Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
VAIDOTAS JANULIS, Mečislovo Jurevičiaus anūkas, prisimena<br />
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
Taigi – <strong>apie</strong> senelį <strong>Mečislovą</strong>.<br />
Prisimenu jį kaip gerą, išmintingą ir linksmą žmogų, turėjusį daug<br />
užsispyrimo, gal net per daug. Man dėl to ir Močiutės Emilijos gaila<br />
buvo, kad pralaukė pusę gyvenimo savo vyro iš lagerių ir kalėjimų. Bet<br />
Lietuvai tai buvo pavyzdys ir, matyt, be tokių pavyzdžių ir atkaklumo,<br />
be tokio tiesumo, prilygstančio spjūviui į veidą sovietams, būtų buvę<br />
sunkiau užkurti laisvės troškimą žmonių širdyse. Vaikystėje pamenu<br />
jį kaip kokį Senelį Šaltį – gerą, šiltą senelį, visada su lauktuvėmis. Kas<br />
benutiktų, iš jo visada sklido meilė, nors net neįsivaizduoju, kas jo galvoje<br />
dėjosi, kai sunku būdavo. Jis iš visų kratų ir užgauliojimų tik juokėsi,<br />
jam lageris ir kalėjimas (bent jau iš pasakojimų taip atrodė) būdavo<br />
lyg pamoka ir jam, ir jo bendražygiams, ir patiems sovietams. Istorijas<br />
pasakodavo kaip kokį linksmą nuotykį – tik dabar galiu suprasti, kiek jis<br />
kentėjo. Net paralyžiuotas dvasios neprarado, vis stengėsi prajuokinti<br />
ar ką šmaikštaus pasakyti, tikrai neatrodė, kad žmogus liūdėtų dėl savo<br />
likimo. Vis dirbdavo kažką: rišdavo knygas, skaitydavo, melsdavosi iki pat<br />
mirties, – kiek menu, veiklos jam reikėjo visada ir, matyt, jos užtekdavo.<br />
Senelis Mečislovas visada pamokydavo, patardavo, parodydavo,<br />
ką naujo turįs namuose, aptardavo knygas, duodavo paskaityti jo paties<br />
surištų nepriklausomos Lietuvos žurnalų, laikraščių, pasakojo visą tiesą<br />
<strong>apie</strong> sovietus – atvirkščiai nei man mokykloje būdavo sakoma. Net keista<br />
pradžioje buvo klausyti, atrodė, lyg netiesą šnekėtų. Labai daug <strong>apie</strong><br />
krikščionybę pasakojo, vis klausdavo, kada Pirmąją Komuniją priimsiu,<br />
nors taip ir nepriėmiau. Kiek pamenu, mano dėdę Joną, savo sūnų,<br />
Mečislovas nelabai mėgo, moralizuodavo vis – ne itin jie sutardavo. Iš<br />
vaikystės pamenu vieną nutikimą: buvo berods Kalėdos, o gal Velykos,<br />
Senelis buvo kalėjime Vilniuje, mes su Mama atėjome prie Lukiškių<br />
kalėjimo. Jei gerai pamenu, Mama sakė, kad reikia kažko čia laukti –<br />
na, stovėjome ir laukėme. Staiga netoli mūsų iš kažkurio kalėjimo<br />
lango atskrido nedidelė strėlė su duonos antgaliu. Mama paėmė, su<br />
ašaromis akyse iš duonos antgalio išlukšteno raštelį – tai buvo Senelio<br />
pasveikinimas švenčių proga ir turbūt dar kažkokia žinia parašyta.<br />
Pasakodavo <strong>apie</strong> kalėjimą Senelis, kaip su galvažudžiais vienoje<br />
kameroje kalėjo, kaip mokė juos pamilti Dievą ir pasaulį... Ir pavykdavo<br />
jam, kaip supratau, – gerbė jį kalėjime.<br />
186
Change language