Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
ŽIAURUMAS<br />
Emilija ir Mečislovas dėkojo Dievui už kiekvieną praėjusią ir<br />
išauštančią dieną, nors kiekvienas turėjo po didelį rūpestį: Emilija<br />
žinojo, kad ilgėjančiais rudens vakarais reikės siūti, megzti, nerti<br />
mažyčius drabužėlius, kurių prireiks 1949 m. pradžioje, o Mečislovas<br />
1948 m. gegužės viduryje gavo šaukimą po dviejų savaičių, birželio 1 d.,<br />
prisistatyti į karinį komisariatą. Jo planas dėl šio atvejo buvo aptartas<br />
partizanų būryje ir aiškus: eiti į sovietų kariuomenę, pajusti kareivių<br />
nuotaikas, atsargiai suburti saviškių stovyklą, agituoti kareivius prisidėti<br />
prie lietuvių išsilaisvinimo kovos karo su sovietais atveju, aiškinti jiems<br />
sovietinės okupacijos niekšiškumą.<br />
Išvažiuodamas į Šiaulius Mečislovas atsisveikino su Emilija<br />
smaugiamas negeros nuojautos: „Ar begrįšiu?“<br />
Nesulaukė Emilija savo vyro nei tą dieną, nei kitą, kol nebeiškentusi<br />
nuvažiavo pati į karinį komisariatą ir sužinojo, kad jį paėmė į kariuomenę.<br />
Po dviejų mėnesių tą patvirtino ir Mečislovas trumpu laiškeliu iš<br />
Kaliningrado srities. „Dabar taip vadinasi Karaliaučius“, – paaiškino<br />
Emilijai brolis Gasparas. Emilija apsidžiaugė: bent netoli, ne už jūrų<br />
marių, ne anose Rusijos platybėse, ne Sibire. „Atitarnaus ir grįš“, –<br />
ramino save.<br />
Tačiau jaunąją žmoną ir jos garbaus amžiaus tėvus užgriuvo dar<br />
viena nelaimė: žaibu aplėkė žinia, kad kuriamas Šakynos kolchozas,<br />
kad visi šiame valsčiuje gyvenantys žmonės taps jo nariais, o savo<br />
gyvulius, padargus ir net kai kuriuos baldus (pagal poreikį) privalės<br />
atiduoti bendram ūkiui. Žmonės puolė slėpti gyvulius nuo karo likusiose<br />
žeminėse, miškuose, bet kiek ilgai išlaikysi tą slaptumą, juk gyvą padarą<br />
turi lankyti kelis kartus per dieną – šerti, girdyti, melžti. Su Emilija, kaip<br />
su sovietų armijos kario žmona, kolchozo kūrėjai pasielgė žmoniškai:<br />
išsivedė, išsivežė viską, ko, jų nuomone, du senukai Kundrotai ir jų<br />
duktė Jurevičienė turėjo per daug, bet paliko vieną karvę be ragų, vieną<br />
arklį, vieną kiaulę, dvi avis ir vieną dvikinkį vežimą, kurį teko perdirbti<br />
į vienkinkį. Kaip ten buvo su vištomis ir žąsimis, dabar jau niekas<br />
nebeprisimena. Baldų, regis, irgi neėmė. Darbo namų ūkyje sumažėjo,<br />
bet širdies skausmas dėl tokio apiplėšimo buvo labai aštrus.<br />
Ruduo irgi buvo geras, ypač vakarai: pašėrei gyvulius, išvirei bulvienės<br />
tėvams ir sau, suplovei indus, iššlavei trobą ir ilgas vakaras tavo.<br />
Jau sunku Emilijai, jau dažniau norisi pasėdėti, pamegzti, pasiuvinėti.<br />
27
Change language