Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
158<br />
gerumo, teisingumo, atleidimo už skriaudas, tarpusavio pagalbos,<br />
atjautos – aspektas. Per moksleivių žiemos atostogas važiuodavome<br />
į Klaipėdą, ten irgi nežinojome adresų butų, į kuriuos rinkdavomės,<br />
tik girdėdavome kalbant, kad jie yra saugūs, juose rinkdavosi žinomų<br />
tėvų vaikai. Paskaitas skaitydavo kunigas Sigitas Tamkevičius, kartais<br />
Antanas Terleckas papasakodavo <strong>apie</strong> skriaudas, kurias tenka iškęsti dėl<br />
okupantų siautėjimų, areštų, kalinimų. Sesuo Gema Stanelytė SJE dažnai<br />
atvažiuodavo ir į mūsų, Šileikių, namus. Tėvelis Juozas Šileikis tikriausiai<br />
nebūtų ėjęs į sovietų kariuomenę, bet Salako klebonas išaiškino jam,<br />
kad turi eiti, kad ten jis bus naudingesnis jau vien tuo, kad išliks gyvas,<br />
o ginkluotas partizaninis karas, koks vyko visą pokario dešimtmetį, yra<br />
pasmerktas dėl per didelės kovojančių pusių nelygybės. Ir tarnaudamas<br />
kariuomenėje tėvelis negalėjo nurimti: vasario 16-osios ankstyvą rytą<br />
kareivinėse iškėlė lietuvišką trispalvę, bet pasirūpino tokiu gudriu alibi,<br />
kad niekas nesuprato, kas tai padarė. Grįžęs iš armijos tėtis Juozas Šileikis<br />
nusprendė tarnauti <strong>Kryžių</strong> kalnui. Prisirinkęs po karo likusių metalinių<br />
vamzdžių, kitokių metalinių detalių, jis suvirindavo jas, pagamindavo iš<br />
kelių dalių surenkamą kryžių, susidėdavo tas dalis į kuprinę, nunešęs į<br />
<strong>Kryžių</strong> kalną sumontuodavo kryžių ir jį pastatydavo. Tokia buvo jo kovos<br />
forma – atviras pareiškimas, kad <strong>Kryžių</strong> kalnas visada bus <strong>Kryžių</strong> kalnas.<br />
Mano jaunesnysis brolis Leonas su to paties amžiaus draugu,<br />
atsimenu, pripiešė atsišaukimų: „Rusai, von iš Lietuvos“, „Lietuva bus<br />
laisva“, „Okupantai, lauk iš mūsų Tėvynės“, visur pridėliojo jų ir labai<br />
didžiavosi, kad neįkliuvo. Bet neįkliuvo tik kelias dienas, gal savaitę.<br />
Per tą laiką saugumiečiai, eidami per mokyklas, lygindami rankraščius,<br />
iššifravo, kieno čia darbeliai, ir pašalino brolį iš mokyklos. Tėvelis per<br />
didžiausius vargus išprašė, kad vaiką priimtų į kitą mokyklą ir leistų baigti<br />
aštuonias klases.<br />
Manau, kad ne tik mes, bet ir daugelio šeimų vaikai buvome<br />
auklėjami taip, kad atskirtume sovietinės mokyklos tuščias privalomas<br />
šnekas, pionieriškus, komjaunuoliškus lozungus nuo krikščioniškos<br />
moralės ir tikrojo patriotizmo, kurio pavyzdžių mes ne tik girdėdavome<br />
susirinkimuose, bet ir matėme savo tėvų, giminių, seserų vienuolių<br />
elgesyje, jų santykiuose su aplinkos žmonėmis – t. y. gyvenime. Mūsų<br />
tėvų kartos žmonės buvo tvirtai įsitikinę, kad Lietuva atgaus laisvę,<br />
atsikratys okupantų, bet mes, jaunimas, negalėjome nė įsivaizduoti,<br />
kaip tai įvyks, negalėjome tuo patikėti. Šiurpu buvo girdėti pasakojimus,<br />
kaip Mečislovas Jurevičius buvo kankinamas lageryje: be kitų būdų, ir<br />
lašais, nuo aukštų lubų krintančiais ant galvos, kurių trenksmas į galvą<br />
prilygdavo kūjo smūgiui. Net to lašo laukimas buvo kankynė, gal ne tiek
Change language