Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius „Ja, suranti, tas Lelinas čia daug visko pridirbo (žodyje „supranti“ kažkodėl praleisdavo garsą p ir šiek tiek iškreipdavo Lenino pravardę). Kartais, būdavo, valgom ir pasiūlom Mečiui pabaigti, nepalikti vieno kąsnelio. Jis šypteli, atsidūsta („Tegu bus man blogiau“) ir pabaigia kokį sumuštinuką ar pusę sausainio. Dėl tos jo frazės visi nusišypsodavo ir atsipalaiduodavo. Netyčia prakandęs saldainį su konjaku ar likeriu, tyliai sakydavo: „Fui, čia su šnabše.“ Tokį saldainį Mečys išmesdavo, nes buvo abstinentas. Kartą Gema Stanelytė ir Mečislovas Jurevičius pakvietė mus, vaikus, neoficialius Kelmės Eucharistijos bičiulius, į Šiaulius, į šv. Petro ir Povilo bažnyčią (tuomet ji dar nebuvo Katedra). Atvažiavau su keturiais berniukais, bet mūsų nepasitiko nei Gema, nei Mečislovas. Einame šventoriumi aplink bažnyčią, o čia mus pasiveja griežti nepažįstamos moters klausimai: „O ko čia lakstote, ko ieškote?“ „Ponia, nepykit, – sakau, – ko ieškome, tą ir rasime. O jūsų mes neužkabinam.“ Taip susipažinome su Jadvyga Petkevičiene, kaip vėliau sužinojome, antisovietinės rezistencijos dalyve, pasirašiusia 45 pabaltijiečių memorandumą, jau atkentėjusia (kartu su vyru Jonu Petkevičiumi) tremties kančias. 1987 m. Jadvyga dalyvavo demonstracijoje Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo. 1993 m. ji išleido prisiminimų knygą „Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai“, savo lėšomis sutvarkė gimtojo kaimo Daukšių (Kretingos r.) kapinaites, pastatė paminklą ten palaidotiems rezistentams. Šiek tiek vėluodami atvažiavo ir Gema Stanelytė su Mečislovu Jurevičiumi. Tą pačią dieną jie supažindino mus su Kryžių kalno neoficialiu, bet ilgamečiu ir nuoširdžiu tvarkytoju Juozu Šileikiu, su kuriuo bendravome ilgus metus, statėme kryžius ir drauge meldėmės. Baigusi vidurinę mokyklą norėjau mokytis muzikos. Gabumų tam užteko, bet sovietinis saugumas neleido net laikyti abitūros egzaminų, – apie mane jau turėjo informacijos. Kur dabar? Pagalvojau, kad sovietinio darbo aš nedirbsiu nė dienos. Nė už ką. Laimė, jau buvau pažįstama su keliais kunigais, todėl nuvažiavau į Salantus pas kunigą Alfonsą Svarinską, o kai jį areštavo 1973 m., išvažiavau pas kunigą Juozą Zdebskį, į Žalpius. Kunigas išvažiuodavo savo reikalais ir palikdavo mane vieną savaitę, o kartais ir dvi. Nejauku būdavo vienai rudens, žiemos naktimis, todėl klebonas paliko man orinį pistoletą. Sako, nieko su juo nenušausi, bet pagąsdinti galėsi. Vieną naktį girdžiu – beldžia. Klausiu kas. Neatsako. Ir vėl beldžia. Ir vėl nesako, kas atėjo. Aš tik duris pradariau ir per tą tarpą pykšt! pokšt! Pasirodo, savi, draugai, norėjo pagąsdinti, pažiūrėti, 160
ar aš tikrai tokia narsuolė, kokia mane visi laikė. Ir pažiūrėjo. O pravardė Pykštpokšt taip ir prikibo visiems laikams. Čia, Žalpiuose, bendradarbiaujant su kunigu Juozu Zdebskiu, vėl atgijo darbas su vaikais, jaunimu, bendravimas su Mečislovu. Susi rinkimai, vakaronės, atlaidai. 1985 m. iš manęs atėmė darbo pažymėjimą, kurį buvo išrašęs klebonas kaip vargonininkei. Turėjau per 24 val. įsidarbinti. Žalpių kleboną prigąsdino, kad neduos šieno karvei, jeigu manęs tuoj pat neatleis. Važiuoju pas Mečislovą. „Nenusimink, – guodžia jis, – pažįstu vieną tokį kunigėlį, važiuojam, pasišnekėsim, gal ką sugalvosim.“ Ir nuvažiuojame 1986 m. balandžio 30 d. mudu abu su Mečislovu į Žarėnus, nedidelį Šiaulių rajono bažnytkaimį, kurio bažnyčioje ir parapijoje klebonavo tėvelis Algirdas Pakamanis. Šiltas žmogus, gražiai priėmė, pavaišino, išklausė, kokiu reikalu atvažiavome. „Žinau, – sako klebonas, – kad mane dėl tavęs persekios ir tampys, bet atvažiuok ir dirbk.“ Ir išrašė naują darbo pažymėjimą. Mečys labai daž nai atvažiuodavo, dalyvaudavo visuose renginiuose. Štai tada ėmėme statyti kryžius pakelėse, visur, kur tik galėjome. Kryžius dariau aš pati: nusižiūriu tiesią pušaitę, iš viršūnės padarau skersinuką, išpjaunu, suneriu. 20 minučių – ir kryžius gatavas. Kančių (krucifiksų) visada rasdavome Kryžių kalne, parūpindavo kunigai. Tai buvo mūsų kovos už tikėjimą būdas. Mečislovas Jurevičius Šakynos bažnytkaimyje, visai netoli savo tėviškės, buvo radęs sodybą, kurioje mano brolis skulptorius per savaitę padarė gražų kryžių. Visada ir visur kartu su mumis buvo Mečislovas. Bičiulių grupė plėtėsi, prisidėjo Valius Gražulis, kiti. Vieną naktį nunešę tą mano brolio darytą kryžių į Kryžių kalną jau ketinome statyti, bet nebepajėgėme pakelti jį ir įtvirtinti, todėl atidėjome kryžiaus statymo darbą kitai nakčiai, bet atvažiavę radome supjaustytą į gabalus. Meilaičių-Agailių kapinaitėse 1986 m. saugumas buvo nuvertęs kryžių, o 1987 m., Šeštinių dienomis, čia pastatėme keletą kryžių ir saugojome per naktį: aš, Gediminas Numgaudis, Mečislovas Jurevičius, Vincukas Danielius. Saugumiečiai atvažiavo, pamatė, kad saugome, apsisuko ir dingo. Nežinojo, kiek mūsų yra. Bijojo saugumiečiai Bažnyčios, nesumojo, kaip ją nugalėti. 1986 m. net tris kartus buvo atėmę iš manęs vairuotojo pažymėjimą, apkaltinę (nepatikėsite!) girtumu. Turėjo kuo nors apkaltinti, bet pažymėjimą visus tris kartus teko man grąžinti, mat niekada negėriau ir negeriu. Įrodyti šitą tiesą man labai nesudėtinga. Antras dvasinės ir religinės kovos etapas buvo jau kitoks. 161
- Page 110 and 111: DIEDOVŠČINOS PADARINIAI Griežtoj
- Page 112 and 113: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 114 and 115: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 116 and 117: Iš kairės - Juozas Šileikis ir M
- Page 118 and 119: LAIKAS VISAGALIS Džiaugiamės daba
- Page 120 and 121: drg. A. Sirvydžiui), kuriame išai
- Page 122 and 123: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 124 and 125: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 126 and 127: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 128 and 129: Paskutinės Mečislovo Jurevičiaus
- Page 130 and 131: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 132 and 133: gaiviu oru. Bet kova nepraėjo velt
- Page 134 and 135: 2000 m. liepos 18 d. „Šiaulių n
- Page 136 and 137: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 138 and 139: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 140 and 141: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 142 and 143: Tėvelis buvo labai stiprios dvasio
- Page 144 and 145: 16-oji) vykdavo Aušros Vartų Gail
- Page 146 and 147: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 148 and 149: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 150 and 151: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 152 and 153: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 154 and 155: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 156 and 157: apsimeta trenktas esąs. Į kambar
- Page 158 and 159: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 162 and 163: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 164 and 165: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 166 and 167: J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus
- Page 168 and 169: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 170 and 171: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 172 and 173: sau atleisti, kad kaip tik tada iš
- Page 174 and 175: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 176 and 177: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 178 and 179: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 180 and 181: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 182 and 183: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 184 and 185: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 186 and 187: VAIDOTAS JANULIS, Mečislovo Jurevi
- Page 188 and 189: SVARBIAUSIOS MEČISLOVO JUREVIČIAU
- Page 190 and 191: TURINYS Birutė Žymantienė. KRYŽ
- Page 192: Žymantienė, Birutė KRYŽIŲ SODI
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
„Ja, suranti, tas Lelinas čia daug visko pridirbo (žodyje „supranti“ kažkodėl<br />
praleisdavo garsą p ir šiek tiek iškreipdavo Lenino pravardę).<br />
Kartais, būdavo, valgom ir pasiūlom Mečiui pabaigti, nepalikti vieno<br />
kąsnelio. Jis šypteli, atsidūsta („Tegu bus man blogiau“) ir pabaigia kokį<br />
sumuštinuką ar pusę sausainio. Dėl tos jo frazės visi nusišypsodavo ir<br />
atsipalaiduodavo. Netyčia prakandęs saldainį su konjaku ar likeriu, tyliai<br />
sakydavo: „Fui, čia su šnabše.“ Tokį saldainį Mečys išmesdavo, nes buvo<br />
abstinentas.<br />
Kartą Gema Stanelytė ir Mečislovas Jurevičius pakvietė mus,<br />
vaikus, neoficialius Kelmės Eucharistijos bičiulius, į Šiaulius, į šv. Petro ir<br />
Povilo bažnyčią (tuomet ji dar nebuvo Katedra). Atvažiavau su keturiais<br />
berniukais, bet mūsų nepasitiko nei Gema, nei Mečislovas. Einame<br />
šventoriumi aplink bažnyčią, o čia mus pasiveja griežti nepažįstamos<br />
moters klausimai: „O ko čia lakstote, ko ieškote?“ „Ponia, nepykit, –<br />
sakau, – ko ieškome, tą ir rasime. O jūsų mes neužkabinam.“ Taip<br />
susipažinome su Jadvyga Petkevičiene, kaip vėliau sužinojome, antisovietinės<br />
rezistencijos dalyve, pasirašiusia 45 pabaltijiečių memorandumą,<br />
jau atkentėjusia (kartu su vyru Jonu Petkevičiumi) tremties<br />
kančias. 1987 m. Jadvyga dalyvavo demonstracijoje Vilniuje prie<br />
A. Mickevičiaus paminklo. 1993 m. ji išleido prisiminimų knygą<br />
„Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai“, savo lėšomis sutvarkė<br />
gimtojo kaimo Daukšių (Kretingos r.) kapinaites, pastatė paminklą ten<br />
palaidotiems rezistentams.<br />
Šiek tiek vėluodami atvažiavo ir Gema Stanelytė su Mečislovu<br />
Jurevičiumi. Tą pačią dieną jie supažindino mus su <strong>Kryžių</strong> kalno neoficialiu,<br />
bet ilgamečiu ir nuoširdžiu tvarkytoju Juozu Šileikiu, su kuriuo<br />
bendravome ilgus metus, statėme kryžius ir drauge meldėmės.<br />
Baigusi vidurinę mokyklą norėjau mokytis muzikos. Gabumų tam<br />
užteko, bet sovietinis saugumas neleido net laikyti abitūros egzaminų, –<br />
<strong>apie</strong> mane jau turėjo informacijos. Kur dabar? Pagalvojau, kad sovietinio<br />
darbo aš nedirbsiu nė dienos. Nė už ką. Laimė, jau buvau pažįstama<br />
su keliais kunigais, todėl nuvažiavau į Salantus pas kunigą Alfonsą<br />
Svarinską, o kai jį areštavo 1973 m., išvažiavau pas kunigą Juozą Zdebskį,<br />
į Žalpius. Kunigas išvažiuodavo savo reikalais ir palikdavo mane vieną<br />
savaitę, o kartais ir dvi. Nejauku būdavo vienai rudens, žiemos naktimis,<br />
todėl klebonas paliko man orinį pistoletą. Sako, nieko su juo nenušausi,<br />
bet pagąsdinti galėsi. Vieną naktį girdžiu – beldžia. Klausiu kas. Neatsako.<br />
Ir vėl beldžia. Ir vėl nesako, kas atėjo. Aš tik duris pradariau ir per tą<br />
tarpą pykšt! pokšt! Pasirodo, savi, draugai, norėjo pagąsdinti, pažiūrėti,<br />
160
Change language