Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
32<br />
„1948 m. birželio 1 d.<br />
iš ė jau iš karinio komisariato,<br />
bu vau sulaikytas ir išvežtas į<br />
Ka raliaučių statyti karinį aerodro<br />
mą, – sako Mečislovas Jurevičius,<br />
pradėdamas pasa ko ji mą<br />
<strong>apie</strong> savo kančių kelius 6 . – Darbas<br />
buvo labai sunkus: statybos<br />
vyko buvusiame kari niame<br />
vokiečių oro uoste. Bet<br />
ko kio mis klimatinėmis są lygomis<br />
kastuvais kasėme žemę,<br />
karučiais vežėme ją, lyginome.<br />
Labai blogai maitino, nuolat<br />
jau tėme alkį. Norėdami nors<br />
kaip nors praskaidrinti savo<br />
būtį, lietuviai dainuodavome,<br />
latviai labai greitai išmoko žodžius<br />
ir ėmė dainuoti kartu,<br />
o rusakalbiai pritardavo niūniuodami<br />
melodiją. Mūsų pulke,<br />
kurį vadino banditų pulku, daugiausia buvo lietuvių ir latvių, bet<br />
buvo ir rusų, ukrainiečių, baltarusių. Žinoma, lietuviai kalbėdavomės<br />
<strong>apie</strong> prieškarinės nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, jos tradicijas,<br />
statutą, buitį, maitinimą. Apie tai žinojome iš savo tėvų pasakojimų,<br />
buvome matę nuotraukų su šauniais, pasitempusiais Lietuvos kariūnais,<br />
kurių uniformas puošė lietuviški ženklai. Lygindavome anuos laikus su<br />
dabartine savo padėtimi, pasvarstydavome, kaip turėtume toliau gyventi,<br />
kad tas gyvenimas sugrįžtų į žmoniškas vėžes, kad baigtųsi teroras,<br />
represijos. Kalbėjomės dirbdami, visiškai atvirai, neslėpdami savo<br />
nuomonių. Ir nežinodami, net neįtardami, kad esame sekami. Įdomios<br />
būdavo vadinamosios politvalandėlės, kurioms lietuviai ruošdavomės<br />
ir užduodavome karininkams tokių „nepatogių“ politinių klausimų,<br />
į kuriuos dažniausiai sulaukdavome: „Į šį klausimą aš neatsakysiu!“<br />
Mums tai buvo mažytės pergalės, okupacinės kariuomenės karininko<br />
įvarymas į kampą. Dirbdavome aerouosto statybose gerai, bet už bet<br />
kokius ginčus su vyresnybe lengvai gaudavome po 15 parų karcerio.<br />
Tiesa, kai kuriuos siuntė į „komandiruotes“, kurių kareiviai labai norėjo,<br />
6<br />
Įrašas iš Algirdo Vileikio kompaktinio disko: Kazimiero Almino interviu su Mečislovu<br />
Jurevičiumi.<br />
Šiandien Mečislovas budi kareivinių valgykloje.<br />
Kaliningradas. 1949 m. sausio 2 d.
Change language