Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
KNYGOS – TURTAS<br />
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
30<br />
Emilijos tėvelis netruko pasveikti. Važiuodamas į Gruzdžius<br />
aplankyti dukters ir anūkės, vis prisimindavo ir pats sau į ūsą piktai<br />
pamurmėdavo, kad žentas Mečislovas ankstyvą pavasarį, būdavo, porą<br />
kartų per savaitę vis pasikinko arkliuką ir darda (tokį kelią! ir dėl tokių<br />
niekų!) į Gruzdžius, jau visai sutemus grįždamas namo prasuka pro<br />
kleboniją, aplanko kleboną. Žentas būdavo labai patenkintas, pats ir<br />
pasakojo uošviui <strong>apie</strong> savo nuotykius. Mečislovas ir Gruzdžių parapijos<br />
klebonas sukibę išnešdavo pro klebonijos ūkinio pastato, vadinto<br />
sandėliu ar skalbykla, duris ir įversdavo į vežimą sunkų maišą, kartais<br />
net du. Jeigu kas nors būtų patikrinęs, nesunkiai būtų radęs maišuose<br />
knygų, prieškarinių laikraščių, žurnalų komplektų ryšulius. Mečislovas<br />
gerai buvo išmokęs savo pasaką, pats iš savęs pasijuokdamas sakė, kad<br />
ne kartą važiuodamas ją repetavo: „Taigi va – davė klebonas prakurams,<br />
sako, gerai dega, tik reikia išplėšti ir suglamžyti lapus. Ar taip, ar taip<br />
jau išmetė. Biblioteka išmetė, sakė – senos jau, nebetinkamos tos<br />
knygos, laikraščiai. Gal ir jums reikia prakurų? Pasidalinčiau.“ Bet niekas<br />
Mečislovo nei stabdė, nei tikrino, mat vietiniai valdininkai jau dvejus<br />
metus palankiai į jį žiūrėjo – kurgi ne, žmogus pritaria naujai valdžiai ir<br />
tvarkai, net į kariuomenę žada eiti, jeigu pašauktų.<br />
Knygas ir laikraščius tada Mečislovas sukrovė ant duonkepės<br />
krosnies: pirmiausia juos, bent kelis mėnesius gulėjusius skalbykloje,<br />
reikėjo išdžiovinti. Emilijos mama nepritarė tam, kad žentas apkrautų<br />
papelijusiais popieriais duonkepę („dar užsikurs kada duoną bekepant“),<br />
todėl Mečislovas kasdien perkilodavo knygas ir laikraščius jai nematant,<br />
vis pačepsėdamas iš džiaugsmo dėl netikėtai įgyto turto. „Kai ateis<br />
žiema, gal bus laiko paskaityti. Juk taip įdomu: Smetonos laikais išleista<br />
„Lietuvos istorija“, profesoriaus Stasio Šalkauskio raštai, Vytautui<br />
Didžiajam skirtas albumas. Kvailumas gi tų rusiškų valdininkų – tokį<br />
turtą išmesti iš bibliotekų!“ – baisėjosi Mečislovas, tais pokalbiais vis<br />
lenk da mas beveik beraštį uošvį palankiai vertinti pavojingą krovinį ant<br />
kros nies. Ačiū Dievui, kad nereikalavo čia pat sudeginti, o bibliotekininkei<br />
užteko proto pasiguosti klebonui. Abu ir nutarė patyliukais daug<br />
„išbrokuotų“ leidinių suvežti į klebonijos skalbyklą, o vėliau išdalyti<br />
patikimiems žmonėms. Gal bent dalis išliks. Tik po kelių dešimtmečių<br />
paaiškės, kad 1944–1951 m. bibliotekos buvo priverstos sunaikinti<br />
600 000 knygų ir periodinių leidinių. Išliko tik maža dalelė, ir tai – rizikos<br />
ir kančių kaina.
Change language