Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
nesileido į kalbas, visi jie buvo pasamdyti saugumo, gal dar ir pinigų<br />
gavo. Mama dar pasakojo, kad teismo dieną jai ir močiutei neleido net<br />
maisto seneliui perduoti – iškart po nuosprendžio paskelbimo jis buvo<br />
išvežtas.<br />
SIGITAS BARANAUSKAS prisimena<br />
Man teko didžiulė garbė pažinti ir artimai bendrauti su šiuo<br />
garbingu ir dvasiškai galingu žmogumi, kurio gyvenimo devizas buvo<br />
visas jėgas skirti <strong>Dievo</strong> garbei ir Tėvynės laisvei. Ir tai nebuvo tušti<br />
žodžiai: Mečislovas Jurevičius, kaip tikras Lietuvos laisvės kovotojas, liko<br />
ištikimas duotai priesaikai iki paskutinio atodūsio.<br />
Su Mečislovu Jurevičiumi susipažinau 1985 m. rudenį. Tuo metu<br />
buvęs mokytojas Albertas Špokas buvo subūręs patriotinę jaunimo<br />
grupę, kurioje dalyvavau ir aš. Pamenu, vieną 1985 m. lapkričio<br />
dieną susirinkome žinomų disidentų Jono ir Jadvygos Petkevičių bute<br />
Lenino gatvėje – tada pirmą kartą ir pamačiau šitą žmogų-legendą.<br />
Tuometiniuose miesto ir respublikos laikraščiuose nuolat pasirodydavo<br />
šmeižikiškų straipsnių <strong>apie</strong> <strong>Mečislovą</strong> <strong>Jurevičių</strong>, kuriuose jis būdavo<br />
vadinamas buržuaziniu nacionalistu, banditu, o jo rankos suteptos<br />
tarybinių žmonių krauju. Atsimenu, tą vakarą iš pradžių labai jaudinausi,<br />
bet kai pabendravau, susipažinau artimiau, pamačiau, kad tai paprastas<br />
ir nuoširdus žmogus, nors ir perėjęs sovietinius lagerius, tardymus, bet<br />
išlikęs tikru žmogumi. Tuo metu Jonas ir Jadvyga Petkevičiai, Mečislovas<br />
Jurevičius tapo mano dvasiniais vadovais – iš jų daug išmokau, daug<br />
sužinojau.<br />
1986 m. Mečislovo Jurevičiaus ir sutuoktinių Petkevičių iniciatyva<br />
Aukštelkės pensionate buvo apgyvendintas iš sovietinio lagerio grįžęs<br />
partizanas Justas Gimbutas. Jis lageriuose kalėjo trisdešimt dvejus<br />
metus, neturėjo šeimos, visi giminės buvo mirę. Šio žmogaus globa<br />
užsiėmė Mečislovas Jurevičius, Jonas ir Jadvyga Petkevičiai, vienuolė<br />
Regina Teresiūtė SJE.<br />
Buvo 1986 m. pavasaris. Mečislovas, sesuo Regina Teresiūtė ir aš<br />
nuvykome į Aukštelkės pensionatą aplankyti Justo Gimbuto. Jo fizinė<br />
sveikata buvo prasta, bet dvasia išliko stipri. Atrodė, kad bendraujame ne<br />
su kaliniu, o su mokytoju, skleidžiančiu gerumą, inteligenciją. Apie Justą<br />
Gimbutą rašė tuometinė Lietuvos pogrindžio spauda, kalbėjo „Amerikos<br />
balso“ radijas. Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis pasimatymas su Justu<br />
175
Change language