Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius „Ėjome aplinkiniais takeliais, – toliau pasakoja Janina Žibėnienė, – pievom, visi tyliai melsdamiesi. Labai troškom kuo ilgiau panešti tą brangų kryžių. Jis svėrė 45–50 kg, bet gavę nešti jautėmės labai laimingi. O naktis buvo paslaptinga ir nuostabi, švietė mėnulis – kelią per laukus mums rodė. Kiti Lietuvos bičiuliai tą naktį budėjo, meldėsi. Visa Lietuva lydėjo nešamą kryžių. Kai nuėjom į Kryžių kalną (dangui padedant ir globojant), kukavo gegutė, suokė lakštingalos. Atrodė, kad angelai gieda. Kryžių į Kalną ant savo pečių užnešė iš pažiūros gležnutė, neaukšta Gemutė. Visi stebėjomės jos nepaprasta tvirtybe. Apvainikavę, papuošę gėlėmis, giedodami, melsdamiesi pasodinome tą mums visiems brangų kryžių, šalia jo uždegėme žvakę. Ir taip nesinorėjo tą šventą vietą palikti. Deja, ilgiau pabūti ant atgimusio Kalno buvo pavojinga: jau pradėjo aušti, kiekvienu momentu galėjo pasirodyti saugumiečiai. Pasakiškai gražiai atrodė ant nualinto Kalno priešaušryje stovintis kryžius ir šalia jo lyg dangaus žiburėlis deganti žvakė. Grįžom namo truputį kūnu pavargę, bet dvasia labai sustiprėję ir laimingi, laimingi.“ Išaušus saugumiečiai (kitaip ir negalėjo būti) atskubėjo į savo saugomą „punktą“. Nesunku įsivaizduoti, kaip jie keikėsi ir tūžo. Kryžių, žinoma, nuvertė. Suėmė Virginijų ir Zenoną. Kadangi jaunuoliai kalbėjo vienodai ir žygeivių neišdavė, juos paleido. Vakare iš namų išsivežė Mečislovą Jurevičių (jis vėliau dėl kovos už tikėjimą gavo trejus metus kalėti). Jį išlaikė iki kitos dienos vakaro. Tačiau nieko neišgavo – Jurevičius visą kaltę prisiėmė sau. Tardė jį dėl šio nusikaltimo ir daugiau kartų, bet aštuoniolikos drąsuolių, daugiausia jaunų žmonių, pavardžių taip ir nesužinojo. Garbė tiems šauniems tikėjimo persekiojimo laikų didvyriams, nepabūgusiems rizikuoti savo laisve dėl ateistų mirčiai pasmerkto Kalno. Nesvarbu, kad jų kryžius stovi tik tris valandas, bet tai buvo tarsi stebuklingas naujo atgimimo daigas. Apie jų žygius sužinojo visa Lietuva, rašė LKB kronika, plačiai prabilo užsienio, ypač Vatikano, radijas. Žmonių širdys suspurdėjo, sujudo. Daugelyje vėl atgimė benuslopstanti drąsa, nuslinko neviltis. Kryžių kalnas tapo dėmesio objektu, šviesos su tamsa kovos lauku. Ateistai Kalno neįveikė. 1973 m. gegužės mėnesį 19 jaunų žmonių procesija, gabenusi brangųjį nešulį, ar galėjo įsivaizduoti, kokį stebuklą nešanti, ar galėjo patikėti, kad į tą jų ginamą Kalną po dvidešimties metų įkops pats Kristaus vietininkas Žemėje. 168
DONATAS SAMĖNAS prisimena Kaune, Donelaičio gatvėje, gyveno vienuolė Julytė, nors ten tikriausiai buvo ir visas vienuolynas. Sovietmečiu juk niekas negarsino, kur būriuojasi, kur gyvena vienuoliai. Bet mudu su draugu Ričardu Repšiu (vėliau – kunigu) pažinojome Julytę kaip gydytoją stomatologę. Julytė turėjo draugę – irgi vienuolę Gemą Stanelytę. Jos abi, o kartais būdavo ir daugiau žmonių, organizuodavo jaunimui įdomias paskaitėles-pokalbius apie Senąjį Testamentą ar kitomis religinėmis temomis. Mudu su Ričardu tuomet mokėmės Kauno politechnikos institute, tik skirtinguose fakultetuose, bet jeigu tik mums nesutapdavo su studijų paskaitomis, mielai dalyvaudavome tuose vienuolių renginiuose. Kai įsikūrė Eucharistijos bičiuliai, mūsų pažintys tapo platesnės, renginiai įdomesni, žinojome, kad eina leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kuriai renkama medžiaga yra slapta ir pavojinga ją turėti su savimi. Vienuolės kartais duodavo mums paskaityti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Būdavo labai įdomu, bet ir šiurpoka, juk supratome, ką laikome rankose. Iš kitos pusės, kildavo toks giluminis pasitenkinimas, toks džiaugsmingas virpulys, kad yra mūsų Lietuvoje narsių žmonių, gebančių tokią medžiagą surinkti, suredaguoti, išsiųsti į Ameriką ir galiausiai pateikti pasauliui galimybę sužinoti tiesą apie gyvenimą okupuotoje visomis prasmėmis, dvasiškai skurdinamoje mūsų šalyje. Kartą sesuo Gema pakvietė mus į Šiaulius, pasakė, kad yra saugumiečių žiauriai nuniokotas Kryžių kalnas, kad ant jo neliko nė vieno kryžiaus, todėl iš visos Lietuvos į Šiaulius renkasi Eucharistijos bičiuliai, kurie neš į Kryžių kalną šiauliečių padarytą didelį kryžių. Atvažiavome į Šiaulius, į šv. Petro ir Povilo bažnyčią vakaro Mišių, po jų pėsčiomis nuėjome į vienuolės Ievos butą, pavakarieniavome ir išėjome pas Mečislovą Jurevičių į Spindulio gatvę – jo bute penktame aukšte jau buvo kunigo pašventintas kryžius. Ten, prie Mečislovo Jurevičiaus namo, įvyko kažkas nenumatyto ir dramatiško: vienas jaunuolis, iš pažiūros moksleiviško amžiaus, labai verkė. Mes su Ričardu tik vėliau išsiaiškinome, kad to vyruko tėvas išdavė saugumiečiams apie nešamą kryžių, vaikinas pabėgo iš namų, norėdamas mums tai pranešti, kad būtume budrūs. Labai šaunus vyrukas. Jis irgi ėjo su mumis, nešė kryžių, visą laiką buvo kartu. Kiek žinau, jaunuolis buvo areštuotas ir tardytas, bet nieko neišdavė. Tą naktį mačiau Mečislovą Jurevičių, mačiau jo dvasinę ramybę, susikaupimą, jo tikėjimą, kad viskas pavyks, kad virš mūsų dangus yra 169
- Page 118 and 119: LAIKAS VISAGALIS Džiaugiamės daba
- Page 120 and 121: drg. A. Sirvydžiui), kuriame išai
- Page 122 and 123: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 124 and 125: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 126 and 127: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 128 and 129: Paskutinės Mečislovo Jurevičiaus
- Page 130 and 131: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 132 and 133: gaiviu oru. Bet kova nepraėjo velt
- Page 134 and 135: 2000 m. liepos 18 d. „Šiaulių n
- Page 136 and 137: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 138 and 139: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 140 and 141: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 142 and 143: Tėvelis buvo labai stiprios dvasio
- Page 144 and 145: 16-oji) vykdavo Aušros Vartų Gail
- Page 146 and 147: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 148 and 149: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 150 and 151: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 152 and 153: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 154 and 155: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 156 and 157: apsimeta trenktas esąs. Į kambar
- Page 158 and 159: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 160 and 161: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 162 and 163: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 164 and 165: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 166 and 167: J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus
- Page 170 and 171: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 172 and 173: sau atleisti, kad kaip tik tada iš
- Page 174 and 175: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 176 and 177: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 178 and 179: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 180 and 181: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 182 and 183: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 184 and 185: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 186 and 187: VAIDOTAS JANULIS, Mečislovo Jurevi
- Page 188 and 189: SVARBIAUSIOS MEČISLOVO JUREVIČIAU
- Page 190 and 191: TURINYS Birutė Žymantienė. KRYŽ
- Page 192: Žymantienė, Birutė KRYŽIŲ SODI
DONATAS SAMĖNAS prisimena<br />
Kaune, Donelaičio gatvėje, gyveno vienuolė Julytė, nors ten<br />
tikriausiai buvo ir visas vienuolynas. Sovietmečiu juk niekas negarsino,<br />
kur būriuojasi, kur gyvena vienuoliai. Bet mudu su draugu Ričardu Repšiu<br />
(vėliau – kunigu) pažinojome Julytę kaip gydytoją stomatologę. Julytė<br />
turėjo draugę – irgi vienuolę Gemą Stanelytę. Jos abi, o kartais būdavo ir<br />
daugiau žmonių, organizuodavo jaunimui įdomias paskaitėles-pokalbius<br />
<strong>apie</strong> Senąjį Testamentą ar kitomis religinėmis temomis. Mudu su<br />
Ričardu tuomet mokėmės Kauno politechnikos institute, tik skirtinguose<br />
fakultetuose, bet jeigu tik mums nesutapdavo su studijų paskaitomis,<br />
mielai dalyvaudavome tuose vienuolių renginiuose. Kai įsikūrė<br />
Eucharistijos bičiuliai, mūsų pažintys tapo platesnės, renginiai įdomesni,<br />
žinojome, kad eina leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kuriai<br />
renkama medžiaga yra slapta ir pavojinga ją turėti su savimi. Vienuolės<br />
kartais duodavo mums paskaityti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“.<br />
Būdavo labai įdomu, bet ir šiurpoka, juk supratome, ką laikome rankose.<br />
Iš kitos pusės, kildavo toks giluminis pasitenkinimas, toks džiaugsmingas<br />
virpulys, kad yra mūsų Lietuvoje narsių žmonių, gebančių tokią medžiagą<br />
surinkti, suredaguoti, išsiųsti į Ameriką ir galiausiai pateikti pasauliui<br />
galimybę sužinoti tiesą <strong>apie</strong> gyvenimą okupuotoje visomis prasmėmis,<br />
dvasiškai skurdinamoje mūsų šalyje.<br />
Kartą sesuo Gema pakvietė mus į Šiaulius, pasakė, kad yra<br />
saugumiečių žiauriai nuniokotas <strong>Kryžių</strong> kalnas, kad ant jo neliko nė<br />
vieno kryžiaus, todėl iš visos Lietuvos į Šiaulius renkasi Eucharistijos<br />
bičiuliai, kurie neš į <strong>Kryžių</strong> kalną šiauliečių padarytą didelį kryžių.<br />
Atvažiavome į Šiaulius, į šv. Petro ir Povilo bažnyčią vakaro Mišių, po jų<br />
pėsčiomis nuėjome į vienuolės Ievos butą, pavakarieniavome ir išėjome<br />
pas <strong>Mečislovą</strong> <strong>Jurevičių</strong> į Spindulio gatvę – jo bute penktame aukšte<br />
jau buvo kunigo pašventintas kryžius. Ten, prie Mečislovo Jurevičiaus<br />
namo, įvyko kažkas nenumatyto ir dramatiško: vienas jaunuolis, iš<br />
pažiūros moksleiviško amžiaus, labai verkė. Mes su Ričardu tik vėliau<br />
išsiaiškinome, kad to vyruko tėvas išdavė saugumiečiams <strong>apie</strong> nešamą<br />
kryžių, vaikinas pabėgo iš namų, norėdamas mums tai pranešti, kad<br />
būtume budrūs. Labai šaunus vyrukas. Jis irgi ėjo su mumis, nešė kryžių,<br />
visą laiką buvo kartu. Kiek žinau, jaunuolis buvo areštuotas ir tardytas,<br />
bet nieko neišdavė.<br />
Tą naktį mačiau <strong>Mečislovą</strong> <strong>Jurevičių</strong>, mačiau jo dvasinę ramybę,<br />
susikaupimą, jo tikėjimą, kad viskas pavyks, kad virš mūsų dangus yra<br />
169
Change language