Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius 158 gerumo, teisingumo, atleidimo už skriaudas, tarpusavio pagalbos, atjautos – aspektas. Per moksleivių žiemos atostogas važiuodavome į Klaipėdą, ten irgi nežinojome adresų butų, į kuriuos rinkdavomės, tik girdėdavome kalbant, kad jie yra saugūs, juose rinkdavosi žinomų tėvų vaikai. Paskaitas skaitydavo kunigas Sigitas Tamkevičius, kartais Antanas Terleckas papasakodavo apie skriaudas, kurias tenka iškęsti dėl okupantų siautėjimų, areštų, kalinimų. Sesuo Gema Stanelytė SJE dažnai atvažiuodavo ir į mūsų, Šileikių, namus. Tėvelis Juozas Šileikis tikriausiai nebūtų ėjęs į sovietų kariuomenę, bet Salako klebonas išaiškino jam, kad turi eiti, kad ten jis bus naudingesnis jau vien tuo, kad išliks gyvas, o ginkluotas partizaninis karas, koks vyko visą pokario dešimtmetį, yra pasmerktas dėl per didelės kovojančių pusių nelygybės. Ir tarnaudamas kariuomenėje tėvelis negalėjo nurimti: vasario 16-osios ankstyvą rytą kareivinėse iškėlė lietuvišką trispalvę, bet pasirūpino tokiu gudriu alibi, kad niekas nesuprato, kas tai padarė. Grįžęs iš armijos tėtis Juozas Šileikis nusprendė tarnauti Kryžių kalnui. Prisirinkęs po karo likusių metalinių vamzdžių, kitokių metalinių detalių, jis suvirindavo jas, pagamindavo iš kelių dalių surenkamą kryžių, susidėdavo tas dalis į kuprinę, nunešęs į Kryžių kalną sumontuodavo kryžių ir jį pastatydavo. Tokia buvo jo kovos forma – atviras pareiškimas, kad Kryžių kalnas visada bus Kryžių kalnas. Mano jaunesnysis brolis Leonas su to paties amžiaus draugu, atsimenu, pripiešė atsišaukimų: „Rusai, von iš Lietuvos“, „Lietuva bus laisva“, „Okupantai, lauk iš mūsų Tėvynės“, visur pridėliojo jų ir labai didžiavosi, kad neįkliuvo. Bet neįkliuvo tik kelias dienas, gal savaitę. Per tą laiką saugumiečiai, eidami per mokyklas, lygindami rankraščius, iššifravo, kieno čia darbeliai, ir pašalino brolį iš mokyklos. Tėvelis per didžiausius vargus išprašė, kad vaiką priimtų į kitą mokyklą ir leistų baigti aštuonias klases. Manau, kad ne tik mes, bet ir daugelio šeimų vaikai buvome auklėjami taip, kad atskirtume sovietinės mokyklos tuščias privalomas šnekas, pionieriškus, komjaunuoliškus lozungus nuo krikščioniškos moralės ir tikrojo patriotizmo, kurio pavyzdžių mes ne tik girdėdavome susirinkimuose, bet ir matėme savo tėvų, giminių, seserų vienuolių elgesyje, jų santykiuose su aplinkos žmonėmis – t. y. gyvenime. Mūsų tėvų kartos žmonės buvo tvirtai įsitikinę, kad Lietuva atgaus laisvę, atsikratys okupantų, bet mes, jaunimas, negalėjome nė įsivaizduoti, kaip tai įvyks, negalėjome tuo patikėti. Šiurpu buvo girdėti pasakojimus, kaip Mečislovas Jurevičius buvo kankinamas lageryje: be kitų būdų, ir lašais, nuo aukštų lubų krintančiais ant galvos, kurių trenksmas į galvą prilygdavo kūjo smūgiui. Net to lašo laukimas buvo kankynė, gal ne tiek
fizinė, kiek psichologinė. O prirakintas būdavo kaip tik ten ir taip, kad negalėtų nuo lašų išsisukti. Kaip visa tai žinant galima buvo tikėti, kad išsilaisvinsime iš tokio galingo, žiauraus ir didžiulio kraugerio, – mes, tokia mažytė valstybėlė, jaukiai prigludusi prie Baltijos, bet tarsi boružė tvirtai prisiūta prie dramblio kojos, kuriam, atrodė, užtenka tik spustelėti ją. Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė sesuo Edita (REGINA TERESIŪTĖ) SJE prisimena 1969 m. tėvas Pranciškus Masilionis įkūrė Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, moterų vienuoliją, turėjusią vienyti drąsias, nebijančias gresiančių persekiojimų, kitokių sunkumų vienuoles. Tuomet visi Lietuvos vienuolynai jau buvo uždaryti, dalis bažnyčių buvo verčiamos kolchozų sandėliais, šokių salėmis. Silpo ir žmonių dvasia – didelį poveikį darė svetimos ideologijos brukimas, persekiojimai dėl tikėjimo. Reikėjo gelbėtis. 1971 m. Kelmės katalikų bažnyčioje sesuo Gema Stanelytė SJE su Mečislovu Jurevičiumi įkūrė Eucharistijos bičiulių draugiją. Man buvo 11 metų, niekas į jokią organizaciją nei manęs, nei kitų mano bendraamžių dar nepriėmė dėl pernelyg jauno amžiaus, bet religijos klausimais besidominčių vaikų grupėje buvau vyriausia – taigi, kaip ir vadovė. Mano brolis patarnavo bažnyčioje mišioms. Einu pas jo mokytoją ir sakau, kad mama liepė jam pareiti namo. Einu pas draugų mokytojus ir prašau, kad ir juos išleistų iš pamokų. Mokytojai išleidžia, nes mamos žodis – šventas. Visi susirinkę einame žiūrėti filmukų apie Jėzaus gyvenimą, skaityti religinės literatūros, klausytis sesers Gemos Stanelytės pasakojimų apie sakramentus, šventųjų gyvenimus. Bendraminčių būrelis buvome pasiruošę naktimis žiūrėti tokio turinio skaidres. Kitokios demonstracinės technikos tuomet dar nebuvo. Apie 1980 m. sužinojome, kad yra toks filmas „Jėzus iš Nazareto“, kažkas net pabandė jį išversti į lietuvių kalbą. Netrukus gavome šį 6 val. trukmės filmą – tai buvo skaidrės, demonstruojamos ant šviesios sienos. Žiūrėjome susižavėję per naktį. Kartu su grupele Eucharistijos bičiulių iš Šiaulių atvažiuodavo ir nedidelio ūgio tylus vyrukas Mečislovas Jurevičius. Jį visi vadino kunigėliu, netgi, menu, šiek tiek nusivylėme sužinoję, kad jis turi šeimą, kad niekada nebuvo ir nėra kunigas. Kalbėdavo jis mažai, bet mėgdavo kartoti tokią humoristinę frazę-štampą: 159
- Page 108 and 109: Mečislovo Jurevičiaus dvasios bro
- Page 110 and 111: DIEDOVŠČINOS PADARINIAI Griežtoj
- Page 112 and 113: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 114 and 115: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 116 and 117: Iš kairės - Juozas Šileikis ir M
- Page 118 and 119: LAIKAS VISAGALIS Džiaugiamės daba
- Page 120 and 121: drg. A. Sirvydžiui), kuriame išai
- Page 122 and 123: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 124 and 125: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 126 and 127: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 128 and 129: Paskutinės Mečislovo Jurevičiaus
- Page 130 and 131: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 132 and 133: gaiviu oru. Bet kova nepraėjo velt
- Page 134 and 135: 2000 m. liepos 18 d. „Šiaulių n
- Page 136 and 137: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 138 and 139: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 140 and 141: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 142 and 143: Tėvelis buvo labai stiprios dvasio
- Page 144 and 145: 16-oji) vykdavo Aušros Vartų Gail
- Page 146 and 147: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 148 and 149: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 150 and 151: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 152 and 153: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 154 and 155: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 156 and 157: apsimeta trenktas esąs. Į kambar
- Page 160 and 161: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 162 and 163: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 164 and 165: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 166 and 167: J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus
- Page 168 and 169: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 170 and 171: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 172 and 173: sau atleisti, kad kaip tik tada iš
- Page 174 and 175: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 176 and 177: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 178 and 179: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 180 and 181: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 182 and 183: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 184 and 185: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 186 and 187: VAIDOTAS JANULIS, Mečislovo Jurevi
- Page 188 and 189: SVARBIAUSIOS MEČISLOVO JUREVIČIAU
- Page 190 and 191: TURINYS Birutė Žymantienė. KRYŽ
- Page 192: Žymantienė, Birutė KRYŽIŲ SODI
fizinė, kiek psichologinė. O prirakintas būdavo kaip tik ten ir taip, kad<br />
negalėtų nuo lašų išsisukti. Kaip visa tai žinant galima buvo tikėti, kad<br />
išsilaisvinsime iš tokio galingo, žiauraus ir didžiulio kraugerio, – mes,<br />
tokia mažytė valstybėlė, jaukiai prigludusi prie Baltijos, bet tarsi boružė<br />
tvirtai prisiūta prie dramblio kojos, kuriam, atrodė, užtenka tik spustelėti<br />
ją.<br />
Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė sesuo<br />
Edita (REGINA TERESIŪTĖ) SJE prisimena<br />
1969 m. tėvas Pranciškus Masilionis įkūrė Eucharistinio Jėzaus<br />
seserų kongregaciją, moterų vienuoliją, turėjusią vienyti drąsias, nebijančias<br />
gresiančių persekiojimų, kitokių sunkumų vienuoles. Tuomet<br />
visi Lietuvos vienuolynai jau buvo uždaryti, dalis bažnyčių buvo verčiamos<br />
kolchozų sandėliais, šokių salėmis. Silpo ir žmonių dvasia – didelį<br />
poveikį darė svetimos ideologijos brukimas, persekiojimai dėl tikėjimo.<br />
Reikėjo gelbėtis.<br />
1971 m. Kelmės katalikų bažnyčioje sesuo Gema Stanelytė SJE<br />
su Mečislovu Jurevičiumi įkūrė Eucharistijos bičiulių draugiją. Man<br />
buvo 11 metų, niekas į jokią organizaciją nei manęs, nei kitų mano<br />
bendraamžių dar nepriėmė dėl pernelyg jauno amžiaus, bet religijos<br />
klausimais besidominčių vaikų grupėje buvau vyriausia – taigi, kaip<br />
ir vadovė. Mano brolis patarnavo bažnyčioje mišioms. Einu pas jo<br />
mokytoją ir sakau, kad mama liepė jam pareiti namo. Einu pas draugų<br />
mokytojus ir prašau, kad ir juos išleistų iš pamokų. Mokytojai išleidžia,<br />
nes mamos žodis – šventas. Visi susirinkę einame žiūrėti filmukų<br />
<strong>apie</strong> Jėzaus gyvenimą, skaityti religinės literatūros, klausytis sesers<br />
Gemos Stanelytės pasakojimų <strong>apie</strong> sakramentus, šventųjų gyvenimus.<br />
Bendraminčių būrelis buvome pasiruošę naktimis žiūrėti tokio turinio<br />
skaidres. Kitokios demonstracinės technikos tuomet dar nebuvo. Apie<br />
1980 m. sužinojome, kad yra toks filmas „Jėzus iš Nazareto“, kažkas<br />
net pabandė jį išversti į lietuvių kalbą. Netrukus gavome šį 6 val. trukmės<br />
filmą – tai buvo skaidrės, demonstruojamos ant šviesios sienos.<br />
Žiūrėjome susižavėję per naktį. Kartu su grupele Eucharistijos bičiulių<br />
iš Šiaulių atvažiuodavo ir nedidelio ūgio tylus vyrukas Mečislovas<br />
Jurevičius. Jį visi vadino kunigėliu, netgi, menu, šiek tiek nusivylėme<br />
sužinoję, kad jis turi šeimą, kad niekada nebuvo ir nėra kunigas. Kalbėdavo<br />
jis mažai, bet mėgdavo kartoti tokią humoristinę frazę-štampą:<br />
159
Change language