Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
1987 m. pradžioje į Šiaulių šv. Jurgio bažnyčią atvyko dirbti vikaras<br />
Kazimieras Gražulis. Tai buvo labai drąsus kunigas. Mes žavėjomės jo<br />
pamokslais. Jis narsiai pliekė komunistinę santvarką, ragino žmones<br />
nepamiršti, kad esame lietuviai ir kiekvienas turime kovoti su netiesa,<br />
klestinčia dabartinėje Lietuvoje, kad aklai netikėtume sovietine<br />
propaganda. Sekmadieniais pasiklausyti kunigo K. Gražulio pamokslų<br />
į bažnyčią suplūsdavo minios žmonių. Kagėbistai taip pat nesėdėjo<br />
sudėję rankų. Bažnyčioje nuolat šmirinėdavo saugumiečiai, išplėtę ausis<br />
klausydavosi, ką kalba kunigas. Kartą su Vincu Danieliumi ėjome pas<br />
jį į namus, nešėme iš Mečislovo Jurevičiaus gautą naują spausdinimo<br />
mašinėlę. Netoli Vinco namo pastebėjome du kostiumuotus vyrus,<br />
garsiai besikeikiančius ir stumdančius vienas kitą. Iš karto į akis krito<br />
jų nenatūrali vaidyba. Įėję į namo vidų šviesos nedegėme. Nuojauta<br />
kuždėjo, kad tie „girti“ piliečiai atvyko kitu tikslu. Netrukus sugirgždėjo<br />
kiemo varteliai. Pro užuolaidos kraštelį stebėjome, kaip tie du asmenys<br />
tyliais žingsneliais iš lėto artinasi prie durų. Tada mes uždegėme šviesą,<br />
pradėjome garsiai kalbėtis, įjungėme magnetofoną su lietuvių liaudies<br />
dainomis. Buvo aišku, kad už lango stovintieji gaudo kiekvieną mūsų<br />
žodį. Išėjau iš Vinco namų gana vėlai, <strong>apie</strong> 12 val. nakties, seklių jau<br />
nebebuvo. Tokių atsitikimų būta labai daug.<br />
1987 m. vasarą mus pasiekė žinia, kad žinomi Lietuvos patriotai<br />
Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas ir kiti Vilniuje prie A. Mickevičiaus<br />
paminklo ketina surengti Molotovo–Ribentropo pakto paminėjimą,<br />
lėmusį Pabaltijo valstybių okupaciją. Pamenu, likus porai savaičių iki<br />
tos akcijos, susirinkome bute pas Petkevičius. Nusprendėme, kad ir<br />
mes, šiauliečiai, privalome dalyvauti renginyje. Tuo metu Mečislovas<br />
jautėsi labai blogai – jau kuris laikas stipriai streikavo širdis. Įkalbėjome<br />
jį nevažiuoti į Vilnių, bet skubiai gultis į ligoninę. Buvo nutarta, kad<br />
vyksime keturiese: Jonas ir Jadvyga Petkevičiai, Vincas Danielius ir aš.<br />
Vėliau prie mūsų prisijungė ir mano žmona Asta.<br />
1987 m. rugpjūčio 23 d. atvykome į Vilnių. Pradžioje šv. Onos<br />
bažnyčioje vyko šv. Mišios. Po šv. Mišių prie mūsų priėjęs kunigas Gintas<br />
Sakavičius pasakė, kad mitingas jau prasidėjęs, visiems reikia rinktis prie<br />
paminklo. Ten jau buvo susirinkęs gausus žmonių būrys, tikrų Lietuvos<br />
patriotų, drąsiai kalbėjusių <strong>apie</strong> Molotovo–Ribentropo pakto padarinius<br />
Lietuvai, <strong>apie</strong> okupaciją, <strong>apie</strong> tautos didvyrius partizanus, savo krauju<br />
nuplovusius tą 1940 m. gėdą, kai Lietuvos kariuomenė nepasipriešino<br />
sovietiniams okupantams. Kiekvieną pasakytą kalbą palydėdavo<br />
griausmingos ovacijos. Aplink zujo daugybė saugumiečių, jie iš aplinkinių<br />
179
Change language