Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius 180 namų langų, net nuo stogų filmavo ir fotografavo mitingo dalyvius, tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Mitingas truko apie dvi valandas, pabaigoje visi kartu sugiedojo tautos himną, kažkoks vyriškis šalia paminklo padėjo vainiką, apjuostą trispalviu kaspinu. Jausmas buvo neapsakomas. Po tiek nelaisvės metų lietuviai pagaliau išdrįso viešai pareikšti pasauliui, kad mūsų tėvynė okupuota, kad gražiausias tautos žiedas žuvo miškuose ir Sibiro ledynuose. Ir visos tos tragedijos kaltininkai – Sovietų Sąjunga ir hitlerinė Vokietija. Mitingą filmavo ir iš dalyvių interviu ėmė žinomi žurnalistai Vytautas Kvietkauskas ir Artūras Baublys. Jie ir manęs paklausė: „Ką jūs čia veikiate? Kokių tikslų vedami čia atėjote?“ Aš atsakiau, kad dalyvauti šiame mitinge turėtų kiekvienas lietuvis. Tiesiog šventa pareiga yra išreikšti protestą prieš Molotovo–Ribentropo paktą, lėmusį Lietuvos okupaciją. Artūras Baublys paklausė, kaip įsivaizduojame tą pareigą. Į tai Vincas Danielius atsakė, kad kiekvienas lietuvis turi žinoti apie šitą gėdingą paktą tarp sovietų ir hitlerininkų, apie jų bendradarbiavimą ir Europos dalijimąsi, apie nekaltai žuvusius milijonus žmonių. Po mitingo priėjome prie Nijolės Sadūnaitės, padėkojome jai už drąsą organizuojant tokią akciją. Tada traukiniu grįžome į Šiaulius. Po kelių dienų per Lietuvą nuvilnijo represijų banga: televizija, žiniasklaida smerkė saujelę buržuazinių nacionalistų, išdrįsusių šmeižti TSRS santvarką. Buvo persekiojami organizatoriai Nijolė Sadūnaitė, kunigas Robertas Grigas, kiti patriotai. Mūsų, šiauliečių, dėl dalyvavimo šiame mitinge niekas nelietė, nors aišku, kad kagėbistai puikiai žinojo, jog ten buvome. 1987 m. įvyko dar vienas reikšmingas įvykis: Vincas Danielius viešai išstojo iš komjaunimo gretų. Vincas niekada nebuvo idėjinis komjaunuolis. Kaip ir dauguma lietuvių, jis buvo priverstas įstoti į šią mums svetimą organizaciją. Todėl Mečislovui Jurevičiui ir kilo mintis, kad reikia į „Komjaunimo tiesos“ laikraščio redakciją nusiųsti atvirą laišką, kuriame komjaunimas būtų įvardytas kaip svetimos valstybės organizacija, mums primesta okupacinės valdžios. Netrukus taip ir buvo padaryta. Po kelių dienų Vincui paskambino laikraščio žurnalistė ir pareiškė norą su juo pasikalbėti. Žurnalistė atvyko į Šiaulius, į Vinco namus. Aš irgi dalyvavau tame jų pokalbyje. Žurnalistė norėjo iš paties Vinco išgirsti jo išstojimo iš komjaunimo gretų priežastį. Vincas drąsiai išklojo, ką jis galvoja apie šią organizaciją. 1987 m. gruodžio 14 d. „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje išspausdintas atviras Vinco Danieliaus laiškas. Tai buvo neeilinis įvykis, sulaukęs plataus atgarsio. Vincą sveikino ir gyrė už drąsą net nepažįstami žmonės. Noriu pabrėžti, kad taip pasielgti Vincą paskatino Mečislovas
Jurevičius. Tai buvo jo idėja. Apie šitą įvykį kalbėjo ir per „Amerikos balsą“, informacija buvo išspausdinta pogrindžio spaudoje. Buvo tik 1988 m. pradžia. Susirinkome Petkevičių bute: Vincas, Mečislovas, Juozas Šileikis, Kęstutis Stulgys, Jadvyga ir Jonas Petkevičiai. Mečislovas visiems pranešė, kad žinomas disidentas Petras Cidzikas yra parašęs atvirą laišką TSKP generaliniam sekretoriui Gorbačiovui, kad leistų lietuviams netrukdomai paminėti Lietuvos nepriklausomybės septyniasdešimtmetį. Po tuo laišku renkami parašai lietuvių, pritariančių šiai idėjai. Mečislovas kalbėjo toliau: „Manau, mūsų visų svarbi pareiga yra prisidėti prie šio garbingo reikalo. Reikia ne tik pasirašyti, bet ir nurodyti savo adresą. Todėl prašau visus apsispręsti dabar: jeigu yra abejojančių, tai jie tegul nededa savo parašo. Mes jų už tai nepasmerksime, nes reikalas rimtas.“ Visi sutikome pasirašyti, nors puikiai žinojome, kad netrukus sulauksime kagėbistų antpuolio. Mečislovas davė mums užduotį: artėjant Lietuvos nepriklausomybės jubiliejui išspausdinti kreipimąsi į Lietuvos kunigus, kad jie paragintų savo parapijiečius deramai pažymėti garbingą sukaktį. Laiko iki vasario 16 d. buvo likę daugiau nei mėnuo, todėl nieko nelaukę ėmėmės darbo. Nutarėme darbuotis mano uošvės bute Knyvos gatvėje, kur tuo metu su šeima gyvenau. Dabar suprantu, kokie buvome neatsargūs, – juk saugumas galėjo be vargo mus suimti. Reikėjo išspausdinti daugiau kaip septynis šimtus atsišaukimų (tada Lietuvoje buvo apie 750 parapijų). Į talką pasikvietėme Stasį Navicką, kurį pažinojome kaip gerą kataliką. Jis tuo metu gyveno Šiaulių rajono Daunorų kaime ir palaikė ryšius su Meškuičių, Lygumų klebonais: gaudavo iš jų pogrindinės literatūros, kurią ir pats platindavo tarp patikimų žmonių. Albertas Špokas nupirko vokų. Kunigų adresai buvo surašyti Lietuvos katalikų kalendoriuje. Sąžiningai darbavomės visą savaitę. Darbas buvo atliktas. Kreipimosi teksto tiksliai negaliu atsiminti, bet jo mintis buvo tokia: „Garbė Jėzui Kristui. Gerbiamas klebone, artėja Lietuvos nepriklausomybės septyniasdešimtmetis. Mūsų Tėvynė Lietuva beveik penkiasdešimt metų neša sovietinės okupacijos jungą. Gražiausias tautos žiedas žuvo miškuose arba Sibiro ledynuose, padėjo galvas už protėvių žemę. Tačiau lietuviška dvasia gyva, jos sunaikinti neįmanoma. Jūsų, kaip Lietuvos katalikų kunigo, pareiga priminti savo parapijiečiams apie artėjančią Vasario 16-ąją – Lietuvos nepriklausomybės dieną – ir paraginti deramai ją paminėti.“ Iškilo klausimas dėl laiškų platinimo. Mudu su Stasiu Navicku manėme, kad Vincas, dirbdamas konduktoriumi, dalį laiškų išplatins Vilniuje ir Kaune, o aš su Stasiu – Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Tačiau Vincas nusprendė pats visus laiškus išplatinti. Iki vasario 16 d. buvo likęs 181
- Page 130 and 131: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 132 and 133: gaiviu oru. Bet kova nepraėjo velt
- Page 134 and 135: 2000 m. liepos 18 d. „Šiaulių n
- Page 136 and 137: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 138 and 139: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 140 and 141: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 142 and 143: Tėvelis buvo labai stiprios dvasio
- Page 144 and 145: 16-oji) vykdavo Aušros Vartų Gail
- Page 146 and 147: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 148 and 149: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 150 and 151: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 152 and 153: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 154 and 155: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 156 and 157: apsimeta trenktas esąs. Į kambar
- Page 158 and 159: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 160 and 161: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 162 and 163: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 164 and 165: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 166 and 167: J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus
- Page 168 and 169: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 170 and 171: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 172 and 173: sau atleisti, kad kaip tik tada iš
- Page 174 and 175: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 176 and 177: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 178 and 179: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 182 and 183: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 184 and 185: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 186 and 187: VAIDOTAS JANULIS, Mečislovo Jurevi
- Page 188 and 189: SVARBIAUSIOS MEČISLOVO JUREVIČIAU
- Page 190 and 191: TURINYS Birutė Žymantienė. KRYŽ
- Page 192: Žymantienė, Birutė KRYŽIŲ SODI
Jurevičius. Tai buvo jo idėja. Apie šitą įvykį kalbėjo ir per „Amerikos<br />
balsą“, informacija buvo išspausdinta pogrindžio spaudoje.<br />
Buvo tik 1988 m. pradžia. Susirinkome Petkevičių bute: Vincas,<br />
Mečislovas, Juozas Šileikis, Kęstutis Stulgys, Jadvyga ir Jonas Petkevičiai.<br />
Mečislovas visiems pranešė, kad žinomas disidentas Petras Cidzikas yra<br />
parašęs atvirą laišką TSKP generaliniam sekretoriui Gorbačiovui, kad<br />
leistų lietuviams netrukdomai paminėti Lietuvos nepriklausomybės<br />
septyniasdešimtmetį. Po tuo laišku renkami parašai lietuvių,<br />
pritariančių šiai idėjai. Mečislovas kalbėjo toliau: „Manau, mūsų visų<br />
svarbi pareiga yra prisidėti prie šio garbingo reikalo. Reikia ne tik<br />
pasirašyti, bet ir nurodyti savo adresą. Todėl prašau visus apsispręsti<br />
dabar: jeigu yra abejojančių, tai jie tegul nededa savo parašo. Mes jų<br />
už tai nepasmerksime, nes reikalas rimtas.“ Visi sutikome pasirašyti,<br />
nors puikiai žinojome, kad netrukus sulauksime kagėbistų antpuolio.<br />
Mečislovas davė mums užduotį: artėjant Lietuvos nepriklausomybės<br />
jubiliejui išspausdinti kreipimąsi į Lietuvos kunigus, kad jie paragintų<br />
savo parapijiečius deramai pažymėti garbingą sukaktį. Laiko iki vasario<br />
16 d. buvo likę daugiau nei mėnuo, todėl nieko nelaukę ėmėmės darbo.<br />
Nutarėme darbuotis mano uošvės bute Knyvos gatvėje, kur tuo metu<br />
su šeima gyvenau. Dabar suprantu, kokie buvome neatsargūs, – juk<br />
saugumas galėjo be vargo mus suimti. Reikėjo išspausdinti daugiau kaip<br />
septynis šimtus atsišaukimų (tada Lietuvoje buvo <strong>apie</strong> 750 parapijų).<br />
Į talką pasikvietėme Stasį Navicką, kurį pažinojome kaip gerą kataliką.<br />
Jis tuo metu gyveno Šiaulių rajono Daunorų kaime ir palaikė ryšius su<br />
Meškuičių, Lygumų klebonais: gaudavo iš jų pogrindinės literatūros,<br />
kurią ir pats platindavo tarp patikimų žmonių. Albertas Špokas nupirko<br />
vokų. Kunigų adresai buvo surašyti Lietuvos katalikų kalendoriuje.<br />
Sąžiningai darbavomės visą savaitę. Darbas buvo atliktas. Kreipimosi<br />
teksto tiksliai negaliu atsiminti, bet jo mintis buvo tokia: „Garbė Jėzui<br />
Kristui. Gerbiamas klebone, artėja Lietuvos nepriklausomybės septyniasdešimtmetis.<br />
Mūsų Tėvynė Lietuva beveik penkiasdešimt metų neša<br />
sovietinės okupacijos jungą. Gražiausias tautos žiedas žuvo miškuose<br />
arba Sibiro ledynuose, padėjo galvas už protėvių žemę. Tačiau lietuviška<br />
dvasia gyva, jos sunaikinti neįmanoma. Jūsų, kaip Lietuvos katalikų<br />
kunigo, pareiga priminti savo parapijiečiams <strong>apie</strong> artėjančią Vasario<br />
16-ąją – Lietuvos nepriklausomybės dieną – ir paraginti deramai ją<br />
paminėti.“ Iškilo klausimas dėl laiškų platinimo. Mudu su Stasiu Navicku<br />
manėme, kad Vincas, dirbdamas konduktoriumi, dalį laiškų išplatins<br />
Vilniuje ir Kaune, o aš su Stasiu – Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Tačiau<br />
Vincas nusprendė pats visus laiškus išplatinti. Iki vasario 16 d. buvo likęs<br />
181
Change language