Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Nuotraukose nužudyti žmonės atrodė siaubingai. Tarp nužudytųjų buvo<br />
žinomo politinio kalinio partizano Liudo Simučio tėvas.<br />
Nuvykę į Telšius pirmiausia aplankėme vyskupą Antaną Vaičių,<br />
perdavėme labų dienų nuo Mečislovo Jurevičiaus ir papasakojome <strong>apie</strong><br />
savo atvykimo į Telšius tikslą. Vyskupas mus pagyrė, kad atliksime gerą<br />
darbą, ir padovanojo po liturginį maldyną. Po to nuvykome pas Oną<br />
Pakalniškytę, gyvenusią šalia senųjų Telšių kapinių. Jos brolis šaulys Liudas<br />
Pakalniškis buvo vienas iš nukankintųjų. Senutė pardavė savo namuką<br />
Plungėje ir nusipirko seną mažą trobelę šalia senųjų Telšių kapinių vien<br />
tam, kad kasdien galėtų lankyti mylimo brolio kapą. Ėmėmės darbo:<br />
aptvarkėme kapą, perdažėme medinę skulptūrą.<br />
Iš Mečislovo ir Petkevičių dažnai gaudavome pogrindinės spaudos:<br />
„Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, periodinių leidinių „Aušra“, „Vytis“.<br />
Šitie leidiniai buvo kaip švyturiai gūdžioje naktyje, džiugino ir teikė<br />
vilties, kad išauš laisvės diena, kad lietuvis pasijus tikru šeimininku savo<br />
žemėje. Vincas Danielius padaugindavo leidinius, juos platindavome<br />
tarp patikimų žmonių.<br />
Veiklos turėjome daug. Aišku, turėjau šeimą, reikėjo galvoti, kaip<br />
ją išlaikyti, bet, laimei, mano žmona buvo bendramintė – beveik visa jos<br />
šeima buvo ištremta į Sibirą. Tada mes buvome idealistai ir tikėjome,<br />
kad atliekame šventą darbą.<br />
Vadovaujami Mečislovo Jurevičiaus, Jadvygos ir Jono Petkevičių,<br />
Reginos Teresiūtės SJE, Juozo Šileikio, nuolatos vykdavome į bendraminčių<br />
sąskrydžius, į atlaidus, susitikdavome su iš įkalinimo vietų grįžusiais<br />
partizanais, politiniais kaliniais.<br />
Senosiose Šiaulių kapinėse yra palaidoti 1919 m. Lietuvos<br />
savanoriai, žuvę kovose su bermontininkais. Tuo laiku savanorių kapai<br />
buvo labai apleisti: betoniniai kryžiai aplūžę, kiti tiesiog piktavalių<br />
sudaužyti, užrašai ant jų vos įskaitomi. Buvo nuspręsta tuos betoninius<br />
kryželius iš naujo išlieti, užrašus atnaujinti. Netrukus ėmėmės darbo.<br />
Alberto Špoko daugiabučio namo rūsyje virė darbas: rinkdavomės<br />
vakarais ir dirbdavome iki vėlumos. Po poros mėnesių sunkaus darbo<br />
visi kryželiai buvo naujai pagaminti, užrašai atnaujinti ir, iki Visų šventųjų<br />
likus porai dienų, pastatyti.<br />
Mūsų uolumas neliko nepastebėtas. Lapkričio 1 d. aš, Vincas<br />
Danielius ir Albertas Špokas stovėjome šalia savanorių paminklo. Ant<br />
kapelių degė daug žvakučių, restauruoti kryželiai atrodė įspūdingai.<br />
Nepažįstami žmonės ateidavo, uždegdavo žvakelę ir skubiai pasišalindavo.<br />
Šiandien būtų juokinga: argi gali kas persekioti vien už tai, kad uždegei<br />
žvakę ant savanorio kapo? Bet tada savanoriai buvo tarybų valdžios<br />
177
Change language