Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
176<br />
Gimbutu. Ir vėliau ne kartą teko jį lankyti. Šis garbingas žmogus mirė ar<br />
ne 1989 metais.<br />
Mečislovas Jurevičius buvo vienas iš mūsų dvasinių vadų, neretai<br />
tekdavo vykdyti jo užduotis. 1986 m. birželio mėnesį Mečislovas man<br />
ir Vincui Danieliui patikėjo išspausdinti ir išplatinti atsišaukimus <strong>apie</strong><br />
1941 m. birželio sukilimą. Tą vasarą sukako lygiai keturiasdešimt penkeri<br />
metai, kai Lietuvoje prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Vincas Danielius<br />
išspausdino <strong>apie</strong> penkiasdešimt atsišaukimų. Atsišaukimo turinys buvo<br />
toks: „Lietuvi, nepamiršk tų savo tautiečių, kurie iš savo gimtųjų sodybų<br />
buvo ištremti į Sibirą, kurie žuvo miškuose už Tėvynę. Uždek žvakutę<br />
ant jų kapo ir pasimelsk už jų vėlę.“ Cituoju gal nevisiškai tiksliai, bet<br />
mintis buvo tokia. Dar atšvietėme keletą Vyčio nuotraukų, ant kurių<br />
užrašėme Lietuvos himno žodžius. Kadangi Vincas Danielius tuo metu<br />
dirbo autobusų parke konduktoriumi, tai vieną dieną išsiruošėme kartu<br />
į kelionę, kurios metu turėjome įvykdyti Mečislovo užduotį. Maršrutas<br />
buvo Šiauliai–Vilkaviškis. Nutarėme platinti atsišaukimus vakarop, kai<br />
grįšime atgal. Tą ir padarėme. Kai autobusas sustodavo kokiame nors<br />
mieste, aš, greitai nuėjęs į artimiausio namo laiptinę, į pašto dėžutes<br />
įmesdavau atsišaukimus. Aišku, atsišaukimų nebuvo daug, bet viskas<br />
buvo atlikta tvarkingai.<br />
Tuo metu glaudžius santykius palaikydavome su Bazilionų parapijos<br />
klebonu Feliksu Baliūnu. Su juo mane supažindino Mečislovas Jurevičius.<br />
Dažnai pas kunigą Baliūną lankydavomės klebonijoje, diskutuodavome<br />
<strong>apie</strong> Lietuvos istoriją, partizanų kovas, <strong>apie</strong> religiją. Mums, jaunimui,<br />
tokie susitikimai davė daug naudos. Su Mečislovu daug kartų lankėmės<br />
Žarėnų-Latvelių kaime. Tame bažnytkaimyje klebonavo kunigas Algirdas<br />
Pakamanis, o vargonininkė buvo vienuolė sesuo Regina Teresiūtė SJE.<br />
Mečislovas Jurevičius mus nuolat mokė atsargumo ir kaip turėtume<br />
elgtis, jeigu mus suimtų, ką turėtume kalbėti tardymo metu. Šitie<br />
patarimai davė labai daug naudos: būdami jauni nesuvokėme realaus<br />
pavojaus.<br />
1941 m. birželio 25 d. okupantai Rainių miškelyje nukankino<br />
septyniasdešimt šešis žemaičius politinius kalinius. Todėl 1986 m. vasarą<br />
nutarėme nuvykti į Telšius ir sutvarkyti kankinių kapo koplytstulpį.<br />
Tų pačių metų birželio pradžioje aš su Albertu Špoku ir žmona Asta<br />
išvykome į Telšius. Apie Rainių miškelio kankinius pirmą kartą išgirdau<br />
iš Mečislovo – jis man buvo davęs 1942 m. išleistą knygelę „Žemaičių<br />
kankiniai“. Ten buvo išsamiai aprašytos okupantų įvykdytos žiaurios<br />
žudynės. 1941 m., karui prasidėjus, Telšių kalėjime kalėję politiniai kaliniai<br />
buvo išvesti į netoliese esantį Rainių miškelį ir sadistiškai nukankinti.
Change language