Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
170<br />
mūsų dangus, mūsų pagalbininkas ir sąjungininkas, mačiau Mečislovo<br />
ir visų devyniolikos (priskaičiuoju ir save) žmonių džiaugsmą, tikėjimą<br />
šia minute, visu gyvenimu ir Dievu. Mums su Ričardu buvo po dvidešimt<br />
dvejus metus – nebe vaikai buvom, o subrendę vyrai, kuriuos, rodos,<br />
sunku nustebinti ir sužavėti, o štai tos nakties įspūdį ir Mečislovo<br />
Jurevičiaus paveikslą nešiojuosi atmintyje iki šiol. Mano draugas kunigas<br />
Ričardas žuvo. <strong>Mečislovą</strong> <strong>Jurevičių</strong> dar kartą mačiau, kai to ypatingo<br />
kryžiaus nešimo dvidešimtmečio proga 1993 m. gegužę buvome susitikę<br />
<strong>Kryžių</strong> kalne, apsupti neįtikėtinos kryžių gausybės, jau nepriklausomoje<br />
Lietuvoje, šventiškoje aplinkoje. Dvi dešimtys metų paženklino mus,<br />
o <strong>Mečislovą</strong> <strong>Jurevičių</strong> pažymėjo dar ir kalinio drabužiais, šiurpiu<br />
„suvenyru“, gal greičiau nebyliu liudytoju, patvirtinančiu jo dvasios<br />
galybę ginant Lietuvos žmonių teisę į tikėjimą. Kas dar galėjo šitiek<br />
iškentėti ir neprarasti dvasios pusiausvyros, pasitikėjimo žmonėmis,<br />
Dievu? Jo išmintinga drąsa ir savojo kelio tiesumas bei teisumas taip ir<br />
liko man etalonu, itin retai aptinkamu pavyzdžiu. Krikščioniškai ramaus ir<br />
laimingo žmogaus Mečislovo Jurevičiaus visas gyvenimas buvo žygdarbis,<br />
nors jis pats, manau, niekada nesutiktų su tokia formuluote. Jo lemties<br />
dosnumas reiškėsi tuo, kad aplink jį ir visi kiti buvo laimingi, tapdavo<br />
geresni gal net ir patys to nesuvokdami. Visada džiaugiuosi, kad lemtis<br />
suvedė mus krūvon, gaila tik, kad tiek mažai laiko teko pabendrauti, bet,<br />
matyt, ne laikas čia buvo svarbiausias faktorius. Buvimas šalia Mečislovo<br />
apgaubdavo kitokia aura, kurios šviesa taip ir likdavo su pašnekovu. Taip<br />
ir liko su manimi, nepriklausomai nuo jo kūniškojo buvimo šioje žemėje.<br />
Norisi palinkėti šviesios jam amžinybės.<br />
Mečislovo sūnaus Jono draugas ANDREJUS MASAITIS prisimena<br />
Praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje Šiauliuose buvo toks<br />
atletinės gimnastikos (dabar sakytume – kultūrizmo) klubas „Ąžuolas“,<br />
kuriame ir susipažinau su Jonu Jurevičiumi, švelnaus būdo, geraširdžiu<br />
jaunuoliu. Su juo bendrauti visais požiūriais buvo malonu ir įdomu: jo<br />
neįmanoma buvo išvesti iš kantrybės, supykdyti, įžeisti. Jonas viskam<br />
rasdavo pateisinimą, nepatogią situaciją galėdavo paversti linksmu<br />
juoku. Be to, jis labai gražiai piešė, tapė portretus, drožinėjo iš medžio.<br />
Kiek prisimenu, valdiško darbo Jonas nedirbo, jam tiesiog nelikdavo laiko,<br />
nes jis visada turėjo užsakymų, už kuriuos gaudavo pinigų. Dar viena<br />
Jono aistra buvo žvejyba, kuri jam visada sekdavosi. Jis žinojo, kada, kur
Change language