Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
sau atleisti, kad kaip tik tada išėjo iš palatos. Tarsi nuo to būtų kas nors pasikeitę. Jau po tėčio mirties pradėjo tapyti jo portretą ir nutapė tokį, kad, iš kurio taško bežvelgtum, visada sutiksi Mečislovo žvilgsnį, nukreiptą tiesiai į žiūrintįjį. Kur dabar tas portretas? Nežinau. Tokių mielų, kantrių, gerų žmonių kaip Jonas daugiau nesu sutikęs. Jiedu su Vilma, antrąja Jono žmona, labai mylėjo vienas kitą ir savo vaikus. Viena jų duktė, Justina, surinko tėvo talentus, tapo dailininke. O Jono neapsakomai gaila, juk jam tebuvo trisdešimt aštuoneri, kai išėjo į amžinybę. Sako, infarktas. Jo širdelė nuo pat gimimo nebuvo tvirta, o išgyvenimų našta nuo pat vaikystės negailestinga. Anūkė VAIVA JANULYTĖ prisimena Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius 172 Esu Mečislovo Jurevičiaus anūkė Vaiva Janulytė (Angelės dukra). Tikiuosi, mano prisiminimai dar daugiau papasakos, koks buvo senelis ir kaip viską mačiau būdama vaikas. Akimirka, kai ėjau su mama į kažkokias statybas, pro kurias matėsi Lukiškių kalėjimo langas ir ten iškišta pro užkaltas lentas ranka – daugiau nieko nesimatė, tik ta mums mojuojanti ranka. Atsiminsiu tai visą gyvenimą. Gimiau 1977 m. – taigi teko gyventi dar sovietų okupuotoje Lietuvoje. Gerai prisimenu, kaip kartą per pamoką atėjo du juodais kostiumais apsirengę vyrai, kažką pasakė mokytojai, o ji liepė man išeiti iš klasės. Koridoriuje jie mane pasisodino ant palangės ir sako: „Pasakyk, kur tavo senelis. Jei pasakysi, duosim tau saldainį.“ Tada vaizdas dingsta ir daugiau nieko neprisimenu, bet man atrodo, kad aš nieko nepasakiau, nes nežinojau, kur buvo mano senelis. Mokykloje visko būdavo. Manęs nepriėmė į pionierius, nes kai auklėtojas (istorijos mokytojas) paprašė visos klasės pakelti rankas, kas tiki Dievą, tik aš viena pakėliau (nors puikiai žinojau, kad visi kiti klasės mokiniai irgi buvo tikintys). Tuomet prieš visą klasę mane pastatė ir liepė papasakoti, kaip atrodo tas Dievas. O aš turbūt esu paveldėjusi iš senelio baimės jausmo neturėjimą, todėl atsakiau: „Su naktiniais ir barzda!“ Ir atsisėdau į suolą. Po to turbūt ir buvo padarytos išvados. Iš šitos istorijos senelis labai juokėsi:) Bet vėliau, kai senelis buvo Vilniuje, jis pamatė mane su raudonu kaklaraiščiu (aš jį nešiojau, nes nenorėjau mokykloje būti balta varna), tai jis taip supyko, kad suplėšė kaklaraištį į skutelius ir išmetė į šiukšlių dėžę.
Tuo metu pykau ir aš ant jo. Jau sunku buvo susigaudyti, kas ta Lietuva ir kodėl senelis taip dėl jos kovoja. Sovietinė ideologija mokykloje buvo skiepijama vaikams – aš net nebesuvokdavau, kur yra tiesa. Vasaras leisdavau pas senelius Šiauliuose, man labai patikdavo kalbėtis su seneliu. Nors jis dažniausiai melsdavosi savo kambaryje, vis tiek rasdavo laiko ir man. Turėjo gerą humoro jausmą. Man dar teko matyti senelį vaikščiojantį, bet jam jau darydavosi sunku judėti. Prisimenu daug laikrodžių kambaryje, daug šventųjų paveikslų. Jis daug pasakodavo apie savo tremtį, bet labiausiai patikdavo, kai traukdavo iš spintos savo kalinio drabužius, rodydavo iš duonos padarytą rožinį, kuris gulėdavo tokioj dėžutėj kaip relikvija. Pasakodavo, kad neturėjo nieko valgyti, sėdėjo uždarytas tamsioj akmeninėj vienutėj, kur buvo tik akmenys, jokio gulto, buvo šalta ir šlapia, kad per dieną duodavo tik vieną stiklinę vandens ir vieną riekelę juodos duonos, iš kurios ir pasidarė rožinį, o siūlą išsitraukė iš marškinių. Namai buvo pilni visokiausių senovinių daiktų ir paveikslų. Aukštai ant spintos buvo surikiuotos senovinės medinės statulėlės ir aš vis klausdavau senelio, kas čia? Jis atsakydavo, kad tai dvylika apaštalų. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo didelė vertybė. Močiutė su seneliu statulėles vadindavo smūtkelėmis. Tačiau vieną vasarą jas iš mūsų pavogė, o aš buvau vienintelė tos vagystės liudininkė. Labai aiškiai viską prisimenu. Parėjusi iš kiemo (norėjau atsigerti vandens) pamačiau, kad durys praviros. Galvojau, kad močiutė grįžo iš darbo arba aš pamiršau užrakinti duris, bet paskui pamačiau, kad kambario durų spyna išdraskyta (tame kambaryje buvo svetainė ir senelio kambarys, kuriuos rakindavo nuo Jono, mano mamos brolio ir mano krikšto tėčio, tuo metu dar gyvenusio savo tėvų namuose – seneliai bijojo, kad jis ko neišneštų, nes buvo susidėjęs su bloga kompanija, daug gerdavo, kartais negrįždavo namo). Staiga išlindo du vyrai. Vienas buvo toks stambo kas, su dryžuotu megztiniu, gana padoriai apsirengęs, kitas liesas, maždaug Jono metų. Jie kažką dėjosi į dideles juodas rankines. Vyrai nustebo pamatę mane ir puolė klausinėti, kas aš tokia, ką čia veikiu. Aš buvau mandagi, todėl atsakiau į visus klausimus ir pati paklausiau, ką jie čia daro. Vyrai atsakė, kad tvarko spyną. Paskui nusišypsojo man ir išėjo. Aišku, visiškai nesuvokiau, kas įvyko, atsigėriau vandens, po to nuėjau pas močiutę į darbą (ji dirbo krautuvėj, šalia namų) ir paklausiau, ką veikia svetimi vyrai namuose. Kaip dabar atsimenu sutrikusį močiutės veidą, ji tik susvirduliavo, metė viską ir bėgte išbėgo namo. Vėliau močiutė vis klausė manęs, kodėl nebėgau pas kaimyną Alminą? Pasakė, kad pavogė statulėles, dar kažką. Visą tos dienos vakarą senelių namuose sėdėjo rimti dėdės, manęs vis klausinėjo, kaip buvo, ką mačiau, kaip tie 173
- Page 122 and 123: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 124 and 125: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 126 and 127: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 128 and 129: Paskutinės Mečislovo Jurevičiaus
- Page 130 and 131: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 132 and 133: gaiviu oru. Bet kova nepraėjo velt
- Page 134 and 135: 2000 m. liepos 18 d. „Šiaulių n
- Page 136 and 137: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 138 and 139: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 140 and 141: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 142 and 143: Tėvelis buvo labai stiprios dvasio
- Page 144 and 145: 16-oji) vykdavo Aušros Vartų Gail
- Page 146 and 147: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 148 and 149: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 150 and 151: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 152 and 153: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 154 and 155: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 156 and 157: apsimeta trenktas esąs. Į kambar
- Page 158 and 159: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 160 and 161: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 162 and 163: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 164 and 165: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 166 and 167: J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus
- Page 168 and 169: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 170 and 171: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 174 and 175: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 176 and 177: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 178 and 179: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 180 and 181: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 182 and 183: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 184 and 185: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 186 and 187: VAIDOTAS JANULIS, Mečislovo Jurevi
- Page 188 and 189: SVARBIAUSIOS MEČISLOVO JUREVIČIAU
- Page 190 and 191: TURINYS Birutė Žymantienė. KRYŽ
- Page 192: Žymantienė, Birutė KRYŽIŲ SODI
Tuo metu pykau ir aš ant jo. Jau sunku buvo susigaudyti, kas ta Lietuva<br />
ir kodėl senelis taip dėl jos kovoja. Sovietinė ideologija mokykloje buvo<br />
skiepijama vaikams – aš net nebesuvokdavau, kur yra tiesa.<br />
Vasaras leisdavau pas senelius Šiauliuose, man labai patikdavo<br />
kalbėtis su seneliu. Nors jis dažniausiai melsdavosi savo kambaryje, vis<br />
tiek rasdavo laiko ir man. Turėjo gerą humoro jausmą. Man dar teko matyti<br />
senelį vaikščiojantį, bet jam jau darydavosi sunku judėti. Prisimenu daug<br />
laikrodžių kambaryje, daug šventųjų paveikslų. Jis daug pasakodavo <strong>apie</strong><br />
savo tremtį, bet labiausiai patikdavo, kai traukdavo iš spintos savo kalinio<br />
drabužius, rodydavo iš duonos padarytą rožinį, kuris gulėdavo tokioj<br />
dėžutėj kaip relikvija. Pasakodavo, kad neturėjo nieko valgyti, sėdėjo<br />
uždarytas tamsioj akmeninėj vienutėj, kur buvo tik akmenys, jokio gulto,<br />
buvo šalta ir šlapia, kad per dieną duodavo tik vieną stiklinę vandens ir<br />
vieną riekelę juodos duonos, iš kurios ir pasidarė rožinį, o siūlą išsitraukė<br />
iš marškinių. Namai buvo pilni visokiausių senovinių daiktų ir paveikslų.<br />
Aukštai ant spintos buvo surikiuotos senovinės medinės statulėlės<br />
ir aš vis klausdavau senelio, kas čia? Jis atsakydavo, kad tai dvylika<br />
apaštalų. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo didelė vertybė. Močiutė<br />
su seneliu statulėles vadindavo smūtkelėmis. Tačiau vieną vasarą jas<br />
iš mūsų pavogė, o aš buvau vienintelė tos vagystės liudininkė. Labai<br />
aiškiai viską prisimenu. Parėjusi iš kiemo (norėjau atsigerti vandens)<br />
pamačiau, kad durys praviros. Galvojau, kad močiutė grįžo iš darbo arba<br />
aš pamiršau užrakinti duris, bet paskui pamačiau, kad kambario durų<br />
spyna išdraskyta (tame kambaryje buvo svetainė ir senelio kambarys,<br />
kuriuos rakindavo nuo Jono, mano mamos brolio ir mano krikšto tėčio,<br />
tuo metu dar gyvenusio savo tėvų namuose – seneliai bijojo, kad jis ko<br />
neišneštų, nes buvo susidėjęs su bloga kompanija, daug gerdavo, kartais<br />
negrįždavo namo). Staiga išlindo du vyrai. Vienas buvo toks stambo kas,<br />
su dryžuotu megztiniu, gana padoriai apsirengęs, kitas liesas, maždaug<br />
Jono metų. Jie kažką dėjosi į dideles juodas rankines. Vyrai nustebo<br />
pamatę mane ir puolė klausinėti, kas aš tokia, ką čia veikiu. Aš buvau<br />
mandagi, todėl atsakiau į visus klausimus ir pati paklausiau, ką jie čia<br />
daro. Vyrai atsakė, kad tvarko spyną. Paskui nusišypsojo man ir išėjo.<br />
Aišku, visiškai nesuvokiau, kas įvyko, atsigėriau vandens, po to nuėjau<br />
pas močiutę į darbą (ji dirbo krautuvėj, šalia namų) ir paklausiau, ką<br />
veikia svetimi vyrai namuose. Kaip dabar atsimenu sutrikusį močiutės<br />
veidą, ji tik susvirduliavo, metė viską ir bėgte išbėgo namo. Vėliau<br />
močiutė vis klausė manęs, kodėl nebėgau pas kaimyną Alminą? Pasakė,<br />
kad pavogė statulėles, dar kažką. Visą tos dienos vakarą senelių namuose<br />
sėdėjo rimti dėdės, manęs vis klausinėjo, kaip buvo, ką mačiau, kaip tie<br />
173
Change language