Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių

sakė, jog pailsi nuo muštro, sunkaus darbo, įtampos, pajunta bent šiek
tiek laisvės. Tik daug vėliau sužinojome, kad į „komandiruotes“ kareiviai
važiuodavo su kontržvalgybos užduotimis.“
Dalinyje ir kareiviai, ir karininkai žinojo, kad Kazys Buožis, Zigmas
Jonaitis ir Mečislovas Jurevičius yra draugai ir nacionalistai, bet jų
debatuose noriai dalyvavo Sudaris, Ryžova, Baltrūnas ir dar keli kareiviai.
1949 m. pavasarį Buožis ant vagonėlio aliejiniais dažais užrašė lietuviškus
žodžius, kuriuos, kai jį privertė išversti į rusų kalbą, jis išvertė kaip „mirusi
gražuolė“. Į klausimą, ką tai reiškia, Buožis atsakė, kad dirbdami su tuo
vagonėliu kareiviai dažnai susižeidžia, nukenčia. „Tai kodėl neparašei, kad
būtų atsargūs?“ – klausia jo vadas, bet Buožis tik paslaptingai šypsosi.
1949 m. vasarą, visiems kareiviams išėjus į darbą, budėtoju
(rus. dnevalnyj) liko Jonaitis. Įsijungęs radijo imtuvą jis sugavo radijo
stotį „Golos Ameriki“, išklausė laidą ir vėliau, po darbų, visiems savo
tautiečiams „skleidė antitarybinius pamąstymus apie greitą Amerikos ir
jos satelitų karą prieš SSRS, kuriame pastaroji būtinai pralaimės“.
Jurevičius ant šachmatų lentos peiliuku išpjaustė Lietuvos šaulių
sąjungos ženklą.
„1950 metų sausio mėnesį Jonaitis, Buožis ir Jurevičius, pa klusdami
savo antitarybiniams įsitikinimams ir remdamiesi jau tu rėtos
nusikalstamos veikos patirtimi, organizavo grupę, kurios tikslas buvo
išduoti tėvynę, karo atveju pabėgti iš armijos, o jeigu tai nepasisektų,
pereiti į priešo pusę“ – taip parašyta bent keliuose apklausos
protokoluose, susegtuose į storą tomą po trijų draugų arešto, įvykusio
1950 m. gegužės pabaigoje.
„Aš nebuvau savo tiesioginiams vadovams nei palankus, nei
paklusnus, o gavęs parų visai suįžūlėdavau. Kuopą rytą varo į mankštą,
o aš nesikeliu. Seržantas dar bando švelninti situaciją, klausia, gal bent
dirbti eisiu, o aš atšaunu, kad esu areštuotas, esu kalinys, man paskirtos
paros, aš jas ir sėdžiu. Tuomet aukštesnio laipsnio karininkas supyksta ir
prideda man dar kelias paras daboklėje. Ir taip – ne kartą“, – pasakojo
Mečislovas.
Per metus iš dalinio Nr. 62102, kuriame tarnavo Mečys, kažkur
pamažu tyliai dingo apie 50 kareivių – lietuvių ir latvių.
„Atėjo ir mūsų laikas. 1949 m. mus, penkis lietuvius, kažkur
nuvežė. Supratome, kad didelis būrys sovietinei valdžiai nepalankių
vienminčių, kuriuos ganėtinai sunku sekti dėl nesuprantamos kalbos,
sovietinei karinei valdžiai tapo pavojingas, todėl reikia mus išsklaidyti.
Juolab kad mūsų, tų nepritariančiųjų Lietuvos okupacijai, vis daugėjo.
Reikėjo mus kuo skubiau „nukenksminti“. Ir tikrai – mus tardyti jau
33