O karinio dalinio Nr. 49789 karinis tribunolas beveik dvejus metus<br />
(iki 1952 m. balandžio mėnesio) ieškojo Mečislovo Jurevičiaus turto,<br />
kurį pagal nuosprendį privaloma buvo konfiskuoti. Ieškojo, kol rado.<br />
Konfiskavo vieną karvę be ragų, įkainotą 800 rublių. Daugiau nieko<br />
konfiskuotino nerado.<br />
40
Change language