Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
sau atleisti, kad kaip tik tada išėjo iš palatos. Tarsi nuo to būtų kas nors<br />
pasikeitę. Jau po tėčio mirties pradėjo tapyti jo portretą ir nutapė<br />
tokį, kad, iš kurio taško bežvelgtum, visada sutiksi Mečislovo žvilgsnį,<br />
nukreiptą tiesiai į žiūrintįjį. Kur dabar tas portretas? Nežinau.<br />
Tokių mielų, kantrių, gerų žmonių kaip Jonas daugiau nesu sutikęs.<br />
Jiedu su Vilma, antrąja Jono žmona, labai mylėjo vienas kitą ir savo<br />
vaikus. Viena jų duktė, Justina, surinko tėvo talentus, tapo dailininke. O<br />
Jono neapsakomai gaila, juk jam tebuvo trisdešimt aštuoneri, kai išėjo<br />
į amžinybę. Sako, infarktas. Jo širdelė nuo pat gimimo nebuvo tvirta, o<br />
išgyvenimų našta nuo pat vaikystės negailestinga.<br />
Anūkė VAIVA JANULYTĖ prisimena<br />
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
172<br />
Esu Mečislovo Jurevičiaus anūkė Vaiva Janulytė (Angelės dukra).<br />
Tikiuosi, mano prisiminimai dar daugiau papasakos, koks buvo senelis ir<br />
kaip viską mačiau būdama vaikas.<br />
Akimirka, kai ėjau su mama į kažkokias statybas, pro kurias matėsi<br />
Lukiškių kalėjimo langas ir ten iškišta pro užkaltas lentas ranka – daugiau<br />
nieko nesimatė, tik ta mums mojuojanti ranka. Atsiminsiu tai visą<br />
gyvenimą.<br />
Gimiau 1977 m. – taigi teko gyventi dar sovietų okupuotoje<br />
Lietuvoje. Gerai prisimenu, kaip kartą per pamoką atėjo du juodais<br />
kostiumais apsirengę vyrai, kažką pasakė mokytojai, o ji liepė man išeiti<br />
iš klasės. Koridoriuje jie mane pasisodino ant palangės ir sako: „Pasakyk,<br />
kur tavo senelis. Jei pasakysi, duosim tau saldainį.“ Tada vaizdas dingsta<br />
ir daugiau nieko neprisimenu, bet man atrodo, kad aš nieko nepasakiau,<br />
nes nežinojau, kur buvo mano senelis.<br />
Mokykloje visko būdavo. Manęs nepriėmė į pionierius, nes kai<br />
auklėtojas (istorijos mokytojas) paprašė visos klasės pakelti rankas, kas<br />
tiki Dievą, tik aš viena pakėliau (nors puikiai žinojau, kad visi kiti klasės<br />
mokiniai irgi buvo tikintys). Tuomet prieš visą klasę mane pastatė ir liepė<br />
papasakoti, kaip atrodo tas Dievas. O aš turbūt esu paveldėjusi iš senelio<br />
baimės jausmo neturėjimą, todėl atsakiau: „Su naktiniais ir barzda!“ Ir<br />
atsisėdau į suolą. Po to turbūt ir buvo padarytos išvados. Iš šitos istorijos<br />
senelis labai juokėsi:)<br />
Bet vėliau, kai senelis buvo Vilniuje, jis pamatė mane su raudonu<br />
kaklaraiščiu (aš jį nešiojau, nes nenorėjau mokykloje būti balta varna), tai<br />
jis taip supyko, kad suplėšė kaklaraištį į skutelius ir išmetė į šiukšlių dėžę.
Change language