Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių

Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.

marius.dyglys
from marius.dyglys More from this publisher
09.05.2022 Views

vežė po vieną. Mane – labai iškilmingai – lengvąja mašina su priekyje, šalia vairuotojo, sėdinčiu pulkininku ir iš šonų mane saugančiais dviem ginkluotais kareiviais. Nerami buvo širdis, bet dar nesupratau, kad esu sulaikytas, nes niekas manęs apie tai neinformavo. Įtarimą kėlė kitos aplinkybės: kai dar būnant kareivinių kieme man seržantas sukomandavo eiti su juo, kaip tik buvo popiečio laisvalaikis, kurį naudojau išsidžiovinti drėgniems nuo prakaito autams, pasidžiovęs juos ant suoliuko, šalia pasidėjęs batus ir ištiesęs basas kojas. Seržantas priartėjo prie manęs nepastebimai ir riktelėjo: „Greitai stotis ir eiti!“ Bandžiau paaiškinti, kad man reikia apsiauti, bet seržantas neleido, liepė viską pasiimti su savimi ir paskubėti. Jau sėdėdamas automobilyje staiga prisiminiau, kad kareivinių kieme tuo metu, kai seržantas varė mane pro atdarus vartus į mašiną, nebuvo nė vieno kareivio. Tokio vaizdo per laisvalaikio valandą esant geram orui niekada nebuvau matęs. Ką tai galėtų reikšti? Vežė netoli, gal porą kilometrų. Leido apsiauti ir nuvedė į vienutę. Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius Kitą dieną tardytojas majoras kultūringai paklausinėjo mane apie tarnybos draugus, apie jų politines nuostatas, pasakė kelių kareivių vardus, pavardes. Patvirtinau, kad pažįstu, nes kartu tarnaujame, bet daugiau nieko negaliu pasakyti, nežinau jų politinių nuostatų, nuotaikų ir planų. Po poros dienų buvau nuvestas pas tą patį pulkininką, sėdėjusį šalia vairuotojo, kai mane išvežė iš dalinio. Piktas pasirodė žmogelis besąs: kai jam nepatiko mano atsakymas į kažkokį klausimą, trenkė su liniuote per sprandą, o man nugriuvus nuo taburetės spardė, kol pavar go. Ir išėjo. Kareiviai dviese nuvilko ir įmetė mane į kamerą. Čia pama čiau jau esant naujoką, nepažįstamą kalinį (tokio statuso kaip „provoka torius“ tuomet dar nežinojau). Šis pagirdė mane vandeniu, padėjo užsiropšti ant gultų. Kalbino, klausinėjo, užjautė. Ir patarė: geriau tu prisipažink, įvardink savo bendrininkus, nes kitaip užkankins negyvai. Tikriausiai, pagalvojau, taip ir bus, bet kol kas nieko nepasakiau, kas galėtų kam nors pakenkti. Naktį nuoširdžiai meldžiausi, prašiau Dievo mirties. Kaip būtų gera, pagalvojau, dabar, tiesiog dabar numirti. Išaušo dar viena diena. Nuvedė mane pas tardytoją ir surengė akistatą su dviem kareiviais, apie kuriuos per tardymus jau buvo klausinėję. Nieko apie juos nežinojau, bet jų parašai buvo ant mano kaltinamojo akto, kad esu buvęs partizanas, kad armijoje reguliariai agitavau kareivius su ginklu atsisukti prieš okupantą, jeigu kartais prasidėtų karas su Rusija. Prisipažinau, kad buvau partizanas. Pasakiau, 34

kad labai trumpą laiką, tik tris mėnesius, po kurių legalizavausi. Daugiau niekuo nesu nusidėjęs.“ Daugybė bylos Nr. 4/4812 apklausų protokolų rodo, kad Mečys Jurevičius pripažino visus jam mestus kaltinimus: kad agitavo prieš sovietų valdžią, kad ragino pritariančius jam kareivius prasidėjus karui su sovietais arba bėgti iš sovietų armijos pas, anot jų, buržuazinius fašistinius nacionalistus, arba prisidėti prie Lietuvos išvaduotojų. Mečys prisipažino teigęs, kad Sovietų Sąjunga, o ne carinė Rusija yra tautų kalėjimas, kad agitavo prieš kolchozų kūrimą Lietuvoje: „Nes ir aš, ir mano bendraminčiai žinome, kad ten, kur jau sukurti kolchozai, žmonės badauja, bet kai kurie dar atvažiuoja į Lietuvą nusipirkti duonos, o kai ir Lietuvoje žemdirbiai bus suvaryti į kolchozus ir čia prasidės badas... Kur tada bus duonos? Sako, kad tuos, kurie nesutinka eiti į kolchozą ir atiduoti jam visą savo sunkiai uždirbtą turtą, veža į Sibirą. Todėl reikia visomis jėgomis kovoti su sovietų valdžia. Ir kovosiu. Ir nė kiek dėl savo veiksmų nesigailiu. Ir nesiruošiu keisti savo įsitikinimų.“ Visus tris draugus – Kazį Buožį, Zigmą Jonaitį ir Mečislovą Jurevičių – suėmė 1950 m. gegužės 29 d. Arešto akte nurodyti pažeisti Baudžiamojo kodekso straipsniai, bet 58-ojo tarp jų nebuvo. Mečislovo Jurevičiaus tardytojas 1950 m. liepos 15 d. pristabdė bylą, pratęsė jo suėmimą ir išsiuntė į MGB Gruzdžių skyrių reikalavimą apklausti Daugmaudį, Skėrį, Julių Kondrotą, Vytautą Kondrotą dėl Mečislovo Jurevičiaus veiksmų gaujoje. Vėliau dar kartą pratęsė suėmimą, nes Gruzdžių skyrius atsakė ne į visus klausimus arba atsakė neišsamiai. Tarp bylos dokumentų Gruzdžių skyriaus atsakymų nėra. 1950 m. rugsėjo 13 d. Mečislovo Jurevičiaus byla Nr. 3568, vienas sunkus tomas su 466-iais susegtais lapais, perduota Babruisko kariniam tribunolui. 35

vežė po vieną. Mane – labai iškilmingai – lengvąja mašina su priekyje,<br />

šalia vairuotojo, sėdinčiu pulkininku ir iš šonų mane saugančiais dviem<br />

ginkluotais kareiviais. Nerami buvo širdis, bet dar nesupratau, kad esu<br />

sulaikytas, nes niekas manęs <strong>apie</strong> tai neinformavo. Įtarimą kėlė kitos<br />

aplinkybės: kai dar būnant kareivinių kieme man seržantas sukomandavo<br />

eiti su juo, kaip tik buvo popiečio laisvalaikis, kurį naudojau išsidžiovinti<br />

drėgniems nuo prakaito autams, pasidžiovęs juos ant suoliuko, šalia<br />

pasidėjęs batus ir ištiesęs basas kojas. Seržantas priartėjo prie manęs<br />

nepastebimai ir riktelėjo: „Greitai stotis ir eiti!“ Bandžiau paaiškinti,<br />

kad man reikia apsiauti, bet seržantas neleido, liepė viską pasiimti su<br />

savimi ir paskubėti. Jau sėdėdamas automobilyje staiga prisiminiau, kad<br />

kareivinių kieme tuo metu, kai seržantas varė mane pro atdarus vartus į<br />

mašiną, nebuvo nė vieno kareivio. Tokio vaizdo per laisvalaikio valandą<br />

esant geram orui niekada nebuvau matęs. Ką tai galėtų reikšti? Vežė<br />

netoli, gal porą kilometrų. Leido apsiauti ir nuvedė į vienutę.<br />

<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />

Kitą dieną tardytojas majoras kultūringai paklausinėjo mane <strong>apie</strong><br />

tarnybos draugus, <strong>apie</strong> jų politines nuostatas, pasakė kelių kareivių<br />

vardus, pavardes. Patvirtinau, kad pažįstu, nes kartu tarnaujame, bet<br />

daugiau nieko negaliu pasakyti, nežinau jų politinių nuostatų, nuotaikų<br />

ir planų. Po poros dienų buvau nuvestas pas tą patį pulkininką, sėdėjusį<br />

šalia vairuotojo, kai mane išvežė iš dalinio. Piktas pasirodė žmogelis<br />

besąs: kai jam nepatiko mano atsakymas į kažkokį klausimą, trenkė<br />

su liniuote per sprandą, o man nugriuvus nuo taburetės spardė, kol<br />

pavar go. Ir išėjo. Kareiviai dviese nuvilko ir įmetė mane į kamerą. Čia<br />

pama čiau jau esant naujoką, nepažįstamą kalinį (tokio statuso kaip<br />

„provoka torius“ tuomet dar nežinojau). Šis pagirdė mane vandeniu,<br />

padėjo užsiropšti ant gultų. Kalbino, klausinėjo, užjautė. Ir patarė: geriau<br />

tu prisipažink, įvardink savo bendrininkus, nes kitaip užkankins negyvai.<br />

Tikriausiai, pagalvojau, taip ir bus, bet kol kas nieko nepasakiau, kas<br />

galėtų kam nors pakenkti. Naktį nuoširdžiai meldžiausi, prašiau <strong>Dievo</strong><br />

mirties. Kaip būtų gera, pagalvojau, dabar, tiesiog dabar numirti.<br />

Išaušo dar viena diena. Nuvedė mane pas tardytoją ir surengė<br />

akistatą su dviem kareiviais, <strong>apie</strong> kuriuos per tardymus jau buvo<br />

klausinėję. Nieko <strong>apie</strong> juos nežinojau, bet jų parašai buvo ant mano<br />

kaltinamojo akto, kad esu buvęs partizanas, kad armijoje reguliariai<br />

agitavau kareivius su ginklu atsisukti prieš okupantą, jeigu kartais<br />

prasidėtų karas su Rusija. Prisipažinau, kad buvau partizanas. Pasakiau,<br />

34

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!