Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius priešai, buržuaziniai nacionalistai. Mums bestovint prie paminklo staiga prieina prie mūsų du civiliai asmenys ir užkalbina: „Ką, vyrukai, čia veikiate? Kieno įgalioti čia deginate žvakeles?“ Albertas Špokas atsakė, kad TSRS konstitucija nedraudžia deginti žvakučių per Visų šventųjų dieną. Tuomet vienas iš jų paklausė: „Ar kartais ne jūs čia suremontavote tuos kryžius?“ „Taip. Kažkokie chuliganai suniokojo, o mes atstatėme.“ Vienas iš kagėbistų priėjo prie manęs ir Danieliaus ir tarė: „Jūs, jauni vyrukai, kažkaip nesiderinate prie tų kryžių ir žvakių. Ar nenorėtumėte poryt ateiti prie „Tiesos“ kino teatro 10 ryte? Pakalbėtume įvairiomis temomis.“ Tuo pokalbis ir baigėsi. Mes nebesileidome į diskusijas. Dar tą patį vakarą informavome Mečislovą apie įvykį kapinėse. Jis patarė, instruktavo, kaip turėtume elgtis, jeigu kartais būtume iškviesti į KGB. 1986 m. įsiminė dar vienas įvykis – tai Bazilionų bažnyčioje įvykusios kunigo Felikso Baliūno brolio primicijos – pirmosios ką tik įšventinto kunigo Mišios. Ladislovas Baliūnas irgi buvo uolus kunigas, aktyviai dalyvavęs pogrindžio kovoje. Mirė 2018 metais. Jau būdami bažnyčioje pastebėjome tris saugumiečius. Važiuodami iš Bazilionų į Šiaulius autobuse pastebėjome vieną jų akylai mus stebint. Išlipus Šiauliuose jis ėmė mus sekti. Vytauto ir Melnikaitės gatvių kampe buvo autobusų stotelė. Su Vincu Danieliumi atėję pastebėjome, kad ir seklys atsekė, atsistojo šalia, lyg lauktų autobuso. Vincas sustabdė pro šalį važiavusį taksi ir taip mes atsikratėme įkyraus kagėbisto. 1987 m. pradžioje Mečislovas Jurevičius organizavo išvyką į Lazdijų rajono Rudaminos miestelį. Ten bažnyčioje vyko šv. Mišios už prieš metus (1986 m.) žuvusį kunigą disidentą Juozapą Zdebskį. Dalyvavome ir mes, šiauliečiai: Mečislovas Jurevičius, Jonas Petkevičius, Albertas Špokas, Regina Teresiūtė ir aš. Susirinko daug žinomų Lietuvos disidentų. Tada pirmą kartą pamačiau Antaną Terlecką, ką tik grįžusį iš sovietinio lagerio, Petrą Plumpą, Petrą Cidziką. Po šv. Mišių visi susėdome prie bendro vaišių stalo. Pirmiausia buvo sukalbėta malda, po to sugiedotas Lietuvos himnas, tada vyko diskusijos apie Lietuvą, apie tolesnę kovą už laisvę. Visi jautėme, kad bręsta rimti įvykiai, turintys pakeisti dabartinę situaciją. 1987 m. Vasario 16-ąją šventėme Vinco Danieliaus namuose Kauno gatvėje, Šiauliuose. Dalyvavo Mečislovas Jurevičius, Jonas Petkevičius, Andrius Račkauskas, Albertas Špokas, Vincas Danielius, jo mama ir aš. Iš pradžių Mečislovas visus pakvietė pasimelsti, po to sugiedojome Lietuvos himną. Mečislovas savo kalboje kvietė ir toliau dirbti negailint jėgų dėl Lietuvos. „Lietuva tikrai bus laisva, galbūt aš nesulauksiu laisvės, tačiau jūs, jaunimas, tikrai sulauksite“, – kalbėjo Mečislovas. 178
1987 m. pradžioje į Šiaulių šv. Jurgio bažnyčią atvyko dirbti vikaras Kazimieras Gražulis. Tai buvo labai drąsus kunigas. Mes žavėjomės jo pamokslais. Jis narsiai pliekė komunistinę santvarką, ragino žmones nepamiršti, kad esame lietuviai ir kiekvienas turime kovoti su netiesa, klestinčia dabartinėje Lietuvoje, kad aklai netikėtume sovietine propaganda. Sekmadieniais pasiklausyti kunigo K. Gražulio pamokslų į bažnyčią suplūsdavo minios žmonių. Kagėbistai taip pat nesėdėjo sudėję rankų. Bažnyčioje nuolat šmirinėdavo saugumiečiai, išplėtę ausis klausydavosi, ką kalba kunigas. Kartą su Vincu Danieliumi ėjome pas jį į namus, nešėme iš Mečislovo Jurevičiaus gautą naują spausdinimo mašinėlę. Netoli Vinco namo pastebėjome du kostiumuotus vyrus, garsiai besikeikiančius ir stumdančius vienas kitą. Iš karto į akis krito jų nenatūrali vaidyba. Įėję į namo vidų šviesos nedegėme. Nuojauta kuždėjo, kad tie „girti“ piliečiai atvyko kitu tikslu. Netrukus sugirgždėjo kiemo varteliai. Pro užuolaidos kraštelį stebėjome, kaip tie du asmenys tyliais žingsneliais iš lėto artinasi prie durų. Tada mes uždegėme šviesą, pradėjome garsiai kalbėtis, įjungėme magnetofoną su lietuvių liaudies dainomis. Buvo aišku, kad už lango stovintieji gaudo kiekvieną mūsų žodį. Išėjau iš Vinco namų gana vėlai, apie 12 val. nakties, seklių jau nebebuvo. Tokių atsitikimų būta labai daug. 1987 m. vasarą mus pasiekė žinia, kad žinomi Lietuvos patriotai Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas ir kiti Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo ketina surengti Molotovo–Ribentropo pakto paminėjimą, lėmusį Pabaltijo valstybių okupaciją. Pamenu, likus porai savaičių iki tos akcijos, susirinkome bute pas Petkevičius. Nusprendėme, kad ir mes, šiauliečiai, privalome dalyvauti renginyje. Tuo metu Mečislovas jautėsi labai blogai – jau kuris laikas stipriai streikavo širdis. Įkalbėjome jį nevažiuoti į Vilnių, bet skubiai gultis į ligoninę. Buvo nutarta, kad vyksime keturiese: Jonas ir Jadvyga Petkevičiai, Vincas Danielius ir aš. Vėliau prie mūsų prisijungė ir mano žmona Asta. 1987 m. rugpjūčio 23 d. atvykome į Vilnių. Pradžioje šv. Onos bažnyčioje vyko šv. Mišios. Po šv. Mišių prie mūsų priėjęs kunigas Gintas Sakavičius pasakė, kad mitingas jau prasidėjęs, visiems reikia rinktis prie paminklo. Ten jau buvo susirinkęs gausus žmonių būrys, tikrų Lietuvos patriotų, drąsiai kalbėjusių apie Molotovo–Ribentropo pakto padarinius Lietuvai, apie okupaciją, apie tautos didvyrius partizanus, savo krauju nuplovusius tą 1940 m. gėdą, kai Lietuvos kariuomenė nepasipriešino sovietiniams okupantams. Kiekvieną pasakytą kalbą palydėdavo griausmingos ovacijos. Aplink zujo daugybė saugumiečių, jie iš aplinkinių 179
- Page 128 and 129: Paskutinės Mečislovo Jurevičiaus
- Page 130 and 131: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 132 and 133: gaiviu oru. Bet kova nepraėjo velt
- Page 134 and 135: 2000 m. liepos 18 d. „Šiaulių n
- Page 136 and 137: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 138 and 139: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 140 and 141: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 142 and 143: Tėvelis buvo labai stiprios dvasio
- Page 144 and 145: 16-oji) vykdavo Aušros Vartų Gail
- Page 146 and 147: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 148 and 149: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 150 and 151: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 152 and 153: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 154 and 155: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 156 and 157: apsimeta trenktas esąs. Į kambar
- Page 158 and 159: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 160 and 161: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 162 and 163: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 164 and 165: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 166 and 167: J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus
- Page 168 and 169: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 170 and 171: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 172 and 173: sau atleisti, kad kaip tik tada iš
- Page 174 and 175: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 176 and 177: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 180 and 181: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 182 and 183: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 184 and 185: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 186 and 187: VAIDOTAS JANULIS, Mečislovo Jurevi
- Page 188 and 189: SVARBIAUSIOS MEČISLOVO JUREVIČIAU
- Page 190 and 191: TURINYS Birutė Žymantienė. KRYŽ
- Page 192: Žymantienė, Birutė KRYŽIŲ SODI
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
priešai, buržuaziniai nacionalistai. Mums bestovint prie paminklo staiga<br />
prieina prie mūsų du civiliai asmenys ir užkalbina: „Ką, vyrukai, čia<br />
veikiate? Kieno įgalioti čia deginate žvakeles?“ Albertas Špokas atsakė,<br />
kad TSRS konstitucija nedraudžia deginti žvakučių per Visų šventųjų<br />
dieną. Tuomet vienas iš jų paklausė: „Ar kartais ne jūs čia suremontavote<br />
tuos kryžius?“ „Taip. Kažkokie chuliganai suniokojo, o mes atstatėme.“<br />
Vienas iš kagėbistų priėjo prie manęs ir Danieliaus ir tarė: „Jūs, jauni<br />
vyrukai, kažkaip nesiderinate prie tų kryžių ir žvakių. Ar nenorėtumėte<br />
poryt ateiti prie „Tiesos“ kino teatro 10 ryte? Pakalbėtume įvairiomis<br />
temomis.“ Tuo pokalbis ir baigėsi. Mes nebesileidome į diskusijas. Dar<br />
tą patį vakarą informavome <strong>Mečislovą</strong> <strong>apie</strong> įvykį kapinėse. Jis patarė,<br />
instruktavo, kaip turėtume elgtis, jeigu kartais būtume iškviesti į KGB.<br />
1986 m. įsiminė dar vienas įvykis – tai Bazilionų bažnyčioje<br />
įvykusios kunigo Felikso Baliūno brolio primicijos – pirmosios ką tik<br />
įšventinto kunigo Mišios. Ladislovas Baliūnas irgi buvo uolus kunigas,<br />
aktyviai dalyvavęs pogrindžio kovoje. Mirė 2018 metais. Jau būdami<br />
bažnyčioje pastebėjome tris saugumiečius. Važiuodami iš Bazilionų<br />
į Šiaulius autobuse pastebėjome vieną jų akylai mus stebint. Išlipus<br />
Šiauliuose jis ėmė mus sekti. Vytauto ir Melnikaitės gatvių kampe buvo<br />
autobusų stotelė. Su Vincu Danieliumi atėję pastebėjome, kad ir seklys<br />
atsekė, atsistojo šalia, lyg lauktų autobuso. Vincas sustabdė pro šalį<br />
važiavusį taksi ir taip mes atsikratėme įkyraus kagėbisto.<br />
1987 m. pradžioje Mečislovas Jurevičius organizavo išvyką į Lazdijų<br />
rajono Rudaminos miestelį. Ten bažnyčioje vyko šv. Mišios už prieš metus<br />
(1986 m.) žuvusį kunigą disidentą Juozapą Zdebskį. Dalyvavome ir mes,<br />
šiauliečiai: Mečislovas Jurevičius, Jonas Petkevičius, Albertas Špokas,<br />
Regina Teresiūtė ir aš. Susirinko daug žinomų Lietuvos disidentų. Tada<br />
pirmą kartą pamačiau Antaną Terlecką, ką tik grįžusį iš sovietinio lagerio,<br />
Petrą Plumpą, Petrą Cidziką. Po šv. Mišių visi susėdome prie bendro<br />
vaišių stalo. Pirmiausia buvo sukalbėta malda, po to sugiedotas Lietuvos<br />
himnas, tada vyko diskusijos <strong>apie</strong> Lietuvą, <strong>apie</strong> tolesnę kovą už laisvę. Visi<br />
jautėme, kad bręsta rimti įvykiai, turintys pakeisti dabartinę situaciją.<br />
1987 m. Vasario 16-ąją šventėme Vinco Danieliaus namuose Kauno<br />
gatvėje, Šiauliuose. Dalyvavo Mečislovas Jurevičius, Jonas Petkevičius,<br />
Andrius Račkauskas, Albertas Špokas, Vincas Danielius, jo mama ir aš.<br />
Iš pradžių Mečislovas visus pakvietė pasimelsti, po to sugiedojome<br />
Lietuvos himną. Mečislovas savo kalboje kvietė ir toliau dirbti negailint<br />
jėgų dėl Lietuvos. „Lietuva tikrai bus laisva, galbūt aš nesulauksiu laisvės,<br />
tačiau jūs, jaunimas, tikrai sulauksite“, – kalbėjo Mečislovas.<br />
178
Change language