Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių

kiekvieno iš mūsų prisiminimuose jis ir šiandien, ir visada bus didelis,
gražus, mūsų nubučiuotas, išpuoštas gėlėmis, apšviestas žvakės liepsnele
ir amžinas. Jis – mūsų stiprybė, pasididžiavimas, lemties dovana. O atžalų
kiek! Jūs tik pasižiūrėkite! Šimtai tūkstančių!
Ta devyniolikos žmonių grupė, nešusi kryžių, taip ir liko grupe,
artimaisiais, tarpusavyje kryžiaus susietais, – bendro džiaugsmo, drąsos,
išdidumo, pergalės. Susirinko jie ir po keturiasdešimties metų. Susitiko,
kas gyvi, aplankė Juozo Šileikio, Vytauto Žibėno kapus. Mečislovo
Jurevičiaus su jais nebebuvo, bet liko jo idėja ir siekis. „Senųjų“ buvo
aštuoni, bet prie jų prisijungė dar apie trisdešimt žmonių, „jaunųjų“,
Kryžiaus, kuris apkeliavo Medžiugorję, Lurdą, Fatimą, Gvadelupę (Meksikoje), grupė iš visos
Lietuvos. Centre (tautiniais rūbais) Janina Žibėnienė
t. y. aną naktį nenešusių kryžiaus. Naujosios kryžiaus nešėjų grupės
ambicijos buvo kur kas didesnės 15 : kryžių jie išnešė į Meksiką, į Gvadelupę,
o su jais kartu išėjo ir Janina Žibėnienė, vienintelė iš „senosios“
grupės, septyniasdešimt septynerių metų moteris, pasiryžusi ir įveikusi
pėsčiomis per 4900 kilometrų. Ne veltui Lietuva garsėja pasaulyje kaip
galiūnų šalis, tik šią sąvoką reikia smarkiai išplėsti.
15
2013 m. Birutė Žemaitytė išleido knygą „Iš Kryžių kalno – į Medžiugorję: piligriminės
kelionės dienoraščiai“.
165