Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
TYRELIO MIŠKAI<br />
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
22<br />
Šiaurės Lietuvoje, ties Šiaulių ir Žagarės rajonų (vėliau šis rajonas<br />
priskirtas Joniškio rajonui) riba, plyti Girkautų ir Tyrelio miškai. Baisūs<br />
miškai: pelkės, klampynės, akivarai, sąvartos, gyvatynai. Reikėjo tiksliai<br />
žinoti, kaip atrasti tas aukštumas, kur gruntas sausas, kur galima kasti<br />
žemines ir bunkerius, kur pati gamta saugo nuo pavasario polaidžių<br />
vandens ir priešų. Viena iš tokių vietų vadinosi Akmenų sala 5 – čia ir<br />
kūrėsi Prano Kundroto vadovaujamas partizanų būrys. Tik vietiniai<br />
žmonės, nuo mažens kartu su seneliais ar tėvais ėję rinkti grybų ir<br />
spanguolių, žinojo tų miškų takus, mokėjo jais išvinguriuoti neprasmegę<br />
akivare, nesusižeidę, nepaklydę. Todėl Tyrelis buvo idealus miškas<br />
partizanams. „Liaudies gynėjai“ čia ilgai nekišo nosies be vedlio, o tarp<br />
vietinių gyventojų rasti patikimų vedlių buvo tiesiog neįmanoma –<br />
kaime visi vienas kitą pažįsta, mato. Gamtai talkinant Tyrelio miškuose<br />
partizanai, o jų čia buvo net keli būriai, 1946 m. susijungė į Kęstučio<br />
apygardą ir išsilaikė kone ilgiausiai Lietuvoje.<br />
1944–1945 m. žiema taip ir praėjo – besiruošiant gyventi miške,<br />
bekaupiant atsargas, besiklausant traškančio detektorinio radijo, kurį<br />
Mečislovas su Steponu parsivežė iš Šiaulių, nuo jo per pačią aukščiausią<br />
kriaušę nutempė kažkokias vielas ir uždraudė namiškiams klausinėti,<br />
iš kur jį gavę. „Mažiau žinosit, ramiau miegosit“, – vyriškai į klausimus<br />
atrėždavę jaunuoliai. Po poros savaičių išgirdę, kad tikrintojai ieško radijo<br />
aparatų, o radę juos atima, vaikinai nukabino savo vielas ir išnešė iš<br />
namų visą aparatūrą. „Ir ačiū Dievui, – pagalvojo Emilija, – tikrai ramiau<br />
miegosime.“<br />
Netikra ir labai trapi buvo tų metų ramybė. Kasdien iš lūpų į lūpas<br />
baimingai perdavinėdavo naujienas <strong>apie</strong> tai, kad mokyklose naikinamas<br />
tikybos dėstymas, o vietoj jos dėstoma Stalino konstitucija, mažinamas<br />
lietuvių kalbos pamokų skaičius, bet verčiama mokytis rusų kalbos,<br />
kurios mokyti dažnai, ypač miestų ir priemiesčių mokyklose, ėmėsi<br />
NKVD (NKGB, MGB) rusų tautybės pareigūnų ir kariškių žmonos – savo<br />
vyrų ar jų darbdavių ausys ir akys. Tokiu būdu nuolat stiprėjo dvasinė<br />
priespauda. Žmonės baisėjosi, kad uždrausta giedoti Lietuvos himną,<br />
švenčių dienomis kelti lietuvišką trispalvę ir apskritai švęsti lietuviškas ir<br />
katalikiškas šventes, kad ne vienose kapinėse išniekinti savanorių kapai,<br />
griaunami Lietuvos istorinėms asmenybėms ir datoms minėti skirti<br />
5<br />
Šiuo metu į buvusią partizanų stovyklą įrengtas takas. Apie tai informavo Šakynos<br />
miestelio puoselėtojas Stasys Šalkauskas.
Change language