Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
184<br />
Vincas Danielius tuo metu sėdėjo Kapsuko izoliatoriuje, grįžo į Šiaulius<br />
vasario 18 dieną.<br />
1988-ieji buvo lūžio metai Lietuvoje: atsirado Sąjūdis, prasidėjo<br />
Atgimimas. Dabar visi buvo drąsūs, niekas nebijojo būti suimtas už ne<br />
taip pasakytą žodį. Atėjus Atgimimui, Mečislovas Jurevičius ir kiti daug<br />
Lietuvos laisvei nusipelnę žmonės nesiveržė į valdžios olimpą: išliko<br />
kuklūs, perleido savo pradėtą kovų estafetę už Lietuvos laisvę kitiems,<br />
jaunesniems, ištroškusiems valdžios ir garbės.<br />
Aš su Vincu Danieliumi įsitraukiau į Antano Terlecko vadovaujamos<br />
Lietuvos laisvės lygos (LLL) gretas. Vieni pirmųjų atsisakėme karinių<br />
bilietų. Po mūsų akcijos Lietuvoje vyrai masiškai atsisakinėjo okupacinės<br />
armijos karinių bilietų.<br />
1991 m. sausio 13 d. su ginklu rankoje buvau parlamento gynėjų<br />
gretose.<br />
1998 m. sužinojau, kad Mečislovas Jurevičius sunkiai serga, yra<br />
prikaustytas prie invalido vežimėlio. Nieko nelaukęs nuvykau pas jį į<br />
namus. Nuo tos dienos iki Mečislovo mirties padėjau jam, kuo galėjau.<br />
Mane visada žavėjo Mečislovo optimizmas, niekada nemačiau jo<br />
rūškanu veidu, nesu matęs jo pikto, jis nepyko net ant tų žmonių, kurie<br />
sovietmečiu jį niekino. Jis net melsdavosi už juos. Ir dabar, būdamas iš<br />
dalies paralyžiuotas, jis nestokojo geros nuotaikos. <strong>Mečislovą</strong> nuolat<br />
kankindavo pragulų skausmai. Neretai jo žmona paskambindavo vėlai<br />
vakare ir prašydavo padėti apversti <strong>Mečislovą</strong> ant kito šono. Gaila, bet<br />
kai Mečislovas rimtai susirgo, daugelis buvusių draugų jo nebeprisiminė.<br />
Jam tuo laiku daugiausia padėjo buvęs bendražygis Kęstutis Stulgys<br />
(1951–2008).<br />
Mečislovas labai norėjo, kad jam būtų suteiktas partizano savanorio<br />
statusas: juk jis 1944–1946 m. nuolat palaikydavo ryšius su partizanais,<br />
prisiekė jų būryje, gavo Tankiuko slapyvardį. Dariau didelius žygius tuo<br />
kausimu, kreipiausi į Genocido ir rezistencijos centro vadovybę, tačiau<br />
gaudavau neigiamą atsakymą – neturime duomenų, kad Mečislovas<br />
Jurevičius dalyvavo partizaninėje kovoje. Aš jiems pateikiau visus<br />
sovietmečiu rašytus straipsnius, kur Mečislovas Jurevičius aiškiai<br />
įvardytas kaip buržuazinis nacionalistas, su ginklu rankose slankiojęs po<br />
Šakynos apylinkių miškus, bet visos mano pastangos buvo bergždžios.<br />
Nebebuvo gyvų tų laikų liudininkų partizanų – visi buvo žuvę.<br />
Mečislovas Jurevičius su žmona ir anūkėle gyveno penktame<br />
aukšte. Būdavo nelengva jį, sėdintį invalido vežimėlyje, išnešti į gryną orą.<br />
Kreipiausi į savivaldybę dėl buto keitimo, tačiau ir čia niekas nesiruošė
Change language