Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
OKUPANTAI – NE SVEČIAI<br />
Kai tik frontas paskutinėmis 1944 m. liepos dienomis nudundėjo<br />
į vakarus, Lietuvoje likusi naujoji valdžia paskelbė mobilizaciją į Raudonąją<br />
armiją: kareivių reikėjo frontui, be to, mobilizacija leido susidoroti<br />
su nepaklusniaisiais. Nors mobilizuotieji turėjo tapti patrankų<br />
mėsa, bet nepaklusti irgi buvo baisu – už tai grėsė mirtis. Bet į grupes<br />
susibūrę vyrai pirmaisiais pokario mėnesiais jautėsi esantys savo<br />
žemėje, namuose, todėl vaikščiojo nė kiek nesislapstydami, neretai<br />
užpuldavo miesteliuose ir kaimuose sovietų įkurtus štabus, sunaikindavo<br />
mobilizuojamųjų sąrašus, išsinešdavo dokumentus, net nušaudavo<br />
vieną kitą aukšto rango ir aršiai puolantį viršininką, o kitiems primindavo,<br />
kad jie yra svečiai, todėl turi elgtis ramiai ir pagarbiai. Į Lietuvą plūdo<br />
NKVD 4 kariuomenė, pasienio apsaugos pulkai. 14 nuošimčių Lietuvos<br />
vaikinų pakluso įsakui eiti į armiją. „Jų likimas tragiškas“, – rašė <strong>apie</strong><br />
to meto politinę padėtį Nijolė Gaškaitė knygoje „Pasipriešinimo<br />
istorija. 1944–1953 metai“ (p. 23–40). Sunku buvo visur: iš archyvinių<br />
dokumentų surinkę duomenis žmonių, iki okupacijos ar karo metais<br />
buvusių visuomeninių, religinių organizacijų sąrašuose, NKVD veikėjai<br />
imdavo persekioti juos ir net jų šeimų narius. 1945 m. Lietuvos miestų<br />
ir kaimų žmonės privalėjo pasirašyti padėkos draugui Stalinui laišką –<br />
nepasirašiusieji buvo skelbiami liaudies priešais. Kaimuose okupantų<br />
statytiniai siautėjo ypač aršiai – ieškojo sodybose pasislėpusių nuo<br />
mobilizacijos jaunuolių arba liaudies priešų. Vyrai gelbėjosi bėgdami<br />
iš namų, dažnai ieškojo kelių pas partizanus – savo gimines, kaimynus,<br />
vaikystės draugus. Namuose su mažais vaikais ir gyvulėliais likdavo<br />
moterys ir senukai. Visi skaudžiai išgyveno dėl savųjų: dienomis<br />
tūkstančiai ginkluotų kareivių šukavo miškus, eidami ištiestos rankos<br />
atstumu, apžiūrėdavo kiekvieną krūmą, o naktimis liepsnodavo sodybos,<br />
jeigu enkavėdistai nerasdavo jose ieškomųjų, skardėdavo šūviai, jeigu<br />
rasdavo. Partizanų būrius nuolat papildydavo nauji nariai.<br />
4<br />
Per pirmą pokario dešimtmetį valstybės saugumo įstaigos pavadinimai buvo kaitaliojami:<br />
NKVD – rus. Narodnyj komitet vnutrenich del, liet. – Vidaus reikalų liaudies<br />
komitetas; NKGB – rus. Narodnyj komitet gosudarstvenoj bezopasnosti, liet. – Valstybės<br />
saugumo liaudies komitetas; MGB – rus. Ministerstvo gosudarstvenoj bezopasnosti,<br />
liet. – Valstybės saugumo ministerija; nuo 1954 m. kovo 13 d. – KGB rus. Komitet gosudarstvenoj<br />
bezopasnosti, liet. – Valstybės saugumo komitetas.<br />
21
Change language